Lietuvoje reziduojantys užsienio bankai perima valstybės saugumo funkcijas. Goldman Sachs užgrobia pasaulį ir kuria didelį konclagerį

Bankai vis labiau uzurpuoja valstybės funkcijas. Lietuvos privatūs bankai panoro perimti valstybės saugumo departamento vaidmenį ir žinoti viską apie savo klientus, kontroliuoti jų politines pažiūras, jų telefonuose instaliuoja savo šnipinėjimo programas. Bankų teigimu, tai padeda kovoti su terorizmu, mafija ir t.t... visa tirada beprasmių paistalų. Na, tebūnie taip. Bet ir bankų klientams įdomu sužinoti ar jį aptarnaujantis bankas neturi ryšių su teroristais, mafija, neužsiima pinigų plovimu, nesikiša į politiką, kas yra šio banko akcininkai, kokius mokesčius jie moka Lietuvos valstybei?

Atvirumas už atvirumą, taip juk turėtų būti padorioje kompanijoje?!

Tik nebus bankų atvirumo! Nes didžiausi nusikaltėliai mūsų planetoje šiandien yra būtent bankai. Jie nuo ryto iki vakaro padirbinėja pinigus, organizuoja finansų krizes, diegia pasaulyje jį naikinantį globalizmą, pasaulio gyventojus veja į elektroninių pinigų konclagerį. Vienas iš didžiausių globalizmo aštuonkojų apraizgęs visą pasaulį yra JAV bankas Goldman Sachs.

Goldman Sachs artėja prie vienvaldystės Amerikoje

V.Katasonovas rašo, kad realiausiu pretendentu užimti JAV Federalinės rezervo sistemos (FRS) pirmininko kėdę yra Gary D. Cohn, kuris dirba investiciniu bankininku Goldman Sachs Group. 2016 pabaigoje jis gavo kvietimą užimti vyriausiojo ekonomikos politikos padėjėjo ir Nacionalinės ekonomikos tarybos (The National Economic Council – NEC) direktoriaus postus. NEC – vyriausybės agentūra, ji įeina į administracijos sudėtį. Jos gelmėse gimsta JAV ekonomikos JAV politika. Savo svarba ši taryba galima, tikriausiai, pastatyti į trečią vietą tarp ekonomikos bloko Amerikos valdžios institutų po FRS ir JAV iždo. NEC pirmininku yra pats JAV prezidentas. Konas – Goldman Sachs žmogus. Iš šio banko dar atėjęs į Trampo komandą Stivenas Mnučin (Steven Terner Mnuchin), kuris užima finansų ministro postą.

Dar vienas Goldman Sachs „mafijos atstovas“ - Stivenas Benonas (Stephen Bannon), vadovavęs Trampo rinkimų štabui.

Dina Pauel (Dina Habib Powell) yra paskirta vyriausia patarėja ekonominėms iniciatyvoms. Ši ponia yra steigėja ir ilgametė vadovė Goldman Sachs labdaros fondo.

Goldman Sachs mafija, V.Katasonovo nuomone, gali perimti Federalinio rezervo kontrolę. Dalinai tai ji jau padarė: Viljamas Dadli ( William C. Dudley), dirbęs Goldman Sachs, vadovauja Federaliniam rezerviniam bankui Niujorke (FRB). Šis bankas yra vienas iš 12 federalinių rezervo bankų, formuojančių JAV FRS. Be to, tik Niujorko FRB turi teisę vykdyti tarptautines operacijas. Užsienio valstybių rezervai irgi yra tik šiame banke.

Kas valdo pinigų-kredito ir finansines šalies sistemas, tas valdo ir valstybę, konstatuoja V.K., o ją kontroliuoja Goldman Sachs.

Nesenai Portale themillenniumreport.com pasirodė straipsnis „Trump Foreign Policy Completely Hijacked By Neocon Zionist Cabal“, kuris nušviečia JAV prezidento Donaldo Trampo transformacijos priežastis, pasakoja apie sionistų „Didžiojo Izraelio“ plano vykdymą, apie Saudų dinastijos žydišką geneologijos medį.

JAV finansų ministras Steven Terner Mnuchin ir mafijozis Sorošas

Mnuchinas buvo hedž-fondo SFM Capital Management generalinio direktoriu, į kurį 1 milijardą dolerių investavo Džordžas Sorošas. Taip pirmą kartą susikirto Sorošo ir Mnuchino keliai.

Praėjus kuriam laikui būsimas JAV finansų ministras su savo kolegomis iš Goldmas Sachs Chip Seelig ir Daniel Neidich įsteigė kompaniją Dune Capital Management LP. Tai irgi hedž-fondas, sukurtas, kai kurių šaltinių teigimu, padedant ir dalyvaujant tam pačiam Džordžui Sorošui.

Pačiu didžiausiu Mnuchin sandoriu buvo pirkimas 2009 metais Kalifornijos banko IndyMac Bank, kuris užsiiminėjo hipotekos kreditavimu. Išpirktas jis buvo už gana kuklius pinigus (1,6 milijardus dolerių) iš vyriausybės, tiksliau iš Federalinės depozitų draudimo agentūros (FDIC), į kurios balansą bankas pateko po bankroto finansinės krizės metu. Banką pirko susidėję: be Mnuchin stambiausiais pirkėjais buvo vėl Džordžas Sorošas ir hedž-fondų spekuliantas John Paulson. Greitai bankas buvo pervadintas į OneWest, ir jo vadovu tapo Mnuchin. Nors kažkas juokais vadino Stiveną “nerdy” (botaniku), bankas OneWest vykdė „gydymą“ labai kietai: iškraustė tūkstančių tūkstančius šeimų, kurios tapo nepajėgios išmokėti savo įsipareigojimus pagal hipotekos kreditavimo sutartis. Iš paskos OneWest kompanijos tęsiasi visas šleifas įvairių pažeidimų, kurie gali iškilti į paviršių jau po Mnuchin paskyrimo finansų ministru. Pasirodo, pavyzdžiui publikacijos, kuriose yra tvirtinama, kad dalis lėšų, kurias gavo bankas OneWest, sutekėjo į kompanijos Dune Capital sąskaitas, o dalis – asmeniškai į Mnuchin kišenę (prie jo kaip vykdančiojo direktoriaus atlyginimo).

Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį Stiven Mnuchin ir jo partneriai sugebėjo parduoti banką OneWest CIT korporacijai, kuri yra stambiausias JAV smulkaus verslo kreditorius. Pardavimo kaina buvo daugiau negu du kartus didesnė negu pirkimo 2009 metais (o būtent 3,4 milijardai dolerių). To pasekoje Mnuchin ir jo kompanija Dune Capital uždirbo iš šio sandorio šimtus milijonų dolerių. Šiandien kreditinė korporacija CIT Group Inc ėmė aptikinėti įvairios prigimties skolų įsipareigojimus, kurie nebuvo matomi pirkimo-pardavimo sandorio metu. Tai gresia skandalais ir ieškiniais Mnuchinui ir Dune Capital. 

Prie Trampo rinkimų kompanijos Mnuchin prisijungė gana anksti. Dalinai tai gali būti paaiškinta tuo, kad Trampas ir Mnuchin jau buvo pažįstami per verslą. Dune Capital kompanija dalyvavo finansavime stambaus Trampo imperijos objekto Čikagoje. Mnuchino prisijungimą prie Trampo priešrinkiminio štabo galima paaiškinti ir tuo, kad šiame štabe jau buvo jo tėvo draugas iš Goldman Sachs Levas Aizenbergas.

Priešrinkiminės kompanijos metu Trampas ne kartą labai griežtai pasisakė dėl Volstrito bankų. Šiuose jo pasisakymuose konkretumo buvo mažoka, ką kai kurie ekspertai išaiškino sekančiai: Trampas neskubins Amerikos bankų sistemos reformos, kurią žadėjo atlikti dar pirmo savo prezidentavimo metu Barakas Obama. 2010 metais net buvo priimtas Doddo-Franko įstatymas, kuris numato bankų susmulkinimą, bankų priežiūros stiprinimą, valstybės paramos bankams nutraukimą, bankų klientų teisių sustiprinimą ir panašiai. Tačiau visa tai liko popieriuje, įstatymas nebuvo įgyvendintas.

Todėl kyla klausimas: kaip Trampas ruošiasi išpildyti savo priešrinkiminį pažadą dėl Glasso-Stigollo įstatymo atstatymo, jei jo komandoje vienu iš pagrindinių „žaidėjų“ bus Goldman Sachs žmogus?

Daugelis ekspertų reiškia susirūpinimą, kad atėjus Mnuchin į Amerikos Finansų ministeriją ši žinyba gali virsti į kontorą, kuri užsiiminės išimtinai Goldman Sachs reikalais.

Goldmas Sachs agentūra Europos Sąjungoje

Goldman Sachs – bankas, kurio interesai ir veiklos mastai išeina toli už JAV ribų. Tokiam bankui reikia pastatyti savo žmones po visą pasaulį – į finansų ministrų postus, centrinių bankų ir pagrindinių privačių bankų pirmininkų postus. Goldman Sachs – inkubatorius, perintis „reikalingus“ žmones. Šių žmonių skaičių, pasodintų visame pasaulyje, neįmanoma apskaičiuoti. Europoje labiausiai matoma figūra „paukščiuko“ išskridusio iš Goldman Sachs inkubatoriaus – Europos centrinio banko prezidentas Mario Dragi, kuris nuo 2002 iki 2005 metų tarnavo vicepirmininku ir vykdančiuoju Goldman Sachs International direktoriu.

Du ES Goldman Sachs renegatai:Barroso ir Draghi

Renegatas, net ir pabuvęs Europos komisijos pirmininko poste, išlieka renegatu. Toks yra visada išsišiepęs ir kažkokio saldžiai apseilėto veido Žoze Manuelis Barroso. Palaukęs pusantrų metų šitas tranformeris įsitaisė dirbti į Amerikos Investicinį banką Goldman Sachs. Jis užims nevykdančiojo Goldman Sachs prezidento ir konsultanto pareigas. Jo darbo frontas – viskas kas susieta su Didžiosios Britanijos išėjimu iš ES (Brexit). 

Fransua Olandas ši Borroso žingsnį pavadino „moraliai nepriimtinu“. Savo interviu televizijos kanalams TF1 ir France2 jis priminė, kad Barroso vadovavo Europos komisijai 2007-2008 metų finansinės krizės metu. O šią krizę išprovokavo JAV bankai, tarp jų ir Goldman Sachs, savo nusikalstamais veiksmais hipotekos rinkoje. Be to Goldman Sachs prisidėjo prie Graikijos skolų krizės, kadangi patarinėjo Graikijai slėpti tikrą problemos mastą.

Olandas pasakė: „Ir po kelių metų po to mes sužinome, kad ponas Barroso prisijungia prie Goldman Sachs? Juridiškai tai leistina, bet moraliai tai neleistina“.

Europos finansų sistema yra ant krizės slenksčio, dvigubai atpigo Deutsche Bank, Credit Suisse, Barclays, Royal Bank of Scotland, UniCredit akcijos.

Dar vienas ES renegatas ir transformeris – Europos centrinio banko (ECB) pirmininkas Mario Draghi

Besiginčijant Italijos ir Vokietijos vadovams ir finansistams, kas iš jų sėdi didesnėje krūvoje, ECB pirmininkas Mario Draghi, kaip įgudęs teatro aktorius „laiko pauzę“. Kiek anksčiau jis mentoriaus tonu visus ramindavo, taip ir neatskleisdamas, ką ruošiasi daryti.

Šis ES cirko artistas, dar pravardžiuojamas „Super-Mario“, 2002 – 2005 metais dirbo Goldman Sachs International vykdančiuoju direktoriumi ir viceprezidentu. Taigi, viešų ir privačių interesų sąsajos akivaizdžios, bet briuselio gyvatyne, žinia, „moralė ne jų dimensija.“

ECB ir Goldman Sachs

Mario Draghi yra laikomas Goldman Sachs, kuriame kaip minėjome dirbo 2002-2005 metais, „Trojos arkliu“. Tai vienas iš keturių stambiausių JAV bankų, bet susijęs su visomis įmanomomis machinacijomis fondų rinkose.

ECB prezidento postą Mario Draghi, šis Goldman Sachs „Trojos arklys“, užėmė 2011 metais. Iš pat pradžių jis leido suprasti, kad nesiruošia su niekuo derinti savo veiksmų.

Tik užėmęs postą jis be konsultacijų su Europos komisija ir kitomis ES institucijomis nusprendė skirti trijų metų 500 milijardų eurų kreditą ES bankų gelbėjimui.

Nuo tada, kai Mario Draghi užėmė ECB prezidento postą, ES yra permanentinėje skolų krizėje, o Briuselio ir Eurozonos šalių vadovai yra šio renegato nuolatos šantažuojami finansinio kolapso grėsme.

Viena iš didžiausių Draghi finansinių aferų yra „kiekybinis minkštinimas“.

Kiekybinio minkštinimo programa – banali pinigų spausdinimo operacija. Šios aferos išradėju buvo JAV Federalinė Rezervo Sistema (FRS). FRS prispausdintus dolerius keitė į FRS rinkoje superkamus „šiukšlinius“ vertybinius popierius. Šie „vaistai“ turėjo išgydyti ekonomiką, bet neišgydė, o pasaulio ekonomika buvo tiesiog užversta pigiais ir netgi nemokamais pinigais. Pinigai gaunami su nuline palūkanų norma nepateko į realų ekonomikos sektorių, o nukeliavo į finansų rinkas, todėl 2014 JAV valdžia sustabdė „suminkštinimo“ eksperimentą.

ECB šią amerikonų sukčių išrastą kvailystę pradėjo 2014 metais. Euro „minkštintoju“ kaip tik ir buvo Goldman Sachs „Trojos arklys“ Mario Draghi. Jo vadovaujamas ECB nutarė įvesti neigiamą palūkanų normą savo depozitinėms operacijoms. Kaip ir JAV pinigai ėmė plūsti ne į realų ekonomikos sektorių, o į finansų rinką.

ECB pūsdamas finansų burbulą aiškina, kad gelbsti Europą. ECB supirkinėja Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ir Italijos “šiukšlinius” popierius ir tuo didina šių šalių-bankrotų popierių paklausą. Ekspertai prognozuoja, kad šitų šiukšlinių obligacijų kortų namelio griūtis neišvengiama.

Teigiama, kad Mario Draghi, griaudamas ES finansų sektorių dirba JAV ir JAV FRS naudai. Kiti ekspertai mano, kad jis dirba konkrečiai Goldman Sachs interesų naudai. Šis bankas, profesoriaus V.Katasonovo nuomone, net kitų didžiųjų JAV bankų fone išsiskiria tuo, kad yra įpratęs užsidirbti per krizes, bankrotus, griūtis. Be to jis įpratęs skverbtis į valdžią ir kritiniu momentu iš jos gauti biudžeto ir kitokią paramą. Tai jam padėjo išsilaikyti 2007-2009 krizės metu.

Ar gali ES vystytis ir klestėti, kai prie jos vairo nuolatos pastatomi Europos gyventojų nerenkami  renegatai?

Aš tuo labai abejoju.

Emanuelis Makronas, kurį Goldmas Sachs šeimininkai Rotšildai pasodino į Prancūzijos prezidento postą

Rinkimai Prancūzijoje senai tapo demokratijos parodija. Prezidentu čia paskiriamas tas, kas geriau

tarnauja pinigų šeimininkų interesams. Geriausias pavyzdys - Dominykas Stross-Kanas, kuris iš rinkimų į prezidento postą buvo išeliminuotas sufabrikavus sekso skandalą, o į prezidento kėdę tada buvo pasodintas politinis ir moralinis pigmėjus Fransua Olandas, kurį pinigų šeimininkams buvo lengviau vadelioti.

Makronas gimė 1977 gruodžio 11 dieną. Jo tėvas Žanas-Mišelis Makronas neurologijos profesorius Pikardijos universitete, motina Fransuaza Makron-Noges, medicinos mokslų daktarė. Manuelis

mokėsi Parižiaus-Nanter universitete (filosofijos magistras), Paryžiaus politikos mokslų institute ir Nacionalinėje administracijos mokykloje (ENA), po ko tapo generaliniu finansų inspektoriumi 2004 iki 2008 metais. Vietoj 10 metų, būtinų ENA absolventams, ištarnavo tik penkis metus. Todėl jam teko 2016 metais išmokėti valstybei - €54 000. Keturis metus dirbo Rotšildų banke „Rothschild & Cie Banque“, kur tapo valdytoju. Nuo 2007 metų užėmė pareigas pavaduotojo pranešėjo Prancūzijos augimo Komisijai, kuriai vadovavo bankininkas Žakas Attali. Makronas buvo Socialistų partijos narys 2006-2009 metais.

2012 -2014 metais dirbo generalinio sekretoriaus pavaduotoju Olando aparate. 2014 rugpjūčio 26 dieną buvo paskirtas Ekonomikos ministru Olando vyriausybėje. Žmona Brižit Trone trijų vaikų iš ankstesnės santuokos mama, už jį vyresnė 24 metais.

Makronas 2016 metų balandžio 6 dieną sukūrė progresyvų judėjimą „En marche“ (Pirmyn), kurį jis paskelbė „nei dešiniu, nei kairiu“. 2016 gruodžio mėnesį jis paskelbė, kad dalyvaus prezidento rinkimuose.

„Aš dirbau pas Rotšildus tiktai 4 metus“, - pasakė Makronas France 2 žiūrovams.

Rotšildai Makroną išrinko Prancūzijos prezidentu. Jiems tai ne problema, nes jie jau trečią šimtmetį iš šios valstybės gamina mėšlo prikimštą iškamšą.

Makronas - atviras islamizmo diegėjas Prancūzijoje. Jis politkorektiškai kalba, kad yra „globalistas“, „multikultūralizmo šalininkas“. Jis neskaito islamizmą nacionaliniu pavojumi, nes prancūzų nacija, arba, kaip jis sakė, prancūzų kultūra, neegzistuoja. Makronas neigė, kad Prancūzija turi savo kultūrą, savo istoriją, savo literatūrą ir meną.

2017 metų vasario 22 dieną, lankydamas prancūzų emigrantus Londone, Makronas pasakė: „Prancūzų kultūra neegzistuoja, yra Prancūzijos kultūra ir ji įvairi“. Tą pačią dieną Londone jis pakartojo: „prancūzų menas?“ Aš jo niekada nebuvau sutikęs!“

Šiandien Lietuvos valstybė atsidūrė prie išnykimo slenksčio. Bankai perima valstybės saugumo funkcijas, jos valdymą. Dar keli žingsniai ir mes visi atsidursime bankų ikurtame konslageryje. To negalima leisti!

P.S. Visai pamiršau etatitnį ES alkoholiką, užimantį Europos komisijos pirmininko postą - Žaną Klodą Junkerį - Rotšildų kontroliuojamų bankų perą. Apie jį esu jau rašęs. Bankams naudingą turėti susikompromitavusį degrandantą svarbiausiame ES poste. Toks žmogus visada klausys savo šeimininkų.

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/garsiausias-europos-alkoholikas.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/05/europos-komisijos-pirmininkas-zanos.html