Nuo publikacijų „Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo)“ dienos metams praėjus

Artimiausiu metu iš uždarytos „Šauksmas.lt“ svetainės bus perkelta 5 dalių serija pokalbių su rašytoju Valdu Anelausku (JAV), pavadintų „Holokaustas: tarptiesos ir netiesos (melo)“.

Noriu paaiškinti. Pernai rudenį „Šauksmas.lt“ užsidarė, todėl įdomesnes publikacijas aš nutariau perkelti į savo blogą. „Šauksmas.lt“ projektas neišsivystė, neturėjo jokios finansinės paramos. Kelis autorius, siekusius tapti Seimo nariais, nuo „Šauksmo“ atbaidė Holokausto tema. Mes lietuviai juk tokie baikštūs, mes net savo šešėlio bijome, o ką jau apie žydišką šešėlį kalbėti, ką bekalbėti apie jų „trisdešimt šekelių“? Mėgstame mes tuos šekelius, pačius save šmežiančias knygas už juos rašome, kaip kad viena nedora ponia plėšraus paukščio pavarde 2015 metais padarė.

Praėjusiais 2016 metais dienos šviesą išvydo dar viena lietuvių tautą šmeižianti knyga žydų genocido tematika, šį kartą už mūsų pačių, už lietuvių, pinigus pagaminta.

Arnoldas Aleksandravičius štai ką apie šią knygą parašė: „Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu –  pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras  Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.  Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), kurio uždavinys – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais. 

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti  visuomeninių organizacijų nariai ir nepriklausomi holokausto tyrėjai  tvirtino, kad  toks leidinys yra neteisėtas, nes  Lietuvoje draudžiama  viešai skleisti asmens duomenis, o Konstitucijos 22 straipsnis neleidžia savavališkai  kištis  į   privatų ir šeimyninį  žmogaus gyvenimą, kėsintis į jo garbę ir orumą.“

Pasaulinė žydija „Holokausto industriją“ pavertė efektyvia priemone spausti pasaulio tautas, pelnyti sau ekonominę ir politinę naudą iš to.

Atrodytų, ką bendro turi rusai ir Rusija su holokaustu? Juk TSRS (Rusija) žydus, kaip tik nuo holokausto ir išgelbėjo. Bet ne, pasirodo ir juos pasaulio žydija susiruošė „perauklėti“, pasinaudodama jų labai sumaniai naudojamą „Holokausto industriją“, tam steigdama tolerancijos muziejus, centrus.

Vyriausias Maskovos Rabinas, Europos rabinų Tarybos pirmininkas Pinchas Goldšmidt pasiūlė aktyviai įjungti į mokyklos programą Holokausto, tolerancijos ir pasipriešinimo rasizmui temą, su privalomu koncentracijos stovyklų ir masinio žydų sušaudymo vietų lankymu. Tik kur jie Rusijoje ras tas žydų šaudymo vietas ar žydų koncentracijos stovyklas? Štai tų vietų, kur žydų tautybės komisarai po Spalio revoliucijos šaudė rusus, net sušaudė jų Caro šeimą, ten pilna. O apie masines žydų sušaudymų vietas jau 100 metų žydų valdomoje Rusijoje, Eduardo Chodos Trečiuoju chazarų kaganatu pavadintoje, dar neteko girdėti.

Žurnalo „Naš sovremenik“ (mūsų bendraamžis, Rusija) vyriausias redaktorius Stanislavas Kuniajevas labai argumentuotai papasakojo – kas gi yra „holokausto religija“ (Holikausto industrija) ir kodėl ši tema Rusijoje yra draudžiama.

„Sąvoka „holokausto religija“ susiklostė šeštojo dešimtmečio viduryje. „Izraeliui“ buvo reikalingas tokio reiškinio kultas, kas buvo pavadinta „holokaustu“. Kontinentus ėmė užpildyti „holokausto“ muziejais, ekranuose pasirodė dešimtys kino filmų, skirtų šiai temai. Ėmė veikti gigantiška propagandos mašina, kurios esmė glūdėjo aforizme: „Ar bus apvainikuotas sėkme mūsų naujos pasaulio tvarkos siekis, priklauso nuo to, ar mes išmoksime „holokausto“ pamokas.“

Galimybę naujos pasaulio tvarkos siejo su tuo, ar bus priimtas „holokausto“ kultas. Ir tai įvyko: Amerikoje nėra nei vienos valstijos, kurioje nebūtų „holokausto“ muziejaus. Palaipsniui „holokaustas“ įgijo religijos bruožus. Pagrindu tapo idėja, kad krikščionybė yra krizėje, Kristaus Golgotos auka beprasmė. Jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė „šešių milijonų žydų tautos auka“. Todėl „holokausto“ muziejai – tai naujos religijos šventyklos.

Tam, kad sukurti „valstybę“ „Izraelį“, reikėjo didelio imigrantų skaičiaus, tačiau Europos žydai po Pirmojo pasaulinio karo nenorėjo palikti savo pamėgtų vietų. Idėja sugrąžinimo į „protėvynę“ patyrė pilną krachą. Ir tuomet būsimas „Izraelio“ prezidentas Ben-Gurionas pakvietė kurti būrius, kurie terorizuos žydus ir privers juos važiuoti į Palestiną, o vienas iš sionizmo veikėjų Chaimas Vaicmanas ištarė baisius žodžius: „Aš keliu klausimą: ar mes sugebame perkelti šešis milijonus žydų į Palestiną? Aš atsakau: ne. Iš tragiškos bedugnės aš noriu išgelbėti du milijonus jaunų... O seni turi išnykti... Jie – dulkės, ekonominės ir dvasinės dulkės žiaurioje jūroje... Tik jauna šaka gyvens”.

Senos – tai šakos „žydų tautos“, kurios nenusipelno gyventi „Izraelyje“ ir nereikalingos „Izraeliui“, tiek jos sugadintos europiniu gyvenimu. Iki to laiko Hitleris atėjo į valdžią, ir sionistų žvilgsniai nukrypo į jį. Vaicmano šalininkas Chaimas Arlazorovas parengė sutartį su Hitleriu, taip vadinamą „Chaavaro susitarimą“. Susitarimo tikslu buvo suteikimas paramos Vokietijos žydų emigracijai į Palestiną. Sutartis buvo pasirašyta 1933 metų rugpjūčio mėnesį, bet Arlazorovas iki to laiko jau užmušė, nes jo planai nepatiko kai kuriems žydijos lyderiams, pavyzdžiui, Vladimirui Žabotinskiui, kuris visaip pasisakė prieš tokius persikėlimo į Rytus planus. Tačiau paminklai Arlazorovui stovi vos ne visose stambių „Izraelio“ miestų aikštėse. Chaavaro sutartyje susipynė kartu nacistų jėgos, Vaicmano ir Ben-Guriono ideologija. Po to paaiškėjo, kad pusė milijono Vengrijos žydų faktiškai padedant saviems vadams buvo išsiųsti į mirties stovyklas, tik dalis buvo išgelbėta ir išsiųsta į Šveicariją. Štai kokia kaina tikslingai buvo kuriama „Izraelio“ „valstybė“.

Apie tai rašė daugelis sąžiningų žydų autorių – autorius knygos „Holokausto industrija“ Norman Finkelštein, Hanna Arendt, pažymėjusi, kad visos vietos, iš kur buvo siunčiami žydai sunaikinimui, buvo koordinuojamos vietinių žydų atstovų. Skaitoma, kad „holokausto“ tema šiandien neliečiama, kaip kažkokia „šventa karvė“. Negalima abejoti dėl „holokausto“ istorijos, aukų skaičiaus. Kai kuriems istorikams buvo skirtos įkalinimo bausmės, buvo persekiojami dėl temos tyrimo.

Negalima neprisiminti Allą Gerber, kuri persitvarkymo pabaigoje platino gandus apie tai, kad TSRS žydams „rengiami persekiojimai“. Kalba, kad po to ji atvyko į „Izraelį“ ir pareiškė, kad verta paties aukščiausio apdovanojimo, nes dėka jos veiklos į Artimuosius Rytus persikėlė apie 1 milijonas žydų. Devintą dešimtmetį jau buvo masė straipsnių, kuriuose atvirkščiai rašė, kad niekur žydai negyvena taip gerai, kaip Rusijoje. Visi gandai apie pogromus ir persekiojimus nutilo, tarytum jų niekada ir nebuvo.“

Lietuvos nepriklausomoje valstybėje niekada nebuvo šaudomi žydai. Vokiečių okupuotoje Lietuvoje atskiri lietuviai dalyvavo žydų šaudymuose. Už šiuos nusikaltimus jie buvo nuteisti ir nubausti. Tai tų žmonių problema, o ne Lietuvių tautos. „Holokausto industrijos“ naudojimas žmonių ir tautų engimo tikslais, tautų šmeižtui, yra šventvagystė ir nusikaltimas, kurio negalima toleruoti.

http://lebionka.blogspot.lt/2017/11/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos-melo.html