Tai, ką 2017 metų balandžio 4 dieną
pasakė popiežius Pranciškus savo rytiniame pamoksle Šventos
Mortos viešbutyje daugeliui pasaulio krikščionių sukėlė šoką
ir atvėrė jiems akis, kad Romos popiežius yra satanistas.
Šio pamokslo centrine tema tapo
krikščionių požiūris į kryžių, kurį Pranciškaus nuomone,
nereikia traktuoti kaip paprastą atpažinimo ženklą ar papuošalą
ir nesusimąstant apie jo reikšmę. Kalbėdamas apie tos dienos
Evangelijos skaitymą (Jono 8, 21-30), Pranciškus atkreipė dėmesį
į Jėzaus žodžius, pasakytus žydams: „mirsite savo nuodėmėse“,
pakartotus tris kartus. Toliau savo pamoksle Pranciškus palygina
Kristaus žodžius — „Kai išaukštinsite žmogaus sūnų,
tuomet sužinosite, kad tai aš“ (Skaičiai 21, 4-9), kur
pasakojama istorija apie varinę gyvatę, padarytą Mozės dykumoje,
kad įgelti gyvačių, kurias Dievas siuntė prieš Izraelio tautą
už bausmę už murmėjimą ir netikėjimą, galėtų pasveikti.
Aiškindamas šią paralelę, Pranciškus remiasi sunkiai išaiškinama
vieta Antrojo kreipimosi Pauliaus į Korintiečius (2 Kor 5, 21),
kurioje Kristus sako, kad Dievas „nepažinusio nuodėmės padarė
nuodėme“ (τὸν μὴ γνόντα ἁμαρτίαν ὑπὲρ
ἡμῶν ἁμαρτίαν ἐποίησεν). Ši Biblijos vieta
dažnai verčiama ir aiškinama ne pažodžiui, bet aprašomai, kaip
Sinodo vertime: „Idant nepažinusį nuodėmės jis padarė mums
auka už nuodėmę“. Pranciškui artimesnis tiesmukiškas Biblijos
teksto aiškinimas, ir jis savo trumpame pamoksle panaudojo
išsireiškimą „tapo nuodėme“ 7 kartus. Tačiau jis eina žymiai
toliau, ir, daug kartų interpretuoja Naujojo Testamento analogiją
Kristaus prisikėlimo su prikėlimu Mozės varinės gyvatės
dykumoje, pareikšdamas, kad jei varinė gyvatė gali tapti
gyvate-atpirkėja, tai, iš to išplaukia, ir Kristus „priėmė
nuodėmės tėvo atvaizdą“ ir „tapo velniu“.
„Gyvatė", - tęsia popiežius,
- blogio simbolis, velnio simbolis; jis buvo pats klastingiausias
gyvūnas žemiškame rojuje“. Kadangi „gyvatė buvo tuo, kas gali
sugundyti apgaulės būdu“, ji – „melo tėvas: tai paslaptis“.
Bet ką gi, reiškia, mes „privalome į velnią žiūrėti, kad
išsigelbėti? Gyvatė – tai nuodėmės tėvas, tas, kas paskatino
žmoniją nusidėti“. Iš tikrųjų „Jėzus sako: „Kada aš
busiu išaukštintas, visi ateis pas Mane“. Akivaizdu, kad tai
kryžiaus paslaptis“, bronzinė gyvatė gydė, — sako Pranciškus,
— bet bronzinė gyvatė buvo velnio ženklas: gyvatės įvykdytos
nuodėmės ženklas, gyvatės klastingumo ženklas; bet jis taip pat
buvo Kristaus kryžiaus ženklas, jis buvo pranašyste“. Ir „todėl
Viešpats sako jiems: „Kada išaukštinsite žmogaus Sūnų, tada
sužinosite, kas Aš“. Tokiu būdu, tvirtina tėvas, mes galime
pasakyti, kad „Jėzus „tapo gyvate“, Jėzus „tapo nuodėme“
ir priėmė žmonijos nuodėmes, visas nuodėmės blogybes. Ir jis
„tapo nuodėme“, jis leido išaukštinti save, kad visi žmonės
žiūrėtų į jį, žmonės sužeisti nuodėmės, mes patys. Tai
nuodėmės paslaptis, ir apie tai kalba Povilas: „Jis tapo nuodėme“
ir priėmė nuodėmės tėvo išvaizdą, klastingos gyvatės“. „Kas
nežiūrėjo į bronzinę gyvatę, po gyvatės įkandimo dykumoje, —
paskelbė Pontifikas, — mirė nuodėmėje, nuodėmėje išsišokimo
prieš Dievą ir prieš Mozę“. Panašiu būdu, „tas, kas
nepripažįsta tame žmoguje, išaukštintame, panašiai gyvatei,
Dievo jėgą, tapusia nuodėme, kad išgydyti mus, numirs savo
nuodėmėje“. Idant „išgelbėjimas ateina tiktai iš kryžiaus,
kuris yra Dievas, tapęs kūnu: nėra išsigelbėjimo idėjose,
nėra išsigelbėjimo geruose ketinimuose, noruose tapti gerais“.
Iš tikrųjų, reikalauja tėvas, „vienintelis išgelbėjimas –
Kristuje nukryžiuotame, nes tik jis, kai tai pranešė bronzinė
gyvatė, sugebėjo priimti visus nuodėmės nuodus, ir jis išgydė
mus.“ „Bet kuo yra mums kryžius?“– klausia Pranciškus?
„Tai krikščionių ženklas, tai krikščionių simbolis, o mes
vykdome kryžiaus aukštinimą, bet ne visada mes darome tai gerai,
kai kada mes darome taip... nes mes neturime to tikėjimo kryžiumi“,
– tvirtino popiežius. Kryžius – kalbėjo jis toliau – „kai
kuriems yra išskirtiniu priklausomybės ženklu“: Taip, aš
nešioju kryžių, kad matytų, kad aš krikščionis“. „Tai
neblogai“, tačiau „tai ne tiktai atpažinimo ženklas, kaip
komandos emblema“, bet tai prisiminimas, kas tapo nuodėme, kad
tapo velniu, gyvate, vardan mūsų; nusižemino iki visiško
susinaikinimo“.
Pranciškaus nenurodė, ar jis
pasiskolino tokias retorines traktuotes iš jo perskaitytų autorių,
ar sugalvojo pats. Įdomu tai, kad "Vatikano radijas",
pranešime apie šį ekstravagantišką Pranciškaus pamokslą,
nedrįso atkartoti ypač šokiruojančių vietų, kur Kristus
lyginamas su „nuodėmės tėvu“ ir velniu, matyt, laikydami juos
nesuprantamais savo klausytojams – bet kuriuo atveju, jų nėra
italų, anglų ir rusų leidinių redakcijose; tačiau jie pateikiami
dienraštyje „L'Osservatore Romano“, paskelbtoje ir Vatikano puslapyje.
Pažymima, kad Pranciškus jau ne pirmą
kartą pateikia gana laisvas Biblijos tekstų traktuotes. Labiausiai
žinoma jo silpnybė Judo Iskarioto asmeniui, apie kurį jis daug
kartų kalbėjo su užuojauta ir gailestingumu, užsimindamas apie
jo išgelbėjimo tikimybę. „Jis buvo vyskupu, vienu iš pirmųjų
vyskupų, taip?“ Paklydusi avelė. Vargšas! Vargšas tas brolis
Judas, kaip įvardino jį don Madzolari savo nuostabiame pamoksle:
„Brolis Judas, kas vyksta tavo širdyje?“ — sušuko Pranciškus
kitame savo rytiniame pamoksle 2016 metų gruodžio 6 dieną.
Pas minimą doną Madzolarį Pranciškus pasiskolino ir visiškai
bemokslį scenos aiškinimą. 2016 metų birželio 16 dieną jis
Romos vyskupijos simpoziume pasakė:
„Man į rankas pateko atvaizdas –
jūs tikriausiai jį žinote – kapitelio bazilikos šventos Marijos
Magdalietės Vezle, Prancūzijos pietuose, kur prasideda kelias į
Santjagą. Iš vienos pusės ten pavaizduotas pasikoręs Judas, su
išlindusiu liežuviu, o iš kitos pusės kapitelio – Jėzus geras
ganytojas, kuris neša jį ant pečių, neša su savim. Tai
paslaptis. Bet šie žmonės viduramžiais, kurie dėstė katekizmą
vaizdais, jie suprato Judo paslaptį. Ir pas donas Primo Madzolari
pasakė gerą kalbą, Didįjį Ketvirtadienį, puikią kalbą. Tai
šventikas ne iš šios vyskupystės, bet irgi iš Italijos. Italų
šventikas, kuris gerai suprato Evangelijos logiką. Tas, kas
labiausiai susitepė rankas – tai Jėzus. Jėzus susitepė
labiausiai. Jis nebuvo „švarus“, bet jis ėjo pas žmones, buvo
tarp žmonių ir priėmė žmones tokiais, kokiais jie buvo, o ne
tokiais jie turėjo būti.“
Gyli išvada apie kažkokias viduramžių
meistrų įžvalgas, prasiskverbusias į „Judo paslaptį“,
padaryta pagrindu laisvo aiškinimo mažai žinomo kapitelio prancūzų
bažnyčioje, žinoma, neatlaiko jokios kritikos. Pirmiausiai, komuna
Vezle, apie kurią kalba Pranciškus, yra ne šalies pietuose, bet
Prancūzijos centre, kiek labiau į šiaurę. Tai parodo, kad
Pranciškus nesivargina tikrindamas faktus.
Neturi jokio pagrindo ir tvirtinimas,
kad žmogus, ant pečių nešantis mirusį Judą – tai Kristus, tik
todėl, kad XII amžiuje Kristus buvo vaizduojamas basas ir be
barzdos, su trumpa tunika. Bandymas pavaizduoti Judą kaip jautrią
ir silpną natūrą, padariusią lemtingą klaidą, neatitinka
Evangelijos teksto (kuris vienareikšmiškai pareiškia apie Judą,
kad „jis buvo vagis“ (Jn 12, 6). Pranciškaus visiškai neglumina
Judo savižudybės faktas (Mt 27, 3). Pranciškus ignoruoja savo
pirmtakų mintis, pasisakymus, tyrinėjimus, bet štai XXI amžiuje
atsiranda Romos vyskupas, kuriam į „rankas patenka
paveikslėlis“...
Tikintieji baiminasi, kad vieną dieną
Bergolio ims abejoti ir pačiu velniu ir
ims pasakoti, kad velnias buvo geras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą