Sorošas ir migrantai — geriausi Katalonijos nacionalistai

Katalonijos „nepriklausomybė“ - tai ne nepriklausomybė į kurią ėjo lietuvių tauta prieš 30 metų. Katalonijos „nepriklausomybė“ - visai kas kita. Tai nepriklausomybė, kuri yra finansuojama žydų bankininkų pinigais, kur didžiausi „nacionalistai“ yra Sorošo prižiūrimi politikai ir jo į Europą vežami „pabėgėliai“.

Ukrainos politologas Igor Druz apie tai pasakoja straipsnyje „Sorošas ir migrantai — geriausi Katalonijos nacionalistai?“

Druz nuomone, „JAV vyriausybei lengviau valdyti smulkių „valstijų“ Europą, negu stambių istoriškai susiklosčiusių nacijų Europą, kurios gali imti maištauti prieš jos kontrolę.

Kiekvienas sveikas patriotizmas ir nacionalizmas Europoje , autoriaus nuomone, palaiko normalią visuomenę, pasisakančią prieš žmogaus išniekinimą, už nacionalinių interesų paisymą, o štai „kišeniniai“ Katalonijos nacionalistai, priešingai, eina, iš esmės, prieš sveiką visuomenę.

„Pradėsim nuo narkotikų. Katalonijos sostinė Barselona – tai miestas lyderis pagal Ispanijos narkotizaciją. Ten jau legalizuoti lengvieji narkotikai – vietinės kanapės, į ten vyksta ne menkas narkotikų transportas iš Maroko. Pagrindinės separatistų partijos pasisako už dar didesnę šios sferos liberalizaciją.“

Autoriaus žodžiais į „Barseloną iš Afrikos ir Azijos šalių vyksta milžiniškas migrantų srautas, kurių atvykimą specialiai skatina Katalonijos vyriausybė. (...) Katalonijos sostinę vietos valdžia yra paskelbusi „pabėgėlių“ miestu. „Pabėgėlių“ - nes globalistai stengiasi „spausti ašarą“ iš jų pavergtų europiečių, pasakodami jiems pasakėčias apie tai, kad visi atvykėliai neva bėgo nuo karo ar nuo kitų baisių nelaimių, Be abejo, yra ir tokių, bet didesnioji migrantų į Europą dalis yra dėl ekonominių sumetimų ir nebūtinai iš karo apimtų rajonų. Į tą pačią Barseloną daugiausiai atvyksta žmonių iš visai taikaus Maroko.

Tačiau Katalonijos politikieriai vis vien veikia per gailestingumą. Barselonos merė yra feministė ir lezbietė su iškalbinga pavarde Ada Colau įtaisė Barselonos pliaže pabėgėlių, žuvusių bandant pasiekti Europą per Viduržemio jūra, skaitiklį. Tuo tarpu ir šios mirtys yra ant sąžinės Europos valdovų, tame skaičiuje ir jos. Ispaniją, kaip ir kitas ES valstybes, jau senai laikas uždaryti nuo migrantų srauto, kurie naikina jos suverenitetą, dvasingumą, kultūrą ir gerovę. Ir tada jie nevažiuos, ir tada jie nežus pakeliui. Merė kovoja už dar liberalesnę prieglobsčio ES suteikimo politiką. Ji pasiūlė miesto planą, kainavusį 10,5 milijonus eurų planą pabėgėlių paskirstymo ir jų teisių užtikrinimo. Planas apima pirmą pagalbą, laikiną būstą, nuolatinį apgyvendinimą ir dalyvavimą užimtumo programose, planinę medicinos pagalbą.“

Druz pasakoja apie anekdotinę situaciją, kai separatistų organizaciją „Naujasis Katalonijos jaunimas“ sudaro vien išeiviai iš Afrikos ir Azijos.

Autorius rašo: „Visai dėsninga, kad arabai ir negrai tapo geriausiais Katalonijos nacionalistais. Būtent juose mato Katalonijos ateitį Sorošas – Rotšildų pavaldinys, kuris ir finansuoja migracinius srautus į Europą ir, kaip bus parodyta žemiau, palaiko Katalonijos maištą. O tai, kad atvykstantys negrai katalonų kalba nekalba, tai ne problema: kataloniškai paprastai nekalba ir patys vietiniai separatistai, kalbantys tarpusavyje ispaniškai. Kataloniškai Katalonijoje kalba nebent regiono kalnų gyvenvietėje, ir tai nelabai dažnai.“

Apie sodomijos paplitimą Katalonijoje autorius pasakoja, kad „pagal gyventojų pederastizaciją ji žingsniuoja pirma visos Ispanijos.“ Taip, pirmą kartą Ispanijos Teritorijoje autonominėje Katalonijoje buvo priimtas įstatymas, kuris numato 14 tūkstančių eurų baudą tiems, kas diskriminuoja sodomitus viešais homofobiniais pasisakymais.

„Katalonija – tai laimėjusio sodomo šalis. Čia vyksta vieni iš pačių populiariausių degeneratyvių bendruomenių atstovų festivaliai. Barselonos rajonas Eixample yra vienu iš tų, kurie lemia miesto ritmą, žinomas tarp gyventojų kaip Gaixample dėl įvairovės užeigų pederastams ir lesbietėms: parduotuvės, barai, restoranai, diskotekos, sekso reikmenų parduotuvės... Iš Katalonijos sostinės uosto net reguliariai vyksta kruiziniai laivai LGBT-turistams, tokie kaip Olivia tūkstančiui keleivių-lesbiečių, arba Atlantis dviem tūkstančiams keleivių-homoseksualistų. Dauguma Katalonijos viešbučių pozicionuoja save kaip Gay-friendly. Taip pat galima sutikti pasiūlymus gastronominio, vyno, sporto, elitinio arba ekskliuzyvinio turizmo šiai keleivių kategorijai.“ 

Druz apie Barselonos merę pasakoja: „Jau minėta Barselonos merė Ada sukūrė specialią tarybą spręsti LGBT-bendriją ir tapo pirmuoju Barselonos meru, vadovaujančiu iškrypėlių paradui. Ji pati nešė transparantą prieš heteropatriarchalinę sistemą, tai yra prieš šeimos institutą kaip tokį. Kad dar efektyviau naikinti šeimos institutą, vietiniai politikieriai pavadino Barseloną feministiniu miestu. Sukurtas genderinių problemų departamentas, pradėta kompanija prieš diskriminaciją šeimoje, tikrovėje reiškianti juvenalinės justicijos sustiprinimą ir pažeidimą tėvų teisių.“

Katalonijos politiniame gyvenime aktyviai pasidarbavo Sorošas ir Co: 2011 metais buvo sukurta liberali kairės partija Podemos (Mes galime) ir jos antrininkas Ciudadanos („Piliečiai“). Abi šias partijas kūrė Amerikos politiniai technologai ir Džordžo Sorošo pinigai. Katalonijos liberali-nacionalistinė partija ir Katalonijos vyriausybės vadovas 2010-2016 metais Artur Mas atsiskyrimo idėjos vystymui pasamdė kompaniją „Nepriklausoma diplomatijos grupė“ — lobistinė struktūra, sukurta Britanijoje ir finansuojamą Sorošo „Atviros visuomenės“ fondo. Arturą Mas pakeitęs 2016 metais Carles Puigdemont nusamdė už 50 tūkstančių eurų sociologą ir rašytoją Džeremi Rifkiną, kad šis organizuotų konferenciją Katalonijos atsiskyrimo tema. Rifkinas— nuolatinis „Atviros visuomenės“ forumo vedantysis. Šiuolaikinės kultūros centras Barselonoje (CCBC) palaiko tamprius ryšius su Sorošo „Atviros visuomenės“ fondu.