Kur tik žydai begyveno, jie visur turėjo pripažintus žydų vadus, kurie beveik be išimties vienaip ar kitaip bendradarbiavo su naciais …
Tai vienas požiūris - grynai žydiškas:
"Holokaustas (Al-uncijos oλοκαύστος -." Holokaustas ") - žydų naikinimas per Antrąjį pasaulinį karą. Sinonimai "katastrofa", "Holokaustas", "Šoa" (hebrajų).
Holokausto iniciatorius ir ideologas buvo Hitleris. Vykdytojai - Vokietijos fašistai, tyliai ir abejingai pritariant, dažnai efektyviai talkinant daugumai Europos tautų ir vyriausybių.
„Galutinio žydų klausimą sprendimo" oficiali pradžia buvo buvo Trečiojo Reicho vyriausių pareigūnų pasitarimo Berlyno priemiestyje Wannsee 1942 metų sausio 20 dieną nutarimas:
"Žydai bus pervežti į rytus, suskirstyti į vyrus ir moteris, naudojami kelių statybai. Ženkli dalis jų mirs dėl natūralios mirties, likę patirs „specialų apdirbimą“.
Tačiau iki to laiko žydų žudymas jau vyko pilnu tempu Vokietijos okupuotose Rytų Europoje teritorijose
Babi Yar Kijeve, 1941 m. Rugsėjo 29-31 d., - apie 30 000 mirusiųjų žydų.
„Po to žydus vertė nusirengti ir perėjimus pylime vedė prie skardžio krašto, kurio kitoje pusėje, ant specialiai įrengtos platformos sėdėjo kulkosvaidininkas. Į negailestingą kulkosvaidžio ugnį Kijevo policiją varė su pagaliais, bizūnais, kojomis pasimetusius, nuogus, visiškai praradusius protą žmones, neduodami jiems susivokti, susiorientuoti. Sielą verianti rauda, policininkų šauksmai: „Greičiau, judžiau!“, pagalbos maldavimai, prakeiksmai budeliams, maldos, nuslopintos linksmomis valsų melodijomis, sklindančiomis iš garsiakalbių, gaudesys lėktuvo, sukančio ratus virš skardžio...“ (М.В. Коваль «Трагедия Бабьего яра…)
11 kilometras greitkelio Simferopolis-Feodosija, 1941 metų gruodžio 9-13 - apie 23000 žuvusių žydų.
Rovno, 1941 m. Gruodžio 8 d. - 15000 žuvusių žydų.
Gomelis, 1941 m. Lapkričio 3-4 d., - apie 30 000 žuvusių žydų.
Ir taip toliau …
Kitose vietose naciai suvarydavo žydus į atitvertus miesto rajonus, vadinamus "getais", vertė dirbti ir žudė palaipsniui. Tai vadino akcijomis. Khmelnik Vinicoje regione Gete, pavyzdžiui, buvo šešios akcijos: 1941 metų rugpjūčio 15, sausio 9 ir 16, kovo 3, 1942 birželio 12 ir 26 dienomis.
Bet sušaudymai, nuodijimas išmetamosiomis dujomis specialiuose automobiliuose, deginimas sinagogose neleido išspręsti klausimo greitai. Todėl naikinimas vyko pramoniniu būdu.
Mirties stovyklose buvo statomos dujų kameros ir krematoriumai, kuriuose žmones pirmiau žudė dujomis, po to lavonus degino. To pasekoje naikinimo procesas ženkliai pagreitėjo ir atpigo.
Tai atrodė taip:
Traukiniai su žydais atvykdavo į artimiausią nuo koncentracijos stovyklos geležinkelio stotį. Žmonės varė į stovyklą, atrinkdavo jaunas, stiprius ir tinkančius darbui, kitus vertė nusirengti, varė į dujų kameras ir paleisdavo dujas.
„Krematoriumas buvo apšviestas ant sunkvežimių pastatytų prožektorių šviesa. Kareiviai, išrikiuoti eilėmis, su šautuvais, granatomis, vilkšuniais. Viena grupė pasmerktųjų pagaliau suprato, kas su jais įvyks. Girdimos jų maldos ir raudos. Du vyrai ateina prie pastato, kur užrakintos aukos. Jie eina su dujokaukėmis, su kanistrais rankose. Užkrauna mirtinas dujas į kiaurymes sienose ir kiekvieną uždaro sunkiu dangčiu. Po to išeina išdidūs, patenkinti, gerai nusiteikę. Kelios minutės pastate girdimi šauksmai, aimanos, po to specialūs žmonės atidaro duris, ištraukia kūnus, su juodais ir juodais nuo dujų veidais, nukerpa plaukus, iš burnų išrauna auksinius dantis, nuima auksinius auskarus ir žiedus, dalį išplėšia su mėsa. Po to kūnus sudegina“ (iš dienoraščio Osvencimo kalinio S.Grabovskio). Ir viskam užtrukdavo viso kelios valandos...“
1944 metų liepos 28 dieną Osvencime buvo pastatytas rekordas. Per dieną sudeginta 24000 žydų.
Fašistų mirties stovyklos:
Оsvencimas. (Per egzistavimo laiką nuo 1940 iki 1945 metų jame žuvo nuo 1 iki 1,5 milijono žmonių, iš jų nuo 1 iki 1,3 milijono buvo žydai).
Belzecas.
Dachau.
Majdanek.
Sobiboras.
Helmo.
Treblinka.
Holokausto metu buvo sunaikinta tauta „jidiš“ — Europos žydų tauta“.
Kitas požiūris, ne žydų
Iliustracijai aš paėmiau foto, padarytą toje pačioje vietoje ir to paties fotografo dalyvaujant tiems patiems žmonėms! Stebint besišypsančią moterį, pažymėtą raudonu apskritimu, ir pažvelgus į šios fotografijos antrą planą tampa suprantama, kad tai yra taip vadinama istorijos „rekonstrukcija“, o viršutinė fotografija, kur tie patys žydai stovi fone geležinkelio vagonų, išeitų, - falsifikatas, kuris pateikiamas kaip tiesa.
Kitas požiūris, ne žydų
Iliustracijai aš paėmiau foto, padarytą toje pačioje vietoje ir to paties fotografo dalyvaujant tiems patiems žmonėms! Stebint besišypsančią moterį, pažymėtą raudonu apskritimu, ir pažvelgus į šios fotografijos antrą planą tampa suprantama, kad tai yra taip vadinama istorijos „rekonstrukcija“, o viršutinė fotografija, kur tie patys žydai stovi fone geležinkelio vagonų, išeitų, - falsifikatas, kuris pateikiamas kaip tiesa.
Kita tiesa apie Holokaustą:
ŽYDAI TARNYBOJE PAS NACISTUS
Trečiasis Reichas buvo žydų pagimdytas, ir todėl žydai jam viskuo padėjo. Maža to, kad visą Reicho vadovybę sudarė žydai, vokiečių armijoje tarnavo virš 150 tūkstančių žydų – po vieną iš kiekvienos Vokietijos žydų šeimos…
Žydų gražuolė
Šoiruojančiai garsia tapo Stela Goldšlag (vok. Stella Goldschlag, pagal vyrą Stela Kiubler, gyvenimo metai 1922 – 1994). Tai buvo graži Berlyno „arijų“ išvaizdos žydaitė – mėlynakė blondinė.
Baigusi mokyklą (jau atėjus į valdžią nacistams) gavo madingų drabužių dizainerio išsilavinimą. Prieš pat karą ištekėjo už žydo muzikanto Manfredo Kiublerio. Dirbo kartu su juo priverstiniuose darbuose Berlyno fabrike.
1942 metais prasidėjo deportacija kai kurių žydų į darbo stovyklas, bet ji su tėvais bandė slėptis nuo perkėlimo, pereidama į nelegalią padėtį. 1943 metų pradžioje Stelą išaiškino ir areštavo. Kad išgelbėti save ir savo tėvus dabar jau nuo neišvengiamos deportacijos, ji sutiko bendradarbiauti su nacistais.
Pagal gestapo užduotį ji naršė Berlyną ieškodama besislapstančių žydų, kuriuos atradusi, įskųsdavo Gestapui.
Duomenys apie jos aukų skaičių svyruoja nuo 600 žydų, kas tiksliai įrodyta, iki, spėjama, 3000. Buvo taip pat sunaikinti jos tėvai, ir vyras, dėl kurių ji ir sutiko išdavystei. Bet ir po jų mirties gražuolė toliau skundė žydus nacistams. Už tai ji sugebėjo išgelbėti kelis savo buvusius klasės draugus ir pažįstamus. Ir, žinoma, save, mylimą...
Pasibaigus karui mėgino pasislėpti. Pagimdė dukterį, kuri gyva iki šiol, vardu Ivona Meisl ir labai nepalankiai vertina savo motiną.
Stela Kiubler buvo suimta sovietinių specialiųjų tarnybų 1945 metų spalio mėnesį ir nuteista kalėti 10 metų. Po to sugrįžo į Vakarų Berlyną, kur irgi buvo nuteista 10 metų kalėti, bet nekalėjo, nes buvo jau vieną kartą kalėjusi už tą patį nusikaltimą.
Charakteringa, kad Stela ištekėjo antrą kartą už buvusio nacisto. 72 metų amžiaus nusižudė.
Žydai – gestapo agentai
Vienu iš žinomiausių sionistinių Gestapo agentų buvo prekiautojas žydais Rudolfas (rečiau) Izraelis Kacner (Kastner) — vienas iš Vengrijos žydų lyderių. Karo metais Kacner ne kartą lydėjo SS karininką, Gimlerio patikėtinį — Kurtą Becherį jam lankant koncentracijos stovyklas. Rudolfas Kacner sudarė su vokišku kuratoriu Eichmanu žydų emigracijos sandorį, kurios dėka maždaug 1700 jo giminių, pažįstamų, vengriškų Sochnuto valdininkų, jų šeimų nariai ir t.t. specialiu traukiniu, vokiečių duotu, 1944 metų birželio 30 dieną išvyko į Šveicariją. Už tai Kacner užmokėjo vokiečiams 8,6 milijonus šveicarų frankų, bet kiek iš viso jis surinko pinigų — nežinoma.
Viso Kacneris išvežė iš Vengrijos virš 5 tūkstančių turtingų ir reikalingų žydų. Paskutinius karo mėnesius jis linksmai leido laiką SS karininkų vokiečių bendrijoje — važinėja po koncentracijos stovyklas kartu su vokiečių karininkais, gėrė su jais, žaidė kortomis, gali būti, kaip ir jie miegojo su moterimis, laikomomis koncentracijos stovyklose.
1955 metais, iki arešto, laisvas Eichmanas davė interviu olandų žurnalistui, kuriame taip charakrterizavo savo santykius su Kacneriu:
„Šitas dr. Kastner buvo jaunas žmogus maždaug mano amžiaus, šaltas kaip ledas juristas ir fanatiškas sionistas. Jis sutiko padėti raminti žydus nuo pasipriešinimo deportacijai ir net palaikyti tvarką stovyklose, kur jie buvo surinkti, jeigu aš užmerksiu akis ir leisiu keliems šimtams ar net tūkstančiams jaunų žydų nelegaliai emigruoti į Palestiną. Tai buvo geras sandoris. Palaikymui tvarkos stovyklose išlaisvinimas 15, net 20 tūkstančių žydų – sumoje jų galėjo būti ir daugiau – man neatrodė per daug didele kaina. Po kelių pirmųjų susitikimų Kacneris niekada nerodė baimės prieš mane – stipriu žmogumi iš Gestapo. Mes vykdėme derybas absoliutiškai lygiomis... Mes buvome politiniai oponentai, bandantys susitarti, ir mes absoliučiai pasitikėjome vienas kitu. Sėdėdamas pas mane, Kastneris rūkė cigaretes... vieną po kitos. Su jo puikiomis manieromis ir savitvarda jis pats galėtų būti idealiu karininku“.
Paskutiniais metais Kacner parodė tiesiog stebinantį rūpestį kaip minimum keturiems aukštiems SS karininkams, vienas iš kurių, Kurt Becher dėka jo parodymų buvo išteisintas Niurnbergo teisme. Su šituo Becheriu surišta tamsi istorija: pirmomis pokario dienomis jis padedamas 3 žydų bandė perduoti Sochnutui ir Džoitingui gautus iš Kacnerio už traukinį 2 milijonus dolerių, panaudojimui jų žydų tautos gerovei (jo paties žodžiai). Prieš patenkant reikiamu adresu, lagaminai su pinigais patenka į rankas Amerikos kontržvalgybai. Žydų organizacijoms galiausiai patenka į rankas tik 50 tūkstančių dolerių. Reikia tiktai spėlioti: arba Becher „nepridėjo“ gana esminės sumos, arba amerikiečiai „palengvino“ lagaminus, arba tai padarė žydai-nešikai. Įdomu, kad Gimleris nurodė pulkininkui Becheriui dalyvauti visuose grynakraujų žydų Eichmano ir Kacnerio susitikimuose.
1957 metais Kacneris buvo nužudytas Tel Avive grupės „per stebuklą išgyvenusiųs holokaustą“ Vengrijos žydų.
Dar buvo organizatorius Prahos „žydų sielų mugės“ Robertas Mandler — atstovas Žydų agentūros buvusioje Čekoslovakijoje ir kartu vokiečių agentas, Čekoslovakijos gestapo skyriaus viršininko Fošo pavaduotojas. Mandler pagal sutartį su vokiečiais išvežė iš Čekoslovakijos šimtus sionistinių funkcionierių ir finansinius tūzus. Kartą su išpirktais iš nacistų turtuoliais ir aktyvistais išvyko laivu „Patrija“ į Palestiną, kur buvo išsiųsta grupė jaunų žydų iš Čekoslovakijos. Kada laivas jau buvo atviroje jūroje, sionistų emisarai iššniukštinėjo, kad kai kurie iš vaikinų visai nesiruošia papildyti eiles taip vadinamų „chalucų“ — jaunų Palestinos kolonizatorių ir nenori su ginklu rankose varyti palestiniečių iš jų gimtų vietų. Jie ketino įstoti į Artimuosiuose Rytuose formuojamus būrius čekoslovakų jaunimo, kurie ketino slapta sugrįžti į Europą ir įsilieti į generolo Svobodos išsilaisvinimo armiją. Apie „išdavikus“ buvo pranešta sionistų centrui Palestinoje, įsakiusiam izoliuoti juos nuo kitų keleivių.
Tai sunku įsivaizduoti, bet sionistams dalyvavimas Čekoslovakijos žydų ginkluotoje kovoje su hitleriniais okupantais buvo neleidžiamu pažeidimu sandorių įkalintųjų su nacistais.
Pagal parodymus vieno iš aukščiausių SS karininkų Karlo Damo, nacistai suformavo iš sionistų žydų policiją tvarkos palaikymui koncentracijos stovykloje “Teriseen,” Čekoslovakijoje. Karlas Damas nurodė, kad dėka sionistų agentų pagalbos, nuo 1941 iki 1945 metų jiems pavyko išsiųsti daugiau nei 400.000 Čekoslovakijos žydų į darbo stovyklas.
Vokiečių rašytojas Julius Madir patvirtino, kad egzistuoja ilgas sąrašas sionistų lyderių, aktyviai bendradarbiavusių su nacistais. Jų vardai užima 16 puslapių! Tarp jų yra aukščiausių Izraelio oficialių asmenų vardai. Pavyzdžiui Vaicmanas, Moše Šaret, David Ben-Gurion, Ichak Šamir ir kiti.
Pačiais svarbiausiais nacistiniais sionistų draugais duvo Kurtas Becher ir Adolfas Eichman — 100-procentinis žydas, nors pagal dokumentus jis buvo austru. Jo SS bendražygiai stebėjosi, kaip pas juos pateko žmogus su ryškiai išreikša semitine nosimi. „Pas jį snukio centre styro raktas nuo sinagogos!” — sakydavo jie.
Be plačiai žinomo Rezo Kacnerio (jis ir Rudolfas, o galiausiai Izraelis) — žydų agentūros Vengrijoje pirmininko pavaduotojas, padėjusio naciams deportuoti vengrų žydus į darbo stovyklas, ir Faifelio Polkeso — vadovo sionistų karinės organizacijos „Chagana“ ir tuo pačiu metu gestapo agento Palestinoje, buvo dar ir Adolfas Rotfeldas — pirmininkas Lvovo judenrato vadovavęs iš pradžių deportacija vietos žydų į geto o po to ir jų perkėlimu į darbo stovyklas; Maks Goliger — šefas taip vadinamos „žydų tvarkos tarnybos“ Lvove ir tuo pačiu agentas vokiečių saugumo policijos, medžiojęs Lvovo žydus kaip žvėris; Šama Štern — Budapešto judenrato pirmininkas, pirmininkai judenratų Olandijoje Vainbergas ir Vainšteinas, Manfred Raifer, Leopold Gere Čekoslovakijoje.
Sąrašą galima tęsti iki begalybės...
Šiuos išvardintus aukščiau nacistų parankinius vienijo ir tai, kad visi jie užėmė svarbius postus sionistų hierarchijoje. Taip pavyzdžiui, paminėtas aukščiau pirmininkas Lvovo judenrato Adolfas Rotfeld, kartu užėmė sionistų draugijų krašto tarybos viceprezidento postą, būdamas tuo pačiu metu kolonijinio fondo „Karen Chaesod“sekretoriato nariu. Leopoldas Gere buvo direktoriumi Paryžiaus „Žydų persikėlimo fondo“ (panašiai, kaip ir kitas seniausias lenkų sionistas, pirmininkas analogiško fondo Varšuvoje ir gestapo Nosigui, nužudytas Varšuvos geto kalinių, Gere dalinosi su nacistais nužudytų žydų turtą). Pirmininkas judenrato Černovicuose Manfredas Raifer vadovavo Bukovinos sionistinei organizacijai ir kartu vadovavo žydų agentūrai (Raifer išgarsėjo pagiriamaisiais straipsniais apie Trečią reichą ir jo fiurerį 30-jų pradžioje). Maksas Goliger iki savo paskyrimo viršininku taip vadinamos „žydų tvarkos tarnybos“ Galicijoje vadovavo vietinei jaunimo sionistinei organizacijai.
Jeigu skaičiuoti visus sionistinius nacizmo parankinius, tai sąrašas išeis gana ilgas. Ypač jeigu į jį įtraukti visus tuos, kurie per leidžiamuse žydų geto laikraščiuose kvietė savo tėvynainius paklusnumui ir bendradarbiavimui su nacistais, ir tuos, kas taip vadinamos žydų policijos sudėtyje padėjo nacistams gaudyti ir deportuoti į darbo stovyklas dešimtis ir šimtus tūkstančių žydų.
Reikia pažymėti, kad visi leidžiami geto laikraščiai priklausė prieškarinėms vietinėms sionistų organizacijoms. Daugumoje atvejų, nacistai ne tiktai išsaugojo šiuos laikraščius, bet ir padidino jų darbuotojų skaičių.
Žydai – abvero agentai
Admirolo Kanario žvalgybos žinyba — abver — “knibždėjo nuo žydų, tame skaičiuje ir grynakraujų“ (Л. Фараго. “Игра лис”. Нью-Йорк, 1971 г.). Nuo 1941 metų birželio agentu numeriu “А.2408” tapo baronas Voldemaras Opengeimas. Ypatingai išgarsėjo nacistiniame šnipų žinyboje užsitarnavo Vengrijos žydas Endriu Džordži, padėjęs Eichmanui keisti žydus į reichui reikalingas prekes.
50-ais metais, pasėdėjęs kelis metus už bendradarbiavimą su „naciais“, jis pakeitė pavardę ir tapo sėkmingu verslininku. (Амос Илан. “История Джоэля Бранда”. Лондон, 1981 г.).
Viena iš pačių geriausių vokiečių slaptų agentų-moterų Antrojo pasaulinio karo metu buvo Vera Šalburg (Vera Schalburg), kuri gimė 1914 metais Kijeve žydų šeimoje. Vera dirbo šokėja Paryžiaus naktiniame klube, vėliau persikėlė į Hamburgą, kur tapo meiluže aukšto abvero darbuotojo Dirkso Cgilmaro. Dirksas priėmė ją į tarnybą abvere. Kur ji užsirekomendavo kaip geriausia vokiečių žvalgė-moteris. 1940 rugsėjo mėnesį Vera ir du kiti agentai siunčiami į Škotijos pakrantę, bet greitai visi jie buvo areštuoti. Jos palydovus pakorė kaip šnipus, o Vera pradingo. Manoma, kad ją perverbavo anglai — Veros Šalburg asmeninė byla karinės žvalgybos (MI5) iki šiol įslaptinta.
Kur tik žydai begyveno, jie visur turėjo pripažintus žydų vadus, kurie beveik be išimties vienaip ar kitaip bendradarbiavo su naciais …
Tai vienas požiūris - grynai žydiškas:
"Holokaustas (Al-uncijos oλοκαύστος -." Holokaustas ") - žydų naikinimas per Antrąjį pasaulinį karą. Sinonimai "katastrofa", "Holokaustas", "Šoa" (hebrajų).
Holokausto iniciatorius ir ideologas buvo Hitleris. Vykdytojai - Vokietijos fašistai, tyliai ir abejingai pritariant, dažnai efektyviai talkinant daugumai Europos tautų ir vyriausybių.
„Galutinio žydų klausimą sprendimo" oficiali pradžia buvo buvo Trečiojo Reicho vyriausių pareigūnų pasitarimo Berlyno priemiestyje Wannsee 1942 metų sausio 20 dieną nutarimas:
"Žydai bus pervežti į rytus, suskirstyti į vyrus ir moteris, naudojami kelių statybai. Ženkli dalis jų mirs dėl natūralios mirties, likę patirs „specialų apdirbimą“.
Tačiau iki to laiko žydų žudymas jau vyko pilnu tempu Vokietijos okupuotose Rytų Europoje teritorijose
Babi Yar Kijeve, 1941 m. Rugsėjo 29-31 d., - apie 30 000 mirusiųjų žydų.
„Po to žydus vertė nusirengti ir perėjimus pylime vedė prie skardžio krašto, kurio kitoje pusėje, ant specialiai įrengtos platformos sėdėjo kulkosvaidininkas. Į negailestingą kulkosvaidžio ugnį Kijevo policiją varė su pagaliais, bizūnais, kojomis pasimetusius, nuogus, visiškai praradusius protą žmones, neduodami jiems susivokti, susiorientuoti. Sielą verianti rauda, policininkų šauksmai: „Greičiau, judžiau!“, pagalbos maldavimai, prakeiksmai budeliams, maldos, nuslopintos linksmomis valsų melodijomis, sklindančiomis iš garsiakalbių, gaudesys lėktuvo, sukančio ratus virš skardžio...“ (М.В. Коваль «Трагедия Бабьего яра…)
11 kilometras greitkelio Simferopolis-Feodosija, 1941 metų gruodžio 9-13 - apie 23000 žuvusių žydų.
Rovno, 1941 m. Gruodžio 8 d. - 15000 žuvusių žydų.
Gomelis, 1941 m. Lapkričio 3-4 d., - apie 30 000 žuvusių žydų.
Ir taip toliau …
Kitose vietose naciai suvarydavo žydus į atitvertus miesto rajonus, vadinamus "getais", vertė dirbti ir žudė palaipsniui. Tai vadino akcijomis. Khmelnik Vinicoje regione Gete, pavyzdžiui, buvo šešios akcijos: 1941 metų rugpjūčio 15, sausio 9 ir 16, kovo 3, 1942 birželio 12 ir 26 dienomis.
Bet sušaudymai, nuodijimas išmetamosiomis dujomis specialiuose automobiliuose, deginimas sinagogose neleido išspręsti klausimo greitai. Todėl naikinimas vyko pramoniniu būdu.
Mirties stovyklose buvo statomos dujų kameros ir krematoriumai, kuriuose žmones pirmiau žudė dujomis, po to lavonus degino. To pasekoje naikinimo procesas ženkliai pagreitėjo ir atpigo.
Tai atrodė taip:
Traukiniai su žydais atvykdavo į artimiausią nuo koncentracijos stovyklos geležinkelio stotį. Žmonės varė į stovyklą, atrinkdavo jaunas, stiprius ir tinkančius darbui, kitus vertė nusirengti, varė į dujų kameras ir paleisdavo dujas.
„Krematoriumas buvo apšviestas ant sunkvežimių pastatytų prožektorių šviesa. Kareiviai, išrikiuoti eilėmis, su šautuvais, granatomis, vilkšuniais. Viena grupė pasmerktųjų pagaliau suprato, kas su jais įvyks. Girdimos jų maldos ir raudos. Du vyrai ateina prie pastato, kur užrakintos aukos. Jie eina su dujokaukėmis, su kanistrais rankose. Užkrauna mirtinas dujas į kiaurymes sienose ir kiekvieną uždaro sunkiu dangčiu. Po to išeina išdidūs, patenkinti, gerai nusiteikę. Kelios minutės pastate girdimi šauksmai, aimanos, po to specialūs žmonės atidaro duris, ištraukia kūnus, su juodais ir juodais nuo dujų veidais, nukerpa plaukus, iš burnų išrauna auksinius dantis, nuima auksinius auskarus ir žiedus, dalį išplėšia su mėsa. Po to kūnus sudegina“ (iš dienoraščio Osvencimo kalinio S.Grabovskio). Ir viskam užtrukdavo viso kelios valandos...“
1944 metų liepos 28 dieną Osvencime buvo pastatytas rekordas. Per dieną sudeginta 24000 žydų.
Fašistų mirties stovyklos:
Оsvencimas. (Per egzistavimo laiką nuo 1940 iki 1945 metų jame žuvo nuo 1 iki 1,5 milijono žmonių, iš jų nuo 1 iki 1,3 milijono buvo žydai).
Belzecas.
Dachau.
Majdanek.
Sobiboras.
Helmo.
Treblinka.
Holokausto metu buvo sunaikinta tauta „jidiš“ — Europos žydų tauta“.
Kitas požiūris, ne žydų
Iliustracijai aš paėmiau foto, padarytą toje pačioje vietoje ir to paties fotografo dalyvaujant tiems patiems žmonėms! Stebint besišypsančią moterį, pažymėtą raudonu apskritimu, ir pažvelgus į šios fotografijos antrą planą tampa suprantama, kad tai yra taip vadinama istorijos „rekonstrukcija“, o viršutinė fotografija, kur tie patys žydai stovi fone geležinkelio vagonų, išeitų, - falsifikatas, kuris pateikiamas kaip tiesa.
Kitas požiūris, ne žydų
Iliustracijai aš paėmiau foto, padarytą toje pačioje vietoje ir to paties fotografo dalyvaujant tiems patiems žmonėms! Stebint besišypsančią moterį, pažymėtą raudonu apskritimu, ir pažvelgus į šios fotografijos antrą planą tampa suprantama, kad tai yra taip vadinama istorijos „rekonstrukcija“, o viršutinė fotografija, kur tie patys žydai stovi fone geležinkelio vagonų, išeitų, - falsifikatas, kuris pateikiamas kaip tiesa.
Kita tiesa apie Holokaustą:
ŽYDAI TARNYBOJE PAS NACISTUS
Trečiasis Reichas buvo žydų pagimdytas, ir todėl žydai jam viskuo padėjo. Maža to, kad visą Reicho vadovybę sudarė žydai, vokiečių armijoje tarnavo virš 150 tūkstančių žydų – po vieną iš kiekvienos Vokietijos žydų šeimos…
Žydų gražuolė
Šoiruojančiai garsia tapo Stela Goldšlag (vok. Stella Goldschlag, pagal vyrą Stela Kiubler, gyvenimo metai 1922 – 1994). Tai buvo graži Berlyno „arijų“ išvaizdos žydaitė – mėlynakė blondinė.
Baigusi mokyklą (jau atėjus į valdžią nacistams) gavo madingų drabužių dizainerio išsilavinimą. Prieš pat karą ištekėjo už žydo muzikanto Manfredo Kiublerio. Dirbo kartu su juo priverstiniuose darbuose Berlyno fabrike.
1942 metais prasidėjo deportacija kai kurių žydų į darbo stovyklas, bet ji su tėvais bandė slėptis nuo perkėlimo, pereidama į nelegalią padėtį. 1943 metų pradžioje Stelą išaiškino ir areštavo. Kad išgelbėti save ir savo tėvus dabar jau nuo neišvengiamos deportacijos, ji sutiko bendradarbiauti su nacistais.
Pagal gestapo užduotį ji naršė Berlyną ieškodama besislapstančių žydų, kuriuos atradusi, įskųsdavo Gestapui.
Duomenys apie jos aukų skaičių svyruoja nuo 600 žydų, kas tiksliai įrodyta, iki, spėjama, 3000. Buvo taip pat sunaikinti jos tėvai, ir vyras, dėl kurių ji ir sutiko išdavystei. Bet ir po jų mirties gražuolė toliau skundė žydus nacistams. Už tai ji sugebėjo išgelbėti kelis savo buvusius klasės draugus ir pažįstamus. Ir, žinoma, save, mylimą...
Pasibaigus karui mėgino pasislėpti. Pagimdė dukterį, kuri gyva iki šiol, vardu Ivona Meisl ir labai nepalankiai vertina savo motiną.
Stela Kiubler buvo suimta sovietinių specialiųjų tarnybų 1945 metų spalio mėnesį ir nuteista kalėti 10 metų. Po to sugrįžo į Vakarų Berlyną, kur irgi buvo nuteista 10 metų kalėti, bet nekalėjo, nes buvo jau vieną kartą kalėjusi už tą patį nusikaltimą.
Charakteringa, kad Stela ištekėjo antrą kartą už buvusio nacisto. 72 metų amžiaus nusižudė.
Žydai – gestapo agentai
Vienu iš žinomiausių sionistinių Gestapo agentų buvo prekiautojas žydais Rudolfas (rečiau) Izraelis Kacner (Kastner) — vienas iš Vengrijos žydų lyderių. Karo metais Kacner ne kartą lydėjo SS karininką, Gimlerio patikėtinį — Kurtą Becherį jam lankant koncentracijos stovyklas. Rudolfas Kacner sudarė su vokišku kuratoriu Eichmanu žydų emigracijos sandorį, kurios dėka maždaug 1700 jo giminių, pažįstamų, vengriškų Sochnuto valdininkų, jų šeimų nariai ir t.t. specialiu traukiniu, vokiečių duotu, 1944 metų birželio 30 dieną išvyko į Šveicariją. Už tai Kacner užmokėjo vokiečiams 8,6 milijonus šveicarų frankų, bet kiek iš viso jis surinko pinigų — nežinoma.
Viso Kacneris išvežė iš Vengrijos virš 5 tūkstančių turtingų ir reikalingų žydų. Paskutinius karo mėnesius jis linksmai leido laiką SS karininkų vokiečių bendrijoje — važinėja po koncentracijos stovyklas kartu su vokiečių karininkais, gėrė su jais, žaidė kortomis, gali būti, kaip ir jie miegojo su moterimis, laikomomis koncentracijos stovyklose.
1955 metais, iki arešto, laisvas Eichmanas davė interviu olandų žurnalistui, kuriame taip charakrterizavo savo santykius su Kacneriu:
„Šitas dr. Kastner buvo jaunas žmogus maždaug mano amžiaus, šaltas kaip ledas juristas ir fanatiškas sionistas. Jis sutiko padėti raminti žydus nuo pasipriešinimo deportacijai ir net palaikyti tvarką stovyklose, kur jie buvo surinkti, jeigu aš užmerksiu akis ir leisiu keliems šimtams ar net tūkstančiams jaunų žydų nelegaliai emigruoti į Palestiną. Tai buvo geras sandoris. Palaikymui tvarkos stovyklose išlaisvinimas 15, net 20 tūkstančių žydų – sumoje jų galėjo būti ir daugiau – man neatrodė per daug didele kaina. Po kelių pirmųjų susitikimų Kacneris niekada nerodė baimės prieš mane – stipriu žmogumi iš Gestapo. Mes vykdėme derybas absoliutiškai lygiomis... Mes buvome politiniai oponentai, bandantys susitarti, ir mes absoliučiai pasitikėjome vienas kitu. Sėdėdamas pas mane, Kastneris rūkė cigaretes... vieną po kitos. Su jo puikiomis manieromis ir savitvarda jis pats galėtų būti idealiu karininku“.
Paskutiniais metais Kacner parodė tiesiog stebinantį rūpestį kaip minimum keturiems aukštiems SS karininkams, vienas iš kurių, Kurt Becher dėka jo parodymų buvo išteisintas Niurnbergo teisme. Su šituo Becheriu surišta tamsi istorija: pirmomis pokario dienomis jis padedamas 3 žydų bandė perduoti Sochnutui ir Džoitingui gautus iš Kacnerio už traukinį 2 milijonus dolerių, panaudojimui jų žydų tautos gerovei (jo paties žodžiai). Prieš patenkant reikiamu adresu, lagaminai su pinigais patenka į rankas Amerikos kontržvalgybai. Žydų organizacijoms galiausiai patenka į rankas tik 50 tūkstančių dolerių. Reikia tiktai spėlioti: arba Becher „nepridėjo“ gana esminės sumos, arba amerikiečiai „palengvino“ lagaminus, arba tai padarė žydai-nešikai. Įdomu, kad Gimleris nurodė pulkininkui Becheriui dalyvauti visuose grynakraujų žydų Eichmano ir Kacnerio susitikimuose.
1957 metais Kacneris buvo nužudytas Tel Avive grupės „per stebuklą išgyvenusiųs holokaustą“ Vengrijos žydų.
Dar buvo organizatorius Prahos „žydų sielų mugės“ Robertas Mandler — atstovas Žydų agentūros buvusioje Čekoslovakijoje ir kartu vokiečių agentas, Čekoslovakijos gestapo skyriaus viršininko Fošo pavaduotojas. Mandler pagal sutartį su vokiečiais išvežė iš Čekoslovakijos šimtus sionistinių funkcionierių ir finansinius tūzus. Kartą su išpirktais iš nacistų turtuoliais ir aktyvistais išvyko laivu „Patrija“ į Palestiną, kur buvo išsiųsta grupė jaunų žydų iš Čekoslovakijos. Kada laivas jau buvo atviroje jūroje, sionistų emisarai iššniukštinėjo, kad kai kurie iš vaikinų visai nesiruošia papildyti eiles taip vadinamų „chalucų“ — jaunų Palestinos kolonizatorių ir nenori su ginklu rankose varyti palestiniečių iš jų gimtų vietų. Jie ketino įstoti į Artimuosiuose Rytuose formuojamus būrius čekoslovakų jaunimo, kurie ketino slapta sugrįžti į Europą ir įsilieti į generolo Svobodos išsilaisvinimo armiją. Apie „išdavikus“ buvo pranešta sionistų centrui Palestinoje, įsakiusiam izoliuoti juos nuo kitų keleivių.
Tai sunku įsivaizduoti, bet sionistams dalyvavimas Čekoslovakijos žydų ginkluotoje kovoje su hitleriniais okupantais buvo neleidžiamu pažeidimu sandorių įkalintųjų su nacistais.
Pagal parodymus vieno iš aukščiausių SS karininkų Karlo Damo, nacistai suformavo iš sionistų žydų policiją tvarkos palaikymui koncentracijos stovykloje “Teriseen,” Čekoslovakijoje. Karlas Damas nurodė, kad dėka sionistų agentų pagalbos, nuo 1941 iki 1945 metų jiems pavyko išsiųsti daugiau nei 400.000 Čekoslovakijos žydų į darbo stovyklas.
Vokiečių rašytojas Julius Madir patvirtino, kad egzistuoja ilgas sąrašas sionistų lyderių, aktyviai bendradarbiavusių su nacistais. Jų vardai užima 16 puslapių! Tarp jų yra aukščiausių Izraelio oficialių asmenų vardai. Pavyzdžiui Vaicmanas, Moše Šaret, David Ben-Gurion, Ichak Šamir ir kiti.
Pačiais svarbiausiais nacistiniais sionistų draugais duvo Kurtas Becher ir Adolfas Eichman — 100-procentinis žydas, nors pagal dokumentus jis buvo austru. Jo SS bendražygiai stebėjosi, kaip pas juos pateko žmogus su ryškiai išreikša semitine nosimi. „Pas jį snukio centre styro raktas nuo sinagogos!” — sakydavo jie.
Be plačiai žinomo Rezo Kacnerio (jis ir Rudolfas, o galiausiai Izraelis) — žydų agentūros Vengrijoje pirmininko pavaduotojas, padėjusio naciams deportuoti vengrų žydus į darbo stovyklas, ir Faifelio Polkeso — vadovo sionistų karinės organizacijos „Chagana“ ir tuo pačiu metu gestapo agento Palestinoje, buvo dar ir Adolfas Rotfeldas — pirmininkas Lvovo judenrato vadovavęs iš pradžių deportacija vietos žydų į geto o po to ir jų perkėlimu į darbo stovyklas; Maks Goliger — šefas taip vadinamos „žydų tvarkos tarnybos“ Lvove ir tuo pačiu agentas vokiečių saugumo policijos, medžiojęs Lvovo žydus kaip žvėris; Šama Štern — Budapešto judenrato pirmininkas, pirmininkai judenratų Olandijoje Vainbergas ir Vainšteinas, Manfred Raifer, Leopold Gere Čekoslovakijoje.
Sąrašą galima tęsti iki begalybės...
Šiuos išvardintus aukščiau nacistų parankinius vienijo ir tai, kad visi jie užėmė svarbius postus sionistų hierarchijoje. Taip pavyzdžiui, paminėtas aukščiau pirmininkas Lvovo judenrato Adolfas Rotfeld, kartu užėmė sionistų draugijų krašto tarybos viceprezidento postą, būdamas tuo pačiu metu kolonijinio fondo „Karen Chaesod“sekretoriato nariu. Leopoldas Gere buvo direktoriumi Paryžiaus „Žydų persikėlimo fondo“ (panašiai, kaip ir kitas seniausias lenkų sionistas, pirmininkas analogiško fondo Varšuvoje ir gestapo Nosigui, nužudytas Varšuvos geto kalinių, Gere dalinosi su nacistais nužudytų žydų turtą). Pirmininkas judenrato Černovicuose Manfredas Raifer vadovavo Bukovinos sionistinei organizacijai ir kartu vadovavo žydų agentūrai (Raifer išgarsėjo pagiriamaisiais straipsniais apie Trečią reichą ir jo fiurerį 30-jų pradžioje). Maksas Goliger iki savo paskyrimo viršininku taip vadinamos „žydų tvarkos tarnybos“ Galicijoje vadovavo vietinei jaunimo sionistinei organizacijai.
Jeigu skaičiuoti visus sionistinius nacizmo parankinius, tai sąrašas išeis gana ilgas. Ypač jeigu į jį įtraukti visus tuos, kurie per leidžiamuse žydų geto laikraščiuose kvietė savo tėvynainius paklusnumui ir bendradarbiavimui su nacistais, ir tuos, kas taip vadinamos žydų policijos sudėtyje padėjo nacistams gaudyti ir deportuoti į darbo stovyklas dešimtis ir šimtus tūkstančių žydų.
Reikia pažymėti, kad visi leidžiami geto laikraščiai priklausė prieškarinėms vietinėms sionistų organizacijoms. Daugumoje atvejų, nacistai ne tiktai išsaugojo šiuos laikraščius, bet ir padidino jų darbuotojų skaičių.
Žydai – abvero agentai
Admirolo Kanario žvalgybos žinyba — abver — “knibždėjo nuo žydų, tame skaičiuje ir grynakraujų“ (Л. Фараго. “Игра лис”. Нью-Йорк, 1971 г.). Nuo 1941 metų birželio agentu numeriu “А.2408” tapo baronas Voldemaras Opengeimas. Ypatingai išgarsėjo nacistiniame šnipų žinyboje užsitarnavo Vengrijos žydas Endriu Džordži, padėjęs Eichmanui keisti žydus į reichui reikalingas prekes.
50-ais metais, pasėdėjęs kelis metus už bendradarbiavimą su „naciais“, jis pakeitė pavardę ir tapo sėkmingu verslininku. (Амос Илан. “История Джоэля Бранда”. Лондон, 1981 г.).
Viena iš pačių geriausių vokiečių slaptų agentų-moterų Antrojo pasaulinio karo metu buvo Vera Šalburg (Vera Schalburg), kuri gimė 1914 metais Kijeve žydų šeimoje. Vera dirbo šokėja Paryžiaus naktiniame klube, vėliau persikėlė į Hamburgą, kur tapo meiluže aukšto abvero darbuotojo Dirkso Cgilmaro. Dirksas priėmė ją į tarnybą abvere. Kur ji užsirekomendavo kaip geriausia vokiečių žvalgė-moteris. 1940 rugsėjo mėnesį Vera ir du kiti agentai siunčiami į Škotijos pakrantę, bet greitai visi jie buvo areštuoti. Jos palydovus pakorė kaip šnipus, o Vera pradingo. Manoma, kad ją perverbavo anglai — Veros Šalburg asmeninė byla karinės žvalgybos (MI5) iki šiol įslaptinta.
Žydai Vokietijos ginkluotose pajėgose
Tai skamba nenatūraliai ir netikroviškai, bet istorinė tiesa tai, kad 150 tūkstančių žydų kilmės kareivių tarnavo hitlerinėje kariuomenėje (Шимон Бриман, “Еврейские солдаты Гитлера”).
Žydai tiktai pagal tėvą ar tiktai pagal motiną ir neišpažįstantys judaizmą nebuvo skaitomi žydais — jie buvo taip vadinami „mišlinge“.
Dešimtys tūkstančių tokių „mišlinge“ ramiai gyveno nacistinėje Vokietijoje. Jie buvo šaukiami į tarnybą Vermachte ir į Liuftvafe įprastiniu keliu. 1944 metų sausio mėnesį Vermachto kadrų skyrius sudarė sąrašą 77 aukštų karininkų ir generolų, „sumaišytų su žydų rase arba susituokusių su žydėmis“. Tarp jų — 23 pulkininkai, 5 generolai-majorai, 8 generolai-leitenantai ir 2 pilni armijos generolai.
Prie šio sąrašo galima dar pridėti 60 aukščiausių Vermachto karininkų ir generolų pavardžių, aviacijos ir laivyno, įskaitant 2 feldmaršalus. Skaitoma, kad visoje Trečiojo Reicho viršūnėlėje tiktai Geringas neturėjo žydų kraujo priemaišų.
Šimtai „mišlinge“ buvo apdovanoti už drąsą Geležiniais kryžiais. 20 žydų kilmės kareivių ir karininkų buvo apdovanoti aukščiausiu Trečiojo Reicho apdovanojimu — Riterio kryžiumi.
Tarp žydų, užimančių aukštą padėtį nacistinėje Vokietijoje, pirma vieta, be abejo, tenka feldmaršalui Edvardui Milchui — antram žmogui Liuftvafėje po Germano Geringo. Kada pas „storą Germaną“ atskubėjo susijaudinę gestapininkai su „kriminalu“ ant jo pavaduotojo, reichs-maršalas ėmė šaukti ant jų ir pasakė frazę, tapusią populiaria: „Aš sprendžiu, ką skaityti žydu!” Milchą skubos tvarką titulavo „garbės ariju“.
Procesas „arijizacijos“ kai kada vyko labai greitai. Gestapininkai, užuodę, kad freilein Kunde — virėja, atsiųsta fiureriui rumunų maršalo Antonesku, — žydė, nedelsiant pranešė apie tai „šefui“. Nei kiek nesutrikęs, Hitleris jiems atsakė: „Na ir kas? Kam trukdyti mane dėl smulkmenų? Nejaugi patys negalite sumoti, ką reikia daryti? Ariizuokite ją!” (Алан Абрамс. “Специальное обращение”. Нью-Джерси, 1985 г.).
Jaunas 30 metų Amerikos žydas Brajanas Markas Brig užfiksavo 1200 pavyzdžių „mišlinge“ tarnybos (kareivių ir karininkų) vermachte. Iš tūkstančio šių frontininkų buvo deportuoti 2300 žydų giminių. Štai koks paradoksas: vaikai ir anūkai internuotų žydų kariauja Hitlerio pusėje. Po karo jie galėjo ramiai išvykti į Izraelį pagal Izraelio įstatymą apie sugrįžimą.
„Kiek gi žydų bendradarbiavo su naciais?“ — klausia jau minėtas Brain Brig, pasidarbavęs archyvuose ir pasibaisėjęs tuo, kad „šimtai žydų kilmės karininkų gavo labai aukštus apdovanojimus už heroizmą nacistinėje kariuomenėje“. Vargu ar Brigui pavyks gauti tikslų atsakymą į šį klausimą.
1949 metų spalio 26 dieną tarybinių organų buvo suimtas tūlas Gutgari Grigorjevič, 1920 metų gimimo, nepartinis. Tarybiniuose dokumentuose apie jį buvo parašyta taip: „Kaltinamas tėvynės išdavyste. Būdamas Tėvynės karo fronte, 1941 metais sunaikino komjaunimo bilietą, metė ginklą ir perėjo pas vokiečius. Būdamas karo belaisvių stovykloje Biala-Podliaska (Lenkija), prisistatė „folksdoič“, po ko buvo nukreiptas į mokomąją „SS“ stovyklą į Travnikus. Tris metus tarnavo stovyklos komendanto adjutantu ir vokiečių kalbos vertėju, aktyviai dalyvavo masiškai naikinant taikius piliečius ir žvėriškai mušė kalinius. 1944 metų rugsėjo mėnesį, artėjant tarybinei kariuomenei, pabėgo į Vakarus“.
SS stovykla „Travniki“ — tai vieta, kur buvo mokomi kolaboracionistai iš karo belaisvių, savanorių, o taip pat vokiečiai-folksdoiche iš okupuotų Rytų Europos teritorijų. Šie žmonės buvo mokomi saugoti koncentracijos stovyklas. Sprendžiant iš prisiminimų, jie buvo labai žiaurūs. Matomai, vokiečių kalbos žinojimas labai pravertė Gutgari bendravimui su vokiečių vadovybe ir kursantais iš sovietinių teritorijų.
Žydai-kapo
Po karo Izraelyje, kad įžeisti kitą žydą, vadindavo jį pačiu blogiausiu žodžiu „kapo“. Kapo — tai privilegijuotas kalinys fašistinėse Vokietijos koncentracijos stovyklose, dirbęs administracijai ir prižiūrėjęs paprastų kalinių kasdienį gyvenimą. Kapo vykdė prižiūrėtojo funkcijas. Pagal hierachiją „kapo“ buvo žemiau „oberkapo“, bet aukščiau „brigadininko“ (darbo grupių vyresnieji).
Į kapo kaliniai ėjo, suprantama, ne dėl idėjinių sumetimų, o išimtinai norėdami pagerinti savo egzistenciją. Kapo aktyvas pasipildydavo pagrinde žydais, nusikaltėliais, rečiau – stovyklų veteranais. Ne retai tarp kapo buvo homoseksualistai, o taip pat komunistai (kaip taisyklė – žydai), perkelti iš okupuotų teritorijų ir besistengiantys išeiti iš rėmų pačios žemiausios pakopos stovyklos hierarchijos laiptuose. Dėl bendradarbiavimo su nacistine administracija, kapo nebuvo ypač gerbiami, bet turėjo valdžią prieš paprastus kalinius.
Privilegijos leido kapo egzistuoti daig-maž normaliai: jie gyveno centriniu būdu šildomose patalpose, gaudavo pagerintą maitinimą (tame skaičiuje dėka galimybės skirstyti skiriamus visiems kaliniams produktus savo naudai), dėvėjo civiliais drabužiais ir avėjo gera avalyne. Mainais į šituos režimo palengvinimus koncentracijos stovyklos vadovybė laukė iš kapo žiaurių ir efektyvių veiksmų santykiuose su paprastais kaliniais, palaikymą griežčiausios drausmės, įvykdymą darbo normų naudojant grasinimus ir mušimą.
Aktyvas, kaip taisyklė, buvo toks pats žiaurus paprastiems kaliniams, kaip ir stovyklų nacistinė apsauga. Kapo-žydai labai bijojo, kad už nepakankamas pastangas juos gali perkelti atgal pas paprastus įkalintuosius, ir todėl nesigailėjo ne tiktai gojų, bet ir savos tikybos asmenų. Jie buvo ginkluoti vėzdais.
Valdžią žmonėms žydai-kapo galėjo naudoti savo menkoms pramogoms. Štefan Ross, įkūrėjas holokausto muziejaus Naujojoj Anglijoje (JAV regionas), tvirtina, kad 20 procentų žydų-žydų kapo buvo homoseksualistai. Pats Ross penkis metus buvo įkalintas nacistinėse stovyklose, ir būdamas vaiku patyrė seksualinį priekabiavimą iš žydų sargybinių pusės. Jie mušė jį, vertė su jais atlikti oralinį seksą. Gali būti, kai kurie kapo iki koncentracijos stovyklos nebuvo homoseksualistais-pedofilais, bet gyvenimas be moterų, lengva galimybė pasinaudoti tokiomis seksualinėmis paslaugomis, o taip pat stovyklos atmosfera padarė iš jų tokius gyvius.
Kai kada stovyklos vadovybė darė kapo-žydus prižiūrėtojais vokiečių kaliniams. Tuo nacistai bandė pažeminti vokiečių kalinius, suprask, jūs tokie menkystos, kad jums komanduoja žydai.
Vokiečio-komunisto Bernhardo Kandto prisiminimais, praeityje Maklenburgo landtago deputato, o
vėliau patekusio į Zakselhauzeną, apie SAW-arestantų darbą: „Mes turėjome užpilti ant miško dirvos šėšis metrus smėlio. Miškas nebuvo iškirstas, ką turėjo padaryti speciali kariuomenės komanda. Ten buvo pušys, kaip aš dabar prisimenu, kurioms buvo po 100-120 metų. Nei viena iš jų nebuvo nukirsta. Kaliniams neduodavo kirvių. Vienas iš vaikų turėjo užkopti į patį pušies viršų, pririšti ilgą virvę, o apačioje du šimtai vyrų turėjo ją traukti. „Paėmėm! Paėmėm! Paėmėm!“. Žiūrint į juos, ateidavo mintis apie statybą Egipto piramidžių. Prižiūrėtojai (kapo) pas tuos buvusius vermachto tarnautojus buvo du žydai: Volf ir Lachman. Iš iškarčiuotų pušų šaknų jie iškirto du vėzdus ir paeiliui daužė šitą vaiką... Taip per pasityčiojimus, be kastuvų ir kirvių jie išrovė su šaknimis visas pušis!“.
Pagal prisiminimus, kaliniai po to neapkentė visą žydų naciją... Holokausto propagandistas Eli Vizel su pasididžiavimu pažymi: „stovyklose buvo žydai kapo kilę iš Vokietijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Gruzijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Lietuvos. Tarp jų buvo krikščionys, judėjai ir ateistai. Buvę profesoriai, pramoninkai, dailininkai, prekybininkai, darbininkai, politikai ir dešinieji, ir kairieji, filosofai ir žmogaus dvasių tyrinėtojai, marksistai ir humanistų pasekėjai. Ir žinoma, papuldavo ir tiesiog nusikaltėliai. Bet nei vienas kapo nebuvo anksčiau rabinu“.
Net kada artėjo greitas sąjungininkų išlaisvinimas. Dauguma žydų-kapo geriau elgtis su saviškiais nepradėjo. Net baimė būti nubaustiems dėl bendradarbiavimo su nacistais nebaugino tokių kapo. Pagal prisiminimus Izraelio Kaplano, karo pabaigoje vokiečiai varė žydus iš koncentracijos stovyklų į Vokietijos gilumą. Pats Kaplanas buvo kolonoje, kuri vykdė „maršą į Tirolį“ ir pateko į koncentracijos stovyklą Allach – išorinė Dachau stovykla, kur iki to žydų nebuvo visai (koncentracijos stovykla buvo skaitoma ne žydų).
1945 metų balandžio mėnesį dalis žydų buvo nusiųsta toliau, o maždaug 400 žydų liko Allache (pagrinde tai buvo išeiviai iš Vengrijos ir nedaug iš Lenkijos). Iki penktadienio balandžio 27 kiekis žydų pasiekė 2300 žmonių.
Su Vokietijos krachu santykiai su žydais ėmė kaistis – esesininkai nustojo užeidinėti į žydų stovyklos dalį, apribojo savo veiklą išorės apsauga, o vadovavo per savo ištikimus pagalbininkus, – žydų seniūnus, kapo ir kitus. Žydų stovyklos dalies kapo taip pat liovėsi užeidinėti į bendrus blokus, užpildytus ligoniais ir mirštančiais kaliniais. Pas SS sargybinius iškilo nauja problema – kaip išvengti bausmės, pabėgti, ištirpti.
Žydų buvo labai daug, o barakų viso 5 vienetai. Blokuose buvo baisiai ankšta, ligoniai gulėjo greta su sveikais ir užkrėsdavo juos, žmonės buvo išsekę ir jų imuninė sistema tokia silpna, kad jie greitai mirdavo. Čia pasireiškė esmė kai kurių kalinių žydų – jausdami greitą išlaisvinimą, jie stengėsi išgyventi net sąskaita mirties kitų kalinių. Daugumoje tai buvo žmonės, jau susitepę bendradarbiavimu su nacistais. Todėl, kad išgyventi, žydai kolaborantai, kaip sveikiausi ir stiprūs, užgrobė vieną baraką tiktai sau. Jų buvo 150 žydų-kapo, stovyklos raštininkų, seniūnų ir kitų vokiečių patarnautojų. Antrą baraką užgrobė žydų gydytojai iš Vengrijos, kur laikė savo protežė apsimetusius ligoniais. Trijuose likusiuose barakuose tilpo 2000 „paprastų“ žydų, esant bendrai barako talpai 600 žmonių.
Sprendžiant iš prisiminimų, pas gyvuosius nebuvo jėgų išmesti į lauką lavonus... Bet ir šioje baisioje situacijoje tarp žydų atsirado žmonės, kurie vardan išsigelbėjimo ėmėsi įvairių niekšybių: grupė apsukrių žydų kalinių, atvykusių iš įvairių šalių ir stovyklų, greitai susitarė it paskelbė save „žydų blokų policija“. Bet vietoj suteikimo pagalbos ir įvedimo tvarkos tarp ligonių, izoliacijos mirusių jie atskyrė sau dalį vieno iš trijų barakų, numetę ligonius nuo gultų, ir įrengė sau erdvę aikštelę. Po to paėmė sau teisę skirstyti maistą ir, suprantama, sau ėmė daugiau. Tuo jų funkcijos ir pasibaigė. Tačiau po išlaisvinimo, balandžio 30 dienos ryte, jie paskelbė save pagrindiniais ir svarbiausiais žydų kaliniais.
Realūs faktai liudija apie pogrindininkus tarp kapo darbo stovykloje Treblinka. Ten pogrindinei organizacijai vadovavo esesininkų gydytojas J.Choronžickij ir vyriausias kapo inžinierius Galevskij, naikinimo sektoriuje pogrindininkams vadovavo buvęs Čekoslovakų armijos karininkas Z.Bloch. Tarp vadovybės buvo ir kiti žydai-kapo ir darbo grupių vyresnieji.
Be nuosavų prižiūrėtojų, kaliniai-žydai dažnai buvo įvairiais naudingais nacistų patarnautojais ir pagalbininkais. Prarasti savo vakantinę vietą jie bijojo taip pat, kaip ir mirties.
Buvo paprasti parankiniai, surenkantys grupes, o taip pat kvalifikuoti dailidės, akmenskaldžiai, kepėjai, siuvėjai, kirpėjai, gydytojai, pagalbiniai darbininkai ir t.t., aptarnavimui stovyklos ir kito personalo. Buvo žydai ir garsiojo gydytojo Mengele komandoje.
Žydai Vokietijos ginkluotose pajėgose
Tai skamba nenatūraliai ir netikroviškai, bet istorinė tiesa tai, kad 150 tūkstančių žydų kilmės kareivių tarnavo hitlerinėje kariuomenėje (Шимон Бриман, “Еврейские солдаты Гитлера”).
Žydai tiktai pagal tėvą ar tiktai pagal motiną ir neišpažįstantys judaizmą nebuvo skaitomi žydais — jie buvo taip vadinami „mišlinge“.
Dešimtys tūkstančių tokių „mišlinge“ ramiai gyveno nacistinėje Vokietijoje. Jie buvo šaukiami į tarnybą Vermachte ir į Liuftvafe įprastiniu keliu. 1944 metų sausio mėnesį Vermachto kadrų skyrius sudarė sąrašą 77 aukštų karininkų ir generolų, „sumaišytų su žydų rase arba susituokusių su žydėmis“. Tarp jų — 23 pulkininkai, 5 generolai-majorai, 8 generolai-leitenantai ir 2 pilni armijos generolai.
Prie šio sąrašo galima dar pridėti 60 aukščiausių Vermachto karininkų ir generolų pavardžių, aviacijos ir laivyno, įskaitant 2 feldmaršalus. Skaitoma, kad visoje Trečiojo Reicho viršūnėlėje tiktai Geringas neturėjo žydų kraujo priemaišų.
Šimtai „mišlinge“ buvo apdovanoti už drąsą Geležiniais kryžiais. 20 žydų kilmės kareivių ir karininkų buvo apdovanoti aukščiausiu Trečiojo Reicho apdovanojimu — Riterio kryžiumi.
Tarp žydų, užimančių aukštą padėtį nacistinėje Vokietijoje, pirma vieta, be abejo, tenka feldmaršalui Edvardui Milchui — antram žmogui Liuftvafėje po Germano Geringo. Kada pas „storą Germaną“ atskubėjo susijaudinę gestapininkai su „kriminalu“ ant jo pavaduotojo, reichs-maršalas ėmė šaukti ant jų ir pasakė frazę, tapusią populiaria: „Aš sprendžiu, ką skaityti žydu!” Milchą skubos tvarką titulavo „garbės ariju“.
Procesas „arijizacijos“ kai kada vyko labai greitai. Gestapininkai, užuodę, kad freilein Kunde — virėja, atsiųsta fiureriui rumunų maršalo Antonesku, — žydė, nedelsiant pranešė apie tai „šefui“. Nei kiek nesutrikęs, Hitleris jiems atsakė: „Na ir kas? Kam trukdyti mane dėl smulkmenų? Nejaugi patys negalite sumoti, ką reikia daryti? Ariizuokite ją!” (Алан Абрамс. “Специальное обращение”. Нью-Джерси, 1985 г.).
Jaunas 30 metų Amerikos žydas Brajanas Markas Brig užfiksavo 1200 pavyzdžių „mišlinge“ tarnybos (kareivių ir karininkų) vermachte. Iš tūkstančio šių frontininkų buvo deportuoti 2300 žydų giminių. Štai koks paradoksas: vaikai ir anūkai internuotų žydų kariauja Hitlerio pusėje. Po karo jie galėjo ramiai išvykti į Izraelį pagal Izraelio įstatymą apie sugrįžimą.
„Kiek gi žydų bendradarbiavo su naciais?“ — klausia jau minėtas Brain Brig, pasidarbavęs archyvuose ir pasibaisėjęs tuo, kad „šimtai žydų kilmės karininkų gavo labai aukštus apdovanojimus už heroizmą nacistinėje kariuomenėje“. Vargu ar Brigui pavyks gauti tikslų atsakymą į šį klausimą.
1949 metų spalio 26 dieną tarybinių organų buvo suimtas tūlas Gutgari Grigorjevič, 1920 metų gimimo, nepartinis. Tarybiniuose dokumentuose apie jį buvo parašyta taip: „Kaltinamas tėvynės išdavyste. Būdamas Tėvynės karo fronte, 1941 metais sunaikino komjaunimo bilietą, metė ginklą ir perėjo pas vokiečius. Būdamas karo belaisvių stovykloje Biala-Podliaska (Lenkija), prisistatė „folksdoič“, po ko buvo nukreiptas į mokomąją „SS“ stovyklą į Travnikus. Tris metus tarnavo stovyklos komendanto adjutantu ir vokiečių kalbos vertėju, aktyviai dalyvavo masiškai naikinant taikius piliečius ir žvėriškai mušė kalinius. 1944 metų rugsėjo mėnesį, artėjant tarybinei kariuomenei, pabėgo į Vakarus“.
SS stovykla „Travniki“ — tai vieta, kur buvo mokomi kolaboracionistai iš karo belaisvių, savanorių, o taip pat vokiečiai-folksdoiche iš okupuotų Rytų Europos teritorijų. Šie žmonės buvo mokomi saugoti koncentracijos stovyklas. Sprendžiant iš prisiminimų, jie buvo labai žiaurūs. Matomai, vokiečių kalbos žinojimas labai pravertė Gutgari bendravimui su vokiečių vadovybe ir kursantais iš sovietinių teritorijų.
Po karo Izraelyje, kad įžeisti kitą žydą, vadindavo jį pačiu blogiausiu žodžiu „kapo“. Kapo — tai privilegijuotas kalinys fašistinėse Vokietijos koncentracijos stovyklose, dirbęs administracijai ir prižiūrėjęs paprastų kalinių kasdienį gyvenimą. Kapo vykdė prižiūrėtojo funkcijas. Pagal hierachiją „kapo“ buvo žemiau „oberkapo“, bet aukščiau „brigadininko“ (darbo grupių vyresnieji).
Į kapo kaliniai ėjo, suprantama, ne dėl idėjinių sumetimų, o išimtinai norėdami pagerinti savo egzistenciją. Kapo aktyvas pasipildydavo pagrinde žydais, nusikaltėliais, rečiau – stovyklų veteranais. Ne retai tarp kapo buvo homoseksualistai, o taip pat komunistai (kaip taisyklė – žydai), perkelti iš okupuotų teritorijų ir besistengiantys išeiti iš rėmų pačios žemiausios pakopos stovyklos hierarchijos laiptuose. Dėl bendradarbiavimo su nacistine administracija, kapo nebuvo ypač gerbiami, bet turėjo valdžią prieš paprastus kalinius.
Privilegijos leido kapo egzistuoti daig-maž normaliai: jie gyveno centriniu būdu šildomose patalpose, gaudavo pagerintą maitinimą (tame skaičiuje dėka galimybės skirstyti skiriamus visiems kaliniams produktus savo naudai), dėvėjo civiliais drabužiais ir avėjo gera avalyne. Mainais į šituos režimo palengvinimus koncentracijos stovyklos vadovybė laukė iš kapo žiaurių ir efektyvių veiksmų santykiuose su paprastais kaliniais, palaikymą griežčiausios drausmės, įvykdymą darbo normų naudojant grasinimus ir mušimą.
Aktyvas, kaip taisyklė, buvo toks pats žiaurus paprastiems kaliniams, kaip ir stovyklų nacistinė apsauga. Kapo-žydai labai bijojo, kad už nepakankamas pastangas juos gali perkelti atgal pas paprastus įkalintuosius, ir todėl nesigailėjo ne tiktai gojų, bet ir savos tikybos asmenų. Jie buvo ginkluoti vėzdais.
Valdžią žmonėms žydai-kapo galėjo naudoti savo menkoms pramogoms. Štefan Ross, įkūrėjas holokausto muziejaus Naujojoj Anglijoje (JAV regionas), tvirtina, kad 20 procentų žydų-žydų kapo buvo homoseksualistai. Pats Ross penkis metus buvo įkalintas nacistinėse stovyklose, ir būdamas vaiku patyrė seksualinį priekabiavimą iš žydų sargybinių pusės. Jie mušė jį, vertė su jais atlikti oralinį seksą. Gali būti, kai kurie kapo iki koncentracijos stovyklos nebuvo homoseksualistais-pedofilais, bet gyvenimas be moterų, lengva galimybė pasinaudoti tokiomis seksualinėmis paslaugomis, o taip pat stovyklos atmosfera padarė iš jų tokius gyvius.
Kai kada stovyklos vadovybė darė kapo-žydus prižiūrėtojais vokiečių kaliniams. Tuo nacistai bandė pažeminti vokiečių kalinius, suprask, jūs tokie menkystos, kad jums komanduoja žydai.
Vokiečio-komunisto Bernhardo Kandto prisiminimais, praeityje Maklenburgo landtago deputato, o
vėliau patekusio į Zakselhauzeną, apie SAW-arestantų darbą: „Mes turėjome užpilti ant miško dirvos šėšis metrus smėlio. Miškas nebuvo iškirstas, ką turėjo padaryti speciali kariuomenės komanda. Ten buvo pušys, kaip aš dabar prisimenu, kurioms buvo po 100-120 metų. Nei viena iš jų nebuvo nukirsta. Kaliniams neduodavo kirvių. Vienas iš vaikų turėjo užkopti į patį pušies viršų, pririšti ilgą virvę, o apačioje du šimtai vyrų turėjo ją traukti. „Paėmėm! Paėmėm! Paėmėm!“. Žiūrint į juos, ateidavo mintis apie statybą Egipto piramidžių. Prižiūrėtojai (kapo) pas tuos buvusius vermachto tarnautojus buvo du žydai: Volf ir Lachman. Iš iškarčiuotų pušų šaknų jie iškirto du vėzdus ir paeiliui daužė šitą vaiką... Taip per pasityčiojimus, be kastuvų ir kirvių jie išrovė su šaknimis visas pušis!“.
Pagal prisiminimus, kaliniai po to neapkentė visą žydų naciją... Holokausto propagandistas Eli Vizel su pasididžiavimu pažymi: „stovyklose buvo žydai kapo kilę iš Vokietijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Gruzijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Lietuvos. Tarp jų buvo krikščionys, judėjai ir ateistai. Buvę profesoriai, pramoninkai, dailininkai, prekybininkai, darbininkai, politikai ir dešinieji, ir kairieji, filosofai ir žmogaus dvasių tyrinėtojai, marksistai ir humanistų pasekėjai. Ir žinoma, papuldavo ir tiesiog nusikaltėliai. Bet nei vienas kapo nebuvo anksčiau rabinu“.
Net kada artėjo greitas sąjungininkų išlaisvinimas. Dauguma žydų-kapo geriau elgtis su saviškiais nepradėjo. Net baimė būti nubaustiems dėl bendradarbiavimo su nacistais nebaugino tokių kapo. Pagal prisiminimus Izraelio Kaplano, karo pabaigoje vokiečiai varė žydus iš koncentracijos stovyklų į Vokietijos gilumą. Pats Kaplanas buvo kolonoje, kuri vykdė „maršą į Tirolį“ ir pateko į koncentracijos stovyklą Allach – išorinė Dachau stovykla, kur iki to žydų nebuvo visai (koncentracijos stovykla buvo skaitoma ne žydų).
1945 metų balandžio mėnesį dalis žydų buvo nusiųsta toliau, o maždaug 400 žydų liko Allache (pagrinde tai buvo išeiviai iš Vengrijos ir nedaug iš Lenkijos). Iki penktadienio balandžio 27 kiekis žydų pasiekė 2300 žmonių.
Su Vokietijos krachu santykiai su žydais ėmė kaistis – esesininkai nustojo užeidinėti į žydų stovyklos dalį, apribojo savo veiklą išorės apsauga, o vadovavo per savo ištikimus pagalbininkus, – žydų seniūnus, kapo ir kitus. Žydų stovyklos dalies kapo taip pat liovėsi užeidinėti į bendrus blokus, užpildytus ligoniais ir mirštančiais kaliniais. Pas SS sargybinius iškilo nauja problema – kaip išvengti bausmės, pabėgti, ištirpti.
Žydų buvo labai daug, o barakų viso 5 vienetai. Blokuose buvo baisiai ankšta, ligoniai gulėjo greta su sveikais ir užkrėsdavo juos, žmonės buvo išsekę ir jų imuninė sistema tokia silpna, kad jie greitai mirdavo. Čia pasireiškė esmė kai kurių kalinių žydų – jausdami greitą išlaisvinimą, jie stengėsi išgyventi net sąskaita mirties kitų kalinių. Daugumoje tai buvo žmonės, jau susitepę bendradarbiavimu su nacistais. Todėl, kad išgyventi, žydai kolaborantai, kaip sveikiausi ir stiprūs, užgrobė vieną baraką tiktai sau. Jų buvo 150 žydų-kapo, stovyklos raštininkų, seniūnų ir kitų vokiečių patarnautojų. Antrą baraką užgrobė žydų gydytojai iš Vengrijos, kur laikė savo protežė apsimetusius ligoniais. Trijuose likusiuose barakuose tilpo 2000 „paprastų“ žydų, esant bendrai barako talpai 600 žmonių.
Sprendžiant iš prisiminimų, pas gyvuosius nebuvo jėgų išmesti į lauką lavonus... Bet ir šioje baisioje situacijoje tarp žydų atsirado žmonės, kurie vardan išsigelbėjimo ėmėsi įvairių niekšybių: grupė apsukrių žydų kalinių, atvykusių iš įvairių šalių ir stovyklų, greitai susitarė it paskelbė save „žydų blokų policija“. Bet vietoj suteikimo pagalbos ir įvedimo tvarkos tarp ligonių, izoliacijos mirusių jie atskyrė sau dalį vieno iš trijų barakų, numetę ligonius nuo gultų, ir įrengė sau erdvę aikštelę. Po to paėmė sau teisę skirstyti maistą ir, suprantama, sau ėmė daugiau. Tuo jų funkcijos ir pasibaigė. Tačiau po išlaisvinimo, balandžio 30 dienos ryte, jie paskelbė save pagrindiniais ir svarbiausiais žydų kaliniais.
Realūs faktai liudija apie pogrindininkus tarp kapo darbo stovykloje Treblinka. Ten pogrindinei organizacijai vadovavo esesininkų gydytojas J.Choronžickij ir vyriausias kapo inžinierius Galevskij, naikinimo sektoriuje pogrindininkams vadovavo buvęs Čekoslovakų armijos karininkas Z.Bloch. Tarp vadovybės buvo ir kiti žydai-kapo ir darbo grupių vyresnieji.
Be nuosavų prižiūrėtojų, kaliniai-žydai dažnai buvo įvairiais naudingais nacistų patarnautojais ir pagalbininkais. Prarasti savo vakantinę vietą jie bijojo taip pat, kaip ir mirties.
Buvo paprasti parankiniai, surenkantys grupes, o taip pat kvalifikuoti dailidės, akmenskaldžiai, kepėjai, siuvėjai, kirpėjai, gydytojai, pagalbiniai darbininkai ir t.t., aptarnavimui stovyklos ir kito personalo. Buvo žydai ir garsiojo gydytojo Mengele komandoje.
Nacistai apdovanoja žydus medaliais
Antrojo pasaulinio karo metais keli žydai buvo apdovanoti vokiškais apdovanojimais...
Buvo taip: 1942 metais Reichard Geidrich kuravo operaciją „Bernhard“ - buvo galvojama išleisti padirbtų anglų svarų sterlingų ir paleisti juos į apyvartą per neutralias valstybes, tuo pačiu sužlugdyti Britanijos ekonomiką. Reikėjo didelio skaičiaus specialistų, esant įsakymui juos reikėjo sunaikinti. Natūralu, buvo nutarta panaudoti pinigų padirbinėtojus ir bankų specialistus iš koncentracijos stovyklų kalinių tarpo. Bankų specialistai buvo pagrinde žydai. „Pinigų padirbimo rūmai“ buvo įkurti 19 koncentracijos stovyklos Oranienburg bloke – kuo toliau nuo pašalinių akių, be to, čia buvo lengva likviduoti nebereikalingą specialistą.
Kaliniai-specialistai buvo patenkinti savo naujuoju darbu, ypač žydai – dabar jie nebijojo dėl savo gyvybės, bent kol truko operacija „Bernhard“. Charakteringa, kad likusieji kaliniai buvo priešiški „laimingiesiems“. Pas tuos buvo ypatingas režimas, poilsis, geras maitinimas, jie vaikščiojo apsivilkę civilių drabužius. Po karo šitie įvairių tautybių specialistai pripažindavo, kad požiūris į juos buvo gana palankus, ir jie patys stengėsi didinti leidimą savo padirbtos produkcijos. Įdomu, kad geriausiu buvo ne žydas, o Bavarijos čigonas Soli Smolianov.
Pagaliau, 1943 metais buvo nutarta apdovanoti specialistus apdovanojimais – 12 medalių „Už kovinius nuopelnus“ ir 6 ordinai „Už kovinius nuopelnus II laipsnio“.
Parašą apie apdovanojimą gavo iš paties Kaltenbergo, tiesa, kaip paaiškėjo vėliau, sąraše buvo trys žydai. Nepaisant to, „didvyriai“ gavo savo apdovanojimus, jų tarpe ir žydai, ir koncentracijos stovyklos komendantą eilinės apžiūros metu vos neištiko insultas. Po šio incidento buvo patikrinimas, kurio metu, kaip paaiškėjo, Kaltenbruneris pasirašė popierius dėl apdovanojimo, jų neskaitęs!
Nepaisant to, byla buvo sustabdyta, niekas nebuvo nubaustas, įkalintiesiems buvo tik uždrausta pasirodyti su savo apdovanojimais už barako ribų. Visi barako kaliniai pergyveno „Trečiojo Reicho“ žlugimą, nes operacija vyko iki karo pabaigos, ir liko gyvi.
„Judenratai“ ir žydų policininkai
Vykstant okupacijai vokiečiai kūrė Lenkijos ir TSRS teritorijoje taip vadinamus geto (žydų kvartalus) – uždarus žydų rajonus dideliuose miestuose. Vidinio geto gyvenimo valdymui buvo kuriamas administracinis organas, sudarytas iš įtakingų žydų, jų skaičiuje rabinų.
Ši turtingai apsirengusi, išpuoselėta žydų dama yra Leonida Grigorjevana Bagration-Muchranskaja – motina Marijos Vladimirovnos Romanovos, kuri šiuo metu vadovauja Romanovų imperatoriškąjai šeimai.
Šitas žydų geto valdymo organas buvo vadinamas „judenrat“ (žydų taryba). Tokiu būdu vokiečių okupuotose teritorijose buvo sukurta 1000 judenratu (iš jų apie 300 Ukrainoje).
Judenrato įgaliojimai apėmė žydų registravimą, ūkinio gyvenimo užtikrinimą ir tvarką geto, pinigų rinkimą, provizijos paskirstymą, atranką kandidatų darbams darbo stovyklose, o taip pat okupacinės valdžios pavedimų vykdymą.
Charakteringa, kad judenrato nariai buvo asmeniškai atsakingi vokiečių civiliams ar karinei valdžiai. TSRS judenrato vadovas buvo vadinamas seniūnu.
Judenrato nariais buvo skiriami autoritetingi žydai. Karinė valdžia Pabaltijy, Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje buvo įtraukti žydų bendruomenių vadovai, žinomi advokatai, gydytojai, mokyklų direktoriai ir dėstytojai.
Į Lvovo Judenratą įėjo trys advokatai, du prekybininkai ir po vieną – gydytojas, inžinierius ir amatininkas.
Zločeve (Galicija) „judenrato“ nariais tapo 12 žmonių su mokslo daktaro laipsniu. Vokiečiai iki karo norėjo perkelti žydus į savo imperijos pakraščius. Tuo pačiu metu judenrato nariai puikiai suvokė, kad teks paaukoti įspūdinga dalimi „nenaudingų“ vokiečiams žydų.
Tikėdamiesi į greitą žydų valstybės (Izraelio) sukūrimą ir pasikliaudami nacistų padorumu, jie kvietė paklusti vokiečiams, išaiškindavo žydų nusikaltėlius, smogikus ir banditus.
Tvarkos geto palaikymui ir judenratų pagalbai buvo kuriama žydų policija (lenkiškai Żydowska Służba Porządkowa arba „žydų tvarkos tarnyba“). Policininkai užtikrino vidinę tvarką žydų geto, dalyvavo gaudant nelegalius žydus, vykdė konvojavimą perkeliant nelegalius žydus, užtikrino okupacinės valdžios įsakymų vykdymą ir t.t.
Stambiausiame Varšuvos geto žydų policija sudarė 2500 žmonių (maždaug 0,5 milijonams žmonių);
Lodzėje iki 1200; Lvove — iki 750 žmonių, Vilniuje — 210, Krokuvoje — 150, Kaune — 200. Be TSRS ir Lenkijos teritorijos žydų policija buvo Berlyne, koncentracijos stovykloje Dransi Prancūzijoje ir koncentracijos stovykloje Vestterbriuke Olandijoje.
Žydų policiją daugiausiai sudarė sionistinės sukarintos ir jaunimo organizacijos. Taip pavyzdžiui, parankiniai aukščiau minėto Golligerio iš „žydų tvarkos tarnybos“ praktiškai visi buvo nariais Galicijos sionistų jaunimo organizacijos.
Kaip buvo rašoma, kolaboracionistai, tarnaujantys judenratuose ir policijoje, iš idėjos, turėjo galimybę rengti sabotažą, slėpti narius pasipriešinimo judėjimo, gelbėti vieno tikėjimo, vykdyti špionažą ir visaip kovoti su vokiečiais. Tačiau, kaip parodė gyvenimo realybė, tik vienetai, turintys tokią ribotą valdžią, bandė palengvinti žydų dalią...
Pats žinomiausiais geto, patiręs ir banditišką maištą ir pilną likvidaciją, buvo Varšuvoje. Jame buvo visi tipai žydų kolaboravimo — judenrato nariai, policininkai ir daugybė gestapo agentų.
Pas Izraelio isteblišmentą yra labai svarūs argumentai tam, kad nuslėpti tiesą apie judenratų nusikaltimus, nes daugumoje atvejų šie nacistų parankiniai buvo sionistų funkcionieriai.
Teisėjas Bedžamin Chelevi, kuris Izraelyje teisė ir Kacnerą ir Eichmaną, sužinojo iš Eichmano kryžminėje apklausoje, kad nacistai vertino bendradarbiavimą judenratų su nacistais kaip pagrindą, žydų politikos fundamentą.
Kur tik žydai negyveno, pas juos visur buvo pripažinti žydų vadai, kurie beveik be išimties taip ar kitaip bendradarbiavo su nacistais...
Antonas Blaginas – rašytojas, Rusijos rašytojų sąjungos narys.
Nacistai apdovanoja žydus medaliais
Antrojo pasaulinio karo metais keli žydai buvo apdovanoti vokiškais apdovanojimais...
Buvo taip: 1942 metais Reichard Geidrich kuravo operaciją „Bernhard“ - buvo galvojama išleisti padirbtų anglų svarų sterlingų ir paleisti juos į apyvartą per neutralias valstybes, tuo pačiu sužlugdyti Britanijos ekonomiką. Reikėjo didelio skaičiaus specialistų, esant įsakymui juos reikėjo sunaikinti. Natūralu, buvo nutarta panaudoti pinigų padirbinėtojus ir bankų specialistus iš koncentracijos stovyklų kalinių tarpo. Bankų specialistai buvo pagrinde žydai. „Pinigų padirbimo rūmai“ buvo įkurti 19 koncentracijos stovyklos Oranienburg bloke – kuo toliau nuo pašalinių akių, be to, čia buvo lengva likviduoti nebereikalingą specialistą.
Kaliniai-specialistai buvo patenkinti savo naujuoju darbu, ypač žydai – dabar jie nebijojo dėl savo gyvybės, bent kol truko operacija „Bernhard“. Charakteringa, kad likusieji kaliniai buvo priešiški „laimingiesiems“. Pas tuos buvo ypatingas režimas, poilsis, geras maitinimas, jie vaikščiojo apsivilkę civilių drabužius. Po karo šitie įvairių tautybių specialistai pripažindavo, kad požiūris į juos buvo gana palankus, ir jie patys stengėsi didinti leidimą savo padirbtos produkcijos. Įdomu, kad geriausiu buvo ne žydas, o Bavarijos čigonas Soli Smolianov.
Pagaliau, 1943 metais buvo nutarta apdovanoti specialistus apdovanojimais – 12 medalių „Už kovinius nuopelnus“ ir 6 ordinai „Už kovinius nuopelnus II laipsnio“.
Parašą apie apdovanojimą gavo iš paties Kaltenbergo, tiesa, kaip paaiškėjo vėliau, sąraše buvo trys žydai. Nepaisant to, „didvyriai“ gavo savo apdovanojimus, jų tarpe ir žydai, ir koncentracijos stovyklos komendantą eilinės apžiūros metu vos neištiko insultas. Po šio incidento buvo patikrinimas, kurio metu, kaip paaiškėjo, Kaltenbruneris pasirašė popierius dėl apdovanojimo, jų neskaitęs!
Nepaisant to, byla buvo sustabdyta, niekas nebuvo nubaustas, įkalintiesiems buvo tik uždrausta pasirodyti su savo apdovanojimais už barako ribų. Visi barako kaliniai pergyveno „Trečiojo Reicho“ žlugimą, nes operacija vyko iki karo pabaigos, ir liko gyvi.
„Judenratai“ ir žydų policininkai
Vykstant okupacijai vokiečiai kūrė Lenkijos ir TSRS teritorijoje taip vadinamus geto (žydų kvartalus) – uždarus žydų rajonus dideliuose miestuose. Vidinio geto gyvenimo valdymui buvo kuriamas administracinis organas, sudarytas iš įtakingų žydų, jų skaičiuje rabinų.
 |
| Ši turtingai apsirengusi, išpuoselėta žydų dama yra Leonida Grigorjevana Bagration-Muchranskaja – motina Marijos Vladimirovnos Romanovos, kuri šiuo metu vadovauja Romanovų imperatoriškąjai šeimai. |
Šitas žydų geto valdymo organas buvo vadinamas „judenrat“ (žydų taryba). Tokiu būdu vokiečių okupuotose teritorijose buvo sukurta 1000 judenratu (iš jų apie 300 Ukrainoje).
Judenrato įgaliojimai apėmė žydų registravimą, ūkinio gyvenimo užtikrinimą ir tvarką geto, pinigų rinkimą, provizijos paskirstymą, atranką kandidatų darbams darbo stovyklose, o taip pat okupacinės valdžios pavedimų vykdymą.
Charakteringa, kad judenrato nariai buvo asmeniškai atsakingi vokiečių civiliams ar karinei valdžiai. TSRS judenrato vadovas buvo vadinamas seniūnu.
Judenrato nariais buvo skiriami autoritetingi žydai. Karinė valdžia Pabaltijy, Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje buvo įtraukti žydų bendruomenių vadovai, žinomi advokatai, gydytojai, mokyklų direktoriai ir dėstytojai.
Į Lvovo Judenratą įėjo trys advokatai, du prekybininkai ir po vieną – gydytojas, inžinierius ir amatininkas.
Zločeve (Galicija) „judenrato“ nariais tapo 12 žmonių su mokslo daktaro laipsniu. Vokiečiai iki karo norėjo perkelti žydus į savo imperijos pakraščius. Tuo pačiu metu judenrato nariai puikiai suvokė, kad teks paaukoti įspūdinga dalimi „nenaudingų“ vokiečiams žydų.
Tikėdamiesi į greitą žydų valstybės (Izraelio) sukūrimą ir pasikliaudami nacistų padorumu, jie kvietė paklusti vokiečiams, išaiškindavo žydų nusikaltėlius, smogikus ir banditus.
Tvarkos geto palaikymui ir judenratų pagalbai buvo kuriama žydų policija (lenkiškai Żydowska Służba Porządkowa arba „žydų tvarkos tarnyba“). Policininkai užtikrino vidinę tvarką žydų geto, dalyvavo gaudant nelegalius žydus, vykdė konvojavimą perkeliant nelegalius žydus, užtikrino okupacinės valdžios įsakymų vykdymą ir t.t.
Stambiausiame Varšuvos geto žydų policija sudarė 2500 žmonių (maždaug 0,5 milijonams žmonių);
Lodzėje iki 1200; Lvove — iki 750 žmonių, Vilniuje — 210, Krokuvoje — 150, Kaune — 200. Be TSRS ir Lenkijos teritorijos žydų policija buvo Berlyne, koncentracijos stovykloje Dransi Prancūzijoje ir koncentracijos stovykloje Vestterbriuke Olandijoje.
Žydų policiją daugiausiai sudarė sionistinės sukarintos ir jaunimo organizacijos. Taip pavyzdžiui, parankiniai aukščiau minėto Golligerio iš „žydų tvarkos tarnybos“ praktiškai visi buvo nariais Galicijos sionistų jaunimo organizacijos.
Kaip buvo rašoma, kolaboracionistai, tarnaujantys judenratuose ir policijoje, iš idėjos, turėjo galimybę rengti sabotažą, slėpti narius pasipriešinimo judėjimo, gelbėti vieno tikėjimo, vykdyti špionažą ir visaip kovoti su vokiečiais. Tačiau, kaip parodė gyvenimo realybė, tik vienetai, turintys tokią ribotą valdžią, bandė palengvinti žydų dalią...
Pats žinomiausiais geto, patiręs ir banditišką maištą ir pilną likvidaciją, buvo Varšuvoje. Jame buvo visi tipai žydų kolaboravimo — judenrato nariai, policininkai ir daugybė gestapo agentų.
Pas Izraelio isteblišmentą yra labai svarūs argumentai tam, kad nuslėpti tiesą apie judenratų nusikaltimus, nes daugumoje atvejų šie nacistų parankiniai buvo sionistų funkcionieriai.
Teisėjas Bedžamin Chelevi, kuris Izraelyje teisė ir Kacnerą ir Eichmaną, sužinojo iš Eichmano kryžminėje apklausoje, kad nacistai vertino bendradarbiavimą judenratų su nacistais kaip pagrindą, žydų politikos fundamentą.
Kur tik žydai negyveno, pas juos visur buvo pripažinti žydų vadai, kurie beveik be išimties taip ar kitaip bendradarbiavo su nacistais...
Antonas Blaginas – rašytojas, Rusijos rašytojų sąjungos narys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą