Naujas Izraelio-arabų konflikto eskalacijos etapas ir žydaujančių krikščionių vaidmuo jame

Sausio 21-23 dienomis Izraelyje lankėsi JAV viceprezidentas Maikas Pensas. Vizito metu jis susitiko su Izraelio vadovais, pasakė kalbą Knesete, aplankė memorialą „Jad va-Šem“ ir Raudų sieną ir nenuvyko į Ramalą susitikti su Palestinos autonomijos administracijos vadovais.

Pensas savo kalboje Knesete Izraelį pavadino „Žemės rojumi"

Pensas pasakė: „...Dėka prezidento (Trampo) draugystė tarp mūsų šalių dar niekada nebuvo tokia tvirta... Aš čia tam, kad pranešti jums – Amerika su Izraeliu. ...Mūsų tėvai-steigėjai sėmė jėgą iš žydų istorijos... Žydų tautai visada buvo žadama, kad ji grįš iš tremties“.

Toliau Pensas palietė Jeruzalės temą: „...Jeruzalė – Izraelio sostinė, ir todėl prezidentas paprašė administracijos pradėti procesą perkėlimo atstovybės. Planas bus baigtas per artimiausias savaites – ir atstovybė bus atidaryta iki 2019 metų pabaigos“.

„Mes kviečiame palestiniečius grįžti į derybas“. – pasakė Pensas. Ir pažymėjo, kad JAV palaikys sureguliavimą pagal principą „dvi valstybės dviem tautoms“ tiktai jei abi pusės su tuo sutiks.

Manoma, kad Maiklo Penso vizitas įlies benzino į žydų-arabų konfliktą. JAV nutarimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, sudrebino visą pasaulį.

Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas pasakė: „Sutrypdamos tarptautines normas, JAV pripažino Jeruzalę Izraelio sostine. Pakanka praeiti ten kelis žingsnius, kad suprasti, kad miestas yra okupuotas. Izraelis — tai teroristinė valstybė. Teroristai-kariškiai griebia vaikus ir meta juos į kalėjimą. Kviečiu pripažinti Jeruzalę okupuotos Palestinos valstybės sostine“.

Kodėl Trampas žengė tokį žingsnį?

Blogeris Rurik-l.livejournal.com mano, kad viskas glūdi JAV dominuojančių protestantų ideologijoje. „Šie sektantai yra įsitikinę, kad JAV turi tarnauti Izraelio interesams, ir tam suranda ne tik politinį, bet ir religinį patvirtinimą.“ – rašoma portale.

Maikas Pensas — pats aršiausias konservatyvus protestantas Trampo aplinkoje. Žydės tėvas ir trijų žydų anūkų senelis Trampas yra kaip tik tokių pažiūrų. 

Savo vizito metu Pensas neaplankė nei vienos krikščionims šventos vietos, nors Dievo karsto šventykla yra vos už kelių žingsnių nuo Raudų sienos. 

Krikščionių sionistų sekta

Izraelis Šamiras tvirtino, kad „Krikščionys sionistai“ – tai tie, kas pardavė Išgelbėtoją už 30 šekelių.

Rašytojas Valdas Anelauskas iš JAV (Oregono valstija) man 2016 metais rašė: „Čia visai netoli mūsų yra kažkokia „Biblijos kolegija”, tai ten kieme stovi didžiulis kryžius (kuris naktį priedo dar ir šviečia), o šalia jo plevėsuoja Izraelio vėliava.

Tie krikščioniški sionistai Amerikoje iš tiesų tai turi net didesnę įtaką, negu patys žydai. Jei jų nebūtų čia tiek daug tai JAV taip ir Izraelio nepalaikytų. Žydų čia apie penki milijonai gyvena, o krikščionių sionistų (jie save dar vadina dispensationalistais) apie 50 milijonų. Beje, pastarųjų kelių dešimtmečių bėgyje, ta protestantų krikščionybės kryptis labai išpopuliarėjo ir Europoje. Jie net ir Bibliją nuosavą turi, vadinasi Skofieldo Biblija.“

Izraelis Šamiras apie „krikščionis sionistus“ rašo: „Aš senai pastebėjau, kad ten, kur atsiranda protestantų bažnyčios, ten beveik tuojau pat atsiranda krikščioniško sionizmo maras”.

„Protestantus labai jaudina, kas įvyks su žydais, kada ateis pasaulio pabaiga, kada Apokalipsė pradės belstis į duris. Pradedant ХIХ amžiaus pradžia Anglijoje atsirado antinomistinė doktrina, kuri postuluoja, kad Kristaus atėjimas taps įmanomu per nuodėmę, per pilną judaizmo priėmimą“.

Kalbant apie „krikščioniško sionizmo“ istoriją, Šamiras priminė, kad ХХ amžiaus pradžioje šio judėjimo atstovas išleido JAV Bibliją su savo komentarais, kurią apmokėjo Amerikos sionistai. „Būtent tada jie ir sugalvojo doktriną, skelbiančią tai, kad sionizmas yra sudedamoji dalis krikščioniško mokslo, o todėl turi pilnai palaikyti žydus šiuo klausimu.“

„Jeigu sąžiningai, tai šitas judėjimas yra gauja atskalūnų, kurie egzistuoja už žydų pinigus. Šis judėjimas yra gėdingas ir pasibjaurėtinas. Nors šaknys „krikščioniško sionizmo“ galima rasti dar senais laikais, tačiau proveržis šiame judėjime įvyko prieš 20 metų. Šio proveržio istorija neįmantri: kai kurie amerikiečių evangelistai 1980 metais priėjo išvados, kad reikia pereiti nuo žydų politikos smerkimo prie jos gyrimo. Jie suprato, kad, smerkdami Izraelį, jie vargu ar pajėgūs pritraukti į save dėmesį, o štai gyrimas gali atnešti jiems realią naudą. Ir jie pasirodė esą teisūs: kai tiktai jie pradėjo girti sionizmą, prieš juos iškart atsivėrė visos durys, laikraščiai, radijas, televizija, jie gavo pinigų ir priėjimą prie visų Žemės civilizacijos gėrybių. Žinoma, paprasti tikintieji mažai ką supranta šitoje politikoje, juos tiesiog apsuko aplink pirštą, o štai jų lyderiai - tai labai niekingi žmonės, kurie pardavė Išgelbėtoją už 30 šekelių“, – rašo Šamiras.

Žydaujantis Lietuvos konservatorių krikščionių demokratų lyderis

2016 metų lapkričio 17 dieną Gabrielius Landsbergis (anūkas) portale Lietuvos diena paskelbė straipsnį „Netikėkite šituo propagandiniu laikraščiu ir jamerašančiais prorusiškais apžvalgininkais“.

Straipsnyje G.Landsbergis rašė: „Kas mane pažįsta visi puikiai žino, kad nevartoju alkoholio, nevalgau mėsos, esu vegetaras, o ir mėsos valgyti man neleidžia religija, kadangi esu Jehovos liudytojas. Buvau doras Romos katalikas, bet prieš metus nors ir kaip žmona Austėja prieštarauja perėjau pas Jehovos liudytojus. Tai ypač taiki religija, todėl tapau žaliavalgis, maitinuosi tik salotomis, ir visokiomis sriubomis, ir žinoma geriu daug kavos.“

Krikščionys apie „Jahovos liudytojus“ rašo:

Siono sargybos bokšto draugiją įkūrė Charlesas T. Russellas (1852 – 1916) — menko išsilavinimo galanterijos parduotuvių savininkas iš Pensilvanijos. Jis užaugo kongregacionistų šeimoje, bet jaunystėje pateko septintos dienos adventistų įtakon. Švento rašto tyrimai jį įtikino, kad Jėzus Kristus sugrįš į žemę 1874 metų spalio mėnesį ir pasaulio pabaiga įvyks 1914 metais.

1870 metais jis subūrė taip vadinamą Biblijos studijų grupę, laikiusią jį, 18 – metį jaunuolį, savo „pastoriumi”.

1879 metais buvo įsteigtas iki šių dienų gyvuojantis žurnalas „Siono sargybos bokštas ir Kristaus dalyvavimo šauklys”, taip pat Brukline įsikuria „Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija”, kuri buvo pirmtakė dabar visą jehovininkų judėjimą valdančios Bruklino „vadovaujančiosios korporacijos“.

Šios sektos Šventojo Rašto tekstai interpretuojami kaip Dievo pranešimai, neklaidingi visomis prasmėmis, bet tas prasmes „iššifruoti“ tegali ypatingą paskirtį Viešpaties plane turintys asmenys.

„Pasiruošti“ greitai pasaulio pabaigai Rasellas nutarė gana savotiškai: jis nupirko žemės ir pastatė savo būstinę Niujorke, įsteigė nuosavą tipografiją ir įsigijo kalias fermas, kad patenkinti savo poreikius. Biblijos tyrinėjimo kompanija jam atnešė nemažą pelną – jo pasekėjų skaičius augo artėjant 1914 metams. Tačiau... 1914 metais nieko neįvyko. Rascelas terminą nukėlė į 1916 metus, vėl – nieko, tada šis vertelga pasaulio pabaigą nukėlė į 1918 metus, ir vėl šnipšt. Tada jo pasekėjai, verslo perėmėjai, pasaulio pabaigą nukėlė jau į 1925 metus. Paskutine pasaulio pabaigos data buvo paskirti 1975 metai. Taigi, anūkas į sektą įstojo jau po „pasaulio pabaigos!“ Nors racijos manyti, kad pasaulio pabaiga įvyko yra, nes po jo senelio valdymo periodo lietuvių masinis bėgimas iš Lietuvos pasaulio pabaigą tikrai primena, nors data keliais dešimtmečiais ir nesutapo!

Žydaujanti sekta.

Tai ne etiketė, ar pagrindo neturintis kaltinimas. Jų legenda — tai racionalistinis XIX amžiaus Amerikos komersantų Biblijos aiškinimas. Krikščionių bažnyčios Biblijos aiškinimo sektantai nepajėgė suprasti ir įvertinti. Jie teigia, kad Dievas Jėzus Kristus atėjo į Žemę, „išegzaminavo“ visus krikščionis ir neatrado nieko kito, kas būtų labiau nusipelnęs labiau ištikimas už Siono sargybos bokšto draugiją.

Todėl jie atsisakė gerbti Šventąją Trejybę, atsisakė Jėzaus Kristaus Dieviškumo. Jie neigia atgailavimo auką ir kūnišką Gelbėtojo prisikėlimą, nemirtingumo ir amžinų kančių. Jie neturi šventikų ir pamaldų. Jie nepripažįsta ikonų ir įvedė eilę Senojo Testamento nuostatų.

Įvairių konfesijų krikščionys vieningi tame, kad jehovistai nieko bendro su krikčionimis neturi, o artimesni judėjams.

„Kažkas negerai Danijos Karalystėje“, kai parlamentinei partijai vadovauja sektantas.

Tai labai negerai, nors šioje Dievo pamirštoje karalystėje ir neuždrausta dar „Jehovos liudytojų“ sekta.

JAV žydaujančių krikščionių ir sionistų bendri tikslai - pražūtingi krikščionims?

Žydaujantys JAV krikščionys prisilaiko sionistų „Didžiojo Izraelio“ strategijos, kad Izraelis turi būti nuo Nilo iki Eufrato, o Al-Aksos mečetė turi būti nugriauta, o jo vietoje atstatyta Saliamono šventykla.

1982 metais buvo paskelbta Izraelio strategija, plačiau žinoma kaip „Inono planas“. Pagal plano autorių Odedą Inoną, regioninio viešpatavimo Izraelis turi siekti destabilizuodamas kaimynines arabų valstybes, tai yra jas skaldydamas. Šis planas vėliau buvo pakartotas JAV projekte „Naujieji Artimieji rytai“, kurį išdėstė Valstybės sekretorė K. Rais ir pulkininkas R. Petersas.

Pirmą kartą „Inono planas“ buvo paskelbtas „Judaizmo ir sionizmo žurnale „Kivunim“ (Keliai) (A Journal for Judaism and Zionism) Nr. 14 (5742), 1982 sausį, Redaktorius: Ioram Bek. Radaktorių komitetas: Eli Eujal, Ioram Bek, Amnon Chadari, Iochanan Manor, Eliezer Švaid. Paskelbtas Informacinio skyriaus/Pasaulio sionistų organizacija. Jeruzalė.

Šiame plane buvo numatoma, „kad visas arabų valstybes Izraelis suskaldys į mažus gabalus“ ir, kad „sugriovimas Sirijos ir Irako vėliau bus į etninius arba unikalius religinius rajonus, kaip Libane, yra pagrindiniu ilgesnio periodo Izraelio tikslu rytų fronte“.

Šis dokumentas buvo kertiniu akmeniu sionistų judėjimo, kuriam atstovauja Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu (Vilniaus Gaono palikuonis) ir kuris yra paplitęs tarp karinio Izraelio elito ir šios valstybės intelektualų.

„Inono planas“ remiasi dvejomis nuostatomis, lemiančiomis Izraelio išgyvenimą: 1) jis turi tapti regionine imperine valstybe; 2) suskaldyti visą kaimyninę teritoriją į smulkias valstybes sugriaunant esančias arabų valstybes. Šių valstybių dydis priklausys nuo jų etninio arba religinio sąstato. Tuo pačiu atskyrimas valstybių religijos pagrindu taptų moraliniu legitimumu paties Izraelio.

Griovimas arabų ir musulmonų valstybių pagal „Inono planą“ bus įvykdytas iš vidaus, panaudojant vidinius religinius ir etninius prieštaravimus. IVIL (Islamo valstybė Irakas ir Levanta) planas buvo dalimi „arabų pavasario“, skirto destabilizuoti Iraką, Sudaną, Tunisą, Egiptą, Libiją Siriją ir Mali.

Įgyvendinant šį planą dalyvauja JAV, ES, Rusija, Saudo Arabija, Kiuveitas ir kiti JAV vasalai.

Nuo sionistų ir žydaujančių krikščionių nusikaltimų gali nukentėti krikščionys?

Europos krikščionys jau ir dabar kenčia dėl musulmonų invazijos, kurie sionistų ir jų pagalbininkų yra varomi lauk iš „Didžiojo Izraelio“ teritorijos.

Blogeris Rurik kelia klausimą - „Ar pajėgs musulmonai, kurie dar taip nesenai puoselėjo radikalaus islamo idėjas, atskirti krikščionis nuo žydaujančių krikščionių? Ką jie paskelbs savo priešu, kuris ruošiasi sugriauti vieną iš jų pagrindinių šventovių – Al-Aksa mečetę.

Aš manau, galima neabejoti, kad bus padaryta viskas, kad musulmonai šių krikščioniškų srovių neatskirtų. „Skaldyk ir valdyk“ – šio pagrindinio valdymo principo dar niekas nepaneigė. Toroje ir Talmude keliamo žydų tikslo valdyti pasaulį – irgi.