Kunigas Alfonsas Bulotas: Iš Laisve dvelkiančios palėpės, po 29 Lietuvos laisvės metų į “masonerijos voratinklį"

Skiriu tiems kurie prisisegę mėlyną „niezabudką“ – TSRS okupantų pergalės Gegužės 9 dienos atvirukų simbolius su žibuoklėmis. Kaip sveikinimus, mes mokiniai gaudavome tokius ženklus tarybinėje mokykloje ir iš tarybinių mokytojų. „Ir atleisk jiems Viešpatie, jeigu jie nežino ką daro“- (Šventas Raštas) Sutriko Šventas Tėvas Pranciškus, kai iš Bolivijos prezidento, kaip dovaną gavo pjautuvą ir kūjį – bolševikų simbolį su paniekintu Kristaus atvaizdu. Priėmė tokią „dovaną“ Šventas Tėvas su tokiu ženklu ir manau, kad vėliau pasielgė protingai.

Nuo namo palėpėje slėptos vėliavos, Lietuvos savanorio kario uniformos, kurią tėvelis nešiojo dar ir bolševikams užėjus, vaikams ugdėsi nepriklausomybės ir laisvos Lietuvos jausmas. Ko neturėjo komunistinių šeimų vaikai. Tad mums vaikam laisvė švietė iš palėpėje paslėptų nepriklausomos Lietuvos ženklų: vėliavos, tautinė simbolika tėvelio karinėje uniformoje ir laukimas to momento kada mes vėl būsime laisvi. Visaip ją šventėme vaikystėje ir vaikiškuose žaidimuose nugalėdami rusus ir dainas partizaniškas ir tautines dainuodami ir gyvenime niekada nesiskyriau su tautine simbolika. Netgi tada kai už ją sodindavo į kalėjimą, tremdavo į Sibirą. Užėję saugumiečiai į klebonijos raštinę ir ten po stiklu rašomojo stalo viešai matydavo gerbiamą Lietuvos vėliavą. Tą matė visi užėję į mano raštinę. Bet tai nepraėjo nepastebėtai ir smurtaujant. Šitie ženklai buvo kelrodžiai pasirenkant ir gyvenimo būdą - Kauno kunigų seminarijoje – pašaukimą - liudyti tiesą iki pačios aukščiausios dieviškumo tiesos. „Kam aš Dievo vardu atleisiu nuodėmes čia žemėje, ten ir danguje jos bus atleidžiamos“ ( Šv. Raštas ) Ne keršyti, ne pykti, bet atleisti. Netgi Kauno kunigų seminarijoje, kuri KGB buvo akylai sekama, mes klierikai, kurie tikėjome Dievu ir Lietuvos laisve, ( nes tai buvo svarbu kiek Bažnyčia prisidės prie tautos Laisvės sąmoningumo ) nebijojome švarko atlape nešioti tautinę simboliką Lietuvos vėliavėlę už kurią galėjome bet kada būti pašalinti KGB iš kunigų seminarijos. Ir buvo Seminarijos vadovybei uždrausta man duoti kunigystės šventimus. Seminarijos vadovybės atsakymas KGB:“ kad aukščiausiu laipsniu baigusiam Seminariją auklėtiniui, bet kuris pogrindžio vyskupas V. Sladkevičius arba J. Steponavičius jam suteiks šventimus ir jūs turėsite nesugaunamą pogrindžio kunigą. Šito KGB bijojo. Šitokio pasididžiavimo jausmo liudyti moralines ir tautines vertybes, manau neturėjo nė vienas minkštų patalų ir sotaus stalo vakarietis, dabar mus pradėjęs mokyti naujo globalizacijos naikinamo pasaulio ar net kitaip suprasti 10 Dievo įsakymų. Tad matydamas klastingai vykdomą neteisingumą mano tautos atžvilgiu, negaliu tylėti ir nepasakyti, kad toks tautos žeminimas paskutiniais metais ar nepareikalaus vėl už klaidas ir dar didesnės atgailos, kurią jau nešėme 50 metų sutikdami bolševikinį okupantą Vilniuje su tautiniais drabužiais ir su gėlėmis, palikdami sąmoningą laisvės Lietuvą vienui vienai kautis partizaniniam kare iki paskutinio jos sūnaus partizano. Išlikęs kaip visada besipriešinantis bet kokiai netiesai per 50 okupacijos metų ir ne kartą pasikėsinant į mano gyvybę , kad aš norėjau ne sau o savo tautai laisvės, mokiau tautiečius nemeluoti, ginti moralines tautos vertybes, tad noriu kreiptis į tuos kurie žaidžia mūsų tautos laisve, keistais ženklais išduodami už laisvę žuvusiuosius. Pirmą kartą kada jie žuvo gindami Lietuvos laisvę okupacijos metais ir antrą kartą dabar, kada Lietuva pratinama negerbti jos laisvės simbolių, demonstratyviai rodydami „ masoniškus“ ženklus , trinat Kremliui rankas, kad gal jau laikas pulti, nes tauta nuvertino tai už ką partizanai aukojo gyvybes? (Manau yra visokių ženklų išduoti save, kitą, tautą netgi labai nekaltu, kaip aukščiausiu meilės išraiškos ženklu, kada Judas bučiuodamas išdavė savo mokytoją Kristų) Pakako vienai aktoriai šou laidoje kažkaip keistai, sakyčiau artistiškai parodyti sveikinimo gestą ir pasipiktinimo banga nusirito net iki Amerikos. O mane labai įžiedžia ir tuos mano parapijiečius, kurie kitaip suprato ir supranta laisvės simbolius, “ Niezabudkos“ ženklus demonstruodami Lietuvos laisvės minėjimuose ir įsiklausant į paskutinę JAV prezidento Barack Obamos, atsisveikinimo kalbą, kad kas pažemina savo šalies vertybes ,( tai jis kalbėjo su ašaromis akyse) tas netenka laisvės. Aš pritariu JAV, buvusio prezidento žodžiams, lankiusio Lietuvą.

Vadžgirio mokyklos dar mokiniai buvo ištremti į Sibirą už tai, kad jų piešimo sąsiuviniuose rado nupieštus Gedimino stulpus o ne Kremliaus žvaigždę? Kaip jūs jaučiatės prieš tuos kuriems lageryje, beveik vaikams nuo kaklo plėšdami kryželį, kurį įdavė motina, stribas vaikui siūlydavo vietoje kryželio duonos, bet net alkani vaikai neatsisakė lietuviško tautinio kryželio. Reikia Lietuvai ir dabar tokių vaikų ir tokio jaunimo.

Sakykite kas jus „niezabudkų“ mylėtojai pakeitė? Kodėl jūs, tai kas mūsų tautai buvo nepriimtina nei caro laikais, nei bolševizmo laikais, išsaugoję savo tautos orumą, šiandieną, manau, lengvabūdiškai pasinaudojote sausio 13 Lietuvos piliečių laisvės demokratijos teise - tautinės simbolikos, vertybių iškeitimu. Nusimeskite šiuos provokacinius ženklus kol Maskva nesuskaičiavo ( ji ir Ameriką skaičiuoja ) ar jau visa Lietuva pasipuošė, naikindama taip sunkiai atgautas vertybes sausio 13. Manau žaisminių galių aktoriai ne raudonu kaip ankščiau savo himne giedamu žiedu, bet manau postkomunistiniu naujadaru liberaliuoju „ niezabudkos“ žiedu skverbiasi į žmonių protus.

Pagarbiai, Sausio 13 gynėjas kun. A. Bulotas

P.S. Manau, kad ir “niezabudkos“ mylėtojai pasielgs protingai, kaip pasielgė Šventas Tėvas Pranciškus su Bolivijos Prezidento padovanotu kūju ir pjautuvu ir su išniekintu Kristaus atvaizdu, kurio mes viešai demonstruojant nematome. Taip pat patariu paskaityti Aukščiausios tarybos Pirmininko V. Landsbergio sausio 13 testamentą...“kai bus sunku glauskitės prie bažnyčių.“

Šaltinis: Laisvas laikraštis