Apie kai kurias pasaulio sąrangos
detales žmonės kartais sužino per skandalus. Vienas iš tokių
skandalų įsiplieskė sausio pabaigoje. Pretekstu buvo „Penkių
žvaigždžių“ judėjimo pirmininko, vice-premjero ir Italijos
ekonomikos vystymo ministro Luidži Di Maio sausio 20 dienos
pareiškimas. Jis pareikalavo taikyti skubias sankcijas prieš
Prancūziją dėl Afrikos kolonizacijos. Alyvos į ugnį įpylė
kitas vice-premjeras, „Lygos“ lyderis Matteo Salvini, kuris
pareiškė, kad „Prancūzija – tarp tų, kas vagia Afrikos
turtą“.
Kaltinimai Prancūzijai kolonializmu
iš Italijos skamba senai ir ypač sustiprėjo praėjusių metų
pabaigoje, kada Prancūzijoje prasidėjo „geltonųjų liemenių“
judėjimo protestai. Sausio 7 dieną Di Maio pakvietė manifestantus
nemažinti protestų ir net pasiūlė padėti jiems su logistika.
Roma rėmė „geltonųjų liemenių“
judėjimą, keliantį 25 reikalavimus. Reikalavimas Nr.23 skelbia,
kad Prancūzija nutrauktų kolonijinę politiką Afrikoje. Di Maio
žodžiais, antplūdis afrikiečių į Europą sąlygojamas tuo, kad
Prancūzija su savo kolonijine politika sukūrė kontinento
gyventojams nepakeliamas sąlygas. Liausis kolonijinė Afrikos
eksploatacija – liausis ir antplūdis afrikiečių į Europą. Be
to, Di Maio asmenyje Italija pirmą kartą pareikalavo taikyti
sankcijas Paryžiui. Di Maio įvardino dar vieną iš svarbių
Prancūzijos kolonializmo instrumentų – franką.
„Prancūzija, – pasakė Italijos
politikas, – yra viena iš valstybių, kurios spausdina pinigus 14
Afrikos valstybių...“ Jis pavadino šiuos pinigus frankais, bet
kalbama ne apie franką, kuris egzistavo kelis amžius iki momento,
kai juos pakeitė bendra Europos valiuta euras (2002 metai). Kalbama
apie Afrikos franką CFA (CFA – colonies françaises d’Afrique).
Toks bendras pavadinimas piniginių vienetų 14 Afrikos valstybių,
įeinančių į valiutinę franko zoną.
Frankas senai išnyko, o franko
valiutinė zona išlieka. Franko zonos formavimas surištas su
leidyba antroje pusėje XIX amžiuje banknotų privačių prancūzų
bankų prancūzų kolonijoms. Zona galiausiai susiklostė 1939
metais ir buvo patvirtinta įstatymais XX amžiaus 50-aisiais
metais. Kažkada franko zona išplito po daugelį pasaulio dalių,
bet šiandien ji išliko tiktai Afrikos kontinente.
Už Afrikos ribų yra Ramiojo
vandenyno frankas (XPF), kuris cirkuliuoja Naujojoje Kaledonijoje,
Prancūzijos Polinezijoje ir teritorijoje Wallis-et-Futuna. Emituoja
šį piniginį vienetą Prancūzijos užjūrio teritorijų emisijos
institutas (IEOM), esantis Paryžiuje. Prancūzija dar turi užjūrio
teritorijas Karibų baseine ir Indijos vandenyne (departamentai).
Tai Gvadelupa, Gviana, Martinika, Réunion, St-Pierre ir Miquelon,
Mayotte. Ten naudoja eurą, kurį emituoja Užjūrio teritorijų
departamentų emisijos institutas (IEDOM). Išoriškai nepriklausomi
šie du emisijos centrai, kuriuos neformaliai kontroliuoja
Prancūzijos bankas.
Grįžkime prie CFA franko. Šis
piniginis vienetas atsirado 1945 metais Prancūzijos vyriausybės
dekretu, kaip piniginis vienetas Prancūzijos valdoms Vakarų ir
Ekvatorialinėje Afrikoje. Afrikos frankas buvo tvirtai pririštas
prie motininės valiutos – Prancūzijos franko (1,70 Prancūzijos
franko = 1 CFA frankas). Šiandien CFA frankas – pavadinimas
dviejų valiutų, naudojamų Afrikos valstybėse.
Pirmoji iš jų – frankas aštuonių
Vakarų Afrikos šalių, sudarančių valiutų sąjungą (Beninas,
Burkina-Faso, Kot d'Ivuar, Gvinėja-Bisau, Mali, Niger, Senegalas,
Togo). Kodinis ženklinimas Vakarų Afrikos franko – XOF. Jį
emituoja Vakarų Afrikos šalių Centrinis bankas (Banque Centrale
des États de l'Afrique de l'Ouest, BCEAO), kurio ofisas yra Dakare
(Senegalas).
Antras prancūziško franko variantas
aptarnauja šešias valstybes, sudarančias ekonominę bendriją
Cetrinės Afrikos šalių: Kamerūnas, Kongo respublika, Gabonas,
Ekvatorinė Gvinėja, Centrinė Afrikos respublika, Čadas. Kodinis
ženklinimas Centrinės Afrikos franko – XAF. Emituoja Centrinės
Afrikos bankas (Banque des États de l'Afrique Centrale, BEAC),
ofisas Jaunde (Kamerūnas).
Valiutinis kursas abiejų Afrikos
franko rūšių surištas su euru. Šiuo metu 1 euro kursas lygus
maždaug 656 CFA frankų. Kursas dviejų CFA franko versijų lygus
1:1. Šiandien CFA – labiausiai paplitusi valiuta Afrikos
kontinente (pagal skaičių šalių, ją naudojančių). Paminėti
du emisijos centrai – Centrinis bankas Vakarų Afrikos valstybių
ir Centrinės Afrikos bankas – tampriai bendradarbiauja su
Prancūzijos banku. Jeigu viską vadinti savais vardais, tai du
nurodyti emisijos institutai, iš esmės, yra regioniniai padaliniai
Prancūzijos centrinio banko. Kalbant griežtai, tai ne centriniai
bankai, o valiutinės valdybos (currency boards).
Italijos politikų žodžiuose apie
tai, kad Prancūzija tęsia eksploataciją savo buvusių Afrikos
kolonijų, daug tiesos. Prancūzija garantavo Afrikos valstybėms
franko valiutinį konvertavimą pagal fiksuotą kursą; tame esmė
mechanizmo currency board, ir tai patrauklu Afrikos valstybėms.
Tačiau pastarosios privalo tam saugoti savo valiutinius rezervus
eurais specialioje Prancūzijos iždo sąskaitoje (ne mažiau 2/3
visų rezervų). Prancūzijos bankas griežtai kontroliuoja du
Afrikos emisijos centrus. Prancūzijos pinigų valdžia (Iždas ir
Prancūzijos bankas) neinformuoja Afrikos emisijos organizacijas
BCEAO ir BEAC apie tai, kaip jie valdo Afrikos šalių valiutų
rezervus ir kokias iš to gauna pajamas. Afrikos valstybės negali
pačios panaudoti savo rezervus. Jos tik gali gauti dalį šių
rezervų kreditų pavidalu (ne daugiau 20% nuo bendros rezervų
apimties).
Vokiečių žurnalistas Ernst Wolff
atkreipia dėmesį į tai, kad dabartiniai neramumai Prancūzijoje
(„geltonųjų liemenių“ judėjimas) gali persimesti į buvusias
kolonijas, kurios ir toliau maitina buvusios metropolijos gerbūvį:
„Netylantys „geltonųjų liemenių“
protestai Prancūzijoje jau kainavo Makronui bemiegių naktų. Bet
pačiu baisiausiu vystymosi scenarijumi bus, jeigu protestai išplis
į būsimas šios šalies kolonijas. Ir nors jiems oficialiai
60-taisiais metais dovanojo nepriklausomybę, bet šios šalys taip
ir nepajėgė pilnai išsilaisvinti iš kolonijinių šeimininkų
priežiūros, jos, kaip ir anksčiau, tarnauja prancūziškai
industrijai ir finansiniam elitui savo gamtos turtais. Ir ypač
nafta, gamtinėmis dujomis ir mineralais. Ir ultrapigiomis darbo
rankomis“.
Po Di Maio pasisakymo apie Prancūzijos
kolonializmą pasirodė visa eilė publikacijų, atskleidžiančių
paveikslo detales. Taip, septynios šalys iš CFA franko zonos
skaitomos pačios neturtingiausios pasaulio šalys, ir 2/3 jų
gyventojų priversti gyventi mažiau už 2 dolerius per dieną.
Prisimintas ir ankstesnis Di Maio pasisakymas. Pavyzdžiui, jis
tvirtino, kad be eksploatacijos juodojo kontinento resursų
Prancūzijai pavyktų geriausiu atveju užimti 15-tą vietą pačių
didžiausių pasaulio ekonomikų sąraše, o ne šeštą, kaip
šiandien.
Prancūzija labai skausmingai
sureagavo į šiuos išpuolius. Prancūzijos URM iškvietė Italijos
pasiuntinį pasiaiškinti. Europos komentatoriai mano, kad Di Maio
pareiškimas – tai apgalvotas elgesys jėgų, atėjusių į
valdžią Italijoje. Kažkas skaito, kad pareiškimas Di Maio –
kerštas dėl Italijos praradimo pozicijų Libijoje, kada valdžioje
Romoje buvo Berluskoni, mezgęs santykius su Kadafiu, o Prancūzijos
prezidentas Nkolia Sarkozi išprovokavo karą ir nuvertimą Libijos
lyderio. To išdavoje Italija neteko pozicijų Libijoje, ir Afrikoje
dabar jei ne viskas, tai dauguma kontrolinių pozicijų priklauso
Prancūzijai. Roma siekia likviduoti tokį monopolizmą.
Čia galima prisiminti, kad praėjusių
metų pabaigoje Lygos vadovas Matteo Salvini ir Prancūzijos
Nacionalinio susivienijimo lyderis Marin Le Pen pareiškė apie
konsolidaciją savo pastangų gegužę vyksiančiuose Europos
parlamento rinkimuose. „Mes su Matteo Salvini ne kovojame su
Europa, mes kovojame su Europos sąjunga kaip su totalitarine
sistema, ir mūsų kova nutaikyta į Europos išgelbėjimą“, –
pareiškė Le Pen. Tuo metu kai Prancūzijos prezidentas E.Makronas pasisako su „Iniciatyva Europai“
ir reikalauja gilinti Europos integraciją, Italijos politikai
atvirai palaiko Marin Le Pen, jo pagrindinę konkurentę.
Prancūzų valdžia, be abejo, tuo
pačiu atsako italams. Vis dažniau Paryžiuje skamba kritiniai
pareiškimai Italijos adresu, kaip silpnai Europos grandžiai;
gimsta pasiūlymai dėl sankcijų Romai už pažeidimą ES
finansinės drausmės (per didelį Italijos biudžeto deficitą 2019
metams). Stebėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad Davoso forume
TVF fondo vadovė pavadino Italiją „viena iš pagrindinių
pasaulio ekonomikos rizikų“. Italijos spauda tuojau pat priminė,
kad Fondo direktorė Kristian Lagard – prancūzė.
Per artimiausius mėnesius ginčai dėl
būsimos „vieningos Europos“ taps aštresni. Bus eksploatuojama
ir Italijos iškelta prancūziško kolonializmo tema. Žinoma, ne
tai yra italų tikslas, kad panaikinti tokį kolonializmą, o tai,
kad susilpninti Makrono pozicijas rinkimų į Europos parlamentą
išvakarėse. Ir neleisti įgyvendinti Makrono planus sunaikinti
Europos sąjungos šalių-narių suvereniteto likučius.
Prof. Valentinas Katasonovas
Vertė Algimantas Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą