Įdomus vyksta reiškinys. Kažkada
tarp aktorių populiari kavinukė, kuri buvo Vilniečių praminta
„Rygertine“, nes čia mėgdavo lankytis
puikus Lietuvos dramos teatro aktorius Juozas Rygertas, virto
satanistų šventykla, kurioje ir vėl, kaip sovietmečiu,
tyčiojamasi iš tikinčiųjų krikščionių jausmų, jų tikėjimo.
Prieš JAV prezidento rinkimų
tenykščiai švonderiai ir šarikovai išsityčiojo iš JAV
prezidento Donaldo Trampo. Močiutės Klinton pasekėjams tai patiko,
ištiražavo po visą pasaulį jų teplionę, bet, matyt, nebėra ką
daugiau pardavinėti, kavos po du eurus ir picos gabalėlių po tris
- visur apstu, prisiminė krikščionybę, su kuria liberalai kovoja
jau nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos laikų.
Kovojo ir Bolševikai, kai tik Lietuvą
okupavo, bažnyčias pavertė sandėliai, sporto ir šokių salėmis,
kad labiau išsityčioti – ateizmo muziejais. Kūrė naują žmogų
– Homo sovieticus. Sukūrė, dabar jų anūkai Homo liberasticus
išsitraukė vėl tas pačias pasenusias savo tėvų ir senelių
bolševikų plokšteles.
O kodėl nepabuvus originalesniems? Juk
„kovai už laisvę“ tokia plati dirva ir gerų pavyzdžių yra.
Pavyzdžiui – pranašas Muchamedas. Pakabini jo karikatūra prie
kavinės ir visą likusį gyvenimą gyveni, kaip koks V.Lansbergis,
su apsauga, vežiojamas, prižiūrimas.
Galima būtų ryžtis dar originalesnei
„kovai už laisvę“ - išsityčioti iš judaizmo. Na, bet čia,
manau, jokia apsauga neapsaugotų, restauratorių karjerą, ir iš
vis bet kokią karjerą, jiems tektų pamiršti. Kinkos tų švonderių
anūkų per silpnos tokiai „kovai už laisvę“, teks, matyt,
jiems ir toliau su krikščionybę terliotis.
Pabaigai, kovotojams „už mūsų
laisvę“ norėčiau sušukti įkandin ir juos padrąsinti:
„"Šaunuoliai", išsityčiojote iš Krikščionių Dievo ir jo
Motinos, o dabar imkitės kitų religijų: judaizmo, islamo, budizmo
ir t.t. ginkite „savo sunkiai iškovotą laisvę““
P.S. (ištrauka iš prieš metus skelbto staipsnio)
Prieš keturis metus (2012) Lietuvoje
kilo diskusija, ar Dievo drabstymas teatre išmatomis – menas, ar
tai pasityčiojimas iš tikinčiųjų jausmų. Drabstytojai, su
tuometiniu kultūros ministru Arūnu Gelūnu priešakyje, tuo, kuris
dabar Lietuvą atstovauja Unesco, skaitė, kad tai menas, o
neišprotėjusi (dar neišprotinta) visuomenės dalis – kad tai
pasityčiojimas iš krikščionių. Tą
kartą nugalėjo gelūnai – drabstytojai. Siūlau prisiminti tai ir
dar kartą perskaityti Ferdinando Kauzono straipsnį „Vakarų
Eksprese“: „Kristaus veidas bus drabstomas“.
Autorius apie Gelūno vykdoma
„kultūrine revoliucija“ rašė:
„Kristaus veidas
bus drabstomas. Šiomis dienomis Lietuvos Respublikos transliuotojas
(LRT), anonsuodamas festivalį, jau net parodė, kaip tai daroma.
Artistai, atsinešę į sceną krepšius išmatų, suspaustų it
sniego gniūžtės, ima svaidyti jas į Kristaus veidą, tokį
didžiulį - nuo scenos grindų iki lubų. Gal, sakau, orientuojantis
į lietuvių mentalitetą, kai kurie artistai - su krepšininkų
kelnaitėmis. O gal paprasčiausiai kad rimtų kelnių nevaržomi
tiksliau pataikytų.“
Kauzonas konstatuoja „..., kad
sukišęs pirštus į tuos Kastelučio artistų krepšius ir jau
niekada savo rankų nenusimazgosi. Niekaip nebūčiau pajėgęs
užbaigti šių savo samprotavimų apie mūsų valstybėje Arūno
Gelūno įvykdytą kultūros revoliuciją, jeigu staiga vietoj
Kristaus nebūčiau ėmęs regėti mūsų valstybės prezidentės,
„pabažnųjų“ premjero, Seimo pirmininkės, Parlamento Švietimo,
mokslo ir kultūros komiteto vadovo, labai oriai kūrybinės
inteligentijos elitą Seime atstovaujančių poetės ir teatro
režisieriaus veidų. Tokių didelių didelių - nuo scenos grindų
iki lubų. Kad lengviau būtų pataikyti. Į visus. Į kiekvieną. Už
tai, kad nesustabdė Gelūno revoliucijos.“
Autorius priminė šios gelūniškos
revoliucijos žingsnius: „... kai visuomenei buvo rodomi
pretenzingų vidutinybių performansai, kurių metu buvo viešai
šlapinamasi į stiklinę, paskui jos turiniu užpildomas švirkštas
ir visas tas turinys susileidžiamas po oda. Kai šimtams žmonių
džiūgaujant, iš aukštai nuo bokšto buvo kakojama į taikinį. Ir
kai tas taikinys buvo Lietuva. Kai Nacionaliniame dramos teatre imta
svaidytis nuo scenos į publiką galybe rusiškų keiksmažodžių -
kaip Kastelučio „gniūžtėmis“ į Kristaus veidą. Tylėjote
visi. Kaip kad dabar tyli mūsų bažnyčios hierarchai. Mirusį
Maironį jo vardu pavadintų metų proga išvyti iš bažnyčios
lengviau nei sustabdyti Gelūno revoliuciją?“
„Per LRT kanalą „Sirenų“
festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, dešine ranka visą laiką
tarsi nugarą besikasydama, nuoširdžiausia veido išraiška
žiūrovui aiškino (kalba mano netaisyta ir nugara nekasyta):
„Lietuvos realybėje yra, reiškia, turime keletą vardų, kuriais
labai didžiuojamės, bet, man atrodo, didžiąją dalį teatro yra
užtvindžiusi gana prastos kokybės produkcija. Ir todėl norime,
kad būtų tokia teatrinė apykaita, ir bandome į Lietuvą atvežti
tuos vardus, kurie kažką šiuo metu reiškia teatriniame
pasaulyje“, - rašė Kauzonas
Savo straipsnį autorius baigė tokiais
žodžiais: „Mieli mūsų valstybės vadovai, atplėškite keletą
valandų nuo rinkimų kampanijos, nueikite į šį spektaklį.
Nepasigailėsite. Juolab Europos teatro flagmanu tituluojamas
režisierius R.Kastelučis apie savo kūrinį sako: „Šiame
spektaklyje net išmatos tampa labai jautria meilės išraiška“.
Būtinai nueikite. Suprasite, kas yra meilė. Ir kas yra Gelūno
kultūrinė revoliucija, kurią jūs taip toleruojate. O jeigu kils
noras keiktis, nesidrovėkite, žinokite, ten galima, beveik būtina
- spektaklis bus rodomas Nacionaliniame dramos teatre.“
Sekantis gelūniškos „kultūrinės
revoliucijos“ etapas buvo surūdijęs kanalizacijos vamzdis –
kurį a.a. Leonidas Donskis pavertė Nacionalinės premijos laureatu.
P.P.S. Niekšeliams paskirta bauda:
Skandalingajai užkandinei „Keulė rūkė“ ketvirtadienį Vartotojų teisių apsaugos tarnyba skyrė 1,5 tūkst. eurų baudą už tai, kad savo reklamomis pažeidė visuomenės moralės principus ir niekino krikščioniškus simbolius.
P.P.S. Niekšeliams paskirta bauda:
Skandalingajai užkandinei „Keulė rūkė“ ketvirtadienį Vartotojų teisių apsaugos tarnyba skyrė 1,5 tūkst. eurų baudą už tai, kad savo reklamomis pažeidė visuomenės moralės principus ir niekino krikščioniškus simbolius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą