Straipsnio pradžia:
Žydai Vokietijos ginkluotose
pajėgose
Tai skamba nenatūraliai ir
netikroviškai, bet istorinė tiesa tai, kad 150 tūkstančių žydų
kilmės kareivių tarnavo hitlerinėje kariuomenėje (Шимон
Бриман, “Еврейские солдаты Гитлера”).
Žydai tiktai pagal tėvą ar tiktai
pagal motiną ir neišpažįstantys judaizmą nebuvo skaitomi žydais
— jie buvo taip vadinami „mišlinge“.
Dešimtys tūkstančių tokių
„mišlinge“ ramiai gyveno nacistinėje Vokietijoje. Jie buvo
šaukiami į tarnybą Vermachte ir į Liuftvafe įprastiniu keliu.
1944 metų sausio mėnesį Vermachto kadrų skyrius sudarė sąrašą
77 aukštų karininkų ir generolų, „sumaišytų su žydų rase
arba susituokusių su žydėmis“. Tarp jų — 23 pulkininkai, 5
generolai-majorai, 8 generolai-leitenantai ir 2 pilni armijos
generolai.
Prie šio sąrašo galima dar pridėti
60 aukščiausių Vermachto karininkų ir generolų pavardžių,
aviacijos ir laivyno, įskaitant 2 feldmaršalus. Skaitoma, kad
visoje Trečiojo Reicho viršūnėlėje
tiktai Geringas neturėjo žydų kraujo priemaišų.
Šimtai „mišlinge“ buvo apdovanoti
už drąsą Geležiniais kryžiais. 20 žydų kilmės kareivių ir
karininkų buvo apdovanoti aukščiausiu Trečiojo Reicho
apdovanojimu — Riterio kryžiumi.
Tarp žydų, užimančių aukštą
padėtį nacistinėje Vokietijoje, pirma vieta, be abejo, tenka
feldmaršalui Edvardui Milchui — antram žmogui Liuftvafėje po
Germano Geringo. Kada pas „storą Germaną“ atskubėjo
susijaudinę gestapininkai su „kriminalu“ ant jo pavaduotojo,
reichs-maršalas ėmė šaukti ant jų ir pasakė frazę, tapusią
populiaria: „Aš sprendžiu, ką skaityti žydu!” Milchą skubos
tvarką titulavo „garbės ariju“.
Procesas „arijizacijos“ kai kada
vyko labai greitai. Gestapininkai, užuodę, kad freilein Kunde —
virėja, atsiųsta fiureriui rumunų maršalo Antonesku, — žydė,
nedelsiant pranešė apie tai „šefui“. Nei kiek nesutrikęs,
Hitleris jiems atsakė: „Na ir kas? Kam trukdyti mane dėl
smulkmenų? Nejaugi patys negalite sumoti, ką reikia daryti?
Ariizuokite ją!” (Алан Абрамс. “Специальное
обращение”. Нью-Джерси, 1985 г.).
Jaunas 30 metų Amerikos žydas
Brajanas Markas Brig užfiksavo 1200 pavyzdžių „mišlinge“
tarnybos (kareivių ir karininkų) vermachte. Iš tūkstančio šių
frontininkų buvo deportuoti 2300 žydų giminių. Štai koks
paradoksas: vaikai ir anūkai internuotų žydų kariauja Hitlerio
pusėje. Po karo jie galėjo ramiai išvykti į Izraelį pagal
Izraelio įstatymą apie sugrįžimą.
„Kiek gi žydų bendradarbiavo su
naciais?“ — klausia jau minėtas Brain Brig, pasidarbavęs
archyvuose ir pasibaisėjęs tuo, kad „šimtai žydų kilmės
karininkų gavo labai aukštus apdovanojimus už heroizmą
nacistinėje kariuomenėje“. Vargu ar Brigui pavyks gauti tikslų
atsakymą į šį klausimą.
1949 metų spalio 26 dieną tarybinių
organų buvo suimtas tūlas Gutgari Grigorjevič, 1920 metų gimimo,
nepartinis. Tarybiniuose dokumentuose apie jį buvo parašyta taip:
„Kaltinamas tėvynės išdavyste. Būdamas Tėvynės karo fronte,
1941 metais sunaikino komjaunimo bilietą, metė ginklą ir perėjo
pas vokiečius. Būdamas karo belaisvių stovykloje Biala-Podliaska
(Lenkija), prisistatė „folksdoič“, po ko buvo nukreiptas į
mokomąją „SS“ stovyklą į Travnikus. Tris metus tarnavo
stovyklos komendanto adjutantu ir vokiečių kalbos vertėju,
aktyviai dalyvavo masiškai naikinant taikius piliečius ir žvėriškai
mušė kalinius. 1944 metų rugsėjo mėnesį, artėjant tarybinei
kariuomenei, pabėgo į Vakarus“.
SS stovykla „Travniki“ — tai
vieta, kur buvo mokomi kolaboracionistai iš karo belaisvių,
savanorių, o taip pat vokiečiai-folksdoiche iš okupuotų Rytų
Europos teritorijų. Šie žmonės buvo mokomi saugoti koncentracijos
stovyklas. Sprendžiant iš prisiminimų, jie buvo labai žiaurūs.
Matomai, vokiečių kalbos žinojimas labai pravertė Gutgari
bendravimui su vokiečių vadovybe ir kursantais iš sovietinių
teritorijų.
Po karo Izraelyje, kad įžeisti kitą
žydą, vadindavo jį pačiu blogiausiu žodžiu „kapo“. Kapo —
tai privilegijuotas kalinys fašistinėse Vokietijos koncentracijos
stovyklose, dirbęs administracijai ir prižiūrėjęs paprastų
kalinių kasdienį gyvenimą. Kapo vykdė prižiūrėtojo funkcijas.
Pagal hierachiją „kapo“ buvo žemiau „oberkapo“, bet
aukščiau „brigadininko“ (darbo grupių vyresnieji).
Į kapo kaliniai ėjo, suprantama, ne
dėl idėjinių sumetimų, o išimtinai norėdami pagerinti savo
egzistenciją. Kapo aktyvas pasipildydavo pagrinde žydais,
nusikaltėliais, rečiau – stovyklų veteranais. Ne retai tarp kapo
buvo homoseksualistai, o taip pat komunistai (kaip taisyklė –
žydai), perkelti iš okupuotų teritorijų ir besistengiantys išeiti
iš rėmų pačios žemiausios pakopos stovyklos hierarchijos
laiptuose. Dėl bendradarbiavimo su nacistine administracija, kapo
nebuvo ypač gerbiami, bet turėjo valdžią prieš paprastus
kalinius.
Privilegijos leido kapo egzistuoti
daig-maž normaliai: jie gyveno centriniu būdu šildomose patalpose,
gaudavo pagerintą maitinimą (tame skaičiuje dėka galimybės
skirstyti skiriamus visiems kaliniams produktus savo naudai), dėvėjo
civiliais drabužiais ir avėjo gera avalyne. Mainais į šituos
režimo palengvinimus koncentracijos stovyklos vadovybė laukė iš
kapo žiaurių ir efektyvių veiksmų santykiuose su paprastais
kaliniais, palaikymą griežčiausios drausmės, įvykdymą darbo
normų naudojant grasinimus ir mušimą.
Aktyvas, kaip taisyklė, buvo toks pats
žiaurus paprastiems kaliniams, kaip ir stovyklų nacistinė apsauga.
Kapo-žydai labai bijojo, kad už nepakankamas pastangas juos gali
perkelti atgal pas paprastus įkalintuosius, ir todėl nesigailėjo
ne tiktai gojų, bet ir savos tikybos asmenų. Jie buvo ginkluoti
vėzdais.
Valdžią žmonėms žydai-kapo galėjo
naudoti savo menkoms pramogoms. Štefan Ross, įkūrėjas holokausto
muziejaus Naujojoj Anglijoje (JAV regionas), tvirtina, kad 20 procentų
žydų-žydų kapo buvo homoseksualistai. Pats Ross penkis metus buvo
įkalintas nacistinėse stovyklose, ir būdamas vaiku patyrė
seksualinį priekabiavimą iš žydų sargybinių pusės. Jie mušė
jį, vertė su jais atlikti oralinį seksą. Gali būti, kai kurie
kapo iki koncentracijos stovyklos nebuvo
homoseksualistais-pedofilais, bet gyvenimas be moterų, lengva
galimybė pasinaudoti tokiomis seksualinėmis paslaugomis, o taip pat stovyklos atmosfera padarė iš jų tokius gyvius.
Kai kada stovyklos vadovybė darė
kapo-žydus prižiūrėtojais vokiečių kaliniams. Tuo nacistai bandė pažeminti
vokiečių kalinius, suprask, jūs tokie menkystos, kad jums komanduoja žydai.
Vokiečio-komunisto Bernhardo Kandto
prisiminimais, praeityje Maklenburgo landtago deputato, o
vėliau patekusio į Zakselhauzeną, apie SAW-arestantų darbą: „Mes turėjome užpilti ant miško
dirvos šėšis metrus smėlio. Miškas nebuvo iškirstas, ką turėjo
padaryti speciali kariuomenės komanda. Ten buvo pušys, kaip aš
dabar prisimenu, kurioms buvo po 100-120 metų. Nei viena iš jų
nebuvo nukirsta. Kaliniams neduodavo kirvių. Vienas iš vaikų
turėjo užkopti į patį pušies viršų, pririšti ilgą virvę, o apačioje
du šimtai vyrų turėjo ją traukti. „Paėmėm! Paėmėm!
Paėmėm!“. Žiūrint į juos, ateidavo mintis apie statybą Egipto
piramidžių. Prižiūrėtojai (kapo) pas tuos buvusius vermachto
tarnautojus buvo du žydai: Volf ir Lachman. Iš iškarčiuotų pušų
šaknų jie iškirto du vėzdus ir paeiliui daužė šitą vaiką...
Taip per pasityčiojimus, be kastuvų ir kirvių jie išrovė su
šaknimis visas pušis!“.
Pagal prisiminimus, kaliniai po to
neapkentė visą žydų naciją... Holokausto propagandistas Eli
Vizel su pasididžiavimu pažymi: „stovyklose buvo žydai kapo kilę
iš Vokietijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Gruzijos, Ukrainos,
Prancūzijos ir Lietuvos. Tarp jų buvo krikščionys, judėjai ir
ateistai. Buvę profesoriai, pramoninkai, dailininkai,
prekybininkai, darbininkai, politikai ir dešinieji, ir kairieji,
filosofai ir žmogaus dvasių tyrinėtojai, marksistai ir humanistų
pasekėjai. Ir žinoma, papuldavo ir tiesiog nusikaltėliai. Bet nei
vienas kapo nebuvo anksčiau rabinu“.
Net kada artėjo greitas sąjungininkų
išlaisvinimas. Dauguma žydų-kapo geriau elgtis su saviškiais
nepradėjo. Net baimė būti nubaustiems dėl bendradarbiavimo su
nacistais nebaugino tokių kapo. Pagal prisiminimus Izraelio Kaplano,
karo pabaigoje vokiečiai varė žydus iš koncentracijos stovyklų į
Vokietijos gilumą. Pats Kaplanas buvo kolonoje, kuri vykdė „maršą
į Tirolį“ ir pateko į koncentracijos stovyklą Allach –
išorinė Dachau stovykla, kur iki to žydų nebuvo visai
(koncentracijos stovykla buvo skaitoma ne žydų).
1945 metų balandžio mėnesį dalis
žydų buvo nusiųsta toliau, o maždaug 400 žydų liko Allache
(pagrinde tai buvo išeiviai iš Vengrijos ir nedaug iš Lenkijos).
Iki penktadienio balandžio 27 kiekis žydų pasiekė 2300 žmonių.
Su Vokietijos krachu santykiai su
žydais ėmė kaistis – esesininkai nustojo užeidinėti į žydų
stovyklos dalį, apribojo savo veiklą išorės apsauga, o vadovavo
per savo ištikimus pagalbininkus, – žydų seniūnus, kapo ir
kitus. Žydų stovyklos dalies kapo taip pat liovėsi užeidinėti į
bendrus blokus, užpildytus ligoniais ir mirštančiais kaliniais.
Pas SS sargybinius iškilo nauja problema – kaip išvengti bausmės,
pabėgti, ištirpti.
Žydų buvo labai daug, o barakų viso
5 vienetai. Blokuose buvo baisiai ankšta, ligoniai gulėjo greta su
sveikais ir užkrėsdavo juos, žmonės buvo išsekę ir jų imuninė
sistema tokia silpna, kad jie greitai mirdavo. Čia pasireiškė esmė
kai kurių kalinių žydų – jausdami greitą išlaisvinimą, jie
stengėsi išgyventi net sąskaita mirties kitų kalinių. Daugumoje
tai buvo žmonės, jau susitepę bendradarbiavimu su nacistais.
Todėl, kad išgyventi, žydai kolaborantai, kaip sveikiausi ir
stiprūs, užgrobė vieną baraką tiktai sau. Jų buvo 150
žydų-kapo, stovyklos raštininkų, seniūnų ir kitų vokiečių
patarnautojų. Antrą baraką užgrobė žydų gydytojai iš
Vengrijos, kur laikė savo protežė apsimetusius ligoniais. Trijuose
likusiuose barakuose tilpo 2000 „paprastų“ žydų, esant bendrai
barako talpai 600 žmonių.
Sprendžiant iš prisiminimų, pas
gyvuosius nebuvo jėgų išmesti į lauką lavonus... Bet ir šioje
baisioje situacijoje tarp žydų atsirado žmonės, kurie vardan
išsigelbėjimo ėmėsi įvairių niekšybių: grupė apsukrių žydų kalinių,
atvykusių iš įvairių šalių ir stovyklų, greitai susitarė it
paskelbė save „žydų blokų policija“. Bet vietoj suteikimo
pagalbos ir įvedimo tvarkos tarp ligonių, izoliacijos mirusių jie
atskyrė sau dalį vieno iš trijų barakų, numetę ligonius nuo
gultų, ir įrengė sau erdvę aikštelę. Po to paėmė sau teisę
skirstyti maistą ir, suprantama, sau ėmė daugiau. Tuo jų
funkcijos ir pasibaigė. Tačiau po išlaisvinimo, balandžio 30
dienos ryte, jie paskelbė save pagrindiniais ir svarbiausiais žydų
kaliniais.
Realūs faktai liudija apie
pogrindininkus tarp kapo darbo stovykloje Treblinka. Ten pogrindinei
organizacijai vadovavo esesininkų gydytojas J.Choronžickij ir
vyriausias kapo inžinierius Galevskij, naikinimo sektoriuje
pogrindininkams vadovavo buvęs Čekoslovakų armijos karininkas
Z.Bloch. Tarp vadovybės buvo ir kiti žydai-kapo ir darbo grupių
vyresnieji.
Be nuosavų prižiūrėtojų,
kaliniai-žydai dažnai buvo įvairiais naudingais nacistų
patarnautojais ir pagalbininkais. Prarasti savo vakantinę vietą jie
bijojo taip pat, kaip ir mirties.
Buvo paprasti parankiniai, surenkantys
grupes, o taip pat kvalifikuoti dailidės, akmenskaldžiai, kepėjai,
siuvėjai, kirpėjai, gydytojai, pagalbiniai darbininkai ir t.t.,
aptarnavimui stovyklos ir kito personalo. Buvo žydai ir garsiojo
gydytojo Mengele komandoje.
Tęsinyje: Nacistai apdovanoja žydus
medaliais
Straipsnio pradžia:
Antonas Blaginas – rašytojas,
Rusijos rašytojų sąjungos narys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą