KP karinė korespondentė Darja
Aslamova – apie savižudybę chorvatų generolo Hagos tribunole ir
apie konfliktą, kuris atvedė į šią tragediją.
Niekada negalvojau, kad mano vyras
chorvatas, galingas, kaip briedis, gali raudoti. Kaip vaikas.
- Jis buvo filosofas, intelektualas,
iki kaulo smegenų, subtili natūra. Kino režisierius, tautos
žiedas, ir štai – išgėrė nuodų!
- Bet kas vis tik įvyko?! - šaukiau
aš į ragelį. O štai kas.
Lapkričio 29 dieną, kai daugelis
chorvatų atėjo į kavines, kad pažiūrėti tiesioginiame eteryje
paskelbimą nuosprendžio Hagos tribunolo generolui Slobodanui
Praliakui už nusikaltimus prieš Bosnijos musulmonus, generolas
taręs žodžius „Aš ne karo nusikaltėlis. Aš niekinu jūsų
verdiktą“ išgėrė nuodus (kalio cianidą A.L.). Gražiai
pasitraukė, herojiškai, ką nesakyk. Kaip teatre. Ir scena tinkama
– visų Balkanuose neapkenčiamas Hagos tribunolas. Tik nuodai buvo
tikri. Ir mirtis tikra.
Sunku įsivaizduoti, kas vyko tą dieną
kavinėse visoje Chorvatijoje ir ypač Hercogovinoje (Chorvatiška
Bosnijos dalis). Raudos ir prakeiksmai, tūkstančiai litrų išgertos
rakos, sudaužyti stalai ir kėdės, ypač meniški balkanietiški
keiksmažodžiai (net mūsų rusiškas „matas“ atrodo blyškiai
jo fone), prisiekinėjimai atkeršyti. Ir viskas. Kokios ten dar
revoliucijos ir protestai, kada visi pasionarijai kapuose, o jaunoji
karta išauginta glamurinių žurnalų ir „liberalių“
proamerikietiškų media.
- O tu nepagalvojai apie serbų generolą Ratko Mladičių, kurį tik ką nuteisė kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimus prieš bosnių musulmonus? Arba apie Karadžičių, gavusį absurdišką keturiasdešimties metų trukmės bausmę? - aš paklausiau vyro.
- Tai juk JŪSŲ Mladičius ir Karadžičius, o tai MŪSŲ generolas Praliakas, - paprieštaravo vyras.
- O tu nepagalvojai apie serbų generolą Ratko Mladičių, kurį tik ką nuteisė kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimus prieš bosnių musulmonus? Arba apie Karadžičių, gavusį absurdišką keturiasdešimties metų trukmės bausmę? - aš paklausiau vyro.
- Tai juk JŪSŲ Mladičius ir Karadžičius, o tai MŪSŲ generolas Praliakas, - paprieštaravo vyras.
Ir čia aš įsiplieskiau:
- Kada jūs, kvailiai, suprasite, kad
jūs visi viename laivelyje?! Kad jus iškvailino, kaip zuikius,
vakarų specialiosios tarnybos, daugelį metų maitinusios
nacionalistus visoje buvusioje Jugoslavijoje?Kad Jugoslavijos
išardymo planas buvo paruoštas 80-aisiais Amerikos prezidento
patarėjo Bzežinskio, o po to jus, kaip avinus, nuvarė į
skerdyklą? O dabar visi jūs ūbagai, apgauti, silpni, išplėštos
nykštukinės valstybės be orumo ir garbės. Jūsų jaunimas
priverstas važiuoti į Vakarus ieškoti darbo. Jūsų seniai badauja
ir renka butelius. Jūsų galinga pramonė sunaikinta, o „vakarų“
investicijos pas jus ateina tik kaip prekybos centrai, kad išmušti
jūsų paskutinius grašius. O Balkanuose susidarė banditiškas
pūlinys albaniško Kosovo pavidalu ir vachabitų pūlinys
musulmoniškoje Bosnijoje, kuris anksčiau ar vėliau sprogs.
- Štai jeigu Miloševičius savo laiku
sutiktų kurti konfederaciją... - pradeda mano vyras.
- Vakarai niekada neleistų
Jugoslavijai kurti konfederacijos. Jo tikslu buvo suskaldyti ir
sunaikinti galingą nepriklausomą šalį. Ir aš pavargau klausyti
tavęs, kad viskuo kalti serbai.
Čia mes, kaip būna, metame ragelius.
Jugoslavijos karo metu mes buvome skirtingose fronto pusėse. Aš
kaip žurnalistė serbų pusėje, jis kaip savanoris chorvatų. O po
to likimas suvedė mus Pakistane, o mes įsimylėjome vienas į kitą
be proto. Ir visus šešiolika metų nuolatos aiškinamės...
politinius santykius.
- Štai jei tu man tada pakliutum į taikinį, kiek aš galėčiau išvengti problemų! - šaukia jis man įsijautęs.
- Štai jei tu man tada pakliutum į taikinį, kiek aš galėčiau išvengti problemų! - šaukia jis man įsijautęs.
- Nuo laimės
nepabėgsi, ir jos nepašausi. Ir tu nešautum į gražutę moterį,
- pokštauju aš.
Man skauda širdį, kada aš matau
Zagrebo gatvėse manifestaciją pamirštų veteranų praėjusio karo,
sėdinčių invalidų vežimėliuose ar su įtūžiu daužančius
rementus į grindinį. Taksistai signalizuoja jiems
solidarizuodamiesi. Bet kam jie reikalingi? Ir visada prisimenu serbę
Vesną, kuri išnuomojo mano vyrui butą Belgrade, kada jis dirbo ten
korespondentu. Ji ilgai abejojo. Jauna graži našlė su mažu
sūneliu ant rankų (vyras žuvo fronte). Ir staiga išnuomoti butą
priešui-chorvatui! Vėliau mes visi susidraugavom. O prieš du metus
susitikome Belgrade. Vesna daug rūkė. (Visi Balkanų gyventojai,
pergyvenę karą, nesustodami rūko. Paprastai užsirūko naują
cigaretę nuo dar nebaigtos. Tiesiog karo atgarsis). Paaiškėjo, kad
jos paaugęs sūnus įstojo į Karo akademiją nemokamai, kaip
didvyrio sūnus, ir jį užpjūdė turtingi bendramoksliai.
-Tavo idiotas-tėvas kariavo prieš
NATO, o Serbija ruošiasi stoti į NATO, - juokėsi jie iš vaikino,
kuris iš karto puldavo muštis už tėvą.
- Ir mes dabar vykdome su NATO kariais bendrus mokymus. Tavo tėvas ne didvyris, o lūzeris.
- Ir mes dabar vykdome su NATO kariais bendrus mokymus. Tavo tėvas ne didvyris, o lūzeris.
Vaikiną galų gale išvarė iš
Akademijos dėl „sunkaus charakterio“.
Laikas nuo laiko, keliauju po buvusią
Jugoslaviją, mano vyras susitinka su savo buvusiais kariuomenės
draugais iš jugoslaviškos (!) armijos – serbais, albanais,
makedoniečiais, bosniais, juodkalniečiais. Jie vėl tampa
aštuoniolikamečiais berniukais. Ploja vienas kitam per petį,
nesaikingai geria, prisimena įdomias tik jiems istorijas. Kaip
bosnis Mustafa atveždavo iš tėvų puikius burekus (pyragėlius su
mėsa), makedonietis Kristo – puikius pomidorus, albanai
– marihuaną, kareiviai iš Slovonijos – lašinius ir spirgus, iš
Dalmatijos vežė vyną. Geri buvo laikai!
O dar, broli, prisimeni, buvo tokia
šalis Jugoslavija?
Taip, brolau, buvo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą