2019-04-22

Holokausto pamoka: kaip ją suprato Rusijos žydai?



„Aš siūlau skaitytojui pažiūrėti į XX amžiaus ir Holokausto istoriją ypatingu požiūrio kampu, kuris leidžia įžiūrėti žymiai daugiau tiesos, negu tradicinis požiūris, primetamas mums oficialių istorikų“, – sako Rusijos rašytojų sąjungos narys Anton Blagin, kurio straipsnio „Урок холокоста: как его поняли российские евреи?“, paskelbto šių metų sausio 30 dieną livejournal bloge, vertimą aš žemiau ir pateikiu: 

Visų pirma aš noriu priminti skaitytojams, kurie reguliariai mane skaito, o visiems naujai mane suradusiems tegul tai bus didele naujiena: 2018 metais laimėta beprecedentė kova už rusų teisę netikėti į 6 milijonų žydų holokaustą! Mums šis skaičius primestas grasinant kalėjimo bausme pagal „Nacizmo reabilitacijos“ baudžiamąjį straipsnį! Čia nuosekliai. Ačiū už šią pergalę visų pirma Romanui Juškovui iš Permės, priėmusiam visą presingo svorį, o taip pat ypatingą dėkingumą penkiems Permės prisiekusiesiems Permės krašto teismo ir RF Aukščiausiojo teismo tarėjams, kurie Romano Juškovo byloje dėl „6 milijonų žydų“ priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir tuo pačiu suteikė rusams teisę netikėti, o taip pat reikšti abejones dėl MIP plačiai išpropaguoto skaičiaus: „6 milijonų žydų aukų“. Iš tikrųjų nebuvo 6.000.000 nužudytų žydų Antrojo pasaulinio karo metais. Jų ir negalėjo būti! Tai buvo dezinformacija, istorinis melas, „dūmų uždanga“, slepianti tikruosius didžiojo pasaulinio karo tikslus!

Žemiau aš pateiksiu dvi 1942 ir 1941 metų foto nuotraukas. Pirmoji padaryta Lenkijoje, Varšuvoje, o antroji nacistų kariuomenės okupuotame tarybiniame Lvovo mieste.



Ir taip, štai 1942 metų nuotrauka. Joje mes matome gana laimingus „Varšuvos geto“ žydus-policininkus, su nepadirbtomis šypsenomis veiduose! Ši istorinė fotografija įtikinamai įrodo, kad iki nacistinės Vokietijos pralaimėjimo prie Maskvos, o tai įvyko 1942 metų pradžioje, jokių masinių žydų žudynių Vakarų Europoje ir Lenkijoje dar nebuvo! Košmaras žydams Vakarų Europoje prasidėjo tiktai po 1942 metų vasario!

Tai, kad visi šie žmonės nuotraukoje – žydai, nėra jokių abejonių. Apie tai kalba jų veidai su charakteringais žydiškais bruožais.


Žydai-policininkai Varšuvos gete, 1942 m.

Istorinė pažyma: „Antrasis pasaulinis karas (1 rugsėjo 1939 – 2 rugsėjo 1945) — karas dviejų karinių-politinių koalicijų, tapęs stambiausiu ginkluotu konfliktu žmonijos istorijoje. Jame dalyvavo 62 valstybės iš 73 tuo metu buvusių (80 % Žemės rutulio gyventojų). Kariniai veiksmai vyko Europos, Azijos ir Afrikos teritorijose ir visuose vandenynuose“. Ir taip, Antrojo pasaulinio karo metai: 1939 – 1940 – 1941 –1942 – 1943 – 1944 – 1945.

Išeina, 1942 metai – pats karo vidurys, ir jokio Holokausto dar nebuvo!

Dabar pažiūrėkim į santykius nacistų su tarybiniais žydais.

Jeigu Hitlerio armijos Lenkiją užpuolė 1939 metų rugsėjį, tai Tarybų Sąjungą Hitlerio kariuomenė užpuolė 1941 metų birželio 22. Visą tą laiką tarp 1 rugsėjo 1939 metų ir 1941 metų birželio 22 Hitleris ir jo kariuomenė užsiėmė Europos valstybių okupacija ir pajungimu „Trečiajam Reichui“. Ir tik po to klastingas priešas, ženkliai didinantis savo karinę galią okupuotų Europos valstybių sąskaita, užpuolė 1941 metų 22 dieną TSRS, o jau 1941 metų liepą Lvove įvyko parodomasis, užfiksuotas nuotraukose ir kino kamerų, masinis pogromas tarybinių žydų, išdrįsusių gyventi ir dirbti Ukrainoje Tarybinės Rusijos gerovei.

Be to Lvovo žydų pogromas buvo nuodugniai dokumentuotas – iš Berlyno į Lvovą atvyko grupė fotografų ir kino operatorių, kurių uždavinys buvo nufilmuoti tai kas vyksta „Trečiojo reicho“ Propagandos ministerijai, juk medžiagą ateityje buvo planuojama panaudoti kaip agitacinę medžiagą trečiojo „Reicho“ teritorijoms.


„Lvovo pogromas – žydų pogromas Lvove 1941 metų liepos mėnesį.

Pogrome dalyvavo ukrainietiški nacionalistai iš Stepano Banderos OUN, minia vietos gyventojų, o taip pat vokiška administracija. Pogromo metu vietos žydus gaudė, mušė, iš jų tyčiojosi miestų gatvėse, o po to sušaudydavo. Pogromo aukomis tapo keli tūkstančiai žydų.

Iki 1939 metų Lvovas įėjo į Lenkijos sudėtį, nuo rugsėjo 1939 metų mieste buvo įtvirtinta tarybinė valdžia ir Lvovas įėjo į Ukrainos TSR sudėtį. Greitai po Didžiojo Tėvynės karo pradžios 30 birželio 1941 metais į miestą įžengė vokiečių daliniai. Prieš pasitraukimą tarybinės kariuomenės vietos kalėjimuose buvo sušaudyti kaliniai, tarp kurių buvo daug Ukrainos nacionalistų. Vokiečių propaganda pavertė atpažinimą nužudytųjų kalinių į prieš žydus nukreiptą akciją. Žydai buvo panaudoti atkasant kalinių kūnus. Praktiškai tuojau pat okupacinė spauda, o vėliau ir periodinis leidinys „Vokiečių savaitinės apžvalgos“ tiesiai pavaizdavo žydus kaip neva „pagrindinius kaltininkus“ sušaudymų Lvove...“ Šaltinis.


Atvykimas iš Berlyno į Lvovą grupės kino operatorių ir foto reporterių filmuoti šitą siaubą kalba apie tai, kad nacistinei Vokietijai ir jos vadeivoms tai buvo viso labo propagandinis spektaklis, kuriame tarybiniams žydams buvo skirtas nepavydėtinas vaidmuo – kentėti ir mirti iš tikrųjų! Kodėl taip? Todėl kad pats Antrasis pasaulinis karas buvo iš pat pradžių nacistinės Vokietijos vadeivų buvo pareikštas kaip „žygis į Rytus“ ("Drang nach Osten") pagal „Barbarosos“ planą.




Dar 1936 metų viešose kalbose Niurnberge Jozefas Gebelsas daug kartų buvo pabrėžęs, kad naujas didelis karas planuojamas su tikslu išgelbėti europinę civilizaciją nuo žydų-bolševikų užkrato! Tokiu būdu, tarybinius žydus nacistams reikėjo parodomai žeminti, mušti ir sunaikinti fiziškai!

Nacistai savo propagandoje maksimaliai akcentavo tai, kad būtent žydai, atėję į valdžią TSRS po 1917 metų revoliucijos, kelia baisų pavojų visai žmonijai, ir juos reikia bet kokia kaina sunaikinti. Fiureris – tai tarytum mesija-gelbėtojas, o nacistai – jo apaštalai, – kalbėjo Jozefas Gebelsas. Detaliai čia.

Štai kodėl Antrojo pasaulinio karo metu nacistų elgesys su europiniais žydais ir su tarybiniais žydais buvo skirtingas. Bet jis nebūtų toks, jei ne Stalinas...

Reikalas tame, kad 1917 metų revoliucija Rusijos imperijoje buvo sugalvota žydų-marksistų visai ne tam, kad duoti valstiečiams, nesenai buvusiems baudžiauninkais, žemę laisvam naudojimui, ir ne tam, kad atimti fabrikus iš buržųjų ir perduoti juos darbininkams! Tai buvo tik tušti, bet labai saldūs daugelio milijonų žmonių ausims pažadai. Tik dalindami tokius pažadus L.D.Bronšteinas-Trockis ir V.I.Leninas pajėgė tuomet tapti revoliucinio judėjimo vadovais. Ir jei Leninas dideliu mastu buvo svajotojas, turėjęs savo Rusijos pertvarkymo planą, tame skaičiuje ir negailestingo teroro metodais, tai pas jo bendrininką Leibą Bronšteiną-Trockį, atvykusį į Rusiją iš JAV su galvažudžių gauja, buvo tikslus Rusijos sunaikinimo planas, paverčiant ją į dykumą, apgyvendintą baltais negrais, kurie turėjo per labai trumpą laiką apleisti šį pasaulį visiems laikams...

Būtent Rusijos imperijos sunaikinimas, jos pavertimas į baltų negrų šalį su paskesniu sunaikinimu šių „baltų vergų“ ir buvo tikslas tų, kas siuntė Trockį į Rusiją daryti revoliuciją ir kas aprūpino jį pinigais ir ginklais pagal poreikius...


Stalinas, atsidūręs atsitiktinai pačiame revoliucinio judėjimo sūkuryje, turėjo savo požiūrį į Rusiją ir į milijonus žydų, kurie buvo revoliucijos varomoji jėga. Nuo 14 iki 24 metų amžiaus Josifas Džiugašvili, būsimas Stalinas, mokėsi, kad tapti stačiatikių dvasininku, ir dar tuomet suprato, gavęs religinį išsilavinimą, kame yra prasmė atėjimo Kristaus-Gelbėtojo pas žydus, ir kokį negatyvų vaidmenį žydai visada vaidino ir toliau vaidina iki šio meto visos žmonijos likime, privalėdami vykdyti primestą jiems, Judėjams iš didelės raidės, religinį „Mozės Įstatymą.“

Ko pasekoje, perėmęs valdžią iš 1924 metų pradžioje numirusio Lenino ir nepalikęs Trockiui jokio šanso panašiam valdžios perėmimui, Stalinas kaip mesijas nuvedė daugiamilijoninę tautą išsigelbėjimo keliu...


Pasipriešinimui jam, pastangomis daugelio Judėjų iš didžiosios raidės, gyvenančių JAV, Šveicarijoje ir eilėje Europos šalių, buvo sukurta 1933 metais nacistinė Vokietija su Hitleriu priešakyje. O jau 1936 metais, praėjus trejiems metams, Niurnberge nuskambėjo Vokietijos propagandos ir švietimo ministro žodžiai apie tai, kad žydiškas bolševizmas, grasinantis visam pasauliui, privalo būti sunaikintas! Bet jis melavo. Ne žydų bolševizmas turėjo būti nacistų sunaikintas, o Stalino, pagrįstas krikščioniška idėja gelbėti žydus ir visą pasaulį nuo „šetono vaikų“ – Judėjų iš didžiosios raidės!


Jei kiekvienas pažiūrės į šią istorinę situaciją per religinio mokymo prizmę, tai jis supras, kad Stalinas, būdamas ne tik TSRS vadovu, bet ir dvasiniu religinio mokymo vadovu daugeliui milijonų tarybinių žydų (o jų buvo Tarybų Sąjungoje apie 6 milijonus), įvykdė mastu vieningos ir nedalomos pasaulio žydijos kažką panašaus į „Spartako sukilimą“, kuris buvo numalšintas tiktai po dešimtmečio po Stalino mirties, 1991 metais, kartu kritus Stalino vaikui didžios ir anksčiau galingos TSRS.

Štai tik tada į pavergtą šalį suvažiavo misionieriai iš Šveicarijos, kurie ėmė mokyti buvusius tarybinius žydus, kaip jiems toliau gyventi, ir kurie jiems priminė, kad religinio įstatymo jiems niekas nepanaikino! Ir įsakymą „atmetimas Mozės įsakymo prie dviejų ar trijų liudininkų be gailestingumo baudžiamas mirtimi“ (Žydams 10: 28), irgi niekas neatkeitė!




Tiesa Pinchas Goldšteinas suformulavo jį kiek švelniau, negu ji suformuluota Biblijoje:

„Būti žydu – tai reiškia prisiimti atsakomybę už savo tautą ir net visą pasaulį. Mažai žmonių, kurie būtent taip supranta žydų tikėjimą. Neįmanoma būti žydu pagal tautybę ir nebūti žydu pagal tikėjimą. Tikėjimas ir tautybė pas mus surišti. Praradęs tikėjimą žydas nustoja būti žydu visiems laikams“. (Laikraštis «Полярная правда», numeris 29 balandžio 1998 metų. Interviu Goldšmito „Žydai verti antisemitizmo“).

Plačiai išpiarintas po visą pasaulį mitas apie „Holokaustą 6 milijonų žydų“ (iš tikrųjų nacistai sunaikino per Antrąjį pasaulinį karą žymiai mažiau 6.000.000 žmonių, kažkur apie 1 milijoną) šiandien tarnauja ryškiu priminimu visiems žydams apie tai, kas būna su tais, kas nustoja vykdyti žmonių neapykantos „Mozės Įstatymą“ (išdėstytą „Toroje“ ir pirmoje „Biblijos“ dalyje).

Atitinkamai, kada judaizmo propagandistai su šia informacija supažindino milijonus buvusių tarybinių žydų, tai absoliuti dauguma žydų, tikriausiai, pašiurpo nuo siaubo ir suvokimo, kad dabartiniu metu nėra pasaulyje jėgos, galinčios pasipriešinti šiai blogio religijai. O jeigu taip, tai reikia labai jautriai laikyti nosį pavėjui ir vykdyti bet kokį nurodymą, ateinantį iš žydų dvasinės-politinės vadovybės.

Kokia didelė gyvuliška baimė pas žydus atsidurti tarp „atsisakusių Mozės Įstatymo“, galima spręsti iš laiško „Kreipimasis RF kultūros ir meno veikėjų“, parašyto ginant tris žydes – grupės Pussy Riot dalyves.

Jeigu kažkas nepamena, kad buvo tokia moterų gauja, pasirinkusi sau pavadinimą „Pasiutusios vaginos“ (taip verčiamas iš anglų kalbos „Pussy Riot“, tai aš priminsiu, kad jos užsiiminėjo satanizmu įrašant videokamera ir platino pasauliniamę Tinkle.


Štai kaip komentavo veiklą šios žydiškos band-grupės Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas:


Ir štai tada, 2012 metais, iš žydų religinės-politinės vadovybės buvo gautas nurodymas Rusijos žydų elitui palaikyti žydų grupę „Pasiutusios vaginos“...

Aš įsitikinęs, kad bet kuris protingas žmogus, tuo labiau Rusijos elito atstovai, demonstratyviai pasuktų pirštu prie smilkinio ir parašytų ateityje netrukdyti jų su panašiu pasiūlymu palaikyti kažkokias-tai, piktybines chuliganes. Bet mūsų žydiška elita, į kurios sąmonę rabinai ir žydų politikai jau suspėjo įdiegti gyvulišką baimę dėl nevykdymo „Mozės įstatymo“, kuriame yra punktas „dėl vienas kito rėmimą tarp žydų“, pakilo visa kaip vienas ginti „nekaltas mergaites“!



Birželio 20 (2012 metų) Maskvos Tagankos teismas pratęsė sulaikymo terminą dalyvėms grupės Pussy Riot.


Nadežda Tolokonnikova, Marija Alechina ir Ekaterina Samucevič yra suimtos tyrimo izoliatoriuje nuo š.m. kovo. Joms pateiktas kaltinimas pagal RF BK 213 str. 2 dalį, pagal kurį joms gresia 7 metai įkalinimo.

Mes, žemiau pasirašiusieji, įvairiai vertiname moralinę-etinę veiką dalyvių vasario akcijos Kristaus gelbėtojo šventikloje, bet:

– Mes skaitome, kad Pussy Riot veika nėra kriminalinis nusikaltimas. Merginos nieko neužmušė, ne apiplėšė, neįvykdė prievartos, nesunaikino ir nepagrobė svetimo turto. Rusija – pasaulietinė valstybė, ir jokie antiklerikaliniai veiksmai, jei jie nepakliūna pagal BK straipsnius, negali būti priežastimi kriminalinio persekiojimo.

– Mes manome, kad baudžiamoji byla prieš Pussy Riot kompromituoja Rusijos teismų sistemą ir menkina pasitikėjimą valdžios institutams visumoje. Visą tą laiką, kol akcijos dalyvės yra suimtos, bendruomenėje auga atmosfera nepakantumo, kas veda į jos suskaldymą ir radikalizaciją.



– Mes nematome įstatyminio pagrindo ir praktinės prasmės tolimesnės izoliacijos nuo visuomenės šių jaunų moterų, nesukeliančių jokio realaus pavojaus. Tuo labiau kad dvi iš jų – jaunos mamos.


Nadežda Tolokonnikova dalyvavo anksčiau panašioje akcijoje būdama nėščia 8 mėnesyje.

– Mes įsitikinę, kad būtina išlaisvinti iš įkalinimo Nadeždą Talokonnikovą, Mariją Alechiną ir Jakateriną Samucevič ir nutraukti jų bylą arba perkvalifikuoti ją iš baudžiamosios į administracinę.
Šaltinis.

1. Олег Басилашвили, актер
2. Чулпан Хаматова, актриса
3. Эльдар Рязанов, режиссер
4. Евгений Миронов, актер
5. Лия Ахеджакова, актриса
6. Михаил Жванецкий, писатель
7. Сергей Юрский, актер
8. Наталья Тенякова, актриса
9. Игорь Кваша, актер
10. Алексей Герман, режиссер
11. Светлана Кармалита, сценарист
12. Алексей Герман-младший, режиссер
13. Роман Виктюк, режиссер
14. Марк Захаров, режиссер
15. Андрей Кончаловский, режиссер, продюсер
16. Андрей Макаревич, музыкант
17. Павел Чухрай, режиссер
18. Александр Прошкин, режиссер
19. Андрей Прошкин, режиссер
20. Юрий Арабов, писатель
21. Андрей Смирнов, режиссер
22. Авдотья Смирнова, режиссер
23. Кирилл Серебренников, режиссер
24. Валерий Меладзе, музыкант
25. Федор Бондарчук, режиссер, продюсер
26. Светлана Бондарчук, издатель
27. Эммануил Виторган, актер
28. Максим Виторган, актер
29. Иосиф Райхельгауз, режиссер
30. Кама Гинкас, режиссер
31. Генриетта Яновская, режиссер
32. Гарри Бардин, режиссер
33. Павел Бардин, режиссёр
34. Дмитрий Бертман, режиссер
35. Григорий Чхартишвили, писатель
36. Людмила Улицкая, писатель
37. Вероника Долина, поэт, музыкант
38. Андрей Звягинцев, режиссер
39. Владимир Мирзоев, режиссер
40. Дмитрий Крымов, режиссер
41. Ефим Шифрин, актер
42. Николай Цискаридзе, артист балета
43. Максим Суханов, актер
44. Евгения Добровольская, актриса
45. Кирилл Козаков, актер
46. Елена Коренева, актриса
47. Юлия Меньшова, актриса
48. Игорь Гордин, актер
49. Дарья Мороз, актриса
50. Наталья Негода, актриса
51. Юлия Снигирь, актриса
52. Павел Деревянко, актер
53. Александр Яценко, актер
54. Алексей Девотченко, актер
55. Ирина Рахманова, актриса
56. Евгений Писарев, режиссер
57. Дмитрий Черняков, режиссер
58. Борис Хлебников, режиссер
59. Алексей Попогребский, режиссер
60. Константин Богомолов, режиссер
61. Алексей Федорченко, режиссер
62. Дарья Екамасова, актриса
63. Владимир Котт, режиссер
64. Александр Котт, режиссер
65. Анна Меликян, режиссер
66. Ольга Дыховичная, актриса, режиссер
67. Ангелина Никонова, режиссер
68. Полина Осетинская, музыкант
69. Елена Гремина, драматург
70. Сергей Шаргунов, писатель
71. Дмитрий Быков, писатель
72. Виктор Шендерович, писатель
73. Елена Райская, драматург
74. Лев Рубинштейн, поэт
75. Виталий Манский, режиссер
76. Марина Разбежкина, режиссер
77. Кирилл Разлогов, историк кино,
78. Александр Зельдович, режиссер, сценарист
79. Николай Лебедев, режиссер
80. Борис Гребенщиков, музыкант
81. Диана Арбенина, музыкант
82. Глеб Самойлов, музыкант
83. Алексей Романов, музыкант
84. Лева Би-2, музыкант
85. Рома Зверь, музыкант
86. Леонид Барац, актер
87. Сергей Петрейков, режиссер
88. Ростислав Хаит, актер
89. Евдокия Германова, актриса
90. Максим Курочкин, драматург
91. Александр Родионов, сценарист
92. Александр Атанесян, режиссер, продюсер
93. Алексей Стеблев, музыкант
94. Наталья Рюрикова, галерист
95. Михаил Угаров, режиссер, драматург
96. Вячеслав Дурненков, драматург
97. Михаил Дурненков, драматург
98. Олег Дорман, режиссер
99. Андрей Хржановский, режиссер, сценарист
100. Александр Расторгуев, режиссер
101. Павел Костомаров, режиссер, оператор
102. Леонид Десятников, композитор
103. Юрий Шевчук, музыкант
В поддержку Обращения свои подписи на сайте оставили также и другие деятели культуры и искусства:
104. Борис Стругацкий, писатель
105. Вера Таривердиева, историк музыки
106. Дмитрий Рудовский, кинопродюсер
107. Валентина Михалева, кинопродюсер
108. Андрей Бильжо, художник
109. Марат Гельман, галерист
110. Игорь Иртеньев, поэт
111. Алла Боссарт, прозаик
112. Михаил Аркадьев, музыкант
113. Владимир Фёдоров, актёр
114. Бари Алибасов, продюсер
115. Константин Азадовский, прозаик
116. Борис Филановский — композитор
117. Вася Обломов, музыкант
118. Вадим Демчог, актёр, драматург
119. Александр Журбин, композитор
120. Владимир Назаров, музыкант, режиссер
121. Лидия Архангельская, продюсер
122. Николай Хомерики, режиссер
123. Михаил Борзыкин, музыкант
124. Мария Арбатова, писатель
125. Данил Файзов, поэт
126. Мэри Назари, продюсер, сценарист
127. Алексей Кортнев, музыкант
128. Дмитрий Врубель, художник
129. Ольга Дарфи, режиссёр, драматург
130. Наталья Горбаневская, поэт, переводчик
131. Ксения Драгунская, Москва, драматург
132. Максим Трапо, оператор
133. Марина Собе-Панек, драматург
134. Нина Катерли, писатель
135. Григорий Остер, писатель
136. Владимир Досталь, продюсер
137. Наум Клейман, историк кино
138. Александр Гельман, драматург
139. Андрей Кузичев, актер
140. Татьяна Щербина, поэт
141. Варвара Фаэр, режиссер
142. Меглинская Ирина, галерист
143. Денис Драгунский, писатель
144. Сэм Клебанов, продюсер
145. Алексей Меринов, художник
146. Андрей Смоляков, актер
147. Игорь Ясулович, актёр
148. Валерий Гаркалин, актер
149. Екатерина Волкова, актриса
150. Александр «Чача» Иванов, музыкант
151. Евгений Фёдоров, музыкант
152. Елена Селина, галерист
153. Юрий Аввакумов, архитектор
154. Анастасия Немоляева, актриса, художник
155. Ольга Кучкина, писатель
156. Юрий Альберт, художник
157. Борис Минаев, писатель
158. Александр Васильев, музыкант
159. Сергей Лобан, режиссер
160. Виктория Лепко, актриса
161. Юрий Норштейн, режиссёр
162. Дмитрий Шагин, художник
163. Роберт Ленц, музыкант
164. Сергей Гандлевский, поэт
165. Эдуард Тополь, писатель
166. Алексей Агранович, актёр, режиссер
167. Евгений Хавтан, музыкант
168. Мария Ревякина, продюсер
169. Александр Нежный, писатель
170. Илья Калинников, музыкант
171. Александр Кутиков, музыкант
172. Найк Борзов, музыкант
173. Валерий Тодоровский, режиссёр
174. Дмитрий «Сид» Спирин, музыкант
175. Евгений Феклистов, музыкант
176. Евгений Дятлов, актер
177. Александр Феклистов, актер
178. Юлий Гусман, режиссер
179. Андрей Некрасов, режиссер
180. Тофик Шахвердиев, режиссёр
181. Михаил Златковский, художник
182. Алексей Слаповский, писатель
183. Гор Чахал, художник
184. Елена Погребижская, режиссер, певица
185. Борис Мильграм, режиссер
186. Регина Лисиц, поэт
187. Покровская Алла, актриса
188. Андрей Волос, писатель
189. Татьяна Калецкая, сценарист
190. Валерий Мищук, поэт, музыкант
191. Дмитрий Долинин, режиссёр
192. Игорь Иогансон, художник
193. Адриан Ростовский, актер
194. Гнездилов Александр, режиссер
195. Александр Ведерников, дирижер
196. Павел Финн, сценарист
197. Александр Марьямов, режиссер, драматург
198. Владимир Двинский, режиссёр
199. Владимир Войнович, писатель
200. Игорь Золотовицкий, актер
201. Михаил Веллер, писатель
202. Михаил Жигалов, актер
203. Александр Вартанов, режиссёр
  
Gali būti, kai kurie skaitytojai, pamatę šiame ilgame pasirašiusių sąraše pažįstamas jiems pavardes ir vardus, sušuko, nejaugi jie visi žydai?

Į šį klausimą jau iš anksto atsakė  Rusijos žydo kongreso prezidentas Jurijus Kanner:



Išeina, kad laukti patriotizmo (meilės Rusijai ir jos daugianacionalinei liaudžiai) iš mūsų rusiškos inteligentijos beviltiška laukti. Holokausto pamoka padarė savo darbą! Dabar mes turime Rusijoje valdomą iš Šveicarijos inteligentiją („elitą“), kuris visuomet pasielgs tiktai taip, kaip jam įsakys jo žydiška vadovybė!

2019 metų sausio 30. Murmanskas. Anton Blagin.

Nuorodos:


ties

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą