Rusijos Federacijos Prezidento kalba (vertimas)

https://www.youtube.com/watch?v=98vNj0OCAfk

2022 m. vasario 24 d. 06:00 Maskva, Kremlius

Vladimiras Putinas: Brangūs Rusijos piliečiai! Brangūs draugai!

Šiandien man vėl kyla būtinybė grįžti prie tragiškų įvykių Donbase ir svarbiausių klausimų, susijusių su pačios Rusijos saugumo užtikrinimu.

Pradėsiu nuo to, ką sakiau šių metų vasario 21 d. kalboje. Turiu omenyje tai, kas mums kelia ypatingą susirūpinimą ir rūpestį, - esmines grėsmes, kurias neatsakingi Vakarų politikai metai iš metų žingsnis po žingsnio kelia mūsų šaliai. Turiu omenyje NATO bloko plėtrą į rytus, jo karinės infrastruktūros artėjimą prie Rusijos sienų.

Gerai žinoma, kad jau 30 metų atkakliai ir kantriai bandome susitarti su pirmaujančiomis NATO šalimis dėl vienodo ir nedalomo saugumo Europoje principų. Atsakydami į mūsų pasiūlymus nuolat susidurdavome su ciniška apgaule ir melu arba bandymais daryti spaudimą ir šantažą, o Šiaurės Atlanto aljansas, nepaisydamas visų mūsų protestų ir nuogąstavimų, nuolat plečiasi. Karo mašina juda ir, kartoju, artėja prie mūsų sienų.

Kodėl visa tai vyksta? Kodėl tokia arogantiška nuostata kalbėti iš savo išskirtinumo, neklystamumo ir leistinumo pozicijos? Iš kur toks atsainus ir atsainus požiūris į mūsų interesus ir visiškai teisėtus reikalavimus?

Atsakymas aiškus, suprantamas ir akivaizdus. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga susilpnėjo, o vėliau žlugo. Visa tuometinė įvykių eiga yra gera pamoka mums šiandien; ji įtikinamai parodė, kad galios ir valios paralyžius yra pirmas žingsnis į visišką degradaciją ir užmarštį. Kai kuriam laikui praradome pasitikėjimą, pasaulyje buvo pažeista jėgų pusiausvyra.

Dėl to susidarė padėtis, kai ankstesnės sutartys ir susitarimai faktiškai nebegalioja. Įtikinėjimai ir prašymai nepadėjo. Viskas, kas netinka hegemonui, t. y. valdžiai, paskelbiama archajiška, pasenusia ir nereikalinga. Ir atvirkščiai: viskas, kas jiems atrodo naudinga, pateikiama kaip galutinė tiesa, kuri bet kokia kaina, grubiai, bet kokiomis priemonėmis stumiama į priekį. Nepritariantys yra laužomi per kelius.

Tai, apie ką dabar kalbu, liečia ne tik Rusiją ir ne tik mus. Tai susiję su visa tarptautinių santykių sistema, o kartais net su pačiomis JAV sąjungininkėmis. Po SSRS žlugimo faktiškai prasidėjo pasaulio persiskirstymas, o nusistovėjusios tarptautinės teisės normos - svarbiausios, pagrindinės, priimtos baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir iš esmės įtvirtinusios jo rezultatus - ėmė trukdyti tiems, kurie pasiskelbė nugalėtojais šaltajame kare.

Žinoma, praktiniame gyvenime, tarptautiniuose santykiuose, juos reguliuojančiose taisyklėse, reikėjo atsižvelgti į pasaulinės situacijos ir pačios jėgų pusiausvyros pokyčius. Tačiau tai turėjo būti daroma profesionaliai, sklandžiai, kantriai, atsižvelgiant ir gerbiant visų šalių interesus ir suprantant jų atsakomybę. Bet ne - tai euforijos iš absoliutaus pranašumo būsena, savotiškas šiuolaikinis absoliutizmas, be to, žemo bendrosios kultūros lygio ir arogancijos tų, kurie parengė, priėmė ir prastūmė tik sau naudingus sprendimus, fone. Situacija ėmė klostytis kitaip.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pirma, prieš Belgradą buvo įvykdyta kruvina karinė operacija be jokio JT Saugumo Tarybos leidimo. Keletą savaičių be perstojo bombarduojami civiliniai miestai, gyvybę palaikanti infrastruktūra. Turime priminti šiuos faktus, nes kai kurie Vakarų kolegos nemėgsta prisiminti tų įvykių, o kai apie juos kalbame, jie nori nurodyti ne tarptautinės teisės normas, o aplinkybes, kurias interpretuoja savo nuožiūra.

Vėliau sekė Irakas, Libija ir Sirija. Neteisėtas karinės jėgos panaudojimas prieš Libiją ir visų JT Saugumo Tarybos sprendimų Libijos klausimu iškraipymas privedė prie visiško valstybės sunaikinimo, sukūrė didžiulį tarptautinio terorizmo židinį ir įstūmė šalį į humanitarinę katastrofą bei į vis dar tebesitęsiančio ilgo pilietinio karo bedugnę. Tragedija, pražudžiusi šimtus tūkstančių, milijonus žmonių ne tik Libijoje, bet ir visame regione, sukėlė masinį pabėgimą iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų į Europą.

Panašus likimas ištiko ir Siriją. Vakarų koalicijos kariniai veiksmai šios šalies teritorijoje be Sirijos vyriausybės sutikimo ir JT Saugumo Tarybos leidimo yra ne kas kita, kaip agresija ir intervencija.

Tačiau invazija į Iraką, žinoma, taip pat neturinti jokio teisinio pagrindo, šioje serijoje užima ypatingą vietą. Pretekstu jie pasirinko tariamai patikimą Jungtinių Valstijų turimą informaciją apie Irake esančius masinio naikinimo ginklus. Norėdamas tai įrodyti viešai, viso pasaulio akivaizdoje JAV valstybės sekretorius pakratė kažkokią tūbelę su baltais milteliais, patikindamas visus, kad tai buvo Irake kuriamas cheminis ginklas. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo prasimanymas, blefas: Irake nebuvo jokių cheminių ginklų. Neįtikėtina, nuostabu, bet faktas lieka faktu. Buvo meluojama aukščiausiu valstybiniu lygmeniu ir iš JT tribūnos. Tai lėmė didžiulius nuostolius, destrukciją ir neįtikėtiną terorizmo bangą.

Apskritai atrodo, kad beveik visur, daugelyje pasaulio regionų, kur Vakarai ateina įvesti savo tvarką, lieka kruvinos, negyjančios žaizdos, tarptautinio terorizmo ir ekstremizmo opos. Viskas, ką minėjau, yra patys baisiausi, bet toli gražu ne vieninteliai tarptautinės teisės nepaisymo pavyzdžiai.

Mūsų šalies pažadai neišplėsti NATO nė per centimetrą į rytus taip pat yra tarp jų. Pakartosiu: jie buvo apgauti arba, liaudiškai tariant, paprasčiausiai nuvyti. Taip, dažnai girdime, kad politika yra nešvarus verslas. Galbūt, bet ne toks purvinas, ne tokiu mastu. Juk toks apgaulingas elgesys prieštarauja ne tik tarptautinių santykių principams, bet visų pirma visuotinai pripažintoms moralės ir etikos normoms. Kur čia yra teisingumas ir tiesa? Tik melas ir veidmainystė.

Beje, patys Amerikos politikai, politologai ir žurnalistai rašo ir sako, kad pastaraisiais metais JAV viduje buvo sukurta tikra "melo imperija". Sunku su tuo nesutikti - taip ir yra. Tačiau nereikia būti kukliems: JAV vis dar yra didi šalis, sistemą formuojanti galybė. Jos palydovai ne tik nuolankiai ir paklusniai jai pritaria, bet ir kiekviena proga dainuoja kartu su ja, kopijuoja jos elgesį ir entuziastingai priima jos siūlomas taisykles. Todėl pagrįstai galima drąsiai teigti, kad visas vadinamasis Vakarų blokas, kurį pagal savo paveikslą ir panašumą suformavo JAV, yra ta pati "melo imperija".

Kalbant apie mūsų šalį, po SSRS žlugimo, kai naujoji modernioji Rusija buvo beprecedentiškai atvira, pasirengusi sąžiningai bendradarbiauti su JAV ir kitais Vakarų partneriais ir faktiškai vienašališkai nusiginkluoti, jie iš karto bandė mus sutriuškinti, pribaigti ir galutinai sunaikinti. Būtent taip nutiko 9-ajame dešimtmetyje ir 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai vadinamieji kolektyviniai Vakarai aktyviai rėmė separatizmą ir samdinių gaujas pietų Rusijoje. Kiek aukų ir nuostolių tai mums kainavo, kokius išbandymus teko patirti, kol galiausiai sulaužėme tarptautinio terorizmo Kaukaze stuburą. Mes tai prisimename ir niekada nepamiršime.

Tiesą sakant, dar visai neseniai nesiliovė bandymai panaudoti mus savo interesams, sunaikinti mūsų tradicines vertybes ir primesti mums savo pseudovertybes, kurios mus, mūsų žmones, iš vidaus žlugdytų, tas nuostatas, kurias jie jau agresyviai diegia savo šalyse ir kurios tiesiogiai veda į degradaciją ir išsigimimą, nes prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai. Taip nebus, tai dar niekam nepadėjo. Tai nepavyks ir dabar.

Nepaisant visko, 2021 m. gruodį dar kartą pabandėme susitarti su JAV ir jų sąjungininkais dėl saugumo principų Europoje ir dėl NATO plėtros. Viskas veltui. JAV pozicija nepasikeitė. Jie nemano, kad būtina susitarti su Rusija šiuo mums svarbiu klausimu, jie siekia savo tikslų ir nepaiso mūsų interesų.

Ir, žinoma, tokioje situacijoje kyla klausimas: ką daryti toliau, ko tikėtis? Iš istorijos gerai žinome, kad 40-aisiais ir 41-ųjų pradžioje Sovietų Sąjunga darė viską, kas įmanoma, kad užkirstų kelią karo pradžiai arba bent jau ją atitolintų. Tai daryti, be kita ko, stengiantis pažodžiui iki paskutinės minutės neprovokuoti potencialaus agresoriaus, neatlikti arba atidėti būtiniausius, akivaizdžius veiksmus, skirtus pasirengti atremti neišvengiamą puolimą. Ir tie žingsniai, kurių galiausiai buvo imtasi, buvo katastrofiškai pavėluoti.

Todėl šalis nebuvo visiškai pasirengusi nacistinės Vokietijos invazijai, kuri 1941 m. birželio 22 d. užpuolė mūsų tėvynę nepaskelbusi karo. Priešas buvo sustabdytas, o vėliau sutriuškintas, tačiau tai kainavo milžiniškus nuostolius. Bandymas įtikti agresoriui Didžiojo Tėvynės karo išvakarėse buvo klaida, kuri brangiai kainavo mūsų tautai. Per pirmuosius kovos mėnesius praradome didžiules strategiškai svarbias teritorijas ir milijonus žmonių. Antrą kartą tokios klaidos nedarysime, neturime teisės.

Tie, kurie siekia viešpatauti pasaulyje, viešai, nebaudžiamai ir, pabrėžiu, be jokio pagrindo skelbia mus, Rusiją, savo priešais. Šiandien jos iš tiesų turi didelių finansinių, mokslinių, technologinių ir karinių pajėgumų. Mes tai žinome ir objektyviai vertiname grėsmes, kurios nuolat skamba mūsų adresu ekonomikos srityje, taip pat savo gebėjimą pasipriešinti šiam įžūliam ir nuolatiniam šantažui. Pasikartosiu, mes juos vertiname be iliuzijų, labai realistiškai.

Karinėje srityje šiuolaikinė Rusija, net ir žlugus SSRS ir praradusi didžiąją dalį savo potencialo, šiandien yra viena galingiausių branduolinių valstybių pasaulyje, be to, ji turi tam tikrų pranašumų, susijusių su daugeliu moderniausių ginklų. Todėl neturėtų kilti abejonių, kad tiesioginis išpuolis prieš mūsų šalį reikštų pralaimėjimą ir skaudžias pasekmes bet kuriam potencialiam agresoriui.

Tačiau technologijos, įskaitant gynybos technologijas, sparčiai keičiasi. Vadovavimas šioje srityje keitėsi ir keisis iš rankų į rankas, tačiau karinė plėtra prie mūsų sienų esančiose teritorijose, jei leisime, išliks dešimtmečius, o gal ir amžinai, ir kels vis didesnę, visiškai nepriimtiną grėsmę Rusijai.

Jau dabar, NATO plečiantis į rytus, mūsų šalies padėtis kasmet blogėja ir tampa vis pavojingesnė. Be to, pastarosiomis dienomis NATO vadovybė aiškiai kalbėjo apie būtinybę paspartinti, priversti aljanso infrastruktūrą judėti link Rusijos sienų. Kitaip tariant, jie griežtina savo poziciją. Mes nebegalime tiesiog stebėti, kas vyksta. Tai būtų visiškai neatsakinga iš mūsų pusės.

Mums nepriimtina tolesnė Šiaurės Atlanto aljanso infrastruktūros plėtra, prasidėjusi karinė plėtra Ukrainos teritorijose. Problema, žinoma, nėra susijusi su pačia NATO organizacija - ji yra tik JAV užsienio politikos priemonė. Problema ta, kad gretimose su mūsų teritorijose - atkreipiu dėmesį, mūsų pačių istorinėse teritorijose - kuriama "anti-Rusija", kuri yra visiškai kontroliuojama iš išorės, intensyviai apgyvendinama NATO šalių ginkluotosiomis pajėgomis ir aprūpinama moderniausia ginkluote.

JAV ir jų sąjungininkėms tai yra vadinamoji Rusijos sulaikymo politika, akivaizdus geopolitinis pelnas. Tačiau mūsų šaliai tai galiausiai yra gyvybės ir mirties klausimas, mūsų, kaip tautos, istorinės ateities klausimas. Ir tai nėra perdėta - tiesiog taip yra. Tai reali grėsmė ne tik mūsų interesams, bet ir pačiam mūsų valstybės egzistavimui, jos suverenitetui. Tai raudona linija, apie kurią ne kartą buvo kalbėta. Jie ją peržengė.

Šiame kontekste situacija Donbase. Matome, kad jėgos, 2014 m. įvykdžiusios perversmą Ukrainoje, užgrobusios valdžią ir išlaikiusios ją iš esmės dekoratyviomis rinkimų procedūromis, galutinai atsisakė taikiai išspręsti konfliktą. Aštuonerius metus, be galo ilgus aštuonerius metus, darėme viską, kas įmanoma, kad situacija būtų išspręsta taikiomis politinėmis priemonėmis. Viskas veltui.

Kaip sakiau savo ankstesniame kreipimesi, į tai, kas ten vyksta, negalima žiūrėti be užuojautos. Buvo tiesiog neįmanoma ilgiau tai ištverti. Reikėjo nedelsiant sustabdyti šį košmarą - genocidą prieš milijonus ten gyvenančių žmonių, kurie tikisi tik Rusijos, kurie tikisi tik jūsų ir manęs. Būtent šie žmonių siekiai, jausmai ir skausmas buvo pagrindinis mūsų sprendimo pripažinti Donbaso liaudies respublikas motyvas.

Manau, kad tai svarbu pabrėžti dar kartą. NATO vadovaujančios šalys, siekdamos savo tikslų, remia kraštutinius nacionalistus ir neonacius Ukrainoje, kurie savo ruožtu niekada neatleis Krymo ir Sevastopolio gyventojams už jų laisvą pasirinkimą susijungti su Rusija.

Jie, žinoma, eis į Krymą, kaip ir į Donbasą, su karu, kad žudytų taip, kaip Didžiojo Tėvynės karo metais žudė beginklius žmones Ukrainos nacionalistų, Hitlerio kolaborantų, baudžiamosios gaujos. Jie taip pat atvirai reiškia pretenzijas į daugybę kitų Rusijos teritorijų.

Visa įvykių eiga ir gaunamos informacijos analizė rodo, kad Rusijos ir šių jėgų susidūrimas yra neišvengiamas. Tai tik laiko klausimas: jie ruošiasi, laukia tinkamo momento. Dabar jie taip pat teigia turintys branduolinių ginklų. Neleisime, kad taip nutiktų.

Kaip jau minėjau anksčiau, po SSRS žlugimo Rusija pripažino naujas geopolitines realijas. Gerbiame ir toliau gerbsime visas naujai susikūrusias posovietinės erdvės šalis. Gerbiame ir toliau gerbsime jų suverenitetą, o to pavyzdys - pagalba, kurią suteikėme Kazachstanui, susidūrusiam su tragiškais įvykiais ir iššūkiais jo valstybingumui ir vientisumui. Tačiau Rusija negali jaustis saugi, negali vystytis, negali egzistuoti, kai iš dabartinės Ukrainos teritorijos nuolat kyla grėsmė.

Norėčiau priminti, kad 2000-2005 m. mes karinėmis priemonėmis kovojome su teroristais Kaukaze, apgynėme savo valstybės vientisumą ir išsaugojome Rusiją. 2014 m. parėmėme Krymo ir Sevastopolio gyventojus. 2015 m. panaudojome savo ginkluotąsias pajėgas, kad pastatytume patikimą užtvarą teroristų skverbimuisi iš Sirijos į Rusiją. Kito būdo apsiginti nebuvo.

Tas pats vyksta ir dabar. Mums su jumis paprasčiausiai neliko kitos galimybės apginti Rusiją, mūsų žmones, kaip tik ta, kuria būsime priversti pasinaudoti šiandien. Aplinkybės reikalauja veikti ryžtingai ir nedelsiant. Donbaso liaudies respublikos paprašė Rusijos pagalbos.

Atsižvelgdamas į tai, vadovaudamasis Jungtinių Tautų Chartijos 7 dalies 51 straipsniu, gavęs Rusijos Federacijos Tarybos sankciją ir įgyvendindamas draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis su Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika, kurias šių metų vasario 22 d. ratifikavo Federalinis Susirinkimas, priėmiau sprendimą vykdyti specialią karinę operaciją.

Jos tikslas - apsaugoti žmones, kuriuos Kijevo režimas aštuonerius metus žiauriai išnaudojo ir vykdė genocidą. Šiuo tikslu sieksime demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą ir patraukti atsakomybėn tuos, kurie įvykdė daugybę kruvinų nusikaltimų prieš civilius gyventojus, įskaitant Rusijos Federacijos piliečius.

Tuo pačiu metu mūsų planuose nėra Ukrainos teritorijų okupacijos. Neketiname niekam nieko primesti jėga. Kartu girdime, kad pastaruoju metu Vakaruose vis dažniau pasigirsta pareiškimų, jog sovietų totalitarinio režimo pasirašyti dokumentai, įtvirtinantys Antrojo pasaulinio karo rezultatus, nebeturėtų būti įgyvendinami. Koks atsakymas į šį klausimą?

Antrojo pasaulinio karo rezultatai yra šventi, kaip ir mūsų žmonių aukos ant pergalės prieš nacizmą aukuro. Tačiau tai neprieštarauja aukštoms žmogaus teisių ir laisvių vertybėms, pagrįstoms pokario dešimtmečių realijomis. Ji taip pat nepanaikina JT Chartijos 1 straipsnyje įtvirtintos tautų apsisprendimo teisės.

Norėčiau priminti, kad nei kuriant SSRS, nei po Antrojo pasaulinio karo niekas niekada neklausė žmonių, gyvenančių teritorijose, kurios šiandien sudaro Ukrainą, kaip jie norėtų tvarkyti savo gyvenimą. Mūsų politika grindžiama laisve, kiekvieno žmogaus pasirinkimo laisve lemti savo ir savo vaikų ateitį. Manome, kad svarbu, jog šia teise - teise rinktis - galėtų pasinaudoti visos dabartinės Ukrainos teritorijoje gyvenančios tautos, visi, kurie to nori.

Šaltinis: http://kremlin.ru/events/president/news/67843

http://static.kremlin.ru/media/events/video/ru/video_high/8O3OeJSMfLe9S1yzEISNdZJ08l4Xzhrp.mp4

Objektyviausia informacija iš Ukrainos.

P.S. Mano nuomone, Ukraina nėra mūsų kaimynas, todėl mums nėra ko kištis. Lietuvai reikia leikytis neutraliteto. Slavai susitars, o mūsų valstybės gali ir nelikti.