Goldman Sachs vadovas gauna $284 milijonų išeitinių ir eina dirbti į Trampo vyriausybę

Goldman Sachs prezidentui Gary Cohn JAV prezidentas Donaldas Trampas pasiūlė tapti Nacionalinės ekonomikos tarybos pirmininku. Kaip rašo Bloomberg, jis gaus $284 milijonus dolerių išeitinių.

Kad išvengti interesų konflikto naujose pareigose, banko vadovybė priėmė sprendimą pagreitinti bonusų išdavimą savo prezidentui, $65 milijonus kaip pinigines lėšas ir akcijas, kurių išmokėjimas buvo surištas su būsimais finansiniais rodikliais. Be to, Cohn gaus atidėtus bonusus už ankstesniuosius metus - $220 milijonus dolerių.

Ženkli suma yra išmokama banko akcijomis, kurios pasiekė dabar istorinį maksimumą. Jos pašoko po Donaldo Trampo pergalės rinkimuose, nes investuotojai skaito, kad jo politika bus palanki finasinėms kompanijoms.

Cohn, kuriam 56 metai, Goldman Sachs dirba nuo 1990 metų, 2006 metais jis tapo vienu iš dviejų banko prezidentų, o vėliau – vieninteliu.

Gary Cohn ne vienintelis žmogus Donaldo Trampo administracijoje iš Goldman Sachs banko. Ten jų renkamas visas kagalas ir tai leidžia teigti, kad Trampas turi pasaulio pinigų šeimininkų užnugarį.

Apie kitus Goldmas Sachs žmones Trampo komandoje pasakoja mano išverstas Valentino Katasonovo straipsnis „Trampo komanda. Goldman Sachs vėl ant žirgo“.

Autorius rašo:

Donaldas Trampas paskelbė būsimo JAV finansų ministro pavardę: juo taps Steven Terner Mnuchin. Kai kam tai buvo netikėtumas. Juk tarp pretendentų į aukštą postą buvo įvardijamas vykdantysis JP Morgan banko direktorius James Dimon, atstovų rūmų narys Jeb Hensarling … Pas Steven Terner Mnuchin, tačiau, buvo svarbus privalumas: priešrinkiminėje Trampo kompanijoje jis dirbo finansų menedžeriu. Be to, kas svarbiausia, Mnuchin išėjo iš banko Goldman Sachs gelmių. <...>

„Dabar sunku pasakyti, kaip veiks finansų ministro poste buvęs Goldmas Sachs bankininkas. Komentatoriai kalba, kad jis niekada nebuvo praradęs ryšio su alma mater ir kad bendrai „buvusių Goldman Sachs bankininkų nebūna“. Tai reiškia, kad „gimtam“ bankui jis padės. O štai Mnuchin pažiūrose į Amerikos pinigų-kredito politiką žinoma labai mažai. Taip pat mažai žinoma apie jo politines pažiūras. 2008 metais, pagal Bloomberg duomenis,  Mnuchin palaikė prezidentinių lenktynių metu abu kandidatus nuo demokratų partijos — ir Baraką Obamą, ir Hilari Klintos, bet 2012 metais jau finansavo kompaniją respublikonų kandidatą Mitta Romnį. Prie Trampo rinkimų kompanijos Mnuchin prisijungė gana anksti. Dalinai tai gali būti paaiškinta tuo, kad Trampas ir Mnuchin jau buvo pažįstami per verslą. Dune Capital kompanija dalyvavo finansavime stambaus Trampo imperijos objekto Čikagoje. Mnuchino prisijungimą prie Trampo priešrinkiminio štabo galima paaiškinti ir tuo, kad šiame štabe jau buvo jo tėvo draugas iš Goldman Sachs Levas Aizenbergas.

Priešrinkiminės kompanijos metu Trampas ne kartą labai griežtai pasisakė dėl Volstrito bankų. Šiuose jo pasisakymuose konkretumo buvo mažoka, ką kai kurie ekspertai išaiškino sekančiai: Trampas neskubins Amerikos bankų sistemos reformos, kurią žadėjo atlikti dar pirmo savo prezidentavimo metu Barakas Obama. 2010 metais net buvo priimtas Doddo-Franko įstatymas, kuris numato bankų susmulkinimą, bankų priežiūros stiprinimą, valstybės paramos bankams nutraukimą, bankų klientų teisių sustiprinimą ir panašiai. Tačiau visa tai liko popieriuje, įstatymas nebuvo įgyvendintas.

Teisybė, vienu klausimu Trampas aiškiai pažymėjo savo poziciją. Kalbama apie jo pažadą grąžinti Amerikai Glasso-Stigollo 1933 metų įstatymą, kuris buvo panaikintas tiktai Bilo Klintono prezidentavimo metu 1999 metais. Šis įstatymas numato bankų kreditinių ir investicinių operacijų atskyrimą tam, kad nebūtų galima naudoti klientų pinigus spekuliaciniams žaidimams finansų rinkose ir „burbulų“ pūtimui.

Jeigu nagrinėti klausimo istoriją, tai galima aptikti, kad devintą dešimtmetį vienu iš pagrindiniu Glasso-Stigollo įstatymo panaikinimo lobistų buvo Goldman Sachs bankas. Būtent šis bankas provincijoje atrado Bilą Klintoną (tuometinį Arkanzaso valstijos gubernatorių), atvedė jį į didžiąją politiką ir galiausiai padarė jį JAV prezidentu, kuris savo ruožtu padarė labai daug gero Goldman Sachs.

Todėl kyla klausimas: kaip Trampas ruošiasi išpildyti savo priešrinkiminį pažadą dėl Glasso-Stigollo įstatymo atstatymo, jei jo komandoje vienu iš pagrindinių „žaidėjų“ bus Goldman Sachs žmogus?

Jeigu Stiveno Mnuchin kandidatūrą patvirtins senatas, naujam finansų ministrui teks spręsti grandiozinius uždavinius, suformuotus ambicingoje Trampo priešrinkiminėje programoje. Tai naujos mokesčių programos formavimas, JAV infrastruktūros programos finansavimas (vertinama 1 trilijonu dolerių), naujų muitų tarifų taikymas, naujos TVF politikos nustatymas, tarptautinių ekonominių sankcijų realizavimas, kova su terorizmo finansavimu ir panašiai. Yra įtarimas, kad pas Mnuchin šiuo momentu apie šiuos ir daugelį kitų problemų yra labai menkas supratimas. Neturi jis ir vadovavimo patirties tokiems dideliems kolektyvams, kaip JAV finansų ministerija (115 tūkstančiai darbuotojų). Iki šiol jo pavaldume buvo kolektyvai, kurių skaičius neviršijo kelių šimtų žmonių.

Daugelis ekspertų reiškia susirūpinimą, kad atėjus Mnuchin į Amerikos Finansų ministeriją ši žinyba gali virsti į kontorą, kuri užsiiminės išimtinai Goldman Sachs reikalais. Tai jau buvo JAV istorijoje. Kalba eina apie finansų ministrą Henry Paulson jaunesnį, kuris buvo šiame poste 2006-2009 metais. 1998-2006 metais buvo pirmininku ir vyriausiuoju vykdančiuoju Goldman Sachs direktoriu. Polsono indėlis paruošiant sąlygas 2007-2009 metų finansų krizei sunku pervertinti. Dar sunkiau pervertinti rolę šio finansų ministro gelbėjant Volstrito bankus biudžeto lėšomis, tai yra Amerikos mokesčių mokėtojų pinigais. Bankai tada gavo, skirtingais vertinimais, nuo 1 iki 2 trilijonų dolerių valdiškų pinigų. Paulson ypač pasistengė dėl Goldman Sachs. Nuo to laiko Goldman Sachs suprato, finansinio banko nemirtingumo priežastis – pasodinti savo žmogų į finansų ministro kėdę.

Goldman Sachs – bankas, kurio interesai ir veiklos mastai išeina toli už JAV ribų. Tokiam bankui reikia pastatyti savo žmones po visą pasaulį – į finansų ministrų postus, centrinių bankų ir pagrindinių privačių bankų pirmininkų postus. Goldman Sachs – inkubatorius, perintis „reikalingus“ žmones. Šių žmonių skaičių, pasodintų visame pasaulyje, neįmanoma apskaičiuoti. Europoje labiausiai matoma figūra „paukščiuko“ išskridusio iš Goldman Sachs inkubatoriaus – Europos centrinio banko prezidentas Mario Dragi, kuris nuo 2002 iki 2005 metų tarnavo vicepirmininku ir vykdančiuoju Goldman Sachs International direktoriu.

Pažymėsim, kad Mnuchin – ne vienintelis išeivis iš Goldman Sachs būsimoje Donaldo Trampo komandoje. Prie šios kohortos priklauso Stephen Bannon, kuris dirbo banke nuo 1984 iki 1990 metų ir yra vėliau sukūręs nuosavą investicinį banką Bannon & Co. Bannon – vyriausias patarėjas būsimo prezidento ir Baltųjų rūmų strategas. Reikia čia prisiminti ir Levą Aizenbergą (Lew Eisenberg), dar vieną žmogų iš Trampo štabo, kuris praeityje dirbo Goldman Sachs su Stiven Mnuchin tėvu. Aizenbergas buvo numatomas kaip kandidatas į JAV prekybos ministro postą, bet dabar prekybos ministro portfelis pažadėtas – milijardieriui Wilbur Louis Ross. Reikia manyti, kad ir Aizenbergo Trampas nepaliks nuošalyje. Tokiu būdu, telkiasi komanda žmonių, kurie sudarys būsimoje Donaldo Trampo administracijoje Goldman Sachs veteranų „broliją“.“