Europai, vėl, kaip ir ХХ
amžiuje, iškilo pasirinkimo problema.
2016 metų rugsėjo 16
dieną Bratislavoje įvyko neformalus ES susitikimas. Pirmą kartą
nuo Europos sąjungos susikūrimo 1992 metais (Maastrichto
susitarimas) – nedalyvaujant Didžiajai Britanijai. ES
pirmininkaujantis Slovakijos premjeras R.Fico pasibaigus susitikimui
pareiškė: „Mes privalome susikoncentruoti į pilną mūsų išorės
sienų apsaugą, mūsų tikslu turi būti radikalus nelegalios
migracijos sumažinimas“. Tokie žodžiai ES valstybių ir
vyriausybių vadovų susitikimuose dar neskambėjo.
Šiandien nėra jokių
abejonių dėl to, kad Europa pergyvena pačią rimčiausią
migracijos krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tačiau dauguma
Europos politikų iki šiol negali atskirti pasekmių nuo priežasčių.
Pagrindine gi krizės priežastimi tapo tai, kad Europos
sąjungininkai palaikė seriją perversmų Arabų pasaulyje („arabų
pavasaris“) ir karinių konfliktų provokavimą, staigiai
pakeitusių ir pabloginusių gyvenimo sąlygas dešimtims milijonų
žmonių. Tai ne apsiskaičiavimas, tai būtent politika.
Susimastykite: Irako krizė tęsiasi nuo 2003 metų, Libijos ir
Sirijos – nuo 2011 metų, o milžiniškos masės pabėgėlių ėmė
šturmuoti Europą tiktai 2015 metų vasarą... Pagal ES agentūros
Frontex duomenis, per praėjusius metus į Europos Sąjungą atvyko
1,8 milijonai migrantų. Ir tai tik pradžia.
Vokiečių sociologas,
ekonomistas ir demografas profesorius iš Bremeno universiteto
G.Hainson įsitikinęs, kad iki XXI amžiaus Europa pasikeis
kardinaliai. Štai tik kai kurie skaičiai. Tarp 1990 ir 2002 metų į
Vokietiją atvyko 13 milijonų migrantų, iš kurių dauguma –
nekvalifikuoti darbininkai. Tas pats įvyko ir Prancūzijoje. 2012
metais tiktai į Vokietiją atsikraustė 1,1 milijonai žmonių. 2013
metais – 1,2 milijonai. Nesudėtingi apskaičiavimai parodo, kad į
Europos Sąjungą, kuriosn bendras gyventojų skaičius 507 milijonai
žmonių, per artimiausius 35 metus atsikraustys 250 milijonai
ekonominių migrantų. Gelapo instituto duomenys piešia apokalipsės
paveikslą: iki 2050 metų iš Afrikos ir Artimųjų rytų valstybių
panorės apsigyventi Europoje 950 milijonai žmonių! Ir
tai jau tikrai ne vien “ekonominiai” migrantai.
Amerikiečių
žvalgas ir rašytojas Chalmers Johnson (1931-2010) savo
įžymioje knygoje
“Blowback
“ (“Atatranka”) teigė (2000 metais), kad per artimiausius 50
metų Vakarai sulauks galingos “atatrankos”, bangos migrantų iš
afro-azijinio pasaulio ir teroristinių atakų. Tai taps atsaku į
tai, kad Vakarai prikrėtė Rytuose.
Migrantų antplūdis
apspręstas ne tiktai karinių-politinių konfliktų, bet ir
demografija. Iki šimtmečio vidurio Afrikos gyventojų skaičius,
Hainsono skaičiavimais padvigubės: nuo 1,2 milijardų žmonių iki
2,4 milijardų. Jau iki 2040 metų, demografų prognozėmis, pusę
Žemės gyventojų iki 25 metų amžiaus sudarys afrikiečiai. Prie
viso to reikia pridėti, kad pabėgėliai į Europą neša iš
pagrindų kitą kultūrą, be to ir dabar Europoje egzistuoja ženklus
musulmonų segmentas. Austrijoje, Graikijoje, Šveicarijoje islamą
išpažįsta – beveik 6 %. Prancūzijoje - 7,5 %, stačiatikių
Bulgarijoje – 13,7%. Beveik visi gyventojai dalinai pripažintos
„Kosovo Respublikos“ (95,6%), kas absoliučiais skaičiais
sudaro beveik 2 milijonus žmonių, išpažįsta islamą. Po Kosovo
seka Albanija (56,7 %) ir Bosnija ir Hercogovina (40 %).
Esant tokiam santykiui
Europa vargu ar pajėgi priešintis naujai pasionarijų bangai,
agresyvaus jaunimo iš musulmoniškų šalių.
Europą be to naikina ir
vidiniai pavojai. Tai, kas čia vyksta XXI amžiuje, kitaip kaip
savižudybe pavadinti negalima. Švietimo sfera – labiausiai tai
atspindi, bet ir tai ne vienintelis europiečio degradacijos
pavyzdys. Šiandien švietimas Europoje skirtas gaminti vartotoją su
mozaikine kultūra, kuri apriori priešiška aukštai universitetinei
kultūrai. Tokios kultūros nešėjas - „kiekybės žmogus“,
prifarširuotas žinių, reikalingų atlikti konkrečiai apibrėžtoms
ir kontroliuojamoms operacijoms.
Europos švietimo sistema
geometrine progresija kuria funkcinį neraštingumą. Funkcionaliai
neraštingu žmogumi laikomas žmogus, kuris perskaitęs tekstą
nesupranta ką perskaitė, pavyzdžiui nesupranta paprastos
instrukcijos naudojimo vienos ar kitos prekės arba vaistų
naudojimo. Funkcinis neraštingumas neleidžia žmogui normaliai
gyventi ir dirbti. Ir štai kai kurie statistiniai duomenys:
Olandija. Šalyje
priskaičiuojama 250 tūkstančių neraštingų (1,5 % gyventojų!)
ir 1,3 milijonai funkcionaliai neraštingų (7,9 % gyventojų);
Airija. 25%
suaugusių airių, baigusių vidurinę mokyklą, funkcionaliai
neraštingi. Dar 20% airių gali skaityti ir rašyti tiktai
nesudėtingus tekstus. Viso tai 45% gyventojų;
Didžioji Britanija.
Čia funkcionaliai neraštingas kas penktas suaugęs, o tai 7
milijonai žmonių. Kiekvienais metais britų vidurinės mokyklos
išleidžia 100 tūkstančių funkcionaliai neraštingų paauglių;
Austrija. Europos
komisijos duomenimis 2009 metais Austrijoje buvo funkcionaliai
neraštingi 21,5 % 15-metų paauglių, o 2011 metais šis skaičius
išaugo iki 27,5%.
Ne geresnė situacija ir
Amerikoje. Pagal žurnalo Business magazine duomenis, XXI
amžiaus pradžioje JAV įvairiose sferose dirba apie 15 milijonų
funkcionaliai neraštingų. 30 milijonų žmonių (14% gyventojų)
nepajėgia spręsti kasdieninius gyvenimiškus klausimus,
reikalaujančius funkcinio raštingumo. Tiktai 13 % JAV gyventojų
yra pakankamai raštingi atlikti šias tris užduotis: sulyginti
požiūrio taškus dviejose (pavyzdžiui, laikraščių)
straipsniuose; interpretuoti lentelę su kraujo spaudimo duomenimis,
amžiaus ir fizinio žmogaus aktyvumo; apskaičiuoti ir sulyginti
produktų kainą svorio vienetui.
Paveikslas, be abejo,
baisus. Ir visa tai, švietimo reformų pasekmė, kurios pradėtos
dar 1970-1980 metais ir nukreiptos į sulyginimą išsivystymo lygio
tarp skirtingų gyventojų sluoksnių atstovų, tame skaičiuje tarp
migrantų ir vietos gyventojų. Kokia ateitis laukia šitos
visuomenės ir ką ji gali priešpastatyti agresyviems „naujiems
barbarams“?
Su švietimo problema
tampriai susijusi ir auklėjimo problema. Labiausiai į akis kinta
tai, kad lytinių santykių problemos Europos mokyklose dabar mokama
žemesnėse klasėse (8-9 metų amžiuje), be to su labai dideliu
nukrypimu į homoseksualizmą. Tik vienas pavyzdys.
Vokietijos mieste
Zelzkotten nubaudė stambia bauda kelias rusų kilmės šeimas už
tai, kad tėvai atsisakė leisti savo pradinių klasių mokinius
vaikus į „lytinio švietimo“ pamokas, o šių šeimų tėvus
nuteisė kalėti. Ir tai dar ne viskas. Vokietijos valdžia nutarė
tėvus nubausti dar ypatinga bauda „Busgeld“(paklusnumo pinigai);
bauda turi „pademonstruoti atgailą nubaustojo už blogą poelgį“),
o neužmokėti negalima, nes tai griežtai seka valstybė.
Esmė tame, kad Europoje
vyksta totali pagal apimtį ir totali pagal poveikio būdą į
žmogaus psichiką propaganda lytinių iškrypimų kaip pagrindinės
europinės vertybės. Tai net ne „Europos saulėlydis“,
išpranašautas Osvaldo Špenglerio, tai veržli degradacija
europinio kltūrinio-istorinio tipo.
Kas yra Europa šiandie?
Tai pamokos Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, kuriose
jaunesnių klasių vaikams pasakoja apie kraujomaišos ryšius ir
apie homoseksualių santykių „natūralumą“; tai viešnamis
sadomazochistams Hamburge, o Hesene – zoofilams, tai legaliai
Olandijoje veikianti „Partija už meilę artimam, laisvę ir
įvairovę“, kuri propaguoja pedofiliją.
Ir tie europiečiai,
kurie nesutinka paklusti bendrai degradacijai, bėga iš Europos.
Vyksta išvykimas aukštos kvalifikacijos specialistų, išvykstančių
į sunkiai pasiekamas arabams-afrikiečiams migrantams anglosaksiškas
šalis – Australiją, Kanadą Naująją Zelandiją. Šios šalys
priima iki pusantro milijono išsilavinusių europiečių! Tuo
pačiu metu Vokietijoje dabar du milijonai
darbo vakansijų, kurių nėra kam užpildyti, tuo metu kai 6
milijonai migrantų-išlaikytinių gyvena Vokietijoje socialinių
pašalpų sąskaita!
Pagal
sociolognius imigrantų duomenis, 70 iš 100 20-mečių
prancūzų ir vokiečių išlaiko 30 jų pačių amžiaus imigrantų, o taip pat
jų vaikų. Vokietijoje 35 % visų gimusių vaikų nėra vokiečiai.
Prancūzijoje du iš penkių naujagimių yra gimęs iš arabės arba
afrikietės. Dėl tokios perspektyvos daugelis vokiečių, prancūzų,
olandų, ispanų, graikų emigruoja. Vyksta į Rusiją.
* * *
Kas gali išgelbėti
Europą? Ir bendrai, ar ją galima išgelbėti? Atsakyti į šiuos
klausimus nėra taip paprasta. Paskui Didžiąją Britaniją Europos
sąjungą gali palikti Olandija. Referendumo iniciatoriumi dėl
išėjimo iš Europos sąjungos sudėties ir atsisakymą antirusiškų
sankcijų pasisakė Laisvės partija, trečia politinė jėga šalyje.
Tokios politikos šalininkų gana daug ir kitose Europos valstybėse
– Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Čekijoje,
Kipre. Laisvės partijos lyderis G.Vildersas nesivaržo su
išsireiškimais, kuomet charakterizuoja vieningą Europą: „Europos
sąjunga – tai ekspansionistinis monstras, kuris užsiėmęs
teritorijų užgrobimu, o taip pat vogimu mūsų socialinės
sistemos, identiškumo ir demokratijos“.
Brexit atvėrė Europos
sąjungoje Pandoros skrynią. Kaip savo laiku atplėšimas nuo
Serbijos Kosovo krašto pakeitė požiūrį į valstybių vientisumo
supratimą ir peržiūrėjimą sienų Europoje, taip ir Brexit
pakeitė santykį į viršnacionalinę struktūrą, kuri pagal jos
konstruktorių logiką turėjo tiktai plėstis, bet jokiu būdu ne
mažėti. O dabar ji mažėja... Ir kol olandai ruošiasi
referendumui, Šveicarija 2016 metų vasarą atšaukė savo stojimo į
Europos sąjungą paraišką. Pagal paskelbtus gegužės pabaigoje
kasmetinės sociologinės apklausos rezultatus „Saugumas-2016“,
skaičius šalininkų stojimo į ES sumažėjo Šveicarijoje nuo 21 %
iki 16 %. Neigiamas šveicarų požiūris į Europos Sąjungą
surištas su tuo, kad vidutinis pajamų lygis Šveicarijoje yra 1,3
karto didesnis, negu Vokietijoje ir Prancūzijoje, ir 1,7 karto
didesnis negu Italijoje.
Skaitoma, kad krizė
atneša ne tiktai naujas problemas, bet ir naujas galimybes.
Teoretiškai tai taip. Praktiškai gi viskas susives į tai, ar
atsiras Europoje jėgos, sugebančios sustabdyti tolesnį šios
civilizacijos griuvimą. Kol kas tokių jėgų horizonte nematyti.
Šaltinis
Vertė Algimantas
Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą