Antono Blagino straipsnio pirma dalis -
„Grynai žydiškas požiūris“, buvo paskelbta mano bloge pernai.
Išversti antrą šio straipsnio dalį paskatino tai, kad joje
pateikiami žydų kolaboravimo su nacistais faktai. Būtent
kolaboravimu su nacistais pastaruoju metu Izraelio sionistai kaltina lenkų ir kitas Europos tautas, tai laikoma įrodymu dalyvavimo šių
tautų, būtent tautų, o ne atskirų jų piliečių, žydų
Holokauste.
Žemiau pateikiamas tolimesnis Antono Blagino straipsnio vertimas:
Kitas požiūris, ne žydų
Iliustracijai aš paėmiau foto,
padarytą toje pačioje vietoje ir to paties fotografo dalyvaujant
tiems patiems žmonėms! Stebint besišypsančią moterį, pažymėtą
raudonu apskritimu, ir pažvelgus į šios fotografijos antrą planą
tampa suprantama, kad tai yra taip vadinama istorijos
„rekonstrukcija“, o viršutinė fotografija, kur tie patys žydai
stovi fone geležinkelio vagonų, išeitų, - falsifikatas, kuris
pateikiamas kaip tiesa.
Kita tiesa apie Holokaustą:
ŽYDAI TARNYBOJE PAS NACISTUS
Trečiasis Reichas buvo žydų
pagimdytas, ir todėl žydai jam viskuo padėjo. Maža to, kad visą
Reicho vadovybę sudarė žydai, vokiečių armijoje tarnavo virš
150 tūkstančių žydų – po vieną iš kiekvienos Vokietijos žydų
šeimos…
Žydų gražuolė
Šoiruojančiai garsia tapo Stela
Goldšlag (vok. Stella Goldschlag, pagal vyrą Stela Kiubler,
gyvenimo metai 1922 – 1994). Tai buvo graži Berlyno „arijų“
išvaizdos žydaitė – mėlynakė blondinė.
Baigusi mokyklą (jau atėjus į
valdžią nacistams) gavo madingų drabužių dizainerio
išsilavinimą. Prieš pat karą ištekėjo už žydo muzikanto
Manfredo Kiublerio. Dirbo kartu su juo priverstiniuose darbuose
Berlyno fabrike.
1942 metais prasidėjo deportacija kai
kurių žydų į darbo stovyklas, bet ji su tėvais bandė slėptis
nuo perkėlimo, pereidama į nelegalią padėtį. 1943 metų
pradžioje Stelą išaiškino ir areštavo. Kad išgelbėti save ir
savo tėvus dabar jau nuo neišvengiamos deportacijos, ji sutiko
bendradarbiauti su nacistais.
Pagal gestapo užduotį ji naršė
Berlyną ieškodama besislapstančių žydų, kuriuos atradusi,
įskųsdavo Gestapui.
Duomenys apie jos aukų skaičių
svyruoja nuo 600 žydų, kas tiksliai įrodyta, iki, spėjama, 3000.
Buvo taip pat sunaikinti jos tėvai, ir vyras, dėl kurių ji ir
sutiko išdavystei. Bet ir po jų mirties gražuolė toliau skundė
žydus nacistams. Už tai ji sugebėjo išgelbėti kelis savo
buvusius klasės draugus ir pažįstamus. Ir, žinoma, save,
mylimą...
Pasibaigus karui mėgino pasislėpti.
Pagimdė dukterį, kuri gyva iki šiol, vardu Ivona Meisl ir labai
nepalankiai vertina savo motiną.
Stela Kiubler buvo suimta sovietinių
specialiųjų tarnybų 1945 metų spalio mėnesį ir nuteista kalėti
10 metų. Po to sugrįžo į Vakarų Berlyną, kur irgi buvo nuteista
10 metų kalėti, bet nekalėjo, nes buvo jau vieną kartą kalėjusi
už tą patį nusikaltimą.
Charakteringa, kad Stela ištekėjo
antrą kartą už buvusio nacisto. 72 metų amžiaus nusižudė.
Žydai – gestapo agentai
Vienu iš žinomiausių sionistinių
Gestapo agentų buvo prekiautojas žydais Rudolfas (rečiau) Izraelis
Kacner (Kastner) — vienas iš Vengrijos žydų lyderių. Karo
metais Kacner ne kartą lydėjo SS karininką, Gimlerio patikėtinį
— Kurtą Becherį jam lankant koncentracijos stovyklas. Rudolfas
Kacner sudarė su vokišku kuratoriu Eichmanu žydų emigracijos
sandorį, kurios dėka maždaug 1700 jo giminių, pažįstamų,
vengriškų Sochnuto valdininkų, jų šeimų nariai ir t.t.
specialiu traukiniu, vokiečių duotu, 1944 metų birželio 30 dieną
išvyko į Šveicariją. Už tai Kacner užmokėjo vokiečiams 8,6
milijonus šveicarų frankų, bet kiek iš viso jis surinko pinigų —
nežinoma.
Viso Kacneris išvežė iš Vengrijos
virš 5 tūkstančių turtingų ir reikalingų žydų. Paskutinius
karo mėnesius jis linksmai leido laiką SS karininkų vokiečių
bendrijoje — važinėja po koncentracijos stovyklas kartu su
vokiečių karininkais, gėrė su jais, žaidė kortomis, gali būti,
kaip ir jie miegojo su moterimis, laikomomis koncentracijos
stovyklose.
1955 metais, iki arešto, laisvas
Eichmanas davė interviu olandų žurnalistui, kuriame taip
charakrterizavo savo santykius su Kacneriu:
„Šitas dr. Kastner buvo jaunas
žmogus maždaug mano amžiaus, šaltas kaip ledas juristas ir
fanatiškas sionistas. Jis sutiko padėti raminti žydus nuo
pasipriešinimo deportacijai ir net palaikyti tvarką stovyklose, kur
jie buvo surinkti, jeigu aš užmerksiu akis ir leisiu keliems
šimtams ar net tūkstančiams jaunų žydų nelegaliai emigruoti į
Palestiną. Tai buvo geras sandoris. Palaikymui tvarkos stovyklose
išlaisvinimas 15, net 20 tūkstančių žydų – sumoje jų galėjo
būti ir daugiau – man neatrodė per daug didele kaina. Po kelių
pirmųjų susitikimų Kacneris niekada nerodė baimės prieš mane –
stipriu žmogumi iš Gestapo. Mes vykdėme derybas absoliutiškai
lygiomis... Mes buvome politiniai oponentai, bandantys susitarti, ir
mes absoliučiai pasitikėjome vienas kitu. Sėdėdamas pas mane,
Kastneris rūkė cigaretes... vieną po kitos. Su jo puikiomis
manieromis ir savitvarda jis pats galėtų būti idealiu karininku“.
Paskutiniais metais Kacner parodė
tiesiog stebinantį rūpestį kaip minimum keturiems aukštiems SS
karininkams, vienas iš kurių, Kurt Becher dėka jo parodymų buvo
išteisintas Niurnbergo teisme. Su šituo Becheriu surišta tamsi
istorija: pirmomis pokario dienomis jis padedamas 3 žydų bandė
perduoti Sochnutui ir Džoitingui gautus iš Kacnerio už traukinį 2
milijonus dolerių, panaudojimui jų žydų tautos gerovei (jo
paties žodžiai). Prieš patenkant reikiamu adresu, lagaminai su
pinigais patenka į rankas Amerikos kontržvalgybai. Žydų
organizacijoms galiausiai patenka į rankas tik 50 tūkstančių
dolerių. Reikia tiktai spėlioti: arba Becher „nepridėjo“ gana
esminės sumos, arba amerikiečiai „palengvino“ lagaminus, arba
tai padarė žydai-nešikai. Įdomu, kad Gimleris nurodė pulkininkui
Becheriui dalyvauti visuose grynakraujų žydų Eichmano ir Kacnerio
susitikimuose.
1957 metais Kacneris buvo nužudytas
Tel Avive grupės „per stebuklą išgyvenusiųs holokaustą“
Vengrijos žydų.
Dar buvo organizatorius Prahos „žydų
sielų mugės“ Robertas Mandler — atstovas Žydų agentūros
buvusioje Čekoslovakijoje ir kartu vokiečių agentas,
Čekoslovakijos gestapo skyriaus viršininko Fošo pavaduotojas.
Mandler pagal sutartį su vokiečiais išvežė iš Čekoslovakijos
šimtus sionistinių funkcionierių ir finansinius tūzus. Kartą su
išpirktais iš nacistų turtuoliais ir aktyvistais išvyko laivu
„Patrija“ į Palestiną, kur buvo išsiųsta grupė jaunų žydų
iš Čekoslovakijos. Kada laivas jau buvo atviroje jūroje, sionistų
emisarai iššniukštinėjo, kad kai kurie iš vaikinų visai
nesiruošia papildyti eiles taip vadinamų „chalucų“ — jaunų
Palestinos kolonizatorių ir nenori su ginklu rankose varyti
palestiniečių iš jų gimtų vietų. Jie ketino įstoti į
Artimuosiuose Rytuose formuojamus būrius čekoslovakų jaunimo,
kurie ketino slapta sugrįžti į Europą ir įsilieti į generolo
Svobodos išsilaisvinimo armiją. Apie „išdavikus“ buvo pranešta
sionistų centrui Palestinoje, įsakiusiam izoliuoti juos nuo kitų
keleivių.
Tai sunku įsivaizduoti, bet sionistams
dalyvavimas Čekoslovakijos žydų ginkluotoje kovoje su hitleriniais
okupantais buvo neleidžiamu pažeidimu sandorių įkalintųjų su
nacistais.
Pagal parodymus vieno iš aukščiausių
SS karininkų Karlo Damo, nacistai suformavo iš sionistų žydų
policiją tvarkos palaikymui koncentracijos stovykloje “Teriseen,”
Čekoslovakijoje. Karlas Damas nurodė, kad dėka sionistų agentų
pagalbos, nuo 1941 iki 1945 metų jiems pavyko išsiųsti daugiau
nei 400.000 Čekoslovakijos žydų į darbo stovyklas.
Vokiečių rašytojas Julius Madir
patvirtino, kad egzistuoja ilgas sąrašas sionistų lyderių,
aktyviai bendradarbiavusių su nacistais. Jų vardai užima 16
puslapių! Tarp jų yra
aukščiausių Izraelio oficialių asmenų vardai.
Pavyzdžiui Vaicmanas, Moše Šaret, David Ben-Gurion, Ichak Šamir
ir kiti.
Pačiais svarbiausiais nacistiniais
sionistų draugais duvo Kurtas Becher ir Adolfas Eichman —
100-procentinis žydas, nors pagal dokumentus jis buvo austru. Jo SS
bendražygiai stebėjosi, kaip pas juos pateko žmogus su ryškiai
išreikša semitine nosimi. „Pas jį snukio centre styro raktas nuo
sinagogos!” — sakydavo jie.
Be plačiai žinomo Rezo Kacnerio (jis
ir Rudolfas, o galiausiai Izraelis) — žydų agentūros Vengrijoje
pirmininko pavaduotojas, padėjusio naciams deportuoti vengrų žydus
į darbo stovyklas, ir Faifelio Polkeso — vadovo sionistų karinės
organizacijos „Chagana“ ir tuo pačiu metu gestapo agento
Palestinoje, buvo dar ir Adolfas Rotfeldas — pirmininkas Lvovo
judenrato vadovavęs iš pradžių deportacija vietos žydų į geto
o po to ir jų perkėlimu į darbo stovyklas; Maks Goliger — šefas
taip vadinamos „žydų tvarkos tarnybos“ Lvove ir tuo pačiu
agentas vokiečių saugumo policijos, medžiojęs Lvovo žydus kaip
žvėris; Šama Štern — Budapešto judenrato pirmininkas,
pirmininkai judenratų Olandijoje Vainbergas ir Vainšteinas, Manfred
Raifer, Leopold Gere Čekoslovakijoje.
Sąrašą galima tęsti iki
begalybės...
Šiuos išvardintus aukščiau nacistų
parankinius vienijo ir tai, kad visi jie užėmė svarbius postus
sionistų hierarchijoje. Taip pavyzdžiui, paminėtas aukščiau
pirmininkas Lvovo judenrato Adolfas Rotfeld, kartu užėmė sionistų
draugijų krašto tarybos viceprezidento postą, būdamas tuo pačiu
metu kolonijinio fondo „Karen Chaesod“sekretoriato nariu.
Leopoldas Gere buvo direktoriumi Paryžiaus „Žydų persikėlimo
fondo“ (panašiai, kaip ir kitas seniausias lenkų sionistas,
pirmininkas analogiško fondo Varšuvoje ir gestapo Nosigui,
nužudytas Varšuvos geto kalinių, Gere dalinosi su nacistais
nužudytų žydų turtą). Pirmininkas judenrato Černovicuose
Manfredas Raifer vadovavo Bukovinos sionistinei organizacijai ir
kartu vadovavo žydų agentūrai (Raifer išgarsėjo pagiriamaisiais
straipsniais apie Trečią reichą ir jo fiurerį 30-jų pradžioje).
Maksas Goliger iki savo paskyrimo viršininku taip vadinamos „žydų
tvarkos tarnybos“ Galicijoje vadovavo vietinei jaunimo sionistinei
organizacijai.
Jeigu skaičiuoti visus sionistinius
nacizmo parankinius, tai sąrašas išeis gana ilgas. Ypač jeigu į
jį įtraukti visus tuos, kurie per leidžiamuse žydų geto
laikraščiuose kvietė savo tėvynainius paklusnumui ir
bendradarbiavimui su nacistais, ir tuos, kas taip vadinamos žydų
policijos sudėtyje padėjo nacistams gaudyti ir deportuoti į darbo
stovyklas dešimtis ir šimtus tūkstančių žydų.
Reikia pažymėti, kad visi leidžiami
geto laikraščiai priklausė prieškarinėms vietinėms sionistų
organizacijoms. Daugumoje atvejų, nacistai ne tiktai išsaugojo
šiuos laikraščius, bet ir padidino jų darbuotojų skaičių.
Žydai – abvero agentai
Admirolo Kanario žvalgybos žinyba —
abver — “knibždėjo nuo žydų, tame skaičiuje ir grynakraujų“
(Л. Фараго. “Игра лис”. Нью-Йорк, 1971 г.).
Nuo 1941 metų birželio agentu numeriu “А.2408” tapo baronas
Voldemaras Opengeimas. Ypatingai išgarsėjo nacistiniame šnipų
žinyboje užsitarnavo Vengrijos žydas Endriu Džordži, padėjęs
Eichmanui keisti žydus į reichui reikalingas prekes.
50-ais metais, pasėdėjęs kelis metus
už bendradarbiavimą su „naciais“, jis pakeitė pavardę ir tapo
sėkmingu verslininku. (Амос Илан. “История Джоэля
Бранда”. Лондон, 1981 г.).
Viena iš pačių geriausių vokiečių
slaptų agentų-moterų Antrojo pasaulinio karo metu buvo Vera
Šalburg (Vera Schalburg), kuri gimė 1914 metais Kijeve žydų
šeimoje. Vera dirbo šokėja Paryžiaus naktiniame klube, vėliau
persikėlė į Hamburgą, kur tapo meiluže aukšto abvero darbuotojo
Dirkso Cgilmaro. Dirksas priėmė ją į tarnybą abvere. Kur ji
užsirekomendavo kaip geriausia vokiečių žvalgė-moteris. 1940
rugsėjo mėnesį Vera ir du kiti agentai siunčiami į Škotijos
pakrantę, bet greitai visi jie buvo areštuoti. Jos palydovus pakorė
kaip šnipus, o Vera pradingo. Manoma, kad ją perverbavo anglai —
Veros Šalburg asmeninė byla karinės žvalgybos (MI5) iki šiol
įslaptinta.
Žydai Vokietijos ginkluotose pajėgose tęsinyje...
Šaltinis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą