Apie 1941 metų birželio 23 dienos
antisovietinio sukilimo įvykius aš esu išgirdęs vaikystėje iš
mamos, tų įvykių liudininkės. Gaila, bet ji jau 23 metus nebegali
mums nieko daugiau papasakoti, nes ilsisi Vilniaus Rokantiškių
kapinėse.
Laikas iš mano atminties ištrynė kai kurias šių
pasakojimų detales. Vakar su broliu Vytautu, kuriam jau 75 metai,
kai ką sudėliojome į vieną bendrą paveikslą, patikslinome
įvykių geografiją. Tai padaryti mums padėjo brolio draugė kaunietė, kurios dėdė buvo šio sukilimo dalyvis, po
karo nuteistas ir dešimčiai metų ištremtas į lagerį Varkutoje.
Mano mamai Jadvygai Klibavičiūtei tuo
metu buvo 16 metų (po 10 dienų sukako 17 metų, žiūr. nuotrauką),
ji mokėsi Kauno „Saulės gimnazijoje“, o gyveno netoli Sporto
halės, kur jai tėvai nuomojo butą. Ten tuo metu buvo radijo stotis
ir antena. Per savo buto langą ji matė prie radijo antenos
įsitvirtinusius rusus ir puolančius sukilėlius. Per langą ji
užmezgė kontaktą su puolančiais patriotais ir, jų paprašyta,
nurodinėjo, kur yra priešai.
Mamos pasakojimu, tarp tų puolančiųjų
buvo „visiškų vaikų“, kurie „vos tempė šautuvus“.
Brolis man vakar papasakojo, ko aš
nežinojau, kad ji sukilėliams nešiojo
šovinius, „visos šovinių dėžės nepakėlė, tai pripylė jų
už mokyklinės uniformos žiursto. Aš buvau jaunesnis, todėl man, kad kam
neišpliurpčiau, nepasakojo šio fakto.
Mamai didelį įspūdį padarė rusų
bombonešių bandymas subombarduoti traukinių tunelį, radijo stotį,
kitus strateginius Kauno objektus. Jau mums mama sakė, prabėgus
kelioms dešimtims metų, kad į šį antskrydį žiūrėjo, kaip į
kažkokį tai įdomų ir nematytą žaidimą, visai negalvodama, kad
galėjo ir pati žūti.
1941 metų nuotraukoje mano mama
Jadvyga Klibavičiūtė (17 metų).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą