Į šį klausimą glaustai atsakė
garsi Rusijos mokslininkė-religiotyrininkė dr. Olga Četverikova.
„Globalaus švietimo“ programa buvo
sukurta 1970 -jų metų pabaigoje. Jos sukūrime pagrindinį vaidmenį
suvaidino JTO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Robertas Miuleris
(Robert Mueller).
Jis su kolegomis iš JAV kūrė
programas, kurios numatė perėjimą prie naujos vertybių sistemos,
kurios centre yra „tolerancija“. Tai tokia panteistinė
pasaulėžiūra, jeigu kalbėti visai atvirai, tai šios sistemos
šaknys yra okultinėje pasaulėžiūroje
New age (Nauja era).
New age – totali okultinė struktūra,
okultinis branduolys, nuo kurio, kaip voratinklyje, išeina visos
kitos sektos, kurios aktyviai platinamos vakaruose ir pas mus
(Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pavyzdžiui, yra
sektos Jahovos liudytojai narys. A.L.). Ir, tarp kitko, šie sodomo
reikalai – jie irgi vyksta šios okultinės pasaulėžiūros
rėmuose. Globalus tikslas ne tiktai žmogaus kontrolė, bet ir,
pavyzdžiui, kontroliuoti gimstamumą tam tikrose šalyse.
Naujausios metodikos – tai, visų
pirma, lytinis švietimas. Tai įdiegimas įvairių iškrypimo
modelių per jį. Propaganda vyksta per kiną, per animacinius
filmus, per renginius, serialus – tai bendrai esminis momentas.
Įjunkite televizorių – vyksta laukinis suprimityvinimas žmogaus
sąmonės, o svarbiausia – nepastebimas įdiegimas jo tolerancijos
iškrypimams. Kultūros lygyje – taip vadinama pop-kultūra – tai
vyksta senai. Bet švietimas dar išlaikė savo kanoniškumą.
Todėl šiandien pagrindinis smūgis tenka būtent šiai žmogaus
gyvenimo sričiai.
Švietimas dar buvo stabdančiu
faktoriu. Čia labai daug kas priklauso nuo mokytojų, nuo dėstytojų,
tai yra nuo konkrečių asmenybių. Kad šį faktorių pašalinti,
dabar numatytas kadrų perkvalifikavimas, ir tiktai „inovatyvūs
pedagogai“ galės pasilikti.
Vyksta totali žmogaus pertvarka. Tai
vadinama transhumanistiniu projektu, kada žmogus traktuojamas kaip
tam tikra pakopa – perėjimas į naują būseną nuo žmogaus į
post-žmogaus būklę. Šiais projektais užsiima NASA, DARPA,
pagrindiniai amerikiečių žvalgybos centrai. Transhumanizmas –
tai ne marginali, tai naujausia strateginė žmogaus pertvarkos
koncepcijos kryptis.
Tikslas – paties žmogaus pertvarka, tai yra, kalbant paprasčiau,
iš žmogaus atėmimas asmenybės, dvasinės esmės. Žmogų galima
totaliai kontroliuoti tiktai tada, kai kontroliuoji ne tik jo sąmonę,
bet ir valią. Reikia pavergti žmogų šiame lygyje – valios
lygyje, paversti jį post-žmogumi, gyvūnu, prikimštu įvairių
čipų, padaryti žmogumi-kiborgu, kurio sąmonė integruota į
vieningą informacinį tinklą, prijungiama prie šio tinklo, per jį
valdoma. Bet tam, kad tai įvykdyti, reikia stipriai nužeminti
žmogaus dvasinio išsivystymo lygį, paversti jį į patį
primityviausią vartotoją, pas kurį yra
paprastas poreikių rinkinys – viskas. Pas mus švietimas visada
buvo nutaikytas ne tiktai į profesinį orientavimą, bet ir į
žmogaus atskleidimą, auklėjimą žmogaus-asmenybės. Ir iki šiol
dar kai kur mokyklose iš inercijos būtent taip ir moko.
Bet švietimo griovimas šiandien
vyksta labai raštingai. Iš pradžių sugriovė bendrojo švietimo
mokyklas, po to aukštąją mokyklą –
integravo į „globalinį švietimą“, po to nuėmė „stogą“
– mūsų Mokslų Akademiją, o dabar – kai viskas paruošta,
visas antstatas yra, – ėmėsi giluminių lygių, laužo
ikimokyklinį švietimą.
Vienas iš naujų metodikos principų –
tradicinės mokymo sistemos draudimas, perėjimas prie naujos,
įdiegiant užsienio kalbą, užsienio metodikų ir viso kito.
Išdavoje – mūsų vaikai jau mokomi ne rusų pasakų, ne rusų
dainų, ne rusų literatūros, o „Garių Poterių“ ir panašiai.
Korporacijoms dabar reikalingos ne
asmenybės, o žmonės-kompiuteriai, ir mokytojai reikalingi, kad
jiems įgyti kompetencijas. Mokytojui draudžiama kaip nors auklėti,
daryti poveikį į asmenybės formavimą (nėra idealų, nėra
autoritetų, nėra vienatinės tiesos, negalima kam nors skirti
daugiau dėmesio), mokytojas turi žiūrėti iš šalies ir padėti
įgyti kompetencijas.
Baisiausi tai, kad tai diegiama nuo pat
ankstyvos vaikystės, o pas mus dabar net iki mokyklinis auklėjimas
jau traktuojama jau kaip nepertraukiamo švietimo pakopa. Tai dabar
ne auklėjimas, tai ikimokyklinis švietimas, o tarp auklėjimo ir
švietimo yra esminis skirtumas. 2012 metais pas mus sukurti
ikimokyklinio švietimo standartai, ir pagal juos, vaikas vaidina
svarbų vaidmenį pasirinkdamas savo švietimą. O ikimokyklinis
švietimas – tai vaikai nuo trijų mėnesių iki septynių metų.
Tai yra vaikas nuo trijų mėnesių vaidina svarbų vaidmenį
pasirinkdamas savo švietimo turinį, tai parašyta standarte!
„Švietimas visiems“ – tai
programa, sukurta, kaip jau minėta, Miulerio ir diegiama Jungtinių
Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO). Iš
tikrųjų UNESCO – tai taip pat struktūra, turinti okultinį
branduolį, ten puikiai žino, ką jie daro. Kitas reikalas, kad
labai didelė dalis vidutinės grandies valdininkų nežino jų
tikslų, ir po „Globalaus švietimo“ iškaba jiems atrodo viskas
puikiai, kad primetama tokia visuotinė meilė, visuotinė draugystė.
Iš tikrųjų, tai politinė segregacija, kuri su šia globalizacija,
komercializacija žmonija pažeminamas žmonijos išsivystymo lygis,
prieš ją taikomos gyventojų skaičiaus mažinimo metodikos. Šie
metodai ir būdai aprašyti, jie sudaro elitoms sąlygas kontroliuoti
žmoniją ir realizuoti savo nežmoniškus projektus.
Tarp trijų medžių pasiklydę.
„Globalaus švietimo“ nostradamai Lietuvoje
Mane kamavo klausimas, iš kur
atsiranda renegatai sugalvojantys Sausio 13 dieną segtis masoniškas
neužmirštuoles, projektuojantys Lukiškių aikštėje „raudų
sienas“? Pasirodo, kad „neužmirštuolės“ ir „raudų
sienos“ dygsta Lietuvos švietimo ministerijoje, VDU ir kitose
globalizmo oranžerijose.
Globalus švietimas skatina
pilietiškumą, sakoma VDU portale. Čia, pavyzdžiui, 2016 balandžio
27 dieną įvyko diskusija skirta „Globaliam švietimui“,
pavadinta „Darnus vystymasis aukštojoje mokykloje“, kurią
organizavo Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kartu su Jungtinių
Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).
Konstatuota, kad „Globalus
švietimas skatina pilietiškumą“! Konferencijos metu buvo
aptariamos dėstytojų kompetencijos ir jų vaidmens kaita
aukštųjų mokyklų ugdyme ir globalaus švietimo
strategijos.
“Tradicinė
švietimo sistema ir dėstytojų taikomi metodai šiuolaikiniams
studentams nebėra priimtini”, – sako VDU
Tarptautinių ryšių prorektorė prof. dr. Ineta Dabašinskienė.
Kitas globalizmo
Nostradamas - Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos
generalinė sekretorė Asta Junevičienė porina,
kad „UNESCO nutarimu, per transformuojančias studijas ir
tyrimus, per suinteresuotų partnerysčių stiprinimą, dėstytojų
kvalifikacijos tobulinimo bei universiteto bendruomenių aktyvumo
skatinimą universitetas turi ugdyti darnią visuomenę.“
Niekam šioje
konferencijoje nekilo noras
paklausti, o kas gi suteikė
UNESCO teisę kištis į Lietuvos švietimo reikalus? Ši
organizacija turi tik patariamąją teisę.
VDU Socialinių mokslų fakulteto (SMF)
Edukologijos katedros vedėja prof. Natalija Mažeikienė savo
pranešime – „Globalus švietimas: dėstytojų kompetencijos
ir jų ugdymo strategijos“ nurodė, kad kuomet Lietuva
priklausė Sovietų Sąjungos blokui – švietimas buvo suvokiamas,
kaip internacionalinis, nuo 1990 m. pradžios – nacionalinis,
2000 m., kaip tarptautinis, vėliau – daugiakultūrinis,
o pastaruoju laikotarpiu šalyje taikomi globalaus švietimo metodai.
Itin greita sampratos kaita neleidžia susiformuoti metodiniams ir
vertybiniams švietimo sistemos pagrindams.
„Didžiausi globalaus švietimo
iššūkiai yra skurdas, smurtiniai ir kariniai konfliktai, žmogaus
teisių problematika bei klimato kaita“, – pasakoja VDU prof.
Natalija Mažeikienė.
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad
globalus švietimas skatina globalų pilietiškumą. Vis
daugiau dėmesio skiriama lyčių, tautinės, rasinės, kultūrinės
tolerancijos skatinimui ir moralinių vertybių ugdymui. Nauja
skatinama ideologija – „aš esu už tai atsakingas.“
Aš nevardinsiu visų
šioje konferencijoje pasakytų protiškai sveikam žmogui nesveikai
skambančių tuščių frazių, kurias čia išsakė globalistų
samdomi nostradamai, kam įdomu, gali
susipažinti savistoviai.
Mane šokiravo tai,
kad mes net nežinojome, kad kažkas mus
dar kartą
okupavo ir už
mus nutarė, kad Lietuvos mokykla jau nebus nacionalinė,
kaip svajojo ir kūrė prof. Meilė Lukšienė ir visi mes, kad nuo
2000 m. ji jau net ne tarptautinė,
o jau – daugiakultūrinė!
Liepto galą jau
priėjome!
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą