Skvernelis ir jo vyriausybė – Lietuvos naikintojai

Kuo mes ilgiau esame „nepriklausomi“ tuo didesni degradantai valdo mūsų valstybę. Tai visos ES tendencija, bet mes esame labiausiai nuskurdinti ir greičiausiai nykstantys tarp euro zonos valstybių.

2016 metais Saulius Skvernelis, R.Pakso deleguotas Vidaus Reikalų ministro postą, pasirašė Lietuvai žalingą dokumentą, pagal kurį į Lietuvą bus vežami socialiniai parazitai – kažkodėl vadinami „pabėgėliais“. Bet tai yra melas. Tai turtingi ekonominiai migrantai, kurie pajėgė kontrabandistams sumokėti po 5000-10000 dolerių už perkėlimą į Europą. Tikri pabėgėliai tokių pinigų niekada nėra matę, todėl jie sėdi Turkijoje, ar kitose kaimyninėse valstybėse pabėgėlių stovyklose.

Vasario 20 dieną Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ir Vidaus reikalų ministras Eimutis Masiulis apsilankė Ruklos pabėgėlių priėmimo centre ir pareiškė, kas NVO (!) artimiausiu metu, balandžio mėnesį, pateiks sąrašą savivaldybių, kurios priims pabėgėlius tiesiai iš stovyklų Graikijoje, Turkijoje, Italijoje.

Fantastika! Šie planai derinami ne su Lietuvos gyventojais, kurie kaip velnias kryžiaus bijo tų atėjūnų, o su „pabėgėliais“.

Vakarų Ekspresas cituoja Kukuraičio žodžius: „Svarstėme, kaip užtikrinti gyventojams, kad jų būsto nuoma būtų užtikrinta, net jeigu asmuo apsisprendžia išvykti iš šalies. ieškojome sprendimų iš struktūrinių lėšų projektų, kurios skiriama integracijai - iš tų numatyti dalį lėšų, kad iš anksto sumokėti gyventojams. Tai yra vienas iš pokyčių, kurie yra numatyti“.

Ministras pabrėžė, kad dalis pabėgėlių yra neraštingi, dauguma jų nekalba nei anglų, nei kitomis Europos kalbomis.

VRM vadovas E.Misiūnas buvo dosnus tiems atbėgėliams, jis pasakė, kad siekiant lengvesnės komunikacijos, svarstoma idėja pabėgėlius aktyviau mokyti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbos! Ir visa tai už mūsų pinigus! Turėtume džiaugtis!

 Pagal ES susitarimą, kurį pasirašė Skvernelis, į Lietuva iki šių metų rugsėjo įsipareigojo perkelti 1105 „pabėgėlius“. S.Skvernelis pats dirbo vidaus reikalų ministru buvusioje Vyriausybėje – į šias pareigas jį buvo delegavusi partija „Tvarka ir teisingumas“. Jis šias pareigas užėmė nuo 2014 metų lapkričio iki 2016 metų balandžio.

„Kol sutvarkomi reikalingi dokumentai, Rukloje (pabėgėliai) gali būti, bet faktas, kad būtų kuo trumpesnis laikotarpis, nes jeigu kalbame apie integraciją, tai tikrai tokia sistema, kada kažkokiame centre (pabėgėliai) ilgą laiką praleidžia – tris mėnesius – neskatina sėkmingos integracijos“, – žurnalistams pirmadienį sakė Skvernelis.

„Faktas, kad dalis žmonių, kurie yra perkelti į Lietuvą, vis dar bando išvažiuoti ieškoti laimės kitur, rodo, kad nėra gerai. Mes tikrai turėtume užtikrinti labai aiškiai, suprantamai, kad tie žmonės, kurie yra visgi ne ekonominiai pabėgėliai, o karo pabėgėliai, galėtų sėkmingai susirasti darbą, susikalbėti su bendruomene ir nebūtų kuriami atskiri getai“, - teigė premjeras.

Jis pridūrė, kad „Kol kas tokio proveržio nėra, tai yra darbotvarkės klausimas. Tai, kas buvo anksčiau daroma, nesusikalbėjimas ankstesnėje Vyriausybėje – Vidaus reikalų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – ir davė tokį rezultatą“.

Višegrado grupės valstybės (Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija) atsisakė į savo valstybes vežti tuos „pabėgėlius“. Lietuva – vergiškai sutiko.

Vietoj tautinių drabužėlių vaikams siuvimo Karbauskiui reikėtų kuo skubiau paremontuoti savo ministrų ir premjero galvas, nes jie tiesiog neriasi iš kailio, kad sunaikinti Lietuvą. Tie „pabėgėliai“ ir žmonių skurdas yra patys didžiausi iššūkiai Lietuvai, daug didesni negu Rusijos baubas, kuriuo mes gąsdinami kiekvieną dieną.

Labai liūdina Carito auklėtino Lino Kukuraičio paskyrimas į Socialinės apsaugos ir darbo ministro postą. Kukuraitis išėjo puikią valdiškų ir kitokių pinigų įsisavinimo mokyklą, kurios vardas „Caritas“. Prieš įsodinamas į ministro postą, Kukuraitis vadovavo šiai per „pabėgėlių krizę“ pagarsėjusiai organizacijai. Dabar, kaip ir reikėjo tikėtis, rūpesti pabėgėliais jis perduoda buvusiems kolegoms iš valstybę parazituojančių NVO.

JAV gyvenantis disidentas Valdas Anelauskas sako: „Pavyzdžiui, naujasis socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pradeda darbą nuo ko? O gi nuo strategijų kūrimo, kad atgabenti „pabėgėliai“ pasiliktų gyventi Lietuvoje!.. Pirmas rūpestis ir didžiausias prioritetas jam – „pabėgėliai“, kaip juos išlaikyt Lietuvoje, kad vėl nepabėgtų!.. Daugiau nei keista, švelniai pasakius. Toks ministeris – tikrų tikriausias Merkel pasekėjas!.. Dėl tokių politikierių Lietuvą gali ištikti nepataisoma katastrofa!..

Štai iškalbinga statistika: 1960 metais Sirijoje gyveno 4,5 milijono gyventojų, o 2010-tais, prieš pat prasidedant ten karui, beveik 21 milijonas, taigi penkis kartus daugiau!.. Priėmus dabar Lietuvai gyventi sirus, nesunku paskaičiuoti, po kiek laiko sirų skaičius Lietuvoje viršys lietuvių skaičių...“

„Pabėgėliais“ Lietuvai kainuos šimtus milijonų eurų

Danijos nacionalinio banko (DNB) skaičiavimais per metus vienam migrantui iš valstybės biudžeto yra išleidžiama mažiausiai 4000 eurų. Sekanti migrantų karta kainuos 100 eurų pigiau – 3900 eurų. Jeigu tokia tendencija išliks, tai galutinė ekonominė migrantų adaptacija pareikalaus 40 jų kartų – apie 1000 metų. Siekiant kompensuoti biudžeto išlaidas migrantams, teks didinti pensijinį amžių vietiniams piliečiams kas penki metai iki pat 2100 metų.

DNB tyrimai nepatvirtino ekonominės naudos iš migrantų antplūdžio į šalį. 7 iš 10 migrantų, atvykstančių ne iš Europos valstybių net nepažįsta alfabeto. Tik 2% iš jų sugeba dirbti Danijoje tuojau pat atvykę į šalį. Likusieji arba per daug ligoti, arba neturi jokio išsilavinimo, o jiems suteikti išsilavinimą Danijos biudžetui kainuos milijardus. Išlaidos vienam migrantui per visą jo gyvenimą gali sudaryti apie 268000 eurų.

Dabar padauginkime šią 268000 eurų sumą, kiek valstybei kainuos kiekvienas migrantas per jo visuomenei nuostolingą gyvenimą iš 1 105, tai yra tiek, kiek besmegeniai Lietuvos politikai per du metus sutiko įsileisti migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, ir gausime gražią 296 140 000 eurų sumą!

„Pabėgėliai“ jau sunaikino Vakarų Europą. Geriausias pavyzdys Švedijos Malmės miesta, kuriame tie „pabėgėliai“ jau sudaro 43 %. Čia siaučia banditizmas, prekyba narkotikais. Klasėse mokosi vos 1-2 švedai.

„Pabėgėlių industrija“

Iš pabėgėlių pelnosi ne tik politikai, bet ir bažnyčios labdaros organizacijos, viešosios nuomonės apklausos agentūros, įvairios pabėgėlių vežimą į ES propaguojančios NVO, jų maitinimu, apgyvendinimu ir t.t. užsiimantis verslas. Vieninteliai pralaimėjusieji šiame pabėgėlių kazino esame mes – eiliniai mokesčių mokėtojai, ant kurių sprando sėdi visi šie socialiniai parazitai.

Politologas ir žurnalistas Udo Ulfkotte savo knygoje „Pabėgėlių industrija“ atveria užkulisius įstaigų, kurios išmušinėja pelną iš milijardinio verslo su pabėgėliais. Jo nuomone iš „pabėgėlių industrijos“ pelnosi politikai, žurnalistai ir socialiniai susivienijimai.

Autorius rašo: „Vokietijos Raudonasis kryžius, Caritas, Diakonie ir kitos labdaringos organizacijos, dirbančios  su pabėgėliais, turėjo 140 milijardų eurų metinę apyvartą ir davė darbo 2,3 milijonams žmonių. Palyginimui, Vokietijos automobilių pramonėje dirba iš viso 738 000 žmonių. Ir netgi didelis koncernas „Siemens“, su filialais 167 valstybėse ir 343.000 darbuotojų skaičiumi, pasiekia vos 70 milijardų eurų metinę apyvartą.“

„Iš pabėgėlių antplūdžio gauna naudą ir partijos, ir politikai. Kas trečias Bundestago politikas, Ulfkotte žodžiais, yra valdybos narys, arba turi vadovaujančią funkciją pabėgėlių industrijos socialinėje srityje.“

Ulfkotte sako: „Ko visuomenė nežino: partijos skatina savo politikus užimti postus stebėtojų valdybose, arba tapti konsultantais, nes ne mažiau, kaip ketvirtadalį gaunamų pajamų jie privalo atiduoti į partinę kasą. Taip užslėpto finansavimo keliu per narius, turinčiais deputato vietą, į partinę kasą patenka maždaug tiek pat lėšų, kiek per nario mokesčius.“

Ulfkotte žodžiais, „dabar išlaidos vienam pabėgėliui, jeigu jas sąžiningai sumuoti, siekia 3,5 tūkstančių eurų per mėnesį. Jeigu apskaityti visas dar nenumatytas išlaidas, kaip pavyzdžiui “traumuotų pabėgėlių psichoterapiją”, tada, tik vienam milijonui pabėgėlių, tai išsilies į 42 milijardus eurų per metus. Ši suma atitinka biudžetams ne mažiau 11 Vokietijos valstybinių įstaigų: Šeimos ir jaunimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Finansų ministerijos, Aplinkos apsaugos ministerijos, Federalinės ekonomikos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vokietijos Bundestago, Federalinės teismo palatos, Federalinio Prezidento kanceliarijos, Federalinio konstitucinio teismo ir Bundesrato.“

„Kitas palyginimas, kad įvertinti išlaidų apimtį: 42 milijardai eurų yra būtini Vokietijos valstybei bedarbystės pašalpų išmokėjimui.“

Ulfkotte mano, kad  „prieglobsčio suteikimo sistema suvalgys mūsų ateitį, ateitį mūsų vaikų ir anūkų. Tuo metu, kai vieni gauna riebius pelnus, gyventojams gresia pasinėrimas į skurdą, nes valstybė nesuteiks jokios pagalbos, jeigu kalba eina apie išmušimą pinigų plėšriam aštuonkojui – „pabėgėlių industrijai.“

Pabėgėlių statusas nenumato jų integracijos priimančioje šalyje, jie priimančioje šalyje būna, kol išnyksta grėsmė jų gyvybei gimtojoje šalyje. SNO konvencijos nenumato jokios jų „integracijos“. ES skleidžiamas mitas, kad imigrantų masė, kuri nekontroliuojamai įleidžiama į ES yra „labai reikalinga darbo jėga“, tai „tie, kas maitins senstančios Europos pensininkus“ ir t.t. Šiuos prasimanymus apie dažniausiai beraščių migrantų „naudą“ skleidžia tuo suinteresuotos jėgos: sionistai, siekiantys užgrobti arabų teritorijas ir tie, kuriems pabėgėlis – būdas pasipelnyti, būdas apvogti savo valstybę.

Lietuvos piliečiai turėjo progos patys įsitikinti, kaip puikiai organizuotas „pabėgėlių“ verslas. Tai europinės dotacijos „migrantų“ reklamai, kurias gauna centrinės MIP, tai valdininkų nemokamos ekskursijos ieškant „tinkamų pabėgėlių“, tai „pabėgėlių“ skraidinimas, vertėjai, advokatai ir dar begalė kitų išlaidų, tų labai brangių (pačia tiesiogine prasme) pabėgėlių popinimui Lietuvos mokesčių mokėtojų sąskaita, Lietuvos senelių ir vaikų genocido sąskaita. Lietuvos valdžia atidžiai slepia, kiek mums kainuoja „barzdaskutys“ su jo dykaduoniaujančia žmona, kuris dar net neapšilęs kojų, jau apdergė Lietuvą tarptautiniuose teismuose, bet kaip premiją avansu už mūsų valstybės juodinimą buvo apgyvendintas sostinėje. Ne daugiavaikės lietuvės motinos, skurstančios kaime, o šitas atsibastęs arabas, nepanorėjęs likti jam per daug neturtingoje Lietuvoje.

Taika Sirijoje, karo veiksmų sustabdymas, terorizmo išnaikinimas – antro ar trečio plano reikalai. Pirmoji užduotis – kuo skubiau eksportuoti sirus iš Sirijos į Europą, kad jų ten neliktų nė kvapo, kad sionistų planas vyktų sklandžiai. Tam nuo aušros lyg sutemos darbuojasi ES merkeliai ir junkeriai.

Pasirodo, kad darbuojasi ne veltui, kad ES egzistuoja nešanti milžiniškus pelnus „pabėgėlių industrija“.

Nėra jokios abejonės, kad karbauskininkų vyriausybės rūpestį „pabėgėliais“, lietuvių tautos interesų nepaisymas, yra sąlygojamas noru pasipelnyti iš „pabėgėlių industrijos“. Aš nerandu kito jų nusikaltimo lietuvių tautai paaiškinimo, o tautiniai drabužėliai vaikams – pasityčiojimas iš mūsų, lietuvių tautos, kurios interesus jie trypia.