Dr.Antanas Bartusevičius sako:
Lietuvos Konstituciniam teismui turi būti pateiktas klausimas „Ar
lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės
normoms?“
Priverstinės emigracijos pasėkoje,
keli šimtai lietuvių teisininkų atsidūrė svetimuose kraštuose.
Praradę galimybę dirbti teisininkais (nes tik nedaugelis baigė
teisės mokslus išeivijoje), daugumai jų teko dirbti visiškai
neįprastus darbus. Nepaisydami to, jie sugebėjo visomis išgalėmis
paremti Lietuvos kovas dėl savosios valstybės išlaisvinimo iš
svetimųjų okupacijos. Lėšų telkimas, naudinga propaganda,
klebenimas į aukštų pareigūnų duris, savalaikė reakcija į
įvairius politinius valstybių galvų veiksmus, reiškimasis spaudos
darbe – tai jie laikė natūralia visų kolegų pareiga. Taip pat
jie domėjosi Lietuvos teisininkų pasibaisėtinu likimu sovietinėje
okupacijoje. Tik nedidelė jų dalis tapo kolaborantais. Kiti –
išžudyti ar ištremti į baisiuosius sovietinius šiaurės
lagerius. Dauguma jų čia gyvenimą baigė kankinių mirtimi, be
teisės į profesiją. Pagarbiai lenkdami galvas prieš visus
nukankintuosius, sava mirtimi pirma laiko mirusius ir žiauriai
persekiojamus Lietuvos teisininkus, išeiviai stengėsi visaip
prisiminti ir įamžinti jų liūdnąjį likimą.
Nepriklausomoje Lietuvoje 1940 m.
sausio 1 d. Lietuvoje – teismo įstaigose, advokatūroje ir
kt. Buvo 779 teisininkai. Iš jų 20 dirbo universitete, 16 –
Valstybės Taryboje, 5 – Teisingumo ministerijos centre, 21 –
Vyriausiame Tribunole, 18 – Apeliaciniuose Rūmuose, 115 –
Apygardos Teismuose, 92 – Apylinkės teismuose, 39 –
Prokuratūroje, 18 – Kariuomenės teisme, 56 – tardytojai, 64 –
notarai, 223 advokatai ir 92 – privatiniai gynėjai.
Lietuvą 1940 m. birželio 15 d.
okupavus bolševikams, per visai trumpą laiką be jokios priežasties
buvo tuojaus pat atleisti iš savo darbų 549 teisininkai. Juos
paleidus iš darbo, tuoj sekė ir persekiojimo teroro akcija:
bolševikų buvo 9 nužudyti, 2 dėl komunistinės valdžios
persekiojimo patys nusižudė, 78 buvo bolševikų suimti ir
išgabenti į koncentracijos stovyklas Sibiran, 29 pasislėpė nuo
bolševikų teroro, 36 pabėgo į užsienį, 34 kalinti Lietuvoje ir
karui kilus iš kalėjimo buvo išlaisvinti.
Vokiečiams kraštą okupavus, 103
nacių buvo sušaudyti, daugiausiai žydų tautybės, 13 mirė
kalėjimuose ir getuose, 5 žuvo nuo bombų, 11 slapstėsi nuo
vokiečių persekiojimo ir 25 buvo išlaisvinti iš kacetų karui
pasibaigus.
Todėl nenuostabu, kad artėjant
antrajai bolševikų okupacijai, kas galėjo bėgo nuo jos ir tokiu
būdu į vakarus pasitraukė 437 teisininkai. Iš jų nuo 1944 metų
pasitraukimo į vakarus 38 neužilgo mirė.
Lietuvos teisininkai atsidūrę
Vokietijoje, karo audroms aptilus, nutarė susiorganizuoti ir tuo
tikslu Hanau lietuvių stovykloje 1945 m. gruodžio 8-9 d. buvo
sušauktas lietuvių teisininkų suvažiavimas, kur buvo įsteigta
„Lietuvos teisininkų tremtinių draugija“ ir priimti jos
įstatai. Kadangi tada beveik visi teisininkai buvo atsidūrę
Vokietijoje, tai ir Draugijos įstatai bei veikla buvo pritaikyti
Vokietijai. Atskirose stovyklose, kur buvo tik teisininkų, įsteigti
skyriai, padaliniai, o Draugijos Centro valdyba (toliau dažnai
tekste – C. Valdyba) pirmiau buvo Hanau, vėliau Augsburge. Du
Visuotiniai teisininkų suvažiavimai įvyko Vokietijoje: 1946 m.
gruodžio 2-3 d. Hanau mieste ir Augsburge 1948 m. balandžio 3-4 d.
Teisininkų Draugija Čikagoje įsikūrė 1949 m. spalio 9 d. Pirmame
(įskaitant Vokietijoje įvykusius – trečiame) visuotiniame
organizacijos susirinkime JAV dalyvavo 32 teisininkai, išrinkta
laikinoji valdyba. Nustatytas nario mokestis – 1 doleris mėnesiui.
Iš Vokietijos į JAV atvyko (emigravo) Draugijos Centro Valdybos
pirmininkas dr. Br. Kalvaitis - veiklus ir visuomeniškas žmogus.
Draugijos pagrindiniai tikslai buvo susiorganizavus rūpintis
materialine savitarpine pagalba, moraliniu ir intelektualiniu
atžvilgiu išlaikyti profesinį savo pajėgumą, nes visų buvo
viltis, kad okupantas neilgai terios Lietuvą, tautiniu atžvilgiu
ugdyti lietuvių dvasinį potencialą ir ruošti teisininkus
atstatomai Lietuvai.
Reikia pastebėti, kad ši profesinė
Draugija buvo vadinama įvairiai: Lietuvos teisininkų tremtinių
draugija, Lietuvos teisininkų tremtinių užsienyje draugija,
Lietuvių teisininkų tremtinių draugija, Lietuvių teisininkų
draugija. Šiame straipsnyje mes dažniau vartosime pastarąjį
pavadinimą ir jo santrumpą LTD arba vadinsime tiesiog Draugija.
Beje, aštrių diskusijų palydoje, keletą kartų buvo keičiami ir
tobulinami Draugijos įstatai. Paskutiniai esantys šiame Archyve LTD
įstatai išleisti atskiru Lietuvių teisininkų draugijos Centro
Valdybos leidiniu, Niujorke, 1965 metais.
Taip pat, Draugija rinko medžiagą
apie Lietuvos teisininkų likimą ir jų judėjimą. Be to, Draugijos
pastangomis buvo surinkta medžiaga Klaipėdos klausimu; išleista
brošiūra neskelbiant autoriaus pavardės: X.Y. „Lietuvos
sovietizacija“, 1949, Augsburgas. Lietuvoje išleista tik 1989 m.
pirmą kartą paskelbus autoriaus pavardę – prof. Mykolas Romeris;
išleistas leidinėlis “Lietuvos teisininkai kovoje su Lietuvos
okupacijomis 1940-1944 m.”, čia buvo surinkti visi sutarčių
tekstai su svetimomis valstybėmis ir parodyta, kaip Sovietų Sąjunga
sulaužė visus savo pasižadėjimus.
Prasidėjus masinei lietuvių
emigracijai į kitus kraštus iš Vokietijos ir Lietuvai likus ilgam
okupuotai, pasikeitė ir Lietuvos teisininkų draugijos padėtis ir
uždaviniai. Pradėti leisti žurnalai “Lietuvis teisininkas” ir
“Teisininkų žinios”. Pirmojo išleista penki numeriai, antrasis
leidinys buvo leidžiamas iki 1967 metų.
Kadangi į JAV emigravo daugiausiai
teisininkų, tad kilo reikalas perorganizuoti ir Draugiją. Tuo
tikslu 1951 m. kovo 17 d. Lietuvos teisininkų draugijos užsienyje
valdyba ( dr. Br. Kalvaitis, M. Vambutas, Jonas A. Stiklorius, J.
Gaška) išleido atsišaukimą šūkiu „Lietuva dar nelaisva!“
(„Lithuania is not free yet!“) ir kreipėsi į Draugijos
Garbės teismą, kuris beveik visos sudėties buvo Čikagoje,
prašydama sušaukti suvažiavimą. Tačiau korespondentiniu būdu
buvo išrinkta nauja C. Valdyba su centru Čikagoje. Visuose kituose
kraštuose buvo įsteigti skyriai ir kur tik buvo teisininkų
būreliai, ten buvo ir skyriai – Australijoje, Vokietijoje,
Argentinoje, Kanadoje, etc.
Pavergtos Lietuvos reikalu teisininkų
Draugija yra parašiusi daugelį memorandumų: JAV prezidentui,
Jungtinėms Tautoms ir kur tik buvo reikalo.(Lietuvių teisininkų
draugijos reikalai. II.,Chicago, 1960 m. balandžio 10 d.)
Minėdami Draugijos veiklos dešimtmetį,
teisininkai pažymėjo, kad: „Lietuvos išlaisvinimas ir
išlaisvintos Lietuvos atstatymas – tai gyvybinės reikšmės
problemos, kurių sprendimui turi būti sutelktos visos jėgos,
darbai ir mintys. Mūsų talkinininkavimas teįmanomas informacinėje
srityje – informuoti ir įtaigoti viešąją opiniją. Uždavinys –
daryti visa, kas garsintų Lietuvos vardą ir bylą, demaskuotų ir
diskredituotų Lietuvos okupantą, didintų Lietuvos draugų ir
rėmėjų skaičių“. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendrų
susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., 2 t., p. 93-100). Visus raštus
tuo metu buvo prašoma adresuoti į Lietuvių Teisininkų Draugijos
Centro Valdybą c/o J. Kutra-Norkus Realty, 2405 West 51st Street,
Chicago 32, Illinois.
Šiam uždaviniui vykdyti laiškais ir
per spaudą LTD Centro Valdyba vedė akcijas ir gavo svarbių
atsakymų:
- 10/09/1955. Laišku C. Valdyba kreipėsi į JAV Valstybės Departamentą, prašydama paaiškinimo ar paminėti valstybės Prezidento ir Viceprezidento kalbose išsireiškimai “captive” ir “satellite” countries” reiškia tą patį ir ar apima jie Lietuvą ir kitas Pabaltijo valstybes? Tų pačių metų rugsėjo 26 d. gautas Valstybės Departamento atsakymas, kuriuo užtikrinta, kad Viceprezidentas naudojo išsireiškimą „satellite“ tai pačiai prasmei išreikšti, kuriai Prezidentas naudojo ”captive“ ir kad tuo išsireiškimu Lietuva ir kitos Pabaltijo valstybės apimtos;
- 22/09/1955. Laišku į Čikagos dienraščio „Sun-Times“ redakciją Valdyba paaiškino, ką iš tikrųjų reiškia N. Chruščiovo pareiškimas Kremliuje: „Our word, spoken or written, is law“ cituotas tame dienraštyje rugsėjo 19 d. Valdybos laiškas ištisai buvo paskelbtas minėtame dienraštyje spalio 3 d.
- 17/11/1955. Laišku Čikagos dienraščio “Daily Tribune” redakcijai buvo pareikštas motyvuotas apgailestavimas dėl to dienraščio interpretacijos Valstybės Departamento Sekretoriaus J.F. Dulles ir Jugoslavijos Prezidento J. B. Tito pareiškimų apie išlaisvintinas iš sovietinės vergijos valstybes, kurias išvardinant dienraštis nesuminėjo Pabaltijo valstybių;
- 16/12/1955. Pasiųstas padėkos laiškas Irako delegacijos Jungtinėse Tautose vadovui dr. Mohamed Fadhil Al-Jamali už pasigėrėtiną gynimą Sovietų Sąjungos pavergtųjų tautų;
- 16/12/1955. Pasiųstas paaiškinimas Indijos delegacijos Jungtinėse Tautose vadovui Krishna Menonui dėl jo pareiškimų televizijos “Meet the Press” valandėlėje;
- 28/12/1956. Pasiųstas padėkos laiškas senatoriui William F. Knowland už jo pastangas ginant pavergtąsias tautas ir pareiškimus padarytus Los Angeles lietuviams. 3/01/1957 m. gautas iš jo padėkos atsakymas su nuorašu jo paskutinės užsienio politicos klausimais kalbos pasakytos St. Louis;
- 28/12/1956. Pasiųstas padėkos laiškas Kubos Jungtinėse Tautose atstovui dr. Emilio Nunez Portuondo dėl jo atkaklios kovos prieš sovietų genocidą ir imperialistines agresijas;
- 10/01/1957. Pasiųstas padėkos laiškas JAV Prezidentui už jo pavergtoms tautoms vertingus pareiškimus padarytus Senato ir Kongreso jungtinėje sesijoje;
- 24/04/1957. Pasiųstas padėkos laiškas Valstybės Sekretoriui John F. Dulles dėl jo svarbių ir teikiančių pavergtosioms tautoms išsilaisvinimo vilčių pareiškimų kalboje pasakytoje redaktorių ir leidėjų metiniame suvažiavime Niujorke.
Šie išvardinti darbai, siekiant
palenkti įtakingų asmenų opiniją lietuviškajam reikalui, atlikti
išimtinai Draugijos vicepirmininko dr. P. Daužvardžio pastangomis.
(LTD 5-tos Centro Valdybos bendr. Susirašinėjimų byla. 1955-1957
m., p. 99).
Savo spaudoje – „Teisininkų
žinios“ buvo svarstomi Draugijos reikalai, nagrinėjamos savo
organizacijos problemos. Šis leidinys jo leidimo laikotarpiu
pasidarė tuo centru apie kurį grupavosi po visą pasaulį
išblaškyti jos nariai. Nors leidėju buvo C. Valdyba, bet faktiškai
visą darbą ilgą laiką atliko redaktorius L.Šmulkštys ir
redkolegija: R. Skipitis, B.Masiulis, dr. P.Jokubka ir V.
Paulionis.
Draugijos tikslas nebūtų pilnas, jei
ji nesirūpintų vargstančiais bei nelaimės ištiktais kolegomis,
jei jai nerūpėtų narių socialinės problemos. Šalpai Vokietijoje
vargstantiems buvo skirta daug dėmesio nuo Draugijos įsisteigimo
dienos. 1957 metais prisidėjo pareiga pagelbėti kolegoms – Sibiro
tremtiniams. Šalpos bare veikla gali būti efektyvi tik tada, jei ji
remiama Draugijos narių. Čikagos teisininkai savo laiku gyviausiai
rėmė šalpos darbą, įnešdami apie 80 % Draugijos tam reikalui
gautų pajamų. 1950-1956 metų laikotarpyje Draugijos nariai šiam
tikslui buvo sudėję 3. 282,50 JAV dolerių, kurie buvo pasiųsti 19
teisininkų į Vakarų Vokietiją. Kolegoms - Sibiro tremtiniams
organizuotas atskiras fondas, gautos pirmosios aukos – 210 dolerių,
dviem kolegoms išsiųsti du siuntiniai. Čia reikėtų prisiminti,
kad 1957 metais Draugija jungė apie 300 JAV ir Kanadoje gyvenusių
narių. Kiekvienas narys buvo įpareigotas mokėti 3 dolerių metinį
nario mokestį. Tiek pat – 3 doleriai daugumos buvo mokama ir
šalpai. Turint galvoje šias normas, C. Valdybos metinės pajamos iš
narių mokesčių siekė: 360 dolerių (40% nuo 3x300) ir apie 900
dolerių šalpos reikalams. Tokiomis pajamomis Valdyba turėjo
pasitenkinti ir išsiversti. Beje, iš Kanados narių priklausančio
įnašo per eilę metų nesulaukta. Kiekvienas veikimas reikalauja
lėšų. Draugijos narių skaičius mažėjo. Prievoles Draugijos
atžvilgiu vykdė tik apie 150 asmenų. Pavienės aukos neviršijo
100 – 250 dolerių. Paprastai aukodavo 1, 2 ar 5 dolerius. Taigi,
natūraliai Draugijos finansinė situacija kiekvienais metais
blogėjo, vis daugiau teko išleisti pomirtinei kasai, kuri teikė
paramą Kasos nario šeimai jam mirus arba netikėtai žuvus.
Beje, Draugija teikė konsultacinę
pagalbą, antai, Vokietijos įstaigoms svarstant pensijų
repatrijavusiems lietuviams teisininkams klausimą ir kilus reikalui
nustatyti notarų paruošimą Lietuvoje iki 1940 m., C. Valdyba
surinko minėtu klausimu medžiagą ir per PLB Vokietijos krašto
valdybą persiuntė Zentralstelle fuer auslaendishes Bildungswesen
direktoriui dr. W. Wienert, kuris rado ją visai pakankamą. Tuo buvo
kai kam pagelbėta gauti iš vokiečių įstaigų pensiją.
Vienoje savo kadencijos pabaigos
ataskaitoje Draugijos narių žiniai, C. Valdybos pirmininkas Br.
Ivanauskas 1957 m. rugsėjo 3 d. pažymėjo: “Nors nežinome,
kada Lietuva bus išlaisvinta, bet šiam momentui privalome
ruoštis”. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendr. Susirašinėjimų
byla. 1955-1957 m., p.96). Tuo tikslu buvo norima suaktyvinti narių
veiklą ne tik Čikagoje, bet Niujorke ir Toronte, veikti
kituose kontinentuose – Europoje ir Australijoje, kalbėta apie
Pasaulio lietuvių teisininkų Sąjungą. Pirmasis šią mintį 1951
metais JAV, Čikagoje iškėlė LTD Centro Valdybos pirmininkas
Rapolas Skipitis: „Tos organizacijos vardas turėtų būti: Pasaulio
Lietuvių Teisininkų Sąjunga“. (...) „Praktika rodo, kad
organizuotis profesijomis bene lengviausia ir prasmingiausia. Ar ne
lengviausia susiprasti ir suartėti vienos profesijos žmonėms? Juk
ne dykai lietuvių sakoma: toks tokį pažino ir pas save pavadino.
Susirišę įvairių kraštų lietuviai teisininkai turėtų daugiau
progų ir galimybių susipažinti su įvairių kraštų teisine
santvarka bei tos santvarkos praktika. Jau per tuos kelis metus
patyrėme, kaip mums malonu bendrauti su šios šalies lietuviais
teisininkais, nors jaunieji čia gimę ir Lietuvoje nei būti nebuvę.
Kad ir netiek daug kaip JAV, bet po vieną kitą lietuvį teisininką
(...) rasime ir kitose valstybėse. Visi jie drauge su visais mumis
(...) turime susiburti į vieną viso pasaulio lietuvių
teisininkų organizaciją. Tuo tarpu ši organizacija jungtų tik
laisvojo pasaulio lietuvius teisininkus, o Lietuvai atgavus laisvę,
galėtų priklausyti ir Lietuvos teisininkai, dirbantieji ir
gyvenantieji pačioj Lietuvoj. Kalbamoji organizacija turėtų būti
ne laikino, bet pastovaus pobūdžio. Tokios organizacijos
suvažiavimai būtų graži kontakto ir kolegiškumo demonstracija
Lietuvos teisininkų su užsieniečiais kolegomis. Suvažiavimai
galėtų būti ne tik Lietuvoj, bet ir Amerikoj ar kitur. Tai jau
praktikos reikalas. Taigi, turime įkurti tokią organizaciją, kuri
apimtų visus lietuvius teisininkus, vistiek kuriame žemės kampe
jie bebūtų. Ši organizacija turėtų būti grynai profesinė. Bet
kokios politikos įtraukimas į organizacijos tikslus ir uždavinius
kliudytų jai būti tarpvalstybine ir galėtų suskaldyti pačius
teisininkus, kaip suskaldo politinės partijos. Tos
organizacijos tikslas būtų: jungti viso pasaulio lietuvius
teisininkus, ugdyti savitarpį kolegiškumą, kelti ir ugdyti teisinę
kultūrą, tenkinti teisininkų profesinius reikalus, teikti jiems
paramos ir rūpintis kitais, teisininkus liečiančiais reikalais“.
( R. Skipitis. Pasaulio Lietuvių Teisininkų Sąjunga. - „Lietuvis
Teisininkas“. Detroit, 1951 m. spalio mėn. Nr. 4, p. 31-32). Šios
viltys liko neįgyvendintos. Beje, po 41-nerių metų
Vilniuje, Pirmajame pasaulio lietuvių teisininkų kongrese, kongreso
organizacinio komiteto pirmininkas – šių eilučių autorius,
pakartojo R. Skipičio idėją ir iškėlė mintį įsteigti Pasaulio
lietuvių teisininkų asociaciją (sąjungą). Tuomet,
1992 metų gegužės 25 d., keletas kolegų (ypač K. Stungys, St.
Šedbaras, Z. Namavičius, etc.) nusprendė, kad šis klausimas per
mažai apsvarstytas, su jais nesuderintas.“ (...) „Net Kongreso
metu asmenybių ir grupuočių susikirtimas neleido Pirmajam pasaulio
lietuvių teisininkų kongresui peraugti į Pasaulio lietuvių
teisininkų asociaciją“. (Lietuvos valstybingumo teisinės
problemos. Pirmojo pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso straipsnių
ir tezių rinkinys. Vilnius., 1993, p. iii-iv). Įdomus sutapimas,
kad visi minėtieji ir neišvardinti oponentai - buvę
komunistų partijos nariai. Tokioje Sąjungoje ar Asociacijoje jie
įžvelgė netgi mafijinę struktūrą. Ko baiminamasi iš tikrųjų?
Betarpiško pasikeitimo informacija? Interneto amžiuje? Kilnios
išeivijos pareigos nuolat aktyviai informuoti Pasaulio
bendruomenę apie Baltijos tautų reikalus, padėti ugdyti politinę
kultūrą Lietuvoje, būti patarėjais ir tarpininkais politiniais,
teisiniais ir ekonominiais klausimais. Todėl visiškai nenuostabu,
kad esant tokiam primityviam požiūriui, šiuo metu formaliai
egzistuojanti Lietuvos teisininkų draugija, po savo gretų
“išvalymo” praėjusio šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje,
tapo nuolankia valdančiųjų politinių klanų tarnaite ir akla
valios vykdytoja, nedrįstanti pareikšti savo nuomonės aštriais
valstybės teisėsaugos ir teisėtvarkos, teisinės sistemos
sutvarkymo (pertvarkymo) klausimais. Draugija nemato ar apsimeta
nematanti atitinkamų politizuotų ir dažnai vykdančių politinius
užsakymus spectarnybų bei jų neteisėtos operatyvinės veiklos
vykdymo (VSD ir STT bei gausaus būrio kitų operatyvinių
tarnybų kriminalinės žvalgybos metodai primena sovietinio KGB
ir buvusios Rytų Vokietijos specialiosios tarnybos (STASI)
blogiausias tradicijas, siekiančias žmonių (tame tarpe - Lietuvos
advokatūros) totalaus sekimo, ir ne tik - tokie „įrodymai“ arba
kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald'as
Trump'as „fake news“, priimti teismų, lėmė ir turbūt dar
lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai
tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų); prokuratūros
dominavimo valstybėje, teismų ir advokatūros moralinio nuosmūkio,
jų pavertimo marionetėmis ir pajacais žmonių akyse, žmogaus
teisių ir laisvių pažeidimų, vengia kalbėti arba kritikuoja
prisiekusiųjų teismo instituto, įvairių pareigūnų ar renkamų
“tautos tarnų” tiesioginių rinkimų principą, politinių
partijų diktato ir jų veiklos absurdo kasdienių pasireiškimų.
Malonu matyti, kad lietuviškosios gyvensenos ir nacionalinio valdymo
ypatumus, esant pilka ES provincija, vis labiau įvairiaspalvių
valdžių politinių partijėlių ridenama į valstybės bankrotą
bei totalią emigraciją, pastebi pavieniai teisininkai. Antai,
Gintaras Seikalis: “Žvelgiant į valdančiuosius, kurie save
laiko visuomenės elitu, savo blizgučiais, meilužėmis ir
medžioklėmis Afrikoje besipuikuojantiems “Gyvenimo būde”
atrodo, kad didžiai daliai jų žodžių sąskambis teisinė
valstybė yra toks pat įstabus ir nesuprantamas, kaip
Mambu-Jambu genčiai skardinė nuo konservų”. (G. Seikalis,
Vilniaus m. 2 apylinkės teismo teisėjas. 2008 m spalio 20 d.
Nutartis civ. byloje Nr. 2-813-294/2008.).
Nepaisant įsivyravusio Lietuvoje
absurdo ir išpūsto biurokratijos aparato (horribile dictum!)
diktato, milžiniškos emigracijos (jau keletą metų mums kartojami
skaičiai, kad iš Lietuvos emigravo virš 500 tūkstančių žmonių.
Kiek iš tikrųjų? Virš 1 000 000 mln?); bedarbystės (virš 200
tūkstančių žmonių?) didžiulės socialinės atskirties ir
neteisingumo (teismų ir prokuratūros veikla žmonėms kelia
ne tik alergiją, bet ir pasišlykštėjimą), tikiuosi, kad
Pasaulio lietuvių teisininkų Asociacija (arba Sąjunga) bus sukurta
ateityje. Kada nors… O dabar vėl grįžkime į Archyvą.
Draugijos pirmininko Br. Ivanausko
nuomone: „Silpnų Draugijoje vietų turime. Silpniausios yra
trys: 1) Draugija dar nėra tapusi visuotine lietuvių
teisininkų organizacija;2) Draugija turi permaža jai nuoširdžiai
dirbančių žmonių; 3) Draugijos, ypač Centrinių organų,
piniginiai ištekliai yra daugiau negu skurdūs“. (LTD 5-tos
Centro Valdybos bendr. Susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., p.37).
“Nedalyvavimui savojoje Draugijoje rimtų priežasčių nebuvo ir
nėra. Šalinimasis nuo organizuotos veiklos paaiškintinas paprastu
nerangumu, lietuvišku individualizmu, apsikrovimu visokiais darbais,
nespėjimu pačio reikalo tinkamai įvertinti. Būnant svetur,
dalyvavimas savojoje organizacijoje teikia daugiau garantijų išlikti
nepalaužtam, nenumestam į vienatvę. Bendromis jėgomis tikslas
lengviau pasiektinas”. (…). (Ten pat, p. 36).
Dar po dešimties metų, 1965 metais
minint LTD 20 – ties metų savo veiklos sukaktį svetur LTD Centro
Valdybos narys Jonas Talalas savo straipsnyje „Teisininkai
veiksniuose“ žvilgterėjo į praeities laikotarpį, teisininkų
veiklą Šiaurės Amerikos kontinente. Jis palietė teisininkų įnašą
ir darbą pagrindinėse Lietuvos laisvinimo organizacijose –
Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete (VLIK), Lietuvių
Bendruomenės organuose (LB), Amerikos Lietuvių Taryboje (ALT) ir
Lietuvos Laisvės Komitete (LLK).
„VLIK-as įsikūrė vokiečių
okupacijos metais – 1943 m. lapkričio 25 d., Kaune. Iš aštuonių
iniciatorių pirmajame VLIK-o posėdyje agr. B. Gaidžiūno bute,
Parodos g. 9 dalyvavo trys teisininkai – prof. adv. Antanas
Tumėnas, prokuroras Vytautas Vaitiekūnas, ir teisininkas Bronius
Kazlauskas. Antrajame VLIK-o posėdyje įsijungė Bronius Bieliukas.
Beruošiant 1944 m. vasario 16 d. deklaraciją į Lietuvių Tautą
dalyvavo adv. Bronius Dirmeikis. VLIK-o veiklą parėmė ir dirbo
įvairiose komisijose nemažas būrelis teisininkų. Kiti kolegos
buvo aktyvūs tuometinėje pogrindžio spaudoje, ypač
„Nepriklausomoje Lietuvoje“, „Į Laisvę“, etc.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės
organizaciniame komitete ypatingai pasidarbavo Karolis Žalkauskas ir
Mečislovas Mackevičius. Suorganizavus LB, visa eilė teisininkų
kandidatavo į LB Tarybą ir kai kurie buvo išrinkti ir net
perrenkami. Pirmojon LB Tarybon kandidatavo 13 teisininkų: V.
Bulota, J. Čiuberkis, Br. Ivanauskas, J. Jasaitis, J. Kiaunė, J.
Kutra, J. Liūdžius, B. Pamataitis, R. Skipitis, J. Šlepetys, L.
Šmulkštys, J. Talalas, P. Vileišis.(...).
LB Tarybos pirmininku buvo J. Šlepetys;
šešeris metus LB centrinės apyl. Pirmininku buvo adv. R. Skipitis,
sekretoriumi J. Talalas.(...).
Amerikos Lietuvių Taryba – Altas
įsikūrė 1941 m. ir kovojo dėl Lietuvos laisvės. Altą įsteigė
JAV anksčiau gyvenę lietuviai patriotai. Alto vadovybėje ypač
daug dirbo teisininkai dr. Pijus Grigaitis, adv. Antanas Olis, adv.
J. Grigalius, etc.(...).
Alto sušauktame Visuotiniam Amerikos
Lietuvių Kongrese 1953 m. lapkričio 27-28 d. dalyvavo 34
teisininkai.(...).
1962 m. vasario 16 d. lietuvių
delegaciją pas JAV Prezidentą J.F. Kennedy sudarė 21 asmuo, jų
tarpe buvo 8 teisininkai: Dr. P. Grigaitis, V. Abraitis, S. Bredes,
jr., P. Dargis, J. Jasaitis, A. Kėželis, Z. Dailidka ir J.
Grigalius. (…).
Lietuvos Laisvės Komitete Niujorke
ilgus metus dirbo teisininkai V. Sidzikauskas, dr. M. Brakas, dr. B.
Nemickas, V. Vaitiekūnas, dr. A. Trimakas.
Taip suglaustai atrodo lietuvių
teisininkų veikla veiksniuose. Iš Lietuvos pasitraukusių apie
400 teisininkų, virš 80 per tą laikotarpį mirė (iki 1965 m.
gruodžio mėn.), gi kiti, kaip matėme, pagal išgales dirbo
Lietuvos naudai, nors jų eilės nuolat retėjo“. ( Jonas Talalas.
Teisininkai veiksniuose. – Teisininkų Žinios, 1965 m.
liepos-gruodžio mėn., Nr. 27-28, p. 6-7.).
Šioje vietoje, turiu apgailestauti,
kad mano informacija apie formalų LTD egzistavimą JAV baigiasi
1990-1991 metais. Tuo metu Draugijos pirmininku buvo prof. Mečislovas
Mackevičius, vicepirmininku – teisininkas Vytautas Račkauskas.
Man teko garbė ir malonumas su jais bendrauti Čikagoje. Išliko
atmintyje kaip taurūs idealistai ir Draugijos paskutiniai
mohikanai. Nenumaldomai bėgantis laikas nusinešė į nežinią
vis daugiau gyvybių. Tai – pagrindinis Draugijos veiklos stabdys.
Norėčiau turėti viltį, kad kartų kaita, vertybinių orientacijų
pokyčiai ir kitkas nepalaidos šios reikšmingos Lietuvai Draugijos.
Trumpai buvome pasinėrę į JAV
emigravusių lietuvių teisininkų (jie nevengdavo savęs pavadinti
„DP“, dipukais) veiklos peripetijas pedantiškai tvarkyto
LTD archyvo dėka. Gal ne paskutinį kartą? Jame slypi dar daug
reikšmingų istorijos akimirkų, kurias reikėtų atskleisti ir
supažindinti tuos, kurie domisi. Tai nėra lengva ir paprasta,
nes Lietuva jau beveik trisdešimt metų mokoma tylėti. Mes
nuolat matome ir girdime tuos pačius pranašus, teigiančius, kad
išmokyta tylėti ir kentėti Lietuva bus laiminga. Nors totali krizė
vyrauja įvairiose srityse, tame tarpe politinėje,
social-ekonominėje ir teisinėje, - Lietuvą valdantieji
valdžiažmogiai teigia, kad jau pasiektas „dugnas“. Mūsų
tylėjimas tarsi patvirtina jų demagogiją, kartu patenkindamas
tariamų „didžiavyrių“ lūkesčius bei džiugindamas jų
nekintančių vadų širdis. Šiuolaikinėje vizijoje Lietuva
daroma ir turi tapti nebylia ES provincija, nedrįstanti net
prasitarti apie savo nacionalinius interesus, tais atvejais, kai šie
interesai kertasi su didžiųjų valstybių planais. Būtent tokią
Lietuvą nori matyti tie patys a
la multikultūriniai-nomenklatūriniai naikinamos Lietuvos
valstybės architektai ir griovėjai, kaip paklusnią mankurtų
provinciją, neturinčią nei ūkio, nei tautinės kultūros ir net
savo nuomonės. To siekia iš savo 100-to milijonų litų kainavusios
juodosios dėžės įstrižą pasaulį matantys prokurorai. Šioje
dėžėje glūdi uzurpuotas „tiesos ir teisingumo“ monopolis.
Teismai – tik priedėlis prie šio įkypo statinio. Todėl daugelis
jų sprendimų ir nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų tokie
„skersi“. Šiukštu, bet jie negali būti kritikuojami. Tai
Lietuvos šventosios karvės. Žaviuosi architekto groteskiškai
sukurta pastato architektonika! Pastatas idealiai simbolizuoja
prokurorų falsifikuojamų ir kurpiamų bylų bei jų iškreipto
pasaulio suvokimo simbiozę. O ką gero būtų galima pasakyti apie
ministrų kabinetą? Jie nemato būtinybės atsižvelgti į Lietuvos
valstybės interesus beatodairiškai plynai kirsdami mūsų miškus
ir net vargiai suvokia, kad tokie apskritai galėtų būti. Net
sovietmečiu taip besąlygiškai pritarti viskam nebuvo norma - jau
mokėjome tam tikros diplomatijos dėka pasipriešinti ir pasiekti
savo tikslo. Reikalavome platesnių teisių valstybės
valdyme. Dabar, daugumai vietinių klapčiukų, Lietuvos
valstybė tėra kažkokia nesuvokiama chimera ir svetimkūnis ES
teletabiniame, permanentinės krizės sindromo krečiamame belyčiame
organizme; todėl nestebina įvykių raida ir siekimas užgniaužti
prieštaraujančius absurdui politiniame, ekonominiame ir teisiniame
gyvenime bei užtvindyti tribūnas tik savo satelitais. Jie
negeba (ir nenori) įsisavinti ES skiriamų lėšų, jeigu tai
nenaudinga jų klanui ar giminei arba to negali apžioti oligarchas.
Jie iki šiol bijo suteikti dvigubą pilietybę per prievartą
tapusių emigrantais tautiečių ainiams, bet jie tikrai suteiks
pilietybę artimiausiais dešimtmečiais į Lietuvą
atvyksiantiems ir greitai sugebėsiantiems multiplikuotis
egzotiškiems ateiviams – pakaks tik nebylaus mostelėjimo iš ES
pusės. Juk akivaizdu, kad jie neišdrįstų, kaip mūsų protėviai
Baltijos valstybių teisininkų asociacijos atstovai (Eugene Kerno,
Leonhard Vahter, Jonas Šlepetys, Vaclavas Sidzikauskas, Arvo Reiman,
Augusts Rumpeters) kreiptis į Didžiosios Britanijos Ministrą
Pirmininką Harold‘ą Wilson‘ą gūdžią 1967 m. gegužės
9 d. dėl Pabaltijo valstybių turto konfiskavimo: “The
Contemplated Confiscation of the assets of the Baltic States
(Estonia, Latvia and Lithuania) in the United Kingdom of Great
Britain and Northern Ireland”. Kreiptis tuo metu, kai “geležinė
uždanga” dar demonstravo savo galybę? Mūsų protėviai drįso ir
kėlė viešumon viską, ką tik leido, o kartais ir ne, jų kuklios
galimybės. Paliesti dokumentai atspindi trupinėlį aktyvios
Draugijos veiklos nuo 1950 iki 1970 metų.
Vis dar nuolat girdime
patologiškai rėkiant: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“
nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ - ši
etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs
savo laiku net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs
Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą
šmeižtą. Lietuvos teisininkų draugija ir Lietuvos advokatūra
taip pat nepraleido progos patylėti. Kokia šiuo klausimu
VI-tojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso nuomonė?
Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos
Respublikos Seimo narys - teisininkas/ė ar jų grupė ir pateikti
paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar
lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės
normoms?“. Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji
turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje,
tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.
„Jei pasaulis, kuriame mes gyvename,
kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus,
mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje
ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema
yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų,
pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums,
yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai.
„Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).
Todėl ši trumpa istorinė
retrospektyva skirta prisiminti veiklius ir drąsius žmones
bei paskatinti prabilti viešai nutildytuosius, ir kuo
greičiau protingai ir sistemiškai pertvarkyti visomis prasmėmis
nuskurdintą Lietuvos valstybę, kad ji taptų ne tariamai teisine, o
realiai teisine valstybe, ne naikinančia, bet visomis valstybės
galiomis ginančia savo piliečių teises ir laisves.
2010 m. gegužės 30 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą