Vakarų ideologinis karas [Dugino direktyva]

Mūsų akyse santykiai tarp Rusijos ir Vakarų aštrėja. Vakarų spaudoje sukelta neturinti precedento Rusijos juodinimo kompanija. Visi sąlyginumai paminti, Rusiją keikia paskutiniais žodžiais, jau nesirinkdami preteksto, nei išsireiškimų. Rusai – tai blogis, todėl kad jie blogis. Taškas.

Bet koks mūsų bandymas pareikšti kitokį požiūrį į tai kas vyksta – į pačią Rusiją, į JAV ir jos NATO sąjungininkų politiką, į Siriją ir Ukrainą – sukelia informacinių kontratakų audrą. O jeigu to nepakanka, tai vakarai areštuoja Rusijos informacinių agentūrų sąskaitas, kaip šiomis dienomis RT.

Ir net nekaltas Patriarcho Kirilo vizitas į Angliją ir jo susitikimas su karaliene, kuri, tarp kitko, anglikonų bažnyčios vadovė, iššaukia nepasitenkinimo audrą. Kaip gi, tai – Rusijos bažnyčia, ir ji solidari su Rusijos valstybe. O tai savaime nusikaltimas.

Taip būna besiruošiant karui. Tokioje situacijoje mums reikia kažkaip atsakyti, ir mes atsakom. Mums reikalingi sąjungininkai, ir mes jų nuosekliai ieškome – tarp tų, kurie nesutinka su amerikiečių hegemonija ir vienapoliarine pasaulio tvarka. Ieškome iš dešinės, ir kairės. Bet visa tai yra taktiniai ėjimai politinio realizmo dvasioje. O atakuoja mus ideologija.

Mes priešpastatom šioms atakoms – tiesą, pasakysite jūs. Na, gerai, tiesą. Tai patosui ir kontrpropagandai. Jie meluoja, o mes sakome tiesą. Tebūnie taip. Bet labiau atitolę analitikai pasakys kiek blaiviau: Vakarai kalba tiktai tai, kas jiems naudinga. Mes gi - tai, kas naudinga mums. Ir štai čia lieka tiktai viena labai esminė aplinkybė. Vakarai ne šiaip meluoja, tai yra, kitais žodžiais, laikosi savo požiūrio taško. Jie meluoja sistemiškai.

Vakarai turi ideologiją, ir visas Vakarų informacinis karas būtent ja paremtas. Kiekvienas eilinis arba, tuo labiau, informacinio Vakarų karo prieš Rusiją karininkas žino pagrindinius principus šio karo, kuriame dalyvauja. Ir šie principai ne taktiniai ir net ne strateginiai – jie ideologiniai. Mes turime reikalą su pačiu tikriausiu ideologiniu karu. Ypač lengvabūdiška ir netoliaregiška laikyti tokį karą situaciniu arba poziciniu. Viskas daug giliau ir rimčiau.

Ideologija, kurios pagrindu Vakarai kuria savo informacines strategijas, - tai liberalizmas. Šita ideologija skaito, kad istorijos įstatymas - tai progresas. O progresas yra tame, kad individas gauna vis daugiau teisių ir tampa vis labiau nepriklausomu nuo valstybės, religijos, visuomenės, šeimos ir net lyties.

Ekonomikos lygmenyje progresą užtikrina laisva rinka ir valstybės nesikišimas į šią rinką. Vakarų Naujųjų laikų istorija ir šiuolaikinis Postmodernas ima už pagrindą tokį vystymąsi. Iš čia seka fundamentalios išvados:                                                                                                                         

 - Reikia sunaikinti valstybę ir sukurti pilietinę visuomenę pasaulio mastu visiško individualizmo ir kosmopolitizmo pagrindu.                                                                                                                        - Reikia atverti visas sienas ir padaryti jas skaidriomis transnacionalinėms monopolijoms.                  - Reikia pajungti visas nepriklausomas valstybes šiai liberaliai logikai ir priversti eiti šiuo kursu.        -Visus, kurie priešinasi reikia palaužti, pajungti arba sunaikinti.                                                   

Dabar pabandykite atrasti šioje schemoje Rusijos vietą, kuri gina daugiapolį pasaulį, ypatingą vystymosi kelią, nacionalinį suverenitetą ir tradicines vertybes – šeimą, religiją, moralę, - ir jūs gausite priešo įvaizdį. Karlo Popperio ir jo mokinio Džordžo Sorošo liberalizmo Biblija taip ir vadinasi „Atvira visuomenė ir jos priešai“.

Rusija, išeina, Atviros visuomenės priešas ir trukdis įtvirtinant Pasaulio Vyriausybę. Reiškia, tai ir yra pagrindinis priešas. Ir čia nesvarbu, demokratiški mes ar ne, ar yra pas mus atvira rinka viduje ar nėra. Mes priešai pagal ideologinę sampratą. Mes užtveriame kelią liberalizmo ideologijos pergalei. Ir todėl mus reikia palaužti, nuslopinti, demonizuoti ir sunaikinti.

Kadangi mes savaime neskubame suskilti ir išnykti iš pasaulio arenos ir, priešingai, paskutinius metus, ypač po Krymo ir Sirijos, tiktai stiprėjame, tai štai akivaizdžios ir ideologinės karo prielaidos. O čia dar realistas Trampas, ne tiek angažuotas į liberalizmo ideologiją, grasina sugriauti liberalų-fanatikų planus. Reiškia, reikia karo. Ir rolės jame iš anksto paskirstytos.

Mums gi, kad dalyvauti ne tik informaciniame, bet ideologiniame kare pilnavertiškai, trūksta tiktai vieno – ideologijos. Juk Vakarų agentai numatydami tai įkėlė į mūsų Konstituciją punktą, draudžiantį šalyje ideologiją. Jie tuo pačiu atėmė galimybę apsiginti nuo atakų sistemiškai. Štai mes ir veikiame bandymų ir klaidų metodu, kaip Dievas duos.

Karinėje sferoje, mes pasiruošę mobilizacijai. Bent jau yra tokia viltis. Bet štai ideologijos prasme, nepaisant pilno liberalizmo ir liberalų, kuriuos atmeta mūsų visuomenė, mes aiškiai atsiliekame. Mes atmetame JAV ir Vakarus jų agresyvioje formoje. Bet ką mes tvirtiname? Apie tai bus kalbama sekančiose Direktyvose.