Katalonijos „nepriklausomybė“ -
tai ne nepriklausomybė į kurią ėjo lietuvių tauta prieš 30
metų. Katalonijos „nepriklausomybė“ - visai kas kita. Tai
nepriklausomybė, kuri yra finansuojama žydų bankininkų pinigais,
kur didžiausi „nacionalistai“ yra Sorošo prižiūrimi politikai ir
jo į Europą vežami „pabėgėliai“.
Ukrainos politologas Igor Druz apie tai
pasakoja straipsnyje „Sorošas ir migrantai —
geriausi Katalonijos nacionalistai?“
Druz nuomone, „JAV vyriausybei
lengviau valdyti smulkių „valstijų“ Europą, negu stambių
istoriškai susiklosčiusių nacijų Europą, kurios gali imti
maištauti prieš jos kontrolę.
Kiekvienas sveikas patriotizmas ir
nacionalizmas Europoje , autoriaus nuomone, palaiko normalią
visuomenę, pasisakančią prieš žmogaus išniekinimą, už
nacionalinių interesų paisymą, o štai „kišeniniai“
Katalonijos nacionalistai, priešingai, eina, iš esmės, prieš
sveiką visuomenę.
„Pradėsim nuo narkotikų.
Katalonijos sostinė Barselona – tai miestas lyderis pagal
Ispanijos narkotizaciją. Ten jau legalizuoti lengvieji narkotikai –
vietinės kanapės, į ten vyksta ne menkas narkotikų transportas iš
Maroko. Pagrindinės separatistų partijos pasisako už dar didesnę
šios sferos liberalizaciją.“
Autoriaus žodžiais į „Barseloną
iš Afrikos ir Azijos šalių vyksta milžiniškas migrantų srautas,
kurių atvykimą specialiai skatina Katalonijos vyriausybė. (...)
Katalonijos sostinę vietos valdžia yra paskelbusi „pabėgėlių“
miestu. „Pabėgėlių“ - nes globalistai stengiasi „spausti
ašarą“ iš jų pavergtų europiečių, pasakodami jiems
pasakėčias apie tai, kad visi atvykėliai neva bėgo nuo karo ar
nuo kitų baisių nelaimių, Be abejo, yra ir tokių, bet didesnioji
migrantų į Europą dalis yra dėl ekonominių sumetimų ir
nebūtinai iš karo apimtų rajonų. Į tą pačią Barseloną
daugiausiai atvyksta žmonių iš visai taikaus Maroko.
Tačiau Katalonijos politikieriai
vis vien veikia per gailestingumą. Barselonos merė
yra feministė ir lezbietė su iškalbinga pavarde Ada Colau
įtaisė Barselonos pliaže pabėgėlių, žuvusių bandant pasiekti
Europą per Viduržemio jūra, skaitiklį. Tuo tarpu ir šios mirtys
yra ant sąžinės Europos valdovų, tame skaičiuje ir jos.
Ispaniją, kaip ir kitas ES valstybes, jau senai laikas uždaryti nuo
migrantų srauto, kurie naikina jos suverenitetą, dvasingumą,
kultūrą ir gerovę. Ir tada jie nevažiuos, ir tada jie nežus
pakeliui. Merė kovoja už dar liberalesnę prieglobsčio ES
suteikimo politiką. Ji pasiūlė miesto planą, kainavusį 10,5
milijonus eurų planą pabėgėlių paskirstymo ir jų teisių
užtikrinimo. Planas apima pirmą pagalbą, laikiną būstą,
nuolatinį apgyvendinimą ir dalyvavimą užimtumo programose,
planinę medicinos pagalbą.“
Druz pasakoja apie anekdotinę
situaciją, kai separatistų organizaciją „Naujasis Katalonijos
jaunimas“ sudaro vien išeiviai iš Afrikos ir Azijos.
Autorius rašo: „Visai dėsninga, kad
arabai ir negrai tapo geriausiais Katalonijos nacionalistais.
Būtent juose mato Katalonijos ateitį Sorošas – Rotšildų
pavaldinys, kuris ir finansuoja migracinius srautus į Europą
ir, kaip bus parodyta žemiau, palaiko Katalonijos maištą. O tai,
kad atvykstantys negrai katalonų kalba nekalba, tai ne problema:
kataloniškai paprastai nekalba ir patys vietiniai separatistai,
kalbantys tarpusavyje ispaniškai. Kataloniškai Katalonijoje kalba
nebent regiono kalnų gyvenvietėje, ir tai nelabai dažnai.“
Apie sodomijos paplitimą Katalonijoje
autorius pasakoja, kad „pagal
gyventojų pederastizaciją ji
žingsniuoja pirma visos Ispanijos.“
Taip, pirmą kartą Ispanijos Teritorijoje autonominėje Katalonijoje
buvo priimtas įstatymas, kuris numato 14 tūkstančių eurų baudą
tiems, kas diskriminuoja sodomitus viešais homofobiniais
pasisakymais.
„Katalonija – tai laimėjusio
sodomo šalis. Čia vyksta vieni iš pačių populiariausių
degeneratyvių bendruomenių atstovų festivaliai. Barselonos rajonas
Eixample yra vienu iš tų, kurie lemia miesto ritmą, žinomas tarp
gyventojų kaip Gaixample dėl įvairovės užeigų pederastams ir
lesbietėms: parduotuvės, barai, restoranai, diskotekos, sekso
reikmenų parduotuvės... Iš Katalonijos sostinės uosto net
reguliariai vyksta kruiziniai laivai LGBT-turistams, tokie kaip
Olivia tūkstančiui keleivių-lesbiečių, arba Atlantis dviem
tūkstančiams keleivių-homoseksualistų. Dauguma Katalonijos
viešbučių pozicionuoja save kaip Gay-friendly. Taip pat galima
sutikti pasiūlymus gastronominio, vyno, sporto, elitinio arba
ekskliuzyvinio turizmo šiai keleivių kategorijai.“
Druz
apie Barselonos merę pasakoja: „Jau minėta Barselonos merė
Ada sukūrė specialią tarybą spręsti LGBT-bendriją ir tapo
pirmuoju Barselonos meru, vadovaujančiu iškrypėlių paradui. Ji
pati nešė transparantą prieš heteropatriarchalinę sistemą, tai
yra prieš šeimos institutą kaip tokį. Kad dar efektyviau
naikinti šeimos institutą, vietiniai politikieriai pavadino
Barseloną feministiniu miestu. Sukurtas genderinių problemų
departamentas, pradėta kompanija prieš diskriminaciją šeimoje,
tikrovėje reiškianti juvenalinės justicijos sustiprinimą ir
pažeidimą tėvų teisių.“
Katalonijos
politiniame gyvenime aktyviai pasidarbavo Sorošas ir Co: 2011
metais buvo sukurta liberali kairės partija Podemos (Mes galime) ir
jos antrininkas Ciudadanos („Piliečiai“). Abi šias partijas
kūrė Amerikos politiniai technologai ir Džordžo Sorošo pinigai.
Katalonijos liberali-nacionalistinė partija ir Katalonijos
vyriausybės vadovas 2010-2016 metais Artur Mas atsiskyrimo idėjos
vystymui pasamdė kompaniją „Nepriklausoma diplomatijos grupė“
— lobistinė struktūra, sukurta Britanijoje ir finansuojamą
Sorošo „Atviros visuomenės“ fondo. Arturą Mas pakeitęs 2016
metais Carles Puigdemont nusamdė už 50 tūkstančių eurų
sociologą ir rašytoją Džeremi Rifkiną, kad šis organizuotų
konferenciją Katalonijos atsiskyrimo tema. Rifkinas— nuolatinis
„Atviros visuomenės“ forumo vedantysis. Šiuolaikinės kultūros
centras Barselonoje (CCBC) palaiko tamprius ryšius su Sorošo
„Atviros visuomenės“ fondu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą