Mane visada domino, kiek gi tiesos Toros pasakojimuose? Kelis atsakymus man atskleidė
Judaizmas kaip savaime išnykstanti religija
Netikrų pasakojimų esama kiekviename trijų tūkstančių metų žydų istorijos laikotarpyje - išgalvotų, sufabrikuotų ir nepaprastai didingų. Galime pradėti nuo X a. pr. m. e., kai archeologai po kruopščių tyrimų nerado jokių karaliaus Saliamono, jo šventyklos ar imperijos pėdsakų. Pusę šimtmečio intensyviai kasinėjant Šventąją Žemę, dabar prieita prie tokios išvados. Tariamai galinga Dovydo ir Saliamono imperija, nusidriekusi nuo Nilo iki Eufrato, kurios pagrindu susikūrė šiuolaikinė Izraelio valstybė, neegzistavo. Tuo tarpu Biblijoje neminima didžioji Egipto imperija, kuri tuo laikotarpiu iš tiesų driekėsi nuo Nilo iki Eufrato. Šie dalykai, kaip ir Mozė, perskrodęs Raudonąją jūrą, turi būti priskirti pasakų sričiai. Naujojo tūkstantmečio pradžioje ekspertai pagaliau priėjo prie šios nepalankios išvados, pvz. -
Mythic Past, Biblical Archaeology and the Myth of Israel, Thomas Thompson, 1999
Mitinė praeitis, biblinė archeologija ir Izraelio mitas, Thomas Thompson, 1999 m.
David and Solomon, In search of the Bible’s sacred Kings, Israel Finklestein and N.A. Silberman, 2006
Dovydas ir Saliamonas, Ieškant šventųjų Biblijos karalių, Izraelis Finklešteinas ir N. A. Silbermanas, 2006 m.
The Quest for the Historical Israel, Finklestein and A. Mazar, 2007
Istorinio Izraelio paieškos, Finklešteinas ir A. Mazaras, 2007 m.
The Invention of the Jewish People, Shlomo Sand, 2009
Žydų tautos išradimas, Šlomo Sand, 2009 m.
Palestine, a Four Thousand Year History, Nur Masala, 2018.
Palestina, keturių tūkstančių metų istorija, Nur Masala, 2018 m.
Vikipedija mus tikina, kad Mozė tėra mitas. "Išėjimas", kuris tradiciškai yra žydų savasties pagrindas ir labiausiai paplitęs pasakojimas Vakarų pasaulyje[1], sukelia dideles konferencijas, kurios dažniausiai baigiasi tuo pačiu trejopu neigimu:
- Izraelio vaikų buvimo Egipte ar pabėgimo iš jo įrodymų nėra,
- jokių įrodymų apie jų žygį per Sinajaus dykumą
- jokių įrodymų, kad jie įžengė į Kanaaną ir užkariavo vietinius
Naujaisiais laikais žydams buvo suteikta žemė Palestinoje ir ji pavadinta Izraeliu. Didžios vilties įkvėpti jie buvo įsitikinę, kad archeologija patvirtins jų epinę istoriją, kaip ji klostėsi per praėjusius tūkstantmečius. Jie ėmėsi darbo su mentele vienoje rankoje ir Biblija kitoje, bet patyrė didelį šoką. Šventoji Žemė iš tiesų atskleidė jiems šimtmečius trukusį pamaldų monoteizmą tuo metu, kai apie jį rašoma jų senovės raštuose, tačiau tai buvo pagarba deivei, kaip rodo tūkstančiai figūrėlių, iškastų visur Judėjoje, kur jie kasinėjo. Visos jos buvo panašios - su galva, liemeniu ir didelėmis nuogomis krūtimis[2]. Taip pat nepavyko aptikti jokių pėdsakų apie Izraelio vaikų nuožmų įsiveržimą į Kanaaną, kaip teigiama jų tekstuose, be to, keistame įraše apie jų Jehovos dievą jis turėjo partnerę, savo "Ašeratą".
Nustatyta, kad X a. pr. m. e. visoje rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje buvo didelė sausra ("Mikėnų sausra"), kuri tęsėsi porą šimtmečių ir dėl kurios buvo apleista daugybė ūkių ir kaimų. Jeruzalė, pastatyta ant kalno, turėjo mažai vandens išteklių ar derlingų žemių, todėl tuo metu galėjo būti negyvenama arba, geriausiu atveju, tai buvo nedidelis kaimas, kuriame buvo prekiaujama alyvuogėmis - ir viskas. Ji neturėjo karaliaus, nes nebuvo karalysčių. Tik po šimtmečio Kanaane atsirado mažos karalystės - Judėja, Efraimas, Samarija (Izraelis), Moabas, Edomas ir kt. - ėmė kurtis, nes sausra atslūgo ir Egipto imperijos valdžia susilpnėjo. Pagrindiniai miestai, turėję šventyklas, tuomet buvo Samarija ir Megidas, bet ne Jeruzalė - pastaroji tik po kelių šimtmečių išaugo į klestinčią Judėjos sostinę.
Senovės Izraelis kartais buvo vadinamas Samarija, o asirai jį vadino Omrio arba Omridės žeme, nes karalius Omris buvo pirmasis jo karalius. Izraelis galėjo būti labiau tautos, o ne tautinės valstybės pavadinimas. Kaip regionas į vakarus nuo Jordano upės - į pietus nuo Galilėjos, į šiaurę nuo Efraimo ir Judėjos - 720 m. pr. m. e. jis buvo visiems laikams sunaikintas po to, kai suklydo mesdamas iššūkį galingai Asirijos imperijai. Asirų kariuomenė nugalėjo Izraelį ir jį prarijo, tada hebrajai ėmė keltis į pietus, į Judėją, kuri stiprėjo ir klestėjo.
Hebrajų raštuose buvo pasakojama apie žiaurų dievą:
Visa, kas skirta sunaikinimui, Viešpačiui yra švenčiausia.
Jo (Jahvės) nustatytos taisyklės buvo labai drakoniškos, o dievybės valia - visiškai barbariška. Svetimšalių grupės, kurių veiksmai ar net buvimas laikomi priešingais Izraeliui, Jahvės įsakymu pasmerkiamos genocidinėms žudynėms (Iš 17, 14; Kun 31; 1 Sam 15, 3); net broliavimasis su svetimšaliais sukelia marą (Kun 25, 9. 18). Kas nesutinka, tą Jahvė sudegina (Pr 11, 1-3; 16, 35); kas skundžiasi, tą Jis užmuša maru (Pr 11, 33; 14, 37; 16, 49) arba siunčia paskui save nuodingas gyvates (Pr 21, 6). Net ir nekaltai atliekami neleistini kulto veiksmai užtraukia mirtį (Iš 32, 35; Pr 15, 37-40)[3].
Ar gali išlikti jų kolektyvinis identitetas, kai tikėjimas jų Jahvės dievu blėsta?
Atrodė, kad į pagalbą ateis genetikos mokslas ir bus ieškoma "Abraomo geno". O gal tai tik parodys, kad Europos žydai kilę iš Chazarijos, imperijos Rusijos stepėse, kuri subyrėjo X a., kaip teigė Artūras Kestleris (Arthur Koestler)?[4] Kestlerio tezė išlieka gana patikima, nors istoriniai duomenys skurdūs: "Chazarija žlugo kiek anksčiau nei pasirodė pirmieji žydų buvimo Rytų Europoje požymiai, todėl sunku nesusieti šių dviejų dalykų." (Sand, p. 246)
Kalbant apie genetinius tyrimus, Šlomo Sandas mano, kad "esmė ta, kad po visų brangiai kainuojančių "mokslinių" pastangų žydų individo negalima apibrėžti pagal jokius biologinius kriterijus". (Sand, p. 278) Šiuolaikinis Izraelis tapo, - padarė išvadą Sandas,
"valstybė, kurios pagrindinis tikslas - tarnauti ne pilietiniam-egalitariniam demosui, o biologiniam-religiniam etnosui, kuris yra visiškai fiktyvus. (p.307)
Jis abejojo, ar tai gali išsilaikyti.
Žydai visada turėjo stiprią kolektyvinę būtį. Būdami intelektualūs ir kosmopolitiški žmonės, jie linkę stokoti prigimtinio ryšio su žeme, šalimi, geografija. Jų savęs suvokimas - tai nuolatinė karuselė, ar jie egzistuoja kaip rasė, tauta ar religija. Hebrajų raštas atsirado VIII a. pr. m. e. Tai vienas pirmųjų abėcėlinių raštų ir vienintelis taip ilgai išsilaikęs raštas. Per tūkstantmečius besitęsianti jų istorija suteikia jiems "mes" ir sujungia juos į vieną visumą. Jų galia kyla iš to, kad jie priverčia kitus tuo patikėti.
Šiandien Jeruzalėje aplink vadinamąjį Šventyklos kalną, kur žydai planuoja statyti Trečiąją šventyklą, tvyro jaudulys. Žinoma, jie to padaryti negali, nes jokios "Pirmosios šventyklos" niekada nebuvo, jokia šventykla toje vietoje niekada nebuvo pastatyta.[5] Jokia hebrajų šventykla nebuvo pastatyta kalno viršūnėje, o romėnai savo tvirtoves visada statydavo aukščiausiame vietovės taške. Tas didelis, lygus 35 akrų plotas buvo pastatytas kaip romėnų dešimtojo legiono vieta ir, stebėtina, išsilaikė du tūkstančius metų. Ant jo ar po juo niekada nebuvo Saliamono šventyklos ar jos griuvėsių. 6] Ta siena, prie kurios meldžiasi žydai, yra forto, kuriame gyveno Dešimtasis legionas - tas, kuris padėjo sunaikinti milijoną žydų[7] 70 m. po Kr.
Tai galėtų būti metas krikščionims atkreipti dėmesį į eilutę "Netikėk žydų pasakojimais" (Tit 1, 14).
Lygindami 1949 m. suformuotą Izraelio žemę (žr. žemėlapį) su senovės žeme, su pasigėrėjimu pastebėsime, kad vadinamojo Vakarų kranto teritorija, kurioje iš tikrųjų egzistavo senovės Izraelis (žr. žemėlapį), nebuvo įtraukta! Tai rodo tam tikrą istorinę painiavą. Be to, kaip jie galėjo pretenduoti į didelį Sinajaus dykumos gabalą, esantį visai netoli senovės Izraelio ar Judėjos?
Praėjus trims tūkstantmečiams, sužinojome, kad tiesa yra nepalyginamai didesnė. Holokausto istorija pasitarnavo tam, kad XX a. žydams būtų suteikta ypatinga "išrinktoji" tapatybė. Ji padėjo išsigelbėti, pasitelkdama dualizmą, pagal kurį Antrojo pasaulinio karo naciai buvo Blogis, o žydai, prieš kuriuos jie buvo nukreipti, buvo Geris. Šis manichėjiškas gėrio ir blogio dualizmas buvo įtvirtintas pokario Niurnbergo proceso metu, o nuo to laiko jį nepaliaujamai propaguoja pramogų industrija. Jei žydai buvo sučiupti blogųjų nacių, tai pagal šį šiuolaikinį sekuliarų kriterijų jie vėl galėjo iškilti kaip Išrinktieji. Viskas labai paprasta, tereikia žiūrėti Stepheną Spielbergą.
Šią temą nagrinėjo Giladas Atzmonas (Gilad Atzmon) knygoje "Klajojantis kas?" (The Wandering Who?):
Filosofas Ješajahu Leibovicas, kuris buvo ortodoksų žydas, kartą man pasakė: "Žydų religija mirė prieš 200 metų. Dabar nėra nieko, kas vienytų viso pasaulio žydus, išskyrus Holokaustą." Prisimenate ką? Prisiminti kaip? Uri Avnery 19.3.05[8]
[N.B., Atzmonas, sefardų žydas, užaugęs Izraelyje ir tarnavęs IDF, Marylebone magistrato teisme buvo pripažintas kaltu dėl "antisemitizmo" - jį sėkmingai padavė į teismą Kampanija prieš antisemitizmą! Tai buvo nerealu: tie vyrukai tiesiog nežino, kada sustoti.]
XX a. pabaigoje, kai tikėjimas kilmės istorijomis ėmė blėsti, Holokaustas virto bauginančia šiuolaikine religija, kuria tikėti privaloma. Kaip tapatybės pasas jis suteikia žydams vienybę ir sustiprina jų ypatingą statusą. Šiais laikais vien Anos Frank statula gali priminti šį naratyvą.
Kokį didelį poveikį mūsų pasauliui daro tokia netiesa! Kaip mokslo istorikas raginu pripažinti, kaip tuomet Vokietijos darbo stovyklose veikė normali higienos technologija.[9] Diskusijos šia tema uždraustos, nes establišmentas žino, kad pralaimės ginčą. Kalbant apie tai, kodėl jiems reikia jį palaikyti, turėkime drąsos atsakyti į šį klausimą.
Be abejo, Antrojo pasaulinio karo metais mirtinos nacių cianido dujų kameros buvo pačios veiksmingiausios ir jose žuvo milijonai žmonių. Taip. Jos nužudė milijonus vabalų, o ne žydų. Ar ne laikas žydams nustoti bandyti painioti save su vabalais? Tai nepadoru. Dėl savo aukšto IQ jų nuolatinis tvirtinimas, kad būtent juos, o ne vabalus, nužudė ciklonas, ir toliau iškreipia visą mūsų kultūrą.
Pavyzdžiui, apie 40 proc. darbo stovyklų kalinių buvo žydai. Tai nepakenčiama, ir kodėl tai nepakenčiama? Mums neleidžiama apie tai diskutuoti, nors tai yra viešai prieinama informacija.[10] Tai nepakenčiama, nes tai sunaikintų žydų "išrinktųjų" statusą. Jie sudarė mažiau nei pusę stovyklos kalinių. Bet tai reikštų, kad jie nebėra ypatingi. Tuo tarpu sakyti, kad homoseksualai buvo surinkti ir taip pat pasmerkti patekti į "mirties stovyklas", galima. Jiems leidžiama dalytis tuo, kad juos surinko Ze Evil Nazis. Jie gali dalyvauti išgalvotame pasakojime, nes žydų atžvilgiu jų būtų labai nedaug, todėl jų įsivaizduojamas buvimas nepanaikintų šventos, šventos žydų pražūties.
Arba paimkime kitą paprastą faktą: žydų mirtingumas stovyklose vidutiniškai nesiskyrė nuo kitų kalinių, t. y. apskritai jie mirė daugmaž vienodai. (Manau, kad) geriau vengti pateikti skaičius, nes mentalinis programavimas šioje srityje buvo toks negailestingas. Žmonės turi užrakintus protus, ir šiuo klausimu gausite tik trumpą garso įrašą, jei apskritai gausite. Vis dėlto, jei žmonija nori konstruktyvios ateities, ji turi ištverti atvirą diskusiją šia tema, kad ir kokia skausminga ji būtų. Būkime visiškai tikri, kad revizionistas laimės bet kokią tokią diskusiją. Pabandykime trumpą skambią frazę: "Aušvice žuvo daugiau katalikų nei žydų."[11] Tokie paprasti faktai galėtų (manau) būti veiksmingi. Arba, jei jums labiau patinka vengti vartoti žodį "J", kaip dėl: "Niekas nemirė nuo dujų per Antrąjį pasaulinį karą"; arba galbūt: "Didelių žmonių dujų kamerų žmonijos istorijoje niekada nebuvo" . Tokie paprasti teiginiai gali išsklaidyti baimę ir siaubą. Arba užuomina apie rožinę spalvą turėtų būti gana negąsdinanti, gal? Pabandykite pasakyti: "Gaila, kad jie neteisingai pasirinko spalvą". Mirtis nuo cianido palieka ryškiai rausvą kūną - tai deguonies atsisakymo mechanizmo rezultatas, ir nei Niurnberge,[12] nei kur nors kitur, nei Vokietijos darbo stovykloje nebuvo nė vienos užuominos apie rausvą lavoną. Blogas mokslas - jie neteisingai nustatė spalvą! Arba pabandykite šį trumpą Kevino Bareto (Kevin Barrett) panaudotą posakį: Kai 1942 m. vasarą Vokietijos lageriuose buvo pradėtas naudoti ciklonas, mirtingumas ne padidėjo, o sumažėjo.
Šie garsiniai fragmentai yra pakankamai trumpi, kad juos spėtumėte įterpti, kol bus pasuktas protinės spynos raktas[13].
Krikščionys turi suvokti, kad tikėti tuo, ko niekada nebuvo, nėra dorybė. Tai neišgelbės jūsų sielos. Abiejuose nuostabios trijų tūkstančių metų žydų istorijos galuose yra didžiuliai fantomai, prasimanymai, kuriais mes, gojai, buvome priversti tikėti. Tai, ko niekada nebuvo, kas niekada neegzistavo, įrašyta kaip faktas viso pasaulio knygose. Mums reikia kolektyvinės terapijos patirties aptariant tai, kas iš tikrųjų įvyko. Dabar mus gali išgelbėti tik Tiesos galia. Ar esame pajėgūs tai padaryti?
Galima daryti išvadą, kad judaizmas šiame XXI amžiuje neišvengiamai turi baigti savo egzistavimą vien dėl šiuolaikinių žydų intelektinės galios, kurie negali tikėtis nematyti, kaip žlunga jų tapatybę lemiantys pasakojimai. Tai buvo nuostabūs pasakojimai, bet jie niekada nebuvo tikri.
Svarbūs tekstai: Gilad Atzmon, The Wandering Who? 2011; John Tiffany, Fairytales a Scholarly Romp through the Old Testament, 2013; N. K. Breaking the Spell, the Holocaust Myth and Reality, 2014.
Notes
[1] Exodus ‘probably the most influential story ever told:’ Jan Assmann, From Akhenaten to Moses 2016, p.25.
[2] Sawah, Firas Jerusalem in the Age of the Kingdom of Judah, in Thomas Thompson 2003, pp.114-144.
[3] Donald Redford, Egypt Canaan and Israel in ancient times, 1992, p.274.
[4] Arthur Koestler, The Thirteenth Tribe: the Khazar Empire and its Heritage, 1976.
[5] Robert Cornuke, Temple 2014; Marilyn Sams, The Jerusalem Temple Mount Myth, 2014.
[6] “No archaeological evidence, direct or indirect, supports the proposal that ancient Jerusalem should be sought within the present-day Temple Mount.” Geva H. and de Groot, A.’The City of David is not on the Temple Mount,’ Israel Exploration journal 2017, 67,1, pp.32-49, 32.
[7] Over one million killed: Josephus The Wars of the Jews; the Roman historian Tacitus has less, 600,000.
[8] Quoted in Atzmon, The Wandering Who? P.148.
[9] NK, Breaking the Spell, The Holocaust Myth and Reality, 2014; whatreallyhappened.info.
[10] whatreallyhappened.info/daily.html (discussed in my book Breaking the Spell which is NB hard to obtain).
[11] whatreallyhappened.info => Bletchley Park Decrypts => Deaths at Auschwitz in 1942
[12] whatreallyhappened.info/pinknotblue.html
[13] For the changing zeitgeist on this topic, compare Ron Unz’s 2017 article russia-insider.com/en/mainstream-holocaust-narrative-substantially-if-not-entirely-false-editor-top-us-conservative-site with his more recent www.unz.com/runz/american-pravda-harvard-racial-discrimination-and-holocaust-denial/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą