Naujasis protestantizmas ir jo
pagrindinių principų palaikymas galiausiai tapo pagrindiniu įrankiu
sionizmo lyderių rankose, patvirtinančiu savo įtaką
angloamerikiečių isteblišmente, kurio dėka į aukščiausių
valstybės asmenų pozicijas buvo renkami asmenys, kurie yra lojalūs
sionizmui ir yra pasirengę vykdyti jo nurodymus. Ryškūs to
pavyzdžiai buvo D. Lloydas George'as, A. Balfouras, W. Churchillis
Anglijoje, Woodrow'as Wilsonas ir jo patarėjas Pulkininkas Hausas
JAV, kuriuos sionizmo lyderiai tuo pat metu laikė išskirtinai
„antrosios klasės“ žmonėmis, kuriuos reikia užmiršti po
misijos įvykdymo. Svarbiausia, kad Didžiosios Britanijos ir
Amerikos imperijų dominavimo pasaulyje idėjos buvo neatsiejamai
susijusios su sionistų elito interesais, kurie naujųjų protestantų
asmenyje rado galingą pagalbą perdirbant plačias antisionistiškai
nusiteikusias asimiliuotų Vakarų žydų mases „išrinktinumo“
dvasia.
Svarbiu įvykiu protestantiško
sionizmo įtvirtinimo istorijoje tapo paskelbimas 1891 metais
„Blekstauno atmintinės“ — žydų valstybės idėjos palaikymo
peticijos, skirtos Amerikos prezidentui ir pasirašytos 413
įtakingiausių amerikiečių, tarp kurių buvo Rokfeleris, Morganas,
McComicas ir kiti. Bet pagrindiniu žingsniu sionizmo rėmimo kelyje
tapo 1917 metų Balfūro deklaracija,
kurioje buvo kalbama apie tai, kad jos Didenybės vyriausybė priima
Palestinos, kaip žydų tautos nacionalinio židinio principą ir
teisę žydų tautos padėti pamatus savo nacionalinio gyvenimo būdo
Palestinoje. Ši deklaracija buvo Anglijos užsienio reikalų
ministro Balfūro laiškas Didžiosios Britanijos sionistų
federacijos viceprezidentui L.U. Rotšildui. Iš tikrųjų ji buvo
parengta sero Alfredo Milnerio (buvęs tuometinis D. Lloydo George'o
karinio kabineto narys), ir nors tai buvo kompromisas, sionistai tai
vertino kaip didelę pergalę, nes, pirma, jiems terminas „židinys“
buvo tik „žydų valstybės“ sąvokos eufemizmas ir, antra, už
sionistų judėjimo stovėjo didžiulė galia. Bet šis įvykis tapo
įmanomas tik Pirmojo pasaulinio karo dėka.
Pagrindiniu tikslu šio pasaulinio
konflikto, suplanuoto gelmėse „Apskritojo stalo“ ir įvairių
masonų struktūrų, buvo paruošimas dirvos įtvirtinimui
anglo-amerikiečių viešpatavimo kontinentinėje Europoje ir
Rusijoje sugriaunant tris imperijas (Vokietijos, Austro-Vengrijos ir
Rusijos) ir pervedant jų finansinių-ekonominių sistemų kontrolę
JAV ir Britanijos centriniams bankams. Vienas iš variantų
planuojamos pasaulio pertvarkos tapo žinomu dar 1890 metais, kada
Anglijos valstybės veikėjas ir aukšto pašventimo masonas Henry du
Pré Laboucheuras savaitiniame žurnale „The Truth“ paskelbė
antimonarchistinį pamfletą „Kaizerio svajonė“, vaizduojantį
būsimą politinį žemėlapį, pranašaujantį teritorinius
pasikeitimus, įvykusius po Pirmojo pasaulinio karo.
Europos žemėlapis iš Labušero pamfleto |
1. Pirmojo
pasaulinio karo rezultatai: sąlygų anglosaksų projektui sukūrimas
Po Pirmojo pasaulinio karo pasaulinės
finansinės galios centras persikėlė į JAV, ir būtent čia yra
formuojamos institucijos, kurios suvaidino lemiamą vaidmenį kuriant
pasaulio valstybės europinį „ramstį.“ Pirma, Jungtinės
Valstijos tampa didžiausių Europos valstybių kreditorėmis ir
paverčia finansinę priklausomybę pagrindine Europos kontrolės
priemone. Antra, čia kuriamos naujos „ekspertų grupės“,
rengiančios pasaulinio valdymo projektus ir koordinuojančios
pasaulio elito veiklą.
Pirmąja iš jų tampa 1918 metais
sukurta pulkininko Hauso ir Aukščiausiojo teismo teisėjo Felikso
Frankfurterio Užsienio žvalgybos tarnyba „Tyrimas“ („Inquiry“),
kuri apjungė apie šimtą mokslininkų, renkančių informaciją ir
aptariančių ateities pasaulio sąrangą, numatančią likviduoti
ekonomikos barjerus ir sukūrimą bendros nacijų asociacijos (tarp
tyrinėtojų buvo W. Lippmann ir A. Dulles). Antroji – sukurta
dalyvaujant Milneriui amerikietiškas variantas „Apskritojo stalo“,
tapęs ateityje net įtakingesniu, negu britų analogas. Ir
galiausiai, Niujorko finansininkų ir tarptautinių teisininkų grupė
sudarė Užsienio santykių tarybą. Būtent šiuose centruose yra
šlifuojamas Tautų lygos, kaip Amerikos kontrolės instituto,
projektas. Tačiau, kaip žinoma, dėl Didžiosios Britanijos ir
Prancūzijos elito pasipriešinimo visiškai įgyvendinti Amerikos
planų nepavyko, dėl to nei Versalio, nei Tautų lygos sutartis,
nebuvo JAV ratifikuotos. Hauso grupė 1921 metais buvo įtraukta į
Užsienio santykių tarybą, ko pasekoje mokslininkai-globalistai
gavo rimtą finansavimą [24]. O britai tais pačiais metais sukūrė
Karališkąjį tarptautinių santykių institutą (RIIA, dar vadinamą
„Chatham House“).
Dėl karo žlugus buvusiai Europos
tvarkai, kuri laikėsi dėka galios trijų imperijų - Rusijos,
Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos. Čia organizuotos revoliucijos
atvedė į valdžią politinę jėgą, kuri turėjo užtikrinti
visišką nacionalinių finansinių ir ekonominių struktūrų
susiejimą su pasaulio galios centrais. Rusijoje, kur šie planai
buvo siejami su L. Trotskio politinės galios įtvirtinimu, jie buvo
galiausiai nutraukti dėl stalininio „perversmo“, tačiau
Vokietijoje ir Austrijoje bei Vengrijoje užduotys buvo išspręstos.
Vokietijoje pagrindinis svertas,
užtikrinantis Amerikos kapitalo įsiskverbimą, buvo Prancūzijos ir
Didžiosios Britanijos karinės skolos, kurių apmokėjimo galimybė
buvo susieta su Vokietijos reparacijų problemos sprendimu. Ši
problema buvo išspręsta pasitelkiant 1924 metais „Dawes planą“,
kuriame buvo numatyta perpus sumažinti reparacijų išmokas ir
išspręsti jų padengimo šaltinių klausimą. Tačiau pagrindinis
jo uždavinys buvo užtikrinti palankias sąlygas Amerikos
investicijoms, kurios buvo įmanomos tik stabilizavus vokiečių
markę. Tuo tikslu plane buvo numatyta suteikti 200 mln. USD (800
mln. markių) paskolą Vokietijai, kurios pusė teko bankininkų
Morganų namams. Tuo pat metu anglų-amerikiečių bankai ėmė
kontroliuoti ne tik Vokietijos mokėjimų pervedimus, bet ir
biudžetą, pinigų apyvartos sistemą ir didžiąja dalimi šalies
kreditų sistemą. Iki 1924 m. rugpjūčio mėnesio senąją
Vokietijos markę pakeitė nauja, Vokietijos finansinė padėtis buvo
stabilizuota ir, kaip teigė tyrėjas G.D. Preparata, Veimaro
respublika, buvo paruošta „vaizdingiausiai istorinei ekonominei
pagalbai per visą istoriją, po kurios sekė patį karščiausia
šienapjūtė per visą pasaulio istoriją“ - „Amerikos
finansinis kraujas liejosi į Vokietijos finansines kraujagysles
nesustabdomu srautu“ [25].
Netruko sulaukti pasekmių. Pirma,
todėl, kad metinės reparacijų išmokos buvo skiriamos padengti
sumas sąjungininkų skolų, susiklostė taip vadinamas „absurdiškas
Veimaro ratas“. Auksas, kurį Vokietija mokėjo kaip karo
reparacijas, buvo parduodamas, įkeičimas ir dingdavo JAV, iš kur
„pagalbos“ pavidalu grįždavo į Vokietiją, kuri atiduodavo ją
Anglijai ir Prancūzijai, o tie savo ruožtu apmokėdavo karines
skolas JAV. Pastarosios, pridėjusios procentą, vėl grąžindavo
jas į Vokietiją. To pasekoje visi Vokietijoje gyveno skolon, ir
buvo aišku, kad tuo atveju, jeigu Volstritas atsiims savo paskolas,
šalis pilnai bankrutuos. Tuo atveju amerikiečių bankininkai nieko
neprarastų, nes, gaudami mainais už paskolas obligacijas, jie jas
parduodavo Amerikos piliečiams.
Antra, nors oficialiai buvo išduodamos
paskolos mokėjimams užtikrinti, iš tikrųjų buvo siekiama atkurti
šalies karinį-pramoninį potencialą. Faktas yra tas, kad vokiečiai
mokėjo už paskolas įmonių akcijomis, todėl Amerikos kapitalas
pradėjo aktyviai integruotis į Vokietijos ekonomiką. Bendra
užsienio investicijų į Vokietijos pramonę suma 1924–1929 metais
sudarė beveik 63 milijardus aukso markių (30 milijardų sudarė
paskolos), o reparacijos - 10 milijardų markių [26]. 70% finansinių
pajamų suteikė JAV bankininkai, didžiąją jų dalį sudarė J.P.
Morgan. Todėl jau 1929 m. Vokietijos pramonė užėmė antrąją
vietą pasaulyje, tačiau didžiąja dalimi ji buvo buvo pirmaujančių
Amerikos finansų ir pramonės grupių rankose.
24. Тайные общества
//http://www.pgorgrussian.com/secretsocieties.russian.htrnl
25. Препарата Г.Д. Гитлер,
Inc. Как Британия и США создавали Третий
рейх. М., 2007, с. 34.
вернуться
26. История дипломатии.
М., 1965, с. 502.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą