„Tai jau buvo net ne demokratijos
simuliavimas, o savo rūšies policinė valstybė, kuri nefunkcionavo
ir tiesios žlugo...“ (Ursula K. Le Guinová, SMRTONOSNÉ SNY
(Mirtini sapnai), české vydání 1994)
Kodėl aš pradėjau straipsnį
rašytojos Ursula K. Le Guinová knygos citata?
Tiesiog todėl, kad ši
knyga, kurios veiksmas rutuliojasi 2002 metais, yra vienas iš
romanų-antiutopijų, aprašančių situaciją, kada svajonės tampa
realybe. Iš pradžių jos jai graso, o po to ją sunaikina.
Apsakymas, apie ką mes svajojame, ir kas kontroliuoja mūsų
svajones. Zigmundas Froidas pažymėjo, kad didelė dalis žmogaus
asmenybės — tai lytinis potraukis. Romos visuomenėje žinojo, kad
svarbu žmonėms duoti duonos ir žaidimų. Daug anksčiau, nei Šeron
Stoun „Pagrindiniame instinkte“ užkėlė koją ant kojos (savo
tarpkojį 2012-2014 metais Serbijos premjerui Ivicai Dačičui parodė
išpopuliarėjusi iš politinio gyvenimo MIP valiūkiška serbų
žurnalistė), buvo suprantama ir ne tiktai Holivudui, kad žmonija
galima manipuliuoti su sekso ir prievartos pagalba.
Kas liečia prievartą, tai kuo ji
žiauresnė, tuo geriau. Kas liečia MIP išpopuliarintą seksą, tai
bėgant laikui logika tapo tokia pati. Koja ant kojos be baltinių
jau senai nepakanka. Reikia kažko „karštesnio“. Akcentuojami
arba iškrypimai, arba netradiciškumas. Būtina iššaukti paklausą
artefaktams. Reikia išmokinti žmones galvoti, žiūrėti ir
klausyti apibrėžtu būdu.
Auklėjimu seksu ir prievarta
užsiėmė Holivudas. O kokiu mastu pačiu Holivudu manipuliuoja
politikai, aišku nuo Merilin Monro galimos žmogžudystės laikų,
įvykdytos 1962 metais. Būtent Holivudo studijos virto vilčių
fabriku, kuris užtikrino Vakarams dominavimą kultūroje. Jos
išprovokavo skilimą TSRS viduje. Tarybų Sąjunga griuvo visai ne
dėl ginklavimosi varžybų Reigano „žvaigždžių karų“
laikais, kaip daugelis iki šiol klaidingai galvoja. Tiesiog TSRS
prarado savo kultūrinį orientyrą, kultūrine prasme leido save
suvilioti (arba papirkti?) sekso ir prievartos fenomenais. Rok-muzika
ir pogrindiniai video su erotiškai prievartinių ir prievartinių
erotinių (pornografiniu) turiniu sunaikino nuosavą tradicinį TSRS
pasaulį. Tarybų Sąjunga suiro, bet kai kuriose sąjunginėse
respublikose dar vyko pilietiniai karai. Tai byloja apie tai, kad
problemos esmė yra ne tiktai partiškume ir komunizme. Boriso
Jelcino laikais tarybinės gynybos gamyklos atidavė daugybę karinių
paslapčių, ir amerikiečiai net neslėpė savo nuostabos.
Šiuolaikinė Rusijos karinė pramonė ir toliau naudojasi tarybiniu
palikimu karinių technologijų srityje ir karinėje gamyboje. Bet
būtent kultūra, išplitusi kartu su vakarietišku stiliumi,
sugriovė TSRS. Aš konstatuoju tai kaip faktą — be emocijų.
Tikriausiai, daug emocijų išgyveno Beatles, kada Didžiojoje
Britanijoje juos kritikavo už dainą Back in the U.S.S.R.,
kurioje jie demaskavo Vakarų ketinimus susidoroti su TSRS sekso
pagalba: „Man prieš ukrainietes neatsilaikyti. Vakarai uodegoje,
o, taip. Noriu su maskvietėmis dainuoti, rėkti. Gruzinės mintyse
visiems laikams... Aš vėl į TSRS. Kaip tau sekasi, o, mano drauge.
Vėl į TSRS“.
Kalbama ne apie politines partijas
ir laisvą rinką, o apie tai, kad kiekvienas galvotų tiktai apie
save, kad galima būtų išnaudoti ji (darbo) energiją ir
„nacionalizuoti“ jo nesudrumstą sąmonę. Labiausiai įsitikinę
anarchistai — tai ekonomistai ir politikai, kaip įprasta sakyti,
žmonės baltomis apykaklėmis ir su kaklaraiščiais, o taip pat
pilkieji kardinolai už jų nugarų.
Bet kas vyksta su mumis dabar
Europoje? Vyksta kažkas visiškai neįtikėtino. Tęsiasi tas pats
procesas. Vyksta tas pats, kas atsitiko TSRS. Mes prarandame kultūrą,
ir prie to prisideda kinematografas, vykdantis nesuprantamą politinį
užsakymą, kuris prisidengdamas multikultūralizmu ir tolerancija
verčia kultūros artefaktų gerbėjus (tai yra ne tik ES piliečius)
į egoistiškus vartotojus, kurie neturi nieko, išskyrus nuosavus
metroseksualinius poreikius. Įdomiausias dabarties fenomenas puikiai
demaskuotas filme „Amerikiečių psichopatas“ (JAV/Kanada, 2000,
102 min.). Jis priklauso tiems intelektualiems filmams, kurį gali
įvertinti neva ne kiekvienas žiūrovas. Yra filmai, kurie suranda
pratęsimą forumuose internete: diskusijos dalyviai pasidalina
nuomonėmis apie reikšmę ir siunčiamą peržiūrėto filmo žinią,
išskaido jį į citatas.
Šis procesas, tikriausiai,
svarbesnis, negu pats filmas. Kai kada režisieriai neva to norėtų.
Jie leidžia filmo atgarsiams nuskambėti po savo kūrinio titrų.
Žiūrovas įsijungia į veiksmą. Prasimanymas susipina su realybe,
apie kurią toliau vyksta ginčas. Tai pavirsta gyvenimo būdu, ir
žiūrovui uždeda akinius. Per juos jis žiūri viską kaip
tiesioginis liudininkas to ko nėra, perima ir pozityvią, ir
negatyvią įtaką. Bet svarbiausia — tai „gyvenimo būdas“.
Šiuolaikinė tendencija populiarizuoti homoseksualistus. Jie
egzistavo visada ir sudaro iki keturių procentų mažumą. Jų
egzistavimas natūralus, bet ne norma dauginimosi prasme. Ne taip
senai dar buvo tvirtinama, kad šeima — valstybės pagrindas. Bet
dabar aiškėja, kad tai jau ne taip. Ir reikalas net ne tame, kad
Čekijos respublikoje kas antra santuoka (!) suyra, o bet kuris žymus
politikas tam tikru savo politinės kompanijos svarbiausiu momentu
„vykdo apgreidą“ savo žmonos taip pat, kaip vokiečių
profesoriai savo automobilius, o tvarkingi moksleiviai — kojines.
Matriarchatas
prieš 1924 m. Aron Zalkind: „Dvylika revoliucinio proletariato
lytinių priesakų“. Brošiūra "Revoliucija ir jaunimas",
paskelbta tais pačiais metais Jokūbo Sverdlovo komunistų
universitete.
1962 metais Pragoje leidykla Orbis
paskelbė įdomią Jiřího Klaboucha knygą „Santuoka ir šeima
praeityje“. Tiktai prabėgom pažymėsiu, kad šeštą dešimtmetį
pas mus buvo publikuojamos labai įdomios ir gerai parašytos knygos,
prie kurių priklauso ir Klaboucho knyga. Autorius supažindina
skaitytoją su tuo, kaip santuoka vystėsi šimtmečių bėgyje
įvairiose kultūrose, kaip buvo auklėjami vaikai, koks buvo metinis
prieaugis tūkstančiui gyventojų, kaip vyrai siekdavo moterų, o
moterys — vyrų, ir daugeliu kitu. Šitą knygą iš tiesų verta
perskaityti. Tarp kitko, iš jos galima sužinoti, kad būdavo
laikai, kada visuomenės pagrindu buvo ne šeima, o gentis ar klanas.
Tais laikais viešpatavo matriarchatas, ir buvo akcentuojamas moterų
fenomenas, duodantis gyvybę, tai yra genties garantas. Istorija ėjo
pirmyn, ir ekonomikos „vystymasis“ atvedė prie to, kad mažos
bendrijos tapo gyvybingomis, ir jau nereikėjo išlikti ištikimu
genčiai. Gimė šiuolaikinė šeima to pavidalo, į kurią mes ilgai
tikėjome: mama, tėvas, sūnus, šuo. Bet laikai keičiasi, ir mes
keičiamės kartu su juo (tempora mutantur et nos mutamur in illis).
Šiandien mes stebime unisekso epochą. Eurovizijose laimi barzdotos
dainininkės, iš paimto Mosulo evakuoja „barzdotas moteris“,
moterys įsisavina kažkada išimtinai vyriškas profesijas ir
žaidžia raumenimis žurnaluose apie kultūrizmą. Drabužiai tinka
ir moterims, ir vyrams. Moterims kariuomenėje išduoda specialius
įtaisus, kad jos galėtų šlapintis stovėdamos. O vyrai nebent tik
nesimoko šlapintis sėdėdami, kad nesukurti problemų su nuleista
ar pakelta unitazo sėdyne. Bet žymiai rimtesnės pasekmės
dirbtinio vaikų gimdymo. Dabar galima užšaldyti spermą ir
kiaušialąstes. Galima daryti dirbtinį apvaisinimą, veikti genų
lygyje į lytį arba akių spalvą...Porai nėra būtina susituokti
dėl aferų su pašalpomis vaikams. Šiandien vieną žmogų
teoretiškai ir praktiškai gali pakakti tam, kad gauti vaiką.
Nebėra tradicinės šeimos būtinybės. Tai kodėl nepatikėti vaikų
homoseksualistų ar lesbiečių porai?
Tradicinis pasipriešinimas
problemoje su įvaikinimu vienalyčių santuokų: ar netruks vaikui
tėvo ir motinos. Tačiau šiandien daugelį vyrų neatskirti nuo
moterų, kaip moterų nuo vyrų. Ir reikalas ne tame, kad visi dėvi
priglundančius džinsus ar legginsus, o elgesio stiliuje. Mes dažnai
matome vyrus su moterišku elgesiu ar skoniu ir moteris su vyriška
pasaulėjauta.
Ir tai niekaip ne patologija —
tiesiog moterims jau nebereikia eilėraščių, nors vyrai kaip
anksčiau juos rašyti. Kodėl šiuolaikiniai filmai tikslingai
akcentuoja dėmesį į homoseksualistus? Ar gautų filmas „Mėnulio
šviesa“ 2017 metais „Oskarą“ be homoseksualisto rolės? Ar
egzistuoja būtinybė atitikti tam tikrai šiuolaikinei klišei, nes
tradiciniais santykiais vyro ir moters jau nieko nenustebinsi?
Kad pateisinti straipsnio
pavadinimą, aš iškelsiu klausimą, kodėl Prancūzijos prezidentas
Makronas klausė Rusijos Federacijos prezidento Putino apie tai, kaip
gyvena homoseksualistai Čečėnijoje? Putinas pasakė, kad
homoseksualistai Rusijoje turi tokias pačias teises kaip ir visi,
bet oficialiai jų niekas nepopuliarina. Kodėl Europą tai jaudina,
ir kodėl Europoje homoseksualistus kažkaip ypatingai išskiria?
Atsakymas — 12-tame straipsnyje revoliucinio proletariato
seksualiniuose draudimuose, išdėstytuose 1924 metais brošiūroje
„Revoliucija ir jaunimas“. Šis tekstas tarytum perrašytas iš
Biblijos, jei neskaityti 12 punkto. Partnerio pasirinkimas turi
paklusti partijos (bolševikų) interesams (TSKP, 1924 metais
Visasąjunginė Komunistų (bolševikų) partija VKP(b)— autoriaus
pastaba). Skamba neįtikėtinai, bet šiandien veikia ta pati
taisyklė. ES interesai lemia, kad agurkai turi turėti kažkokį
kreivumą, Pabaltijis turi būti aprūpinamas vienaip, o
homoseksualizmo propaganda — tokia. Kodėl? Kad šiandieninė karta
išmoktų save suvokti taip, kaip filme „Amerikoniškas psichas“.
Žmones reikia pilnai izoliuoti. Stambios kompanijos, pavyzdžiui,
„Čekijos Avialinijos“, sustato darbuotojų reitingus taip, kad
tarp jų neužsimegztų asmeniniai kontaktai ir draugystė. Jeigu tą
patį padaryti su šeima, tai kiekvienas bus pats už save.
Geriausiai visa tai pavaizduota filme „Seksmisija“ (Lenkija,
1983). Pati save atkurianti visuomenė gyvena be lyties. Dabar jau
aišku, kodėl „putiniška“ Rusija taip kliudo. Putinas
sportuoja, nerūko ir negeria, dirba savo sode, ir viskas, atrodo,
tvarkoje... Tuo metu Europoje kuriamos karinės bazės, o melaginga
tolerancija atveda prie to, kad ES (tai paradoksas) nepajėgia
apginti savo išorinių sienų. Kartojasi tas pats, ką Tarybų
Sąjunga pergyveno 1991 metais? Ar teisingi žodžiai rašytojos
fantastės Ursula K. Le Guinovos apie tai, kad
mūsų visuomenė gyvena labiausiai iškrypusios formos totalitarizme
ir net nesimuliuoja demokratijos? Prisiminkime, kaip pasielgė su MIP
Lenkijoje, ar kaip nesenai Vojtěch Filip užsipuolė premjerą
Sobotką, ir tada taps suprantama, NATO negina mūsų net Šengeno
ribose.
Šaltinis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą