Naktį, iš 2016 lapkričio 8 į 9
Indijoje prasidėjo piniginė reforma. Jos esmė paprasta: iš
apyvartos išimamos 500 rupijų nominalo kupiūros (maždaug 7,5 JAV
doleriai) ir 1000 rupijų (maždaug 15 JAV dolerių). Nuo 2016
gruodžio tokios kupiūros negalioja ir jas būtina pakeisti į naujo
pavyzdžio piniginius ženklus nominalu 500 ir 2000 rupijų arba
įnešti į bankų sąskaitas.
Pakeisti senas kupiūras į naujas,
arba užskaityti jas į sąskaitas, galima iki 2016 metų gruodžio
30 dienos. Informacija apie sumas, padėtas į bankų depozitus nuo
10 lapkričio iki gruodžio 30, bus prilyginta mokesčių
deklaracijoms, o aptikus rimtus neatitikimus pažeidėjams teks
sumokėti nesumokėtus mokesčius ir iki 200% dydžio baudą. Rugsėjo
mėnesį pasibaigė mokesčių amnestijos terminas, kurios dėka buvo
deklaruota 652,5 milijardai rupijų neįskaitytų gyventojų pajamų
(apie 0,5% BVP). Ekspertai pažymi, kad mokesčių amnestija
pasinaudojo nedaugelis, iš jos buvo laukta daugiau. Dabar mokesčių
nemokantiems teks rimtas išbandymas.
Panašios prigimties pinigų reformos
pasaulio praktikoje – ne naujiena. Dabartinė Indijos reforma
priklauso prie pačių paprasčiausių. Oficialiai pareikšti
reformos tikslai – kova su korupcija, terorizmo finansavimu,
šešėline ekonomika, kupiūrų padirbinėjimu ir mokesčių
surinkimo padidinimas.
Pasaulio MIP dabar įdėmiai stebi
Indiją, bet pagrindinį dėmesį jos skiria į neramumus, kylančius
ryšium su reforma. 2016 metų spalio pabaigoje grynųjų pinigų
masė apyvartoje Indijoje buvo maždaug 17,77 trilijonai rupijų
(apie 260 milijardai JAV dolerių). Nuo bendro banknotų skaičiaus
išimamos kupiūros sudaro 25%, bet pagal kainą tai 86% visos šalies
pinigų masės. Ant šitų grynųjų laikosi mažmeninė prekyba ir
paslaugų sfera, šių banknotų rolę 1,3 milijardų Indijos
gyventojų aprūpinime sunku pervertinti.
Reformos sumanytojai sukūrė
savotiškus „butelių gurklelius“, apribojančius senų banknotų
keitimą į naujus. Bankams buvo leista keisti sumas iki 4000 rupijų
(60 JAV dolerių) vienam žmogui su sąlyga asmens pažymėjimo
pateikimo ir rašytinio keitimo prašymo. Lapkričio 14 dieną
limitas buvo padidintas ik 4500 rupijų. Išeina, kad jeigu žmogus
kiekvieną dieną keis nurodytas sumas iki naujųjų metų
(paskutinis terminas), tai jam pavyks gauti maždaug 3,5 tūkstančiai
JAV dolerių sumą.
Pasiturintys žmonės, turintys bankų
sąskaitas ir bankų korteles, turi alternatyvius būdus gauti
naujas kupiūras. Tačiau ir čia nustatyti apribojimai. 2016
gruodžio 10 d. buvo įvestas limitas išimant grynus iš banko
sąskaitų 10000 rupijų (150 USD) per dieną arba 20 000 rupijų
(300 USD) per savaitę. Nuo lapkričio 14 d. paros limitas buvo
padidintas iki 24 000 rupijų (360 USD). Bankomatams limitas pinigų
nuėmimui naujomis kupiūromis nustatytas 2500 rupijų (37 USD).
Norintieji nuimti smulkaus nominalo apriboti suma 2000 rupijų per
parą (30 USD).
Numatyta galimybė pakeisti ir gana
dideles grynųjų sumas į naujo pavyzdžio ženklus, bet čia
piliečiui gali kilti sunkumų. Keičiant daugiau negu 250 000 rupijų
(maždaug 3 700 USD) būtina pateikti mokestinę deklaraciją, kur
keičiamos sumos deklaruotos, arba užmokėti nuo keičiamos sumos
mokesčius. Čia akivaizdi konfiskacinė reforma.
Reformos sumanytojai sukonstravo
„butelių gurklelius“, kad nufiltruoti „švarius“ pinigus nuo
„nešvarių“, bet reikalingą techninį pasiruošimą reformai
neatliko. O jis buvo reikalingas. Kiekis bankomatų, išduodančių
smulkias kupiūras, buvo nepakankamas, prie jų nusitęsdavo
kilometrinės eilės, o pačių bankomatų darbas nutrūkdavo
pritrūkus juose pinigų. Be to naujos kupiūros turėjo kitus
išmatavimus, o technika nebuvo joms perderinta. Finansų ministras
Arun Džeitli pripažino, kad 200 tūkstančių bankomatų neparuošti
darbui su naujomis kupiūromis, o jų perderinimui reikės 2-3
savaičių.
Indijos spauda pažymi, kad labiausiai,
kaip paprastai, nukentėjo neturtingieji. Padažnėjo atvejai minių
susidarymo prie bankų ir bankomatų, blokuojančių transporto
judėjimą. Stumdymosi eilėse pasekoje, daugelio valandų
stovėjimuose, grumtynių ir net žiaurių muštynių pasekoje buvo
aukų. Spaudos duomenimis, žuvo 80 žmonių. Staigiai krito
apyvartos mažmeninės prekybos srityje, restoranuose, kavinėse,
kitose paslaugų įstaigose.
Valdžios skubos tvarka teko koreguoti
reformos vykdymo taisykles. Buvo leista priimti kupiūras po 500 ir
1000 rupijų kuro kolonėlėse, valstybinėse gydymo įstaigose,
parduodant geležinkelio ir lėktuvų bilietus, valstybinėse pieno
ir dietinėse parduotuvėse. Iš pradžių toks leidimas veikė iki
gruodžio 11 d., po to šis terminas buvo dar du kartus pratęsiamas.
Praktiškai kiekvieną dieną reformos vykdymo taisyklėse valdžia
daro vis naujas korekcijas, bandydamos sumažinti šalyje kilusią
įtampą.
Pasiturintys žmonės ėmė naudotis
improvizuotų keitimo kontorų paslaugomis. Kalba eina apie verslius
žmones, surenkančius vargšų brigadas, kurios už nedidelį
užmokestį stovi eilėse ir keičia senus pinigus į naujus.
Nežiūrint į ilgiausias eiles, kai kurie keitimo brigadų nariai
įsigudrina per parą surinkti dvigubą ar net trigubą normą.
Bankai, užsiimantys kupiūrų keitimu, bandė neleisti paros keitimo
normų pažeidimo – statydavo ateinantiems klientams ant kūno
nenuplaunamų dažų ženklus. Bet sumanūs indai jau išmoko šiuos
dažus pašalinti.
Prie labiausiai nukentėjusiųjų
kategorijos galima priskirti užsienio turistus. Jiems poilsis
Indijoje buvo sugadintas. Dalinai negatyvų efektą pavyko sumažinti,
leidus pirmų trijų dienų bėgyje keisti sumą iki 5 tūkstančių
rupijų (75 USD), bet sunkumai užsienio turistams
tęsiasi – nors ir tai, kad jie negali pasinaudoti bankomatais,
nesuderintais dirbti su naujomis kupiūromis. Daugelis, turėję
nelaimę atvykti į Indiją šiuo sunkiu laiku, neturi jokių rupijų
– nei senų, nei naujų. Prasibrauti prie bankų, kad pakeisti
dolerius, eurus ir kitas valiutas į naujas rupija, beveik neįmanoma.
Savo paslaugas siūlo gatvės keitėjai, bet jie parduoda rupijas
fantastiniu kursu.
Indijos pinigų reforma turi vieną
svarbų tikslą, kurios neaiškina šalies valdžia. Šis tikslas -
suvaryti gyventojus į bankinę sistemą, apribojant grynųjų pinigų
naudojimą. Ankstesnė reforma žlugo 1978 metais. Tada iš apyvartos
buvo išimami 1000, 5000 ir 10.000 rupijų vertės banknotai. Buvo
padarytas svarbus bandymas apriboti stambių kupiūrų kaip taupymo
priemonių panaudojimą ir priversti piliečius naudotis bankų
paslaugomis. Tačiau Indijoje žmonės per daug įprato naudotis
grynais pinigais ne tiktai kaip apyvartos priemone, bet ir kaip
taupymo priemone. Tai turi daug priežasčių, o pati svarbiausia ta,
kad atidarant indėlį didesnį negu 50.000 rupijų (750 USD) iš
indėlininko reikalauja pažymos dėl indėlio kilmės.
Visumoje, tokia filtrų sistema sukurta
kovai su „nešvariais“ pinigais esančiais šešėliniame
ekonomikos sektoriuje. Pasaulio banko vertinimu, Indijoje šis
sektorius sudaro apie 25% visos ekonomikos (yra ir didesni vertinimai
– 30-35%). Besistengdamos apriboti šešėlinį sektorių,
valdžios, tačiau, pamiršta, kad tų, kurie dalyvauja jame, o jame
dalyvauja kriminalinis verslas (narkotikai, prekyba žmonėmis,
ginklais ir t.t.), tenka maždaug 1 procentas. Likusieji 99% - tie,
kurie negali rasti darbo legaliame sektoriuje ir išgyvena kas kaip
moka. Tokių žmonių, priverstinai dirbančių „šešėlyje“,
Indijoje priskaičiuojama milijonai, jei ne dešimtys milijonų. Jis
naudojasi tiktai grynaisiais pinigais, o bankų sąskaitas gali
atidarinėti tiktai mažoms sumoms, kurioms nereikia pažymų.
Indijos spauda praneša, kad problemos
kilo pas vietinius prekeivius medvilne. Po nelaukto pranešimo apie
reformą, tiekimas augalinio pluošto sumažėjo pusiau, o kainos
išaugo. Dauguma fermerių parduoda savo derlių už grynuosius, o
susiklosčiusi šalyje situacija juo atbaido. Net oficiali statistika
fiksuoja, kad bedarbystės lygis Indijoje artėja prie 10%, o tai
kelios dešimtis milijonų žmonių. Dauguma iš jų palaiko
egzistenciją tiktai šešėlinio sektoriaus sąskaita.
Per pirmas dvi savaites nuo reformos
pradžios buvo pakeista arba deponuota bankuose seno pavyzdžio
kupiūrų sumai, ekvivalentiškai 80 milijardams dolerių. Tai
maždaug 40% visos kupiūrų masės. Tolimesnis senų piniginių
ženklų „performinimo“ procesas sulėtėjo. Ekspertai mano, kad
iki metų pabaigos bus „performinta“ su didelėmis pastangomis
dar maždaug tiek pat, o 20% pinigų „sudegs“. Prognozuojamas
konfiskacinis efektas pasieks 40 milijardus dolerių. Tarp kitko,
tokio efekto, gali būti, nepavyks pasiekti. Iki naujų metų
dešimtys milijonų skurdžių bus naudojami kaip keitėjai,
aptarnaujantys turtingus indus. Šie tikisi, kad „pagalbininkai“
vis tiktai užtikrins jiems pilną konversiją senų ženklų į
naujus.
Indija tarp trečiojo pasaulio šalių
priklauso toms, kur grynų pinigų dalis bendroje pinigų masėje
(grynieji plius negrynieji) artėja prie išsivysčiusių šalių
rodiklių ir sudaro 10-15%. Palyginimui: Europoje šis rodiklis
artimas 10%; Rusijoje – 20-25%; ekonomiškai mažiau išvystytose
šalyse (pavyzdžiui CAR, Čadas, Afganistanas) – nuo 40 iki 50%.
Dabartinė reforma siekiama pastūmėti Indijos gyventojus aktyviau
naudoti negrynuosius pinigus, paversti juos visam gyvenimui bankų
klientais. Išvirkščia reformos puse gali tapti atėmimas iš
milijonų Indijos piliečių paskutinių pragyvenimo šaltinių.
Premjero Modi politiniai oponentai jau pareiškė apie ketinimą
susijungti ir pasipriešinti tolimesnei ekonomikos demonetizacijai.
Vienu iš pirmųjų reformos pasekmių
tapo tai, kad valdžia bando suvaryti šalį į „negrynuosius“, o
pas gyventojus atsirado atvirkštinė reakcija. Net tie, kas senai
naudojosi kortelėmis (debetinėmis ir kreditinėmis) ir bankų
sąskaitomis, dabar galvoja, kaip atsiriboti nuo bankų ir
neatsidurti „elektroninė bankų koncentracijos stovykloje“.
Reforma padovanojo nepasitikėjimą savo valstybės negryniesiems
pinigams, ekspertai laukia grynos užsienio valiutos paklausos
didėjimo. Dalinai šios nuotaikos jau pasireiškė poveikiu į
Indijos rupijos kursą, kuris nukrito dolerio ir kitų pagrindinių
pasaulio valiutų atžvilgiu.
Valentinas Katasonovas
Valentinas Katasonovas
Šaltinis:
vertė Algimantas Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą