Po šių pasisakymų VKI vadovą užsipuolė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kultūros ministrė bei Ministrės Pirmininkės Ingos Ruginienės patarėjas Ignas Algirdas Dobrovolskis. Savo ruožtu Kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė nusprendė sudaryti komisiją šiam kalbiniam atvejui ištirti.
Žmogaus teisių organizacijų vertinimu, tokie veiksmai siunčia signalą visuomenei, kad šiuo metu pradedama ryžtinga valstybinės lietuvių kalbos politikos peržiūra, grindžiama ideologinėmis nuostatomis, kuri neišvengiamai privers revizuoti ir pačius ginčijamo žodžio („čigonas“) kilmės bei vartosenos šaltinius, dėl kurių šiuo metu keliama politinė isterija.
Jos nurodo, kad Lietuvoje yra daugybė vietovių, kurių pavadinimuose vartojamas ginčijamas žodis „čigonas“ (Alytaus rajone yra Cigoniškių gyvenvietė, Kėdainių apylinkėse – Čigoninė, o Utenos krašte – Čigoniškės ir kitos), todėl, anot jų, šie pavadinimai turėtų ne mažiau įžeisti skundo autorę K. Mačiulevičiūtę, nei minėtos parduotuvės pavadinimas.
Organizacijų teigimu, vadovaujantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, kultūros ministrės bei Ministrės Pirmininkės Ingos Ruginienės patarėjo Igno Algirdo Dobrovolskio logika, visuomenė bus įpareigota keisti ne tik parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimą, bet ir pervadinti visas Lietuvos gyvenvietes, kurių pavadinimuose vartojamas šis žodis, pakeičiant juos romų pavadinimais.
Dar daugiau, Lietuva, įgyvendindama tokius ideologinius sprendimus, būtų priversta keisti esamus žodynus, kvestionuoti istorinius šaltinius, perbraižyti žemėlapius, perrašyti istoriją ir netgi riboti tam tikrų pavadinimų vartojimą oficialiuose valstybės bei savivaldos institucijų dokumentuose. Akivaizdu, kad tai prieštarautų protingumo kriterijams ir sukurtų neproporcingas bei sunkiai pagrindžiamas pasekmes.
Primena, kad lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas yra aiškiai įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje – tai esminis valstybės tapatybės, istorinio tęstinumo ir kultūrinio suvereniteto garantas.
Jų vertinimu, aptariamas atvejis primena okupacinę Lietuvos praeitį, kai Lietuvos SSR okupacinis režimas siekė iš viešosios vartosenos šalinti ne tik atskirus žodžius, bet ir ištisus istorijos tarpsnius, taip silpnindamas lietuvių tautos istorinę ir kultūrinę savimonę.
Pastebi, kad prie nesiliaujančių kėsinimų į valstybinę lietuvių kalbą ir jos darkymo eksperimentų prisideda ir Vilniaus universiteto „naujakalbės“ projektai, iš kurių, regis, jau visa Lietuva „išmoko“ tarti ir linksniuoti dirbtinai skambančias formas, tokias kaip juokingoji (-asis) „žmoga“.
Atkreipia dėmesį, kad šalies Konstitucija garantuoja žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros paveldo dalis, juose nėra menkinamos konotacijos, todėl teisės požiūriu yra negalimas joks priekabiavimas prie VKI vadovo, nes šie žodžiai visada buvo vartojami, jie užfiksuoti žodynuose ir savaime nėra ir negali būti laikomi nusižengimu. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą išaiškinęs, jog žodžio laisvė saugo ne tik tai, kas yra priimtina ar patogu, bet ir tai, kas erzina, provokuoja ar žeidžia.
Taip pat atkreipia dėmesį, kad VKI vadovo diskreditavimui yra pasitelktas praktikoje ne kartą taikytas vadinamasis „ekspertinio vertinimo“ instrumentas. Kaip pavyzdį jos nurodo atvejį, kai Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės, lingvistikos specialistės Gintarė Herasimenkienė ir Samanta Kietytė parengė tendencingas išvadas dėl mokytojos Alinos Laučienės, kuriai buvo inicijuota šališka baudžiamoji bylą, kad pastaroji išdrįso reikalauti, jog į Lietuvą atvykę migrantai laikytųsi pareigos mokytis valstybinę lietuvių kalbą. Pažymima, kad tai nesugebėjo suklaidinti Vilniaus apylinkės teismo, kuris atmetė minėtų eksperčių (Gintarės Herasimenkienės ir Samantos Kietytės) ideologizuotas išvadas ir visiškai išteisino mokytoją Aliną Laučienę.
Išplatintame dokumente organizacijos reikalauja:
Kultūros ministrę nedelsiant nutraukti VKI vadovo Audriaus Valotkos politinį persekiojimą.
Prašo Seimą užkirsti kelią Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai kištis į kalbos politikos ir kultūrinės tapatybės klausimus.
O Kultūros ministerijos sudarytos komisijos narių – Luko Alsio, Kristinos Gasiulytės bei Ramūno Čepaičio – prašo išlaikyti profesinį principingumą, nepasiduoti politiniam ar ideologiniam spaudimui, vadovautis objektyviais mokslo bei istorijos šaltiniais, užtikrinant nešališką teisės viršenybės principus atitinkantį vertinimą.
Reikalavimą pasirašė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos Kultūros Kongreso garbės prezidentas, Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ ir „Mokslo Lietuvos“ redakcija.
Visas reikalavimo tekstas pridedamas
DĖL AUDRIAUS VALOTKOS PERSEKIOJIMO
Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos komisijai:
- Ministerijos kancleriui Gerb. Lukui Alsiui,
- Ministerijos Kultūros edukacijos politikos grupės vadovei Gerb. Kristinai Gasiulytei
- Ministerijos Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyriaus patarėjui Gerb. Ramūnui Čepaičiui
Kopijos:
Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos ministrei pirmininkei Ingai Ruginienei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai
Žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ
IR KITŲ PILIETINIŲ ORGANIZACIJŲ
REIKALAVIMAS
2026 m. balandžio 14 d.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos, vadovaudamosi konstituciniais teisinės valstybės principais ir žodžio laisvės apsauga, reiškia aiškų ir nedviprasmišką vertinimą: viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos ir Kultūros ministerijos veiksmai, susiję su Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovo Audriaus Valotkos veikla, duoda pagrindą išvadai dėl pažeidžiamų pamatinių demokratijos vertybių Lietuvoje.
Visiškai pritariame 2026 m. kovo 23 d. Tautos forumo protestui dėl VKI vadovo politinio persekiojimo ir griežtai smerkiame Kultūros ministrės Vaidos Aleknavičienės bei Ministrės Pirmininkės patarėjo Igno Algirdo Dobrovolskio iniciatyvas, kuriomis siekiama bausti ar pašalinti iš pareigų Audrių Valotką dėl jo profesinių paaiškinimų, susijusių su lietuvių kalbos vartosena, t. y. pateiktą lietuvių kalbos žodžių išaiškinimą dėl Šiaulių romų integracijos centro vadovės Konsuelos Mačiulevičiūtės viešos pretenzijos, esą ją įžeidžia žodis „čigonas“.
Faktinės aplinkybės
Septynerius metus Kaune įsikūrusios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas niekam neužkliuvo ir nekėlė jokių abejonių dėl šio pavadinimo teisėtumo, tačiau netikėtomis aplinkybėmis jis ėmė kelti pasipiktinimą Šiaulių romų integracijos centro vadovei, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, kultūros ministrei Vaidai Aleknavičienei, premjerės Ingos Ruginienės patarėjui Ignui Algirdui Dobrovolskiui bei kitiems šios problemos eskalavimu suinteresuotiems asmenims.
Ypač teisinį susidomėjimą kelia tai, kad kalbos klausimai, kurie pagal savo prigimtį priklauso lingvistikos, kultūros ir akademinių diskusijų sritims, netikėtai buvo perkelti į politinio spaudimo ir administracinių sankcijų lygmenį – Kultūros ministrės Vaidos Aleknavičienės sprendimas pareikalauti Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo pasiaiškinimo dėl to, kad žodis „čigonas“ ir „negras“ lietuvių kalboje neva nėra vartotini, jos sprendimas sudaryti komisiją (Lukas Alsys, Kristina Gasiulytė, Ramūnas Čepaitis) kalbiniam atvejui ištirti, siunčia signalą visuomenei, jog šiuo metu yra pradedama ryžtinga valstybinės lietuvių kalbos politikos peržiūra.
Dėl konstitucinių principų pažeidimo grėsmės
Žmogaus teisių organizacijoms nekyla abejonių, kad šiuo atveju valstybinės lietuvių kalbos politika peržiūrima dėl ideologinių nuostatų. Taigi pripažįstant, jog valstybinės kalbos politika yra peržiūrima ir ją teks pritaikyti prie tam tikrų ideologinių nuostatų, neišvengiamai iškyla būtinybė revizuoti ir pačius ginčijamų žodžio („čigonas“) kilmės šaltinius, dėl kurių keliama politinė isterija.
Tikėtina, kad skundo autorei K. Mačiulevičiūtei yra žinoma, jog Lietuvoje yra daugybė vietovių su ginčijamo žodžio „čigonas“ pavadinimais. Pvz., Alytaus rajone yra Cigoniškių gyvenvietė, Kėdainių apylinkėse – Čigoninė, o Utenos krašte – Čigoniškės ir daugelis kitų. Mūsų įsitikinimu, šie pavadinimai turėtų nemažiau įžeisti skundo autorę, nei minėtos parduotuvės pavadinimas. O vadovaujantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Kultūros ministrės bei minėto premjerės patarėjo logika, visuomenė privalėtų keisti ne tik parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimą, bet ir pervadinti visas Lietuvos gyvenvietes, keičiant jas į romų pavadinimus.
Dar daugiau, Lietuvos valstybė įgyvendindama tokias ideologines užgaidas privalėtų peržengti pavienio atvejo ribas ir pradėti sisteminę visos kalbinės bei kultūrinės erdvės reviziją. Tai reikštų ne tik viešosios kalbos vartosenos peržiūrą, bet ir būtinybę keisti esamus žodynus, kvestionuoti istorinius šaltinius, perbraižyti žemėlapius, perrašyti istoriją ir netgi riboti tam tikrų pavadinimų vartojimą oficialiuose valstybės bei savivaldos institucijų dokumentuose. Taigi šiuo atveju subjektyvus asmens įsižeidimas yra pasitelkiamas precedentu, galinčiu daryti įtaką įvairioms Lietuvos gyvenviečių bendruomenėms, savivaldos institucijoms, švietimo ir mokslo įstaigoms, verčiant jas nuolat peržiūrėti ir koreguoti savo vartojamą kalbą ne pagal objektyvius kriterijus, o pagal kintančius emocinius ar ideologinius vertinimus. Akivaizdu, jog tai yra absurdiška ir prieštarauja protingumo kriterijams. Stabilumą lietuvių kalboje teikia tik tai, kad kol kas tokių teisės aktų nėra.
Svarbi aplinkybė ta, kad lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas yra aiškiai įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje – tai esminis valstybės tapatybės, istorinio tęstinumo ir kultūrinio suvereniteto garantas. Todėl bet kokie bandymai revizuoti lietuvių kalbos istorinius šaltinius, ideologiniais pagrindais selektyviai vertinti žodžių vartoseną, perrašyti istoriją ar keisti gyvenviečių pavadinimus, yra tiesiogiai siejami su pamatinių konstitucinių vertybių keitimu, kuriam galioja įstatymų rengimo ir leidimo procedūros.
Dėl istorinio precedento
Aptariamas atvejis neišvengiamai visuomenei primena okupacinę Lietuvos praeitį. Istorinė patirtis rodo, jog Lietuvos SSR okupacinis režimas siekė iš viešosios vartosenos šalinti ne tik atskirus žodžius, bet ir pačius istorijos tarpsnius, taip mėgindamas silpninti lietuvių tautos istorinę ir kultūrinę savimonę. Todėl šiandieniniai bandymai, pasireiškiantys spaudimu ar net siekiu bausti bei šalinti iš pareigų Valstybinės kalbos inspekcijos vadovą, atskleidžia faktą, kad lietuvių kalbos, kultūros ir tautinės tapatybės išlikimui vėl iškilo istorinė grėsmė.
Prie nesiliaujančių kėsinimų į valstybinę lietuvių kalbą ir jos darkymo eksperimentų prisideda ir Vilniaus universiteto „naujakalbės“ projektai, iš kurių, regis, jau visa Lietuva „išmoko“ tarti ir linksniuoti dirbtinai skambančias formas, tokias kaip juokingoji (-asis) „žmoga“. Tokiame kontekste ypač svarbu, kad Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas išliktų principingas ir nuoseklus, nepasiduotų ideologiniam spaudimui ir tvirtai stovėtų valstybinės lietuvių kalbos apsaugos sargyboje. Todėl vienareikšmiškai pritariame Tautos forumo pozicijai, kad skundo autorės K. Mačiulevičiūtės viešai išsakytos pretenzijos, esą ją žeidžia Kaune įsikūrusios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas, yra ne tik paniekos lietuvių tautai ir patyčių iš jos kalbos išraiška, bet atviras koordinuotas grupės asmenų kėsinimasis į lietuvių tautos suverenitetą.
Dėl žodžio laisvės
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis garantuoja žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Ši teisė apima ne tik galimybę reikšti populiarias ar visuotinai priimtinas nuomones, bet ir teisę kelti diskusinius, kritinius ar net provokuojančius klausimus, ypač tais atvejais, kai kalbama apie kalbą, kultūrą ir tapatybę. Pažymėtina, kad žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros paveldo dalis, juose nėra menkinamos konotacijos, todėl teisės požiūriu yra negalimas joks priekabiavimas prie VKI vadovo, nes šie žodžiai visada buvo vartojami, jie užfiksuoti žodynuose ir savaime nėra ir negali būti laikomi nusižengimu, jei tik jie nėra naudojami siekiant įžeisti ar diskriminuoti kitą žmogų. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą išaiškinęs, jog žodžio laisvė saugo ne tik tai, kas yra priimtina ar patogu, bet ir tai, kas erzina, provokuoja ar žeidžia. Aptariamoje situacijoje visiškai akivaizdu, kad Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo profesinė nuomonė dėl kalbos vartosenos ne tik apima jo pareigą užtikrinti Lietuvių kalbos įstatymo nuostatų laikymąsi, jų aiškinimą ir įgyvendinimą praktikoje, bet ir patenka į Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomos saviraiškos laisvės sritį.
Dėl ekspertinių vertinimų
Žmogaus teisių organizacijoms suprantama, kad VKI vadovo diskreditavimui yra pasitelktas gerai žinomas ir praktikoje ne kartą taikytas „ekspertinio vertinimo“ instrumentas. Tokie metodai dažnai naudojami ne objektyviai tiesai nustatyti, o siekiant sukompromituoti ar pašalinti nepatogius, principingus ar vyraujančiai pozicijai neįtinkančius asmenis. Pažymime, kad analogiška schema yra taikyta ne kartą. Pvz., pasitelkiant dvi Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertes, lingvistikos specialistes Gintarę Herasimenkienę ir Samantą Kietytę, buvo inicijuota šališka baudžiamoji bylą prieš mokytoją Aliną Laučienę, kad pastaroji išdrįso reikalauti, jog į Lietuvą atvykę migrantai laikytųsi pareigos mokytis valstybinę lietuvių kalbą. Džiugina tai, kad teisiamai mokytojai nepalankios minėtų eksperčių parengtos tendencingos išvados nesugebėjo suklaidinti teisėjų – Vilniaus apylinkės teismas 2026 m. sausio 9 d. sprendime byloje Nr. 1-660-1057/2026 atmetė minėtų eksperčių (Gintarės Herasimenkienės ir Samantos Kietytės) ideologizuotas išvadas, pripažinęs jas nepagrįstomis ir visiškai išteisino mokytoją Aliną Laučienę.
Atsižvelgdamos į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos žmogaus teisių ir kitos pilietinės organizacijos reikalauja Lietuvos Respublikos Kultūros ministrę nedelsiant nutraukti Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo Audriaus Valotkos politinį persekiojimą ir užtikrinti jo, kaip institucijos vadovo, nepriklausomumą.
Kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimą prašydami aiškiai apibrėžti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kompetencijos ribas, užkertant kelią jos įsitraukimui į kalbos politikos ir kultūrinės tapatybės klausimus.
Prašome Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos sudarytos komisijos narių – Luko Alsio, Kristinos Gasiulytės ir Ramūno Čepaičio – išlaikyti profesinį principingumą, nepasiduoti politiniam ar ideologiniam spaudimui ir priimant sprendimus vadovautis objektyviais mokslo bei istorijos šaltiniais, užtikrinant nešališką, argumentais grįstą ir teisės viršenybės principus atitinkantį vertinimą.
Primename, kad Lietuvos okupacijos istorijoje yra gausu pavyzdžių, kai persekiojimo mechanizmus taikę asmenys ar struktūros ilgainiui patys tapdavo jų aukomis – situacija apsiversdavo, o teisingumo ir žmogaus teisių gynimo našta tekdavo tiems patiems principams, kuriuos anksčiau jie patys mėgino paneigti. Tokia istorinė patirtis primena, kad teisinės valstybės pagrindas yra ne laikina ideologinė ir politinė konjunktūra, o nuoseklus mokslo principų ir žmogaus teisių laikymasis. Žmogaus teisių organizacijoms ne kartą teko ginti asmenis, atsidūrusius persekiojimo taikinyje, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas jie ėjo ar kokias pažiūras anksčiau reiškė.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Pilietinės visuomenės atstovai:
Lietuvos Kultūros Kongreso garbės prezidentas – Krescencijus Stoškus
Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ – Mindaugas Karalius
„Mokslo Lietuvos“ redakcija – Dalius Serafinas
Veikdamas nurodytų organizacijų vardu:
Piliečių gynybos paramos fondo direktorius Stasys Kaušinis
https://www.pozicija.org/reikalavimas-nutraukti-vki-vadovo-audriaus-valotkos-persekiojima/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą