Tai užrašas ant
vokiečių transparanto Vokietijoje. Vokietijoje gyvenantis
libanietis dr.Maksimiljan Krah klausia „iš kur pas vokiečius
atsirado neapykanta patiems sau.“
„Tarp absoliučios
daugumos vokiečių, turinčių humanitarinį aukštąjį
išsilavinimą dominuoja kliedesiai vertinti blogai kas savo ir
gerai, kas yra svetima“,- sako Krah. Vokiečių žalieji, jo
nuomone, sveikina islamo imigrantus todėl, kad jie neapkenčia
vokiečių visuomenės.
„Kolektyvinės
neapykantos fenomenas neapsiriboja Vokietija, bet čia ypatingai
pastebimas. Tai stebima visose Vakarų šalyse. Ypač skausmingas
Švedijos pavyzdys, kurios parlamentas nutarė paversti šalį
daugianacionaline šalimi“. Tokiam nutarimai nesutrukdė nei
išplitusi lytinė prievarta, nei atsiradimas No – go zonų, nei
susikūrimas paralelinių visuomenių. Visuomenę į savižudybę
veda įskiepytas kaltės jausmas, mano Krah.
EvgenijAnisimov straipsnyje „Judėjai iš vidaus sunaikino Europą“
rašo: „Multikultūralizams puikiai atliko savo pagrindinį
tikslą: išmušti iš po europiečių kojų savęs identifikacijos
pagrindą, kam ir buvo sugalvotas šitas procesas. Vargu ar Europos
teritorijoje galima atrasti žmogų, kuriam nebūtų pažįstamas
„multikultūralizmo“ fenomenas. MIP ir vaizdo pro nuosavą langą
dėka, šis terminas automatiškai asocijuojasi galvoje pas europietį
su skaromis, mečetėmis ir srautu nenustatomos tautybės europiečių,
žygiuojančių link socialinio aprūpinimo biuro lydint dešimties
žmonų tokios pačios nenusakomos
tautybės, nešančių krepšiuose ant galvų visą vyro kilnojamą
turtą.
Bet visa ši atributika
tėra tik priedas ir nelabai brangiai kainuojantis prie pagrindinio
proceso, sugalvoto multikultūralizmo sumanytojų.
1980 metais, tuojau po
Olimpinių žaidynių Maskvoje boikoto, Europos politikai įmetė į
mases neturinčio analogo pagal savo cinišką melagingumą lozungą
„Kaip gerai, kad mes visi tokie skirtingi“, ir paskelbė apie
multi-kulti epochos pradžią. Praėjus viso 25 metams, tie patys
politikai pareiškė, kad epocha multi-kulti pasibaigė žlugus šiai
idėjai. Pareiškimas ne mažiau melagingas, kaip ir pirmasis.
Multikultūralizmas
puikiai atliko savo pagrindinę funkciją: išmušti europiečiams iš
po kojų savęs identifikacijos pagrindą, kam ir buvo sugalvotas šis
procesas.
80-ais metais šių
eilučių autorius trynė kelnes įvairiose Europos mokslo
įstaigose.<...> Nuo to laiko 4 kartos europiečių, tai yra
150 milijonų žmonių, išaugo su tvirtu įsitikinimu nuo mokyklos
suolo, kad jie nėra vokiečiai, prancūzai ar anglai, o tėra tiktai
judo-krikčionika Europos kontinento gyventojų dalis.
90-aisiais metais MIP
kilo maastrichto isterija dėl „bendraeuropinių vertybių“, ir
europiečių galvose susiklostė nauja asocijacija: europinės
vertybės = judo-krikščioniškos vertybės. Kurios, vėl gi, nėra
vietos škotų, flamandų, bavarų ar katalikų vertybėms. Bet ir
šioje traktuotėje multi-kulti rengėjų yra vienas nereikalingas
komponentas - krikščioniškas.“ Todėl jis, autoriaus žodžiais,
ir buvo eliminuotas.
„Nuo 80-ųjų Europos
laikraščiai ima reguliariai spausdinti straipsnius apie
prelatus-narkomanus, vyskupus-pedofilus , pastorius-alkoholikus.
<...>. Visose valstybėse, bejėgiškai nuolaidžiaujant
vietinėms vyriausybėms, išplito grupuotės pasivadinusios
„Vizentalio draugijos“, „Annos Frank draugijos“, ir t.t. Jų
oficiali iškaba pilna kilnumo: paieška ir baudimas nacistinių
nusikaltėlių. Gana aktuali 2017 metams, kada mes švęsime 72
pergalės prieš Hitlerį metines.
Pagrindinis gi jų
užsiėmimas- tai sudarymas ir publikaciją begalinių sąrašų
sulaužytų pieštukų, suplėšytų tualetinio popieriaus rulonų ir
kitokių piktadarybių prieš žydų turtą, įvykusių kratų ir
gaudynių metu žydų kvartaluose nuo 1933 iki 1945 metų. Sąskaitos
už šiuos nuostolius, kartu su renta yra išstatomos toms valstybių
vyriausybėms, kur tai vyko, ir vyriausybės visa tai apmoka.
Štai revizionistai ir
sumanė pirmiausiai sustabdyti šį begalinį pinigų
neįsivaizduojamomis sumomis pumpavimą iš europiečių kišenių.
Įskaitant ir amžiną Vokietijos apmokėjimą Izraeliui už elektrą
dėl karo nuodėmių.
Tenka apgailestauti,
tiktai viena valstybė pasaulyje (Iranas, savo buvusio prezidento
Achamanidžado asmenyje) išdrįso atvirai palaikyti revizionistus,
už ką ir gavo atstumtojo statusą su nuolatiniu grasinimu karinio
sunaikinimo...“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą