2018-01-29

Du skirtingi požiūriai į žydų „Holokaustą“



Antono Blagino straipsnio pirma dalis - „Grynai žydiškas požiūris“, buvo paskelbta mano bloge pernai. Išversti antrą šio straipsnio dalį paskatino tai, kad joje pateikiami žydų kolaboravimo su nacistais faktai. Būtent kolaboravimu su nacistais pastaruoju metu Izraelio sionistai kaltina lenkų ir kitas Europos tautas, tai laikoma įrodymu dalyvavimo šių tautų, būtent tautų, o ne atskirų jų piliečių, žydų Holokauste.



Žemiau pateikiamas tolimesnis Antono Blagino straipsnio vertimas:

Kitas požiūris, ne žydų

Iliustracijai aš paėmiau foto, padarytą toje pačioje vietoje ir to paties fotografo dalyvaujant tiems patiems žmonėms! Stebint besišypsančią moterį, pažymėtą raudonu apskritimu, ir pažvelgus į šios fotografijos antrą planą tampa suprantama, kad tai yra taip vadinama istorijos „rekonstrukcija“, o viršutinė fotografija, kur tie patys žydai stovi fone geležinkelio vagonų, išeitų, - falsifikatas, kuris pateikiamas kaip tiesa.



Kita tiesa apie Holokaustą:

ŽYDAI TARNYBOJE PAS NACISTUS

Trečiasis Reichas buvo žydų pagimdytas, ir todėl žydai jam viskuo padėjo. Maža to, kad visą Reicho vadovybę sudarė žydai, vokiečių armijoje tarnavo virš 150 tūkstančių žydų – po vieną iš kiekvienos Vokietijos žydų šeimos…

Žydų gražuolė

Šoiruojančiai garsia tapo Stela Goldšlag (vok. Stella Goldschlag, pagal vyrą Stela Kiubler, gyvenimo metai 1922 – 1994). Tai buvo graži Berlyno „arijų“ išvaizdos žydaitė – mėlynakė blondinė.

Baigusi mokyklą (jau atėjus į valdžią nacistams) gavo madingų drabužių dizainerio išsilavinimą. Prieš pat karą ištekėjo už žydo muzikanto Manfredo Kiublerio. Dirbo kartu su juo priverstiniuose darbuose Berlyno fabrike.

1942 metais prasidėjo deportacija kai kurių žydų į darbo stovyklas, bet ji su tėvais bandė slėptis nuo perkėlimo, pereidama į nelegalią padėtį. 1943 metų pradžioje Stelą išaiškino ir areštavo. Kad išgelbėti save ir savo tėvus dabar jau nuo neišvengiamos deportacijos, ji sutiko bendradarbiauti su nacistais.

Pagal gestapo užduotį ji naršė Berlyną ieškodama besislapstančių žydų, kuriuos atradusi, įskųsdavo Gestapui.

Duomenys apie jos aukų skaičių svyruoja nuo 600 žydų, kas tiksliai įrodyta, iki, spėjama, 3000. Buvo taip pat sunaikinti jos tėvai, ir vyras, dėl kurių ji ir sutiko išdavystei. Bet ir po jų mirties gražuolė toliau skundė žydus nacistams. Už tai ji sugebėjo išgelbėti kelis savo buvusius klasės draugus ir pažįstamus. Ir, žinoma, save, mylimą...

Pasibaigus karui mėgino pasislėpti. Pagimdė dukterį, kuri gyva iki šiol, vardu Ivona Meisl ir labai nepalankiai vertina savo motiną.

Stela Kiubler buvo suimta sovietinių specialiųjų tarnybų 1945 metų spalio mėnesį ir nuteista kalėti 10 metų. Po to sugrįžo į Vakarų Berlyną, kur irgi buvo nuteista 10 metų kalėti, bet nekalėjo, nes buvo jau vieną kartą kalėjusi už tą patį nusikaltimą.

Charakteringa, kad Stela ištekėjo antrą kartą už buvusio nacisto. 72 metų amžiaus nusižudė.

Žydai – gestapo agentai

Vienu iš žinomiausių sionistinių Gestapo agentų buvo prekiautojas žydais Rudolfas (rečiau) Izraelis Kacner (Kastner) — vienas iš Vengrijos žydų lyderių. Karo metais Kacner ne kartą lydėjo SS karininką, Gimlerio patikėtinį — Kurtą Becherį jam lankant koncentracijos stovyklas. Rudolfas Kacner sudarė su vokišku kuratoriu Eichmanu žydų emigracijos sandorį, kurios dėka maždaug 1700 jo giminių, pažįstamų, vengriškų Sochnuto valdininkų, jų šeimų nariai ir t.t. specialiu traukiniu, vokiečių duotu, 1944 metų birželio 30 dieną išvyko į Šveicariją. Už tai Kacner užmokėjo vokiečiams 8,6 milijonus šveicarų frankų, bet kiek iš viso jis surinko pinigų — nežinoma.

Viso Kacneris išvežė iš Vengrijos virš 5 tūkstančių turtingų ir reikalingų žydų. Paskutinius karo mėnesius jis linksmai leido laiką SS karininkų vokiečių bendrijoje — važinėja po koncentracijos stovyklas kartu su vokiečių karininkais, gėrė su jais, žaidė kortomis, gali būti, kaip ir jie miegojo su moterimis, laikomomis koncentracijos stovyklose.


1955 metais, iki arešto, laisvas Eichmanas davė interviu olandų žurnalistui, kuriame taip charakrterizavo savo santykius su Kacneriu:

„Šitas dr. Kastner buvo jaunas žmogus maždaug mano amžiaus, šaltas kaip ledas juristas ir fanatiškas sionistas. Jis sutiko padėti raminti žydus nuo pasipriešinimo deportacijai ir net palaikyti tvarką stovyklose, kur jie buvo surinkti, jeigu aš užmerksiu akis ir leisiu keliems šimtams ar net tūkstančiams jaunų žydų nelegaliai emigruoti į Palestiną. Tai buvo geras sandoris. Palaikymui tvarkos stovyklose išlaisvinimas 15, net 20 tūkstančių žydų – sumoje jų galėjo būti ir daugiau – man neatrodė per daug didele kaina. Po kelių pirmųjų susitikimų Kacneris niekada nerodė baimės prieš mane – stipriu žmogumi iš Gestapo. Mes vykdėme derybas absoliutiškai lygiomis... Mes buvome politiniai oponentai, bandantys susitarti, ir mes absoliučiai pasitikėjome vienas kitu. Sėdėdamas pas mane, Kastneris rūkė cigaretes... vieną po kitos. Su jo puikiomis manieromis ir savitvarda jis pats galėtų būti idealiu karininku“.

Paskutiniais metais Kacner parodė tiesiog stebinantį rūpestį kaip minimum keturiems aukštiems SS karininkams, vienas iš kurių, Kurt Becher dėka jo parodymų buvo išteisintas Niurnbergo teisme. Su šituo Becheriu surišta tamsi istorija: pirmomis pokario dienomis jis padedamas 3 žydų bandė perduoti Sochnutui ir Džoitingui gautus iš Kacnerio už traukinį 2 milijonus dolerių, panaudojimui jų žydų tautos gerovei (jo paties žodžiai). Prieš patenkant reikiamu adresu, lagaminai su pinigais patenka į rankas Amerikos kontržvalgybai. Žydų organizacijoms galiausiai patenka į rankas tik 50 tūkstančių dolerių. Reikia tiktai spėlioti: arba Becher „nepridėjo“ gana esminės sumos, arba amerikiečiai „palengvino“ lagaminus, arba tai padarė žydai-nešikai. Įdomu, kad Gimleris nurodė pulkininkui Becheriui dalyvauti visuose grynakraujų žydų Eichmano ir Kacnerio susitikimuose.

1957 metais Kacneris buvo nužudytas Tel Avive grupės „per stebuklą išgyvenusiųs holokaustą“ Vengrijos žydų.

Dar buvo organizatorius Prahos „žydų sielų mugės“ Robertas Mandler — atstovas Žydų agentūros buvusioje Čekoslovakijoje ir kartu vokiečių agentas, Čekoslovakijos gestapo skyriaus viršininko Fošo pavaduotojas. Mandler pagal sutartį su vokiečiais išvežė iš Čekoslovakijos šimtus sionistinių funkcionierių ir finansinius tūzus. Kartą su išpirktais iš nacistų turtuoliais ir aktyvistais išvyko laivu „Patrija“ į Palestiną, kur buvo išsiųsta grupė jaunų žydų iš Čekoslovakijos. Kada laivas jau buvo atviroje jūroje, sionistų emisarai iššniukštinėjo, kad kai kurie iš vaikinų visai nesiruošia papildyti eiles taip vadinamų „chalucų“ — jaunų Palestinos kolonizatorių ir nenori su ginklu rankose varyti palestiniečių iš jų gimtų vietų. Jie ketino įstoti į Artimuosiuose Rytuose formuojamus būrius čekoslovakų jaunimo, kurie ketino slapta sugrįžti į Europą ir įsilieti į generolo Svobodos išsilaisvinimo armiją. Apie „išdavikus“ buvo pranešta sionistų centrui Palestinoje, įsakiusiam izoliuoti juos nuo kitų keleivių.

Tai sunku įsivaizduoti, bet sionistams dalyvavimas Čekoslovakijos žydų ginkluotoje kovoje su hitleriniais okupantais buvo neleidžiamu pažeidimu sandorių įkalintųjų su nacistais.

Pagal parodymus vieno iš aukščiausių SS karininkų Karlo Damo, nacistai suformavo iš sionistų žydų policiją tvarkos palaikymui koncentracijos stovykloje “Teriseen,” Čekoslovakijoje. Karlas Damas nurodė, kad dėka sionistų agentų pagalbos, nuo 1941 iki 1945 metų jiems pavyko išsiųsti daugiau nei 400.000 Čekoslovakijos žydų į darbo stovyklas.

Vokiečių rašytojas Julius Madir patvirtino, kad egzistuoja ilgas sąrašas sionistų lyderių, aktyviai bendradarbiavusių su nacistais. Jų vardai užima 16 puslapių! Tarp jų yra aukščiausių Izraelio oficialių asmenų vardai. Pavyzdžiui Vaicmanas, Moše Šaret, David Ben-Gurion, Ichak Šamir ir kiti.

Pačiais svarbiausiais nacistiniais sionistų draugais duvo Kurtas Becher ir Adolfas Eichman — 100-procentinis žydas, nors pagal dokumentus jis buvo austru. Jo SS bendražygiai stebėjosi, kaip pas juos pateko žmogus su ryškiai išreikša semitine nosimi. „Pas jį snukio centre styro raktas nuo sinagogos!” — sakydavo jie.

Be plačiai žinomo Rezo Kacnerio (jis ir Rudolfas, o galiausiai Izraelis) — žydų agentūros Vengrijoje pirmininko pavaduotojas, padėjusio naciams deportuoti vengrų žydus į darbo stovyklas, ir Faifelio Polkeso — vadovo sionistų karinės organizacijos „Chagana“ ir tuo pačiu metu gestapo agento Palestinoje, buvo dar ir Adolfas Rotfeldas — pirmininkas Lvovo judenrato vadovavęs iš pradžių deportacija vietos žydų į geto o po to ir jų perkėlimu į darbo stovyklas; Maks Goliger — šefas taip vadinamos „žydų tvarkos tarnybos“ Lvove ir tuo pačiu agentas vokiečių saugumo policijos, medžiojęs Lvovo žydus kaip žvėris; Šama Štern — Budapešto judenrato pirmininkas, pirmininkai judenratų Olandijoje Vainbergas ir Vainšteinas, Manfred Raifer, Leopold Gere Čekoslovakijoje.

Sąrašą galima tęsti iki begalybės...

Šiuos išvardintus aukščiau nacistų parankinius vienijo ir tai, kad visi jie užėmė svarbius postus sionistų hierarchijoje. Taip pavyzdžiui, paminėtas aukščiau pirmininkas Lvovo judenrato Adolfas Rotfeld, kartu užėmė sionistų draugijų krašto tarybos viceprezidento postą, būdamas tuo pačiu metu kolonijinio fondo „Karen Chaesod“sekretoriato nariu. Leopoldas Gere buvo direktoriumi Paryžiaus „Žydų persikėlimo fondo“ (panašiai, kaip ir kitas seniausias lenkų sionistas, pirmininkas analogiško fondo Varšuvoje ir gestapo Nosigui, nužudytas Varšuvos geto kalinių, Gere dalinosi su nacistais nužudytų žydų turtą). Pirmininkas judenrato Černovicuose Manfredas Raifer vadovavo Bukovinos sionistinei organizacijai ir kartu vadovavo žydų agentūrai (Raifer išgarsėjo pagiriamaisiais straipsniais apie Trečią reichą ir jo fiurerį 30-jų pradžioje). Maksas Goliger iki savo paskyrimo viršininku taip vadinamos „žydų tvarkos tarnybos“ Galicijoje vadovavo vietinei jaunimo sionistinei organizacijai.

Jeigu skaičiuoti visus sionistinius nacizmo parankinius, tai sąrašas išeis gana ilgas. Ypač jeigu į jį įtraukti visus tuos, kurie per leidžiamuse žydų geto laikraščiuose kvietė savo tėvynainius paklusnumui ir bendradarbiavimui su nacistais, ir tuos, kas taip vadinamos žydų policijos sudėtyje padėjo nacistams gaudyti ir deportuoti į darbo stovyklas dešimtis ir šimtus tūkstančių žydų.

Reikia pažymėti, kad visi leidžiami geto laikraščiai priklausė prieškarinėms vietinėms sionistų organizacijoms. Daugumoje atvejų, nacistai ne tiktai išsaugojo šiuos laikraščius, bet ir padidino jų darbuotojų skaičių.

Žydai – abvero agentai

Admirolo Kanario žvalgybos žinyba — abver — “knibždėjo nuo žydų, tame skaičiuje ir grynakraujų“ (Л. Фараго. “Игра лис”. Нью-Йорк, 1971 г.). Nuo 1941 metų birželio agentu numeriu “А.2408” tapo baronas Voldemaras Opengeimas. Ypatingai išgarsėjo nacistiniame šnipų žinyboje užsitarnavo Vengrijos žydas Endriu Džordži, padėjęs Eichmanui keisti žydus į reichui reikalingas prekes.

50-ais metais, pasėdėjęs kelis metus už bendradarbiavimą su „naciais“, jis pakeitė pavardę ir tapo sėkmingu verslininku. (Амос Илан. “История Джоэля Бранда”. Лондон, 1981 г.).

Viena iš pačių geriausių vokiečių slaptų agentų-moterų Antrojo pasaulinio karo metu buvo Vera Šalburg (Vera Schalburg), kuri gimė 1914 metais Kijeve žydų šeimoje. Vera dirbo šokėja Paryžiaus naktiniame klube, vėliau persikėlė į Hamburgą, kur tapo meiluže aukšto abvero darbuotojo Dirkso Cgilmaro. Dirksas priėmė ją į tarnybą abvere. Kur ji užsirekomendavo kaip geriausia vokiečių žvalgė-moteris. 1940 rugsėjo mėnesį Vera ir du kiti agentai siunčiami į Škotijos pakrantę, bet greitai visi jie buvo areštuoti. Jos palydovus pakorė kaip šnipus, o Vera pradingo. Manoma, kad ją perverbavo anglai — Veros Šalburg asmeninė byla karinės žvalgybos (MI5) iki šiol įslaptinta.

Žydai Vokietijos ginkluotose pajėgose tęsinyje...

Šaltinis: 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą