Prof. Valentinas Katasonovas
Sukako dešimt metų nuo JAV
prasidėjusio finansinės krizės gaisro, išplitusio po visą
pasaulį. Amerikoje krizė įsiplieskė 2007 metais hipotekos kredito
rinkoje ir apėmė 2007-2009 metus.
Dauguma publikacijų, skirtų finansų
krizės temai, atkreipia dėmesį tiktai į tiesiogines jos
priežastis. Į neleistinai lengvabūdišką politiką Amerikos
bankų, vykdžiusių hipotekos kreditavimą. Į žemą kontrolės
kokybę iš finansinių reguliatorių pusės, leidusių perkaisti JAV
finansų rinkoms, į nebuvimą pas kitas šalis apsaugos barjerų,
kurie galėtų sustabdyti finansinį cunamį iš Amerikos. Tačiau
bet koks pasaulinis įvykis turi ir labiau atitolusias priežastis.
Taip ir pas praėjusio dešimtmečio globali finansų krizė.
Mano tezė tokia: pasaulio 2008 metų
finansinė krizė užgimė prie Nevos krantų 1905 metų vasario 2
dieną. Nenoriu nieko intriguoti, todėl pasakysiu tuojau pat: 1905
metų vasario 2 dieną gimė mergaitė vardu Alisa Rozenbaum. 1926
metais Alisa visiems laikams išvyko iš Rusijos ir išvyko „stebuklų
šalį“ Ameriką, kur prasidėjo jos tikrasis gyvenimas. Šio naujo
gyvenimo pradžios ženklu buvo tai, kad Alisa Rozenbaum (žydų
tautybės, A.L.) čia nutraukė savo ryšius su senuoju gyvenimu ir
„prietarais“ ir pasivadina Ayn Rand [aɪn ɹænd]. Sako, kad
„Ain“ – suomių rašytojo vardas, kurio kūryba žavėjosi
Rand, o štai „Rand“ iki šiol lieka mįsle. Kažkas išsakė
versiją, kad „Rend“ turėta omenyje Pietų Afrikos piniginį
vienetą: neva, Alisa nuo vaikystės buvo neabejinga pinigų temai.
Aš tuo netikiu. Taip, mūsų herojė nuo mažens mąstė apie tai,
kas yra pinigai, bet mąstė ne abstrakčiai. Ji buvo neabejinga JAV
doleriui ir turėtų pasivadinti „Ain Dollar“.
Amerikoje ji netapo bankininke ar
finansiste. Kaip pažymi visos enciklopedijos, mūsų herojė –
rašytoja ir filosofė. Jos plunksnai priklauso romanai „Mes,
gyvieji“ (1936), „Šaltinis“ (1943), „Maištingas Atlantas“
(1957), apysaka „Himnas“ (1938), eilė smulkesnių literatūros
kūrinių. Žymiausi jos romanai „Šaltinis“ ir „Maištingas
Atlantas“. Po „Atlanto“ Ayn Rand atšalo literatūrai ir
užsiėmė filosofiją, laikydama save pradininke tokios krypties,
kaip objektyvizmas. Štai kai kurie jos filosofiniai kūriniai:
„Naujam intelektualui“ (1961), „Egoizmo dorybės“ (1964),
„Kapitalizmas: nepažintas idealas“ (1966), „Nauja kairė:
antiindustrinė revoliucija“ (1971), „Įvadas į objektyvistinę
filosofiją“ (1979), „Filosofija: kam ji būtina“ (1982). Nuo
1950-jų ji ėmė skaityti paskaitas Amerikos universitetuose ir net
gavo garbės daktaro laipsnį.
Visą Ayn Rand kūrybą daugelis jos
gerbėjų vadina nauja biblija – kapitalizmo ir neoliberalizmo
biblija. Ji pranašavo racionalizmą ir ateizmą, rafinuotą egoizmą,
prisipažino neapkenčianti komunizmo ir bet kokioms kolektyvizmo
formoms (net šeima kaip kolektyvas jai įtartina), neigė
tradicines, ypač krikščioniškas, moralės normas, aukštino
kapitalistus kaip tikrus kūrybingus žmones, ant kurių pečių
laikosi visuomenė, su neslepiama neapykanta žiūrėjo į daugumą
žmonijos kaip į masę tingių vartotojų. Raktinis jos filosofijos
žodis – laisvė: laisvė nuo Dievo, nuo dorovės, nuo tradicinės
visuomenės „prietarų“.
Ypatingą dėmesį Ayn Rand skyrė
ekonominei laisvei. Ji reikalavo išlaisvinti ekonomiką nuo
valstybės kišimosi: likviduoti valstybinį ekonomikos sektorių,
antimonopolinius įstatymus, nuimti visus prekybos barjerus ir
transnacionaliniam kapitalo judėjimui, grįžti prie laisvos rinkos.
Šioje rinkoje prekybininkai-kapitalistai turi kurti ir gausinti
kapitalą. Kapitalistus reikia išlaisvinti nuo mokesčių mokėjimo,
nes mokesčiai galiausiai eina tam, kad palaikyti silpnąją daugumą,
sukuria masę dykaduonių, kuri sunaikins žmoniją. Kapitalistus ji
vadino atlantais, kurie ant savo pečių laiko pasaulį. Atlantai
turi ištiesti pečius ir numesti „parazitus“. Dauguma „parazitų“
žus, bet tai ir gerai – tokia Ayn Rand filosofijos esmė. Tai
grynojo social-darvinizmo filosofija. Kai kurie Ayn Rand kritikai jos
požiūrį vadino nauja rasizmo ir fašizmo versija, kiti vertino jos
kūrybą atsargiau – kaip dvigubos moralės pavyzdį. Šios
filosofijos esmę išreiškė vienas iš Ayn Rand pasekėjų
Anatolijus Čubaisas: „Na išmirs trisdešimt milijonų. Jie
nepritapo prie rinkos“.
Tema pinigų, rinkos, prekybos raudona
gija praeina per visą Ayn Rand kūrybą. Jos kapitalizmo biblija
tapo galinga morfijaus doze, kurio injekcija atgaivino kuriam laikui
mirštančius Vakarus. Dar gyvai esant Ayn Rand (ji numirė 1982
metais) ji pamatė savo veiklos vaisius. Anglijos premjerė M.Tečer
nuo 1979 metų ėmė vykdyti ekonomikos liberalizavimo kursą, kuris
buvo pavadintas „tečerizmu“. Jai įkandin 1981 metais sekė
amerikiečių prezidentas R.Reiganas, paskelbęs ekonomikos kursą
pavadintą „Reigonomika“. Tarp kitko, Reiganas buvo sužavėtas
Ayn Rand idėjų. Ayn Rand gerbėju buvo monetarizmo ideologas
Miltonas Fridmanas. Jis rašė, kad, jeigu demokratijos esmė yra
pelno gavimas, bet kokia rinką apribojanti vyriausybė
antidemokratinė – nesvarbu, koks jos visuomenės palaikymas. Net
jei 100% balsuoja prieš rinką sąžininguose rinkimuose – tai ne
demokratija.
Tačiau kokį ryšį ši propagandinė
„ekonominės laisvės“ idėja turi su praėjusio dešimtmečio
finansų krize? O štai lokį. 1950-jų pradžioje aplink Ayn Rand
susidarė jos idėjų gerbėjų ratelis. Jis buvo pavadintas
„Kolektyvu“. Ratelyje buvo daug jaunų žmonių, kurie mokėsi
prestižiniuose Amerikos universitetuose ir praėjus laikui užėmė
svarbias pozicijas versle ir valdžioje. Jie ir įgyvendino savo
idėjinės vadovės idėjas.
Vienu iš jos mokinių buvo Alanas
Grinspenas, JAV FRS vadovas 1987-2006 metais. Prieš tai Grinspenas
užėmė daug kitų postų, ir tarp jų prezidento Džeraldo Fordo
ekonomikos patarėjo, kurį priesaikos priėmimo metu lydėjo du
žmonės – jo motina ir Ain Rend. Tai buvo laikas, kada Amerika
gręžėsi į „laisvosios rinkos“ pusę. Būtent Alano Grinspeno
darbo FRS metu buvo aktyvuoti ekonominės ir finansinės
globalizacijos procesai.
FRS vadovo poste Grinspenas vadovavosi
savo vadovės patarimais. Jis prisipažindavo: „Būtent ji įtikino
mane ilgų ginčų per naktis metu, kad kapitalizmas ne tik efektyvus
ir praktiškas, bet moralus“. Išėjęs į stambaus verslo ir
didelės politiko orbitą, Alanas Grinspenas ir toliau artimai
bendravo su Ayn Rand. 1966 metais jie kartu išleido knygą
„Kapitalizmas. Nepažįstamas idealas“ (Capitalism. The Unknown
Ideal With Additional Articles by Nathaniel Branden, Alan Greenspan,
and Robert Hessen). Pagrindinę knygos dalį parašė Ayn Rand, bet
trys skyriai joje priklauso Grinspeno plunksnai (tuo metu jis buvo
prezidentu kompanijos Townsend-Greenspan).
Beveik du dešimtmečiai Grinspeno
buvimo prie Federalinio rezervo vairo buvo Amerikos ekonomikos
dinamiško vystymosi periodas. Grinspenas maudėsi šlovės
spinduliuose. Buvo, žinoma, momentai, kada JAV ekonomika klupdavo
(pavyzdžiui, 2000 metų kovą, kada sprogo burbulas taip vadinamų
dotkomų), bet po to ji atsistatė. Alanas Grinspenas vykdė
kraštutinę liberalią pinigų-kredito politiką ir visaip skatino
finansinių rinkų vystymąsi, jų skaičiuje ir išvestinių
finansinių instrumentų. Daugelis pranašavo, kad tai geruoju
nesibaigs – vyko gigantiškų burbulų pūtimas įvairiuose finansų
rinkų segmentuose; šie burbulai turėjo anksčiau ar vėliau
sprogti. Pirmasis sprogo JAV hipotekos kreditavimo rinkoje po
pusantrų metų, kai Grinspenas paliko FRS pirmininko kėdę.
2007-2008 metais visi Amerikoje
prisiminė Grinspeną. Jis davė parodymus JAV Kongrese ir buvo
įvardintas vienu iš krizės kaltininkų. Jis pats 2008 metų spalio
mėnesį pripažino, kad kai kurie jo veiksmai buvo neteisingi ir,
kad Jungtinėms Valstijoms nereikėjo pilnai atsisakyti nuo
valstybinio reguliavimo mechanizmų, ypač burbulo hipotekos kreditų
rinkoje pradiniame formavimosi etape.
2007 metais pasirodė Grinspeno
memuarai „Sukrėtimų epocha“ (The Age of Turbulence), kurioje
jis prisiminė savo vadovę Ayn Rand ir sako, kad per daugelį
dešimtmečių jo ištikimybė ekonominio liberalizmo principams
nepasikeitė. Neatsisako jis ir nuo parašytos kartu su Ayn Rand
knygos „Kapitalizmas. Nepažįstamas idealas“. „Sukrėtimų
epochoje“ yra skyrius apie Rusiją. Prasideda ji nuo susitikimo
Grinspeno su Andreju Ilarionovu epizodo (2005 m. atleistas iš
pareigų RF prezidento patarėjo ekonomikos klausimams). Ilarionovas
kreipėsi į Grinspeną su klausimu: „Ar nenorite savo sekančio
vizito į Maskvą metu susitikti su manim ir mano draugais ir
pakalbėti apie Ayn Rand?“
„Pasakyti, kad aš buvau nustebintas,
- reiškia nieko nepasakyti, - rašo Grinspenas. - Rand buvo arši
šalininkė laisvos rinkos kapitalizmo ir prisiekusia komunizmo
prieše, ir interesas jos idėjoms siaurame ratelyje Rusijos
intelektualų, turinčių valdžią, tiesiog sukrėtė mane“, Tai
buvo ne šiaip interesas: prieš kelis metus Ayn Rand vienos knygos
vertimo į rusų kalbą metu ponas Ilarionovas pavadino ją savo
mylima autore ir viena iš didžiausių XX amžiaus filosofių...
Kai aš ėmiau mąstyti apie ryšius
tarp Ayn Rand filosofijos ir globalios finansų krizės, aš turėjau
abejonių: ar tai nėra perspaudimas? Bet į mano rankas pateko
amerikiečio Adamo Vainerio knyga, kurio mintys sutapo su manosiomis.
Tai amerikietis – rusų kalbos ir literatūros dėstytojas
prestižiniame moterų Wellesley College. Jo knyga, išėjusi 2016
metais, pavadinta „Kaip bloga literatūra griauna pasaulį. Ain
Rend ir literatūriniai finansinės krizės šaltiniai“. (Weiner A.
How bad writing destroyed the world. Ayn Rand and the literary
origins of the financial crisis. NY: Bloomsbury Academic, 2016).
Vaineris smulkiai ir įtikinamai įrodo, kad Grinspenas buvo
fanatiškas pasekėjas Ayn Rand ir, kad nebūtų Rand, nebūtų prie
FRS vairo jokio Grinspeno. Ir, gali būti, nebūtų ir globalios
finansų krizės. „Programuodama Grinspeną... - rašo Vainer, -
Rand efektyviai padėjo „laikrodinę bombą“.
Grinspenui dabar 92 metai, ir jis
pasitraukė nuo reikalų. Tačiau Amerikoje daug aukštus postus
užimančių asmenų, užprogramuotų Ayn Rand idėjomis. Tarp jų
buvęs CŽV vadovas, o dabar JAV valstybės sekretorius Maiklas
Pompeo. Tarp jų ir prezidentas Donaldas Trampas, pavadinęs Ayn Rand
savo mėgiama rašytoja.
Atsižvelgiant į Trampo meilę Ayn
Rand kūrybai galima suprasti ir kai kuriuos JAV prezidento
sprendimus. Nors išorėje Trampas vykdo protekcionizmo stiprinimo
kursą, vidaus ekonomikos politikoje vyksta vispusiškas liberalizmo
pagrindų stiprinimas (atsisakymas nuo sveikatos apsaugos reformos
Obamacare; korporatyvinių mokesčių mažinimas; ekologinių
įstatymų liberalizavimas; Doddo-Franko įstatymo susilpninimas,
kuris stiprino valstybės kontrolę bankams ir t.t.).
O todėl ne už kalnų antra banga
pasaulinės finansų krizės. Jos epicentru taps Amerika, kur,
perfrazuojant Marksą, Ayn Rand idėjos „užvaldė mases“ ir tapo
„materialia jėga“. Amerikoje romanas „Maištingas Atlantas“
užima antrą vietą pagal populiarumą po Biblijos.
Šalis, pasirenkanti „Maištingas
Atlantas“ „kapitalizmo bibliją“, pasmerkta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą