2018 m. vasario 18 d.,
Budapeštas
Ponios ir ponai,
Leiskite man šiltai
pasveikinti buvusį ministrą pirmininką Peterį Borosą (Péter
Boross), Budapešto merą Ištvaną Torlošą (István Tarlós) ir
parlamento pirmininką Lazlą Kiuverį (László Kövér).
Džiaugiuosi, kad ir vėl
galime būti čia visi drauge. Visuomet su dideliu nekantrumu laukiu
šių susirinkimų. Ruošiantis šiandienos kalbai, didžiausias man
kilęs iššūkis neturėjo nieko bendra su jos turiniu. Tiesą
sakant, turiu labai platų nagrinėtinų klausimų ir idėjų
asortimentą. Tikrasis iššūkis buvo deramai įvertinti šią
akimirką laike. Visų pirma, noriu atsižvelgti į faktą, jog tai
yra dvidešimtasis kreipimasis „Dėl tautos būklės“. Taip pat į
tai, kad praėjus aštuoneriems metams, mes artėjame prie mūsų
antrosios kadencijos valdžioje pabaigos. Visi sėdime lyg ant adatų,
suvokdami, jog vos už keturiasdešimt devynių dienų vyks
visuotiniai rinkimai. Negana to, šiemet sukanka trisdešimtosios
Fides (Fidesz) įkūrimo metinės. Per kelias man skirtas minutes
turiu meistriškai supinti visas šias temas kartu. Tačiau šiandien
jūs susirinkote čia ne reikšti simpatijos kalbėtojams,
kankinamiems intelektualinių dilemų, o tam, kad pasiklausytumėte,
ką jie nori jums pasakyti.
Ponios ir ponai,
Aptarinėdami
pastaruosius aštuonerius metus, privalome atsižvelgti į kiek
neįprastą Vengrijos žmones persmelkusį kuklumą – o veikiau,
netikrą kuklumą. Pamenu, kaip vaikystėje baigus sodinimo darbus ir
visiems sustojus tarytum pagal instrukciją surikiuota vorele, mano
tėvai ištardavo tik trumpą žodelį „Baigta.“ Taip pat pamenu,
kad kai į mūsų namus ateidavo kažką pataisyti turėję meistrai,
savo atliktą darbą jie įvertindavo paprastai: „Laikys.“ Jie
niekuomet nesakydavo, kad darbas praėjo sklandžiai, ir juolab
nekonstatuodavo „Šiandien dirbau tikrai gerai.“ ar „Puikiai
padirbėjome.“ Tame aš įžvelgiu tam tikrą santūrumą, tam
tikrą orumą, norą leisti faktams kalbėti apie atlikto darbo
kokybę, o ne girti jį savais žodžiais. Tai naudingas požiūris,
pravartus gyvenimo kelyje. Tačiau politikoje tokio standarto
laikymasis yra neįmanomas. Oponentai stokoja analogiško drovumo,
ir, nepaisydami bet kokių padorumo ribų, reguliariai jums reiškia
nepagarbius, šlykščius ar bendrai nesąžiningus kaltinimus.
Neturėtume sekti jų pavyzdžiu, bet taip pat neturėtume leistis
talžomi kaip bokso kriaušės. Su deramu kuklumu ir santūrumu, mes
turime pasakyti, jog šie aštuoneri metai praėjo tikrai sklandžiai.
Iš tiesų, galime teigti, kad per juos pasiekėme daugiau, nei
tikėjomės, o pažvelgę į savo darbotvarkę matome, kad pažengėme
toliau, nei buvome suplanavę. Įsipareigojome per dešimt metų
sukurti vieną milijoną naujų darbo vietų, ir šiandien jau
pasiekėme 736 tūkst. rodiklį. Pradėję žaboti kainų infliaciją,
nė neįsivaizdavome tokios stulbinančios sėkmės. Tiesa ir tai,
jog nepaisant viso mūsų optimizmo, mes tikrai nesitikėjome, kad
Giorgijus Matolčius (György Matolcsy) transformuos Nacionalinį
banką taip greit ir su tokiais staigiais rezultatais. Už tai jam
reiškiame savo padėką. Atitinkamai, aš tikėjausi, jog aukštas
ekonomikos augimas mums leis savo pensininkams išmokėti pensinę
premiją – pirmąją Vengrijos istorijoje – tik mūsų dešimtųjų
metų pabaigoje, tačiau mums pavyko tai padaryti jau praėjusių
Kalėgų proga. Bravo, Michali Vorgo (Mihály Varga)! Nacionalinės
ekonomikos ir statybos projektų plėtra progresuoja sparčiai –
gal net per sparčiai. Kad ir kur pažiūrėtume, matome bokštinius
kranus ir triūsiančius darbininkus statybų aikštelėse. Aš tik
slapčia vyliausi, kad mums pavyks pasiekti susitarimą dėl
atlyginimų pakėlimo ir mokesčių sumažinimo, kuriuos išvien
palaikytų profesinės sąjungos, darbdaviai ir vyriausybė, tačiau
mes įgyvendinome ir tai. Nenumaniau ir to, kad Žemės ūkio rūmai
sugebės taip sėkmingai persiorganizuoti, ir kad sukursime naujų
darbo vietų net agrokultūros srityje. Negana to, maži ir vidutinio
dydžio ūkiai stiprėja greičiau, nei kas nors galėjo numatyti.
Dėkojame jums, Šandorai Fazekašai (Sándor Fazekas). Dar viena
maloni staigmena yra padvigubėjęs romų tautybės studentų
skaičius aukštosiose mokyklose. Už tai keliame savo kepures
ministrui Zoltanui Balogui (Zoltán Balog)!
Ponios ir ponai,
Aš tikėjausi – tiesą
sakant, reikalavau – kad mūsų ūkio ministrai siektų visiško
nedarbo sumažinimo ir gelbėtų šeimas, turinčias didelių skolų
dėl užsienio valiutų sukurtų spąstų ir kitų įsiskolinimų.
Įvedus naują reguliavimą, iš jų taip pat buvo tikimasi
užtikrinimo, jog Vengrijos žmonės niekuomet nebebus melagingais
sumetimais įtraukti į skolas, už tai plėšiami ir paverčiami
skolininkais visam gyvenimui. Kitais žodžiais tariant, aš
vyliausi, jog mes pataisysime savo ekonomiją ir nukreipsime jos
vystymą augimo link, taip leisdami kiekvienam iš mūsų žengti
bent vieną žingsnį pirmyn asmeninių finansų atžvilgiu. Vis
dėlto, tikrai nesitikėjau, jog vos per aštuonerius metus mūsų
gyvenimo būdas – kuriam visais laikais didelę reikšmę turėjo
kultūra, sportas ir švietimas – atsigaus tokiu greičiu, kokį
patyrėme. Vos spėjame statyti turizmo infrastruktūrą, dviračių
takus, svečių namus ir sveikatingumo viešbučius. Sportu
užsiimančių žmonių skaičių paaugo daugiau nei dvigubai. Teatro
lankytojų rodikliai išaugo 50 procentų, koncertų dalyviu – 100
procentų; muziejai, festivaliai ir kino teatrai taip pat prisipildo
kone sausakimšai. Labai džiugu matyti, kad nepaisant ekonominio
šoko, Vengrijos žmonės išliko kultūrą vertinanti tauta. Iš
mados neišėjo ir santuoka. Jei viskas būtų likę taip, kaip buvo
2010 m., šiandien mūsų būtų penkiasdešimčia tūkstančių
mažiau. Ir nors demografijos atžvilgiu mums vis dar yra kur
pasistengti, tai vis tiek yra šaunus pasiekimas savaime. Kalbant
bendrai, galiu pasakyti, kad per šiuos aštuonerius metus mes
pasiekėme viską, ko iš mūsų buvo galima racionaliai tikėtis –
ypač turint galvoje tarptautinį pasipriešinimą, su kuriuo
susidūrėme. Mano nuomone, net atsižvelgdami į padarytas klaidas,
pastarųjų aštuonerių metų pasiekimus galime ne tik laikyti
patenkinančiais, bet ir pagrįstai jais didžiuotis. Linkime, kad
bet kurie aštuoneri metai Vengrijos ateityje jai būtų bent tokie
patys geri, kokie buvo pastarieji.
Ponios ir ponai,
Taip pat privalau atvirai
pasakyti, kad bet kas, teigiantis, jog Vengrija jau pasiekė savo
tikslus, greičiausiai nesupranta, apie ką kalba. Galutinė tiesioji
atkarpa ir finišo linija vis dar yra toli prieš mus. Niekas,
būdamas sveiko proto, neginčys, kad šiandien Vengrija atrodo
esanti daug geresnės formos, nei buvo prieš aštuonerius metus.
Negana to, mes galime net sutikti, jog Vengrija pamažu ima priminti
darbščią, gerai organizuotą ir padorią šalį. Tačiau ji vis
dar neatrodo taip gerai, kaip turėtų. Ji vis dar ne tokia, kokia
galėtų būti. Sprendžiant pagal jos talentą, ji gali tvarkytis
daug geriau, nei tvarkosi dabar. Kol kas mes toli gražu neužbaigėme
savo darbo, ir vis dar turime daug ką nuveikti.
Ponios ir ponai,
Pažvelkime į ateitį.
Jūs visi gerai mane pažįstate, taigi žinote, jog tikiu paprastais
dalykais: darbu, šeima ir tėvyne. Tai viskas, ką galiu jums
pasiūlyti ir ateityje. Tikiu, kad Vengrija yra šalis, kurioje
sunkus darbas yra apdovanojamas: tie, kurie dirba daugiau, uždirba
daugiau. Tikiu, kad šeimos formuoja visą šalį vienijantį
stuburą. Tikiu, kad kiekvienas, kuris įsipareigoja susilaukti
vaikų, turėtų gauti visą įmanoma paramą. Tikiu, kad motinos
privalo būti gerbiamos ir vertinamos. Ir tikiu, kad jei mes darysime
būtent tai, tuomet Karpatų baseine bus daugiau vengrų, o ne
mažiau. Tikiu, kad mes, vengrai, turėsime ateitį tik likdami
vengrais: jei puoselėsime vengrų kalbą, ginsime savo krikščionišką
ir vengrišką kultūrą, ir saugosime Vengrijos laisvę ir
nepriklausomybe. Tai, mano mieli draugai, yra vengriškasis modelis,
ir jis – bent jau kiek galiu numatyti – veikia puikiai. Sunkaus
darbo vertinimas, parama šeimoms, nacionalinės tapatybės
išlaikymas ir nepriklausomybės saugojimas: tai yra ateitis, ir ši
ateitis gali būti mūsų.
Ponios ir ponai,
Vengriškasis modelis
veikia ne tik todėl, kad juo tiki šios šalies vadovai – nors,
žinoma, tai taip pat būtina jo veikimo sąlyga. Vengriškasis
modelis yra sėkmingas, nes juo tiki milijonai vengrų. Pamenu, kai
pačioje pradžioje, vos paskelbus šią programą, tikėjusių ja
buvo vos saujelė. Jie palaikė programą labiau iš vilties, o ne
tikėjimo. Tačiau žingsnis po žingsnio, situacija pasikeitė, ir
viltis galiausiai tapo tikėjimu. Šiandien milijonai žmonių tiki,
kad sunkus darbas, šeima ir tėvynė yra ne tik kilnūs dalykai
savaime, bet taip pat gali būti sėkmingos politikos pagrindu. Tiesą
sakant, iš visų per pastaruosius aštuonerius metus įgyvendintų
pasiekimų, labiausiai didžiuojuosi būtent tuo. Už tai esu
dėkingas – mes visi esame dėkingi – daugiau nei septyniems
šimtams tūkstančių žmonių, pasinaudojusių galimybe įsilieti į
darbo rinką ir išlaikyti savo šeimas ne pašalpų išmokomis, o
savo darbu. Nuoširdžiausiai dėkojame mumis tikėjusiems Vengrijos
verslų savininkams, kurie nepabūgo rizikos, investavo į ateitį ir
kūrė darbo vietas. Kartu kurdami darbo vietas, darbininkai ir
verslininkai bendromis pastangomis nulėmė Vengrijos ekonomikos
sėkmę. Savo padėką esame skolingi ir kiekvienam jaunam vengrui,
pasiryžusiam leistis šeimos kūrimo keliu. Santuokų skaičius
šalyje išaugo 46 procentais. Stebuklingasis rodiklis, kurį
mokslininkai vadini vaisingumo koeficientu, pakilo nuo 1.23 iki 1.49:
tai daug žadanti pradžia, tačiau vis dar esame toli nuo 2,
užtikrinsiančio ilgalaikį mūsų išlikimą. Tačiau nors tai
tolimas siekis, jis tikrai nėra neįgyvendinamas.
Ponios ir ponai,
Būtina visų mūsų
ateities planų sąlyga yra laisvė sekti pasirinktu keliu. Savo
keliu gali eiti tik tos tautos, kurios nepriklauso nuo kitų malonės.
Šiandien mes nebesame finansiškai priklausomi nuo kieno nors kito.
Vengrijoje veikia vietinės komunalinių paslaugų įmonės, todėl
mūsų šeimos savo sąskaitomis neneša pelno tarptautinėms
kompanijoms. Mūsų energetinės priklausomybės era taip pat
baigėsi: didžiulių savo pastangų ir investicijų dėka, mes
nutiesėme reikalingus dujotiekius, todėl dujos į Vengriją tekės
ne tik iš Rusijos, bet ir iš Rumunijos, ir net Lenkijos. Daugiau
nei 50 procentų bankų sistemos yra valdoma pačių vengrų, kaip ir
daugiau nei 50 procentų vengriškos žiniasklaidos. Negali būti
jokios kalbos apie tautinę nepriklausomybę be vengriškos bankų
sistemos ir vengriškos žiniasklaidos. Tačiau čia turiu jus
perspėti: nors mums pavyko užsitikrinti savo nepriklausomybę, ji
nėra kaip kokia uogienė stiklainyje, kurią galima užmiršti
paliktą ant lentynos – ne, nepriklausomybę reikia reguliariai
apginti. Taigi prašau jūsų nepamiršti, kad privalome neleisti
mūsų šalies likimo perleisti į internacionalistų rankas.
Ponios ir ponai,
Ruošdamiesi rinkimams,
galime patvirtinti, jog mums pavyko pasiekti kai ką, ko nesugebėjo
jokia kita partija: mes išlikome vieningi. Išlikę vieningais
tarpusavyje, tuo pačiu mes suvienijome ir visą šalį. Subūrėme
daugumą ir paraginome ją siekti svarbiausių tikslų bei spręsti
reikšmingiausias problemas – susijusias su nepriklausomybe, sienų
apsauga ir migracija; tai darydami, nukalėme tvirtus vienybės
saitus, peržengusius net politines linijas. Tai didžiulis
pasiekimas šiais poliarizacijos ir nesutarimo laikais. Vengrijos
politikoje, ponios ir ponai, mes jums siūlome tęstinumą ir
patirtį. Mūsų gyvasties linija tęsiasi nuo pirmųjų demokratijų
rinkimų iki pat šiandienos. Opozicijoje praleidome šešiolika
metų, o valdžioje – dvylika. Kaip matote, tarp šių pozicijų
dar nėra pusiausvyros. Mes jau išmokome, jog svarbiausias veiksnys
politikoje yra laikas. Šalies valdymas reikalauja patirties ir
pasitikėjimo savimi, vietos geografijos pažinimo ir išsamaus
supratimo apie tarptautinę areną; ir jei visa tai apjungtume su
drąsa atsinaujinti, taptų aišku, jog esame pirmaujančioje
pozicijoje.
Ponios ir ponai,
Visi požymiai rodo, kad
Vengrija neišvengiamai juda sėkmės keliu. Šiuo metu viskas yra
savo vietose: patirtis, drąsa, mūšių užgrūdinti kariai,
tarptautinis prestižas – esame aukštyn kylanti šalis, turinti
didžių planų ir kupina, atrodytų, neišsenkančių jėgų.
Ponios ir ponai,
Tuo pačiu metu turime
pripažinti, jog esame ne tik pilietinė valdžia, bet ir tautinė.
Nūdienos pasaulyje, kam nors prabilus apie pasišventimą tautai,
tokie žmonės dažnai yra cenzūruojami – esą, tauta tėra
kažkoks folkloro elementas, nuobodus nostalgijos likutis, ar
pagyvenusių piliečių sentimentas. Tačiau noriu jums aiškiai
pasakyti, kad nors tautos samprata tikrai yra persmelkta
sentimentalumo, tai yra kažkas gerokai daugiau. Tėvynė yra
inkaras, kurio poreikį giliai širdyje jaučia kiekvienas. Todėl,
nepaisant kandžių replikų ir pašaipų, šalies patriotai yra
verti pripažinimo už tai, kad vis iš naujo ir iš naujo nuleidžia
šį inkarą – už tai, kad nepailsdami mums nuolat išrėžia į
veidus, jog tėvynė eina pirmiau viso kito. Iš amerikiečių
pasiskolinę jų išsireiškimą, galėtume pasakyti taip: „Vengrija
– pirmiausia“.
Ponios ir ponai,
Jei šiandien kam nors
ištarsite žodį „Vengrija“, jie pagalvos apie Budapeštą,
Balatono ežerą, gražiąsias Vengrijos moteris, guliašinę sriubą
ir puikius vynus. Tačiau jei kieno nors paklausite apie „Vengrijos
politiką“, galite būti tikri, jog jie pirmiausia pagalvos apie
Fides; labiau išsilavinusieji – apie Fides-KDLP. Tai suprantama,
kadangi du kartus iš eilės mes laimėjome rinkimus dviejų
trečdalių dauguma, ir šalį valdome neverčiami formuoti
koalicijos. Vengrijos statusas gerokai padidėjo: mūsų reputacija,
pripažinimas, ir įtaka yra didesni, nei galėtų suponuoti mūsų
šalies dydis ar jos ekonominis svoris. Kodėl taip yra? Visų pirma,
per aštuonerius metus Fides ir KDLP (Kereszténydemokrata Néppárt,
KDNP) užtikrintai sustabdė politinio korektiškumo įsivyravimą.
Eurotarškalai, liberalų apsimetinėjimas ir „PK“ banalybės
buvo nuosekliai atmestos. Mums padovanotą antsnukį išsiuntėme
atgal į Briuselį, o šuns pasaitėlį – į TVF. Apsidairykite
aplink, ir pamatysite priverstinių koalicijų bei liberalios
žiniasklaidos diktatų sukaustytą Europą. Budapešte puoselėjama
kalbėjimo be užuolankų praktika – aiškūs žodžiai ir
prasmingi saikiniai. Čia mes sakome tai, ką galvojame, ir darome
tai, ką norime. Šiandieninės Europos politikoje tai yra didžiulė
prabanga, o mes, vengrai, galime joje maudytis – nors būtų puiku,
jei vanduo taip dažnai neišsilietų pro kraštus!
Ponios ir ponai,
Faktas, kad ateiname
užsienio žmonėms į galvą, kai šie galvoja apie Vengriją, tapo
tikrove tik didelės kainos dėka. Fides buvo suformuota prieš
trisdešimt metų. Šis kelias buvo ilgas ir sunkus: žiauri kova už
būvį, atkaklumas, ištikimybė, brolybė; tarnavimas Vengrijai,
vienybė ir tarpusavio bičiulystė. Mus žino ir gerai pažįsta
kiekvienas vengras. Tautiečiai žino, kad mes kalbame nuoširdžiai,
ir nepasiduodame pagundai hiperbolizuoti. Mes iš tiesų galvojame
tai, ką sakome. Jei kažkam įsipareigojame, atsiduodame tam visomis
savo jėgomis, ir dažniausiai pasiekiame užsibrėžtą tikslą. Jei
šis šūkis nebūtų panaudotas kitur, pasakyčiau, kad esame
„ramybės jėga. Nesislepiame po kaukėmis, ir nekabiname makaronų
ant niekieno ausų. Esame antikomunistai ir patriotai. Aistringai
mylime Vengriją, ir esame pasirengę dėl jos padaryti viską, ką
galime. Būtent tai mus išskiria iš kitų politinių partijų.
Nors šiandien man
nederėtų skirti dėmesio ir laiko kitoms partijoms, likus
keturiasdešimt devynerioms dienoms iki visuotinių rinkimų,
nepaliesti šios temas yra labai sunku. Pažvelgęs į kitų partijų
būklę, negaliu patikėti savo akimis. Tiesą sakant, man yra
visiškai nesuvokiama, kaip tokios partijos ir tokie jų nariai gali
prašyti žmonių pasitikėjimo, ir apskritai kandidatuoti į
valdžios pozicijas. Yra partija, paprašiusi kitos komandos žaidėjo
tapti jos sąrašo lyderiu. Jis vadina save kandidatu į ministro
pirmininko kėde, nors visiems yra puikiai žinoma, kad jis tėra
bankrotinio turto likvidatorius [nesu tikras, kokia tiksliai ten pas
jį situacija], kuriam buvo paskirta istorinė užduotis išvesti VSP
(Magyar Szocialista Párt, MSZP) iš parlamento. Kita kairiojo sparno
partija šiuo metu kaip tik iš naujo atranda savo ištakas, ir
vedama buvusio ministro primininko pamažu transformuojasi atgal į
archetipinę komunistų partiją, grasinančią žmonėms kalėjimu,
nacionalizacija ir naujais sisteminiais pokyčiais. Dvasiniais
klausimais jie gali pasakyti tik tiek, kad bažnyčioms derėtų
laikyti savo burnas užčiauptas, ir tyliai stovėti šešėliuose
nuleidus galvas. Albertas Einšteinas, stebėjęs ne tik fizinius
fenomenus, bet ir žmogiškąjį protą, kartą apibrėžė
beprotystę kaip polinkį vis iš naujo ir iš naujo bandyti tą patį
veiksmą, viliantis kitokio rezultato. Yra ir kita partija, kuri
negali pasakyti nieko daugiau nei to, kad pasaulis gali būti kitoks.
Geniali įžvalga, tačiau iš jų kalbų yra praktiškai neįmanoma
suprasti, koks tiksliai būtų tas naujasis pasaulis, nes jie
tarpusavyje net nesugeba susitarti, ar yra kairieji ar dešinieji,
nacionalistai ar internacionalistai. Jau neminint to, kad iš jų
partijos ir į ją juda tiek daug žmonių, kad mes net nesame tikri,
kas jai priklauso, o kas – ne. Mes net neatsimename pavadinimų,
kuriais šie išėjūnai praminė savo naujai sukurtas partijas, nes
visos jos desperatiškai varžosi dėl matomumo ir ilgalaikio
išlikimo. Tačiau visų absurdiškiausia yra tai, kad šiais
pavojingais, migracijos nualintais laikais, egzistuoja viena
nacionalinė partija, kuri, nepaisant jos šviesios praeities,
šiandien skelbia naują idėją, jog islamas yra paskutinė žmonijos
viltis. Sunku neišsižioti iš nuostabos, klausiantis tokių
neįtikėtinų pareiškimų. Kažkas turėtų mums kuo greičiau
įžnybti, idant atsibustume. Visgi, tai būtų beprasmiška:
situacija Vengrijoje šiandien yra tokia, kad tai yra vieninteliais
kiti galimi kadindatai į valdžios postus.
Viskas, ką galiu
pasakyti – mandagiai, tačiau tvirtai – yra tai, kad Vengrija
nusipelnė šio to geriau. Taigi nieko keista, kad šiuo metu šalyje
vyrauja ne naujos valdžios, bet naujos opozicijos troškimas. Tačiau
akimirkai pabandykime šiuos žmones traktuoti rimtai ir aiškiai
konstatuokime, jog mes manome, kad paskutinė viltis Europai yra
krikščionybė; kai europiečiai šiandien kalba apie krikščionybę
– ir ši skirtis yra reikšminga – jie galvoje turi jos kultūrą
ir gyvenimo būdą. Dėl šios priežasties, remiantis nuomonių
apklausomis ir analizėmis, 78 procentų Vengrijos žmonių nori, kad
mes išsaugotume krikščionišką kultūrą ir savo
krikščioniškąsias tradicijas.
Ponios ir ponai,
Galvodami apie savo
ateitį ir tai, kas pastatyta ant kortos artėjančiuose rinkimuose,
turėtume atsižvelgti į didėjantį skaičių pesimistinių
analizių, prognozių ir projekcijų, susijusių su Europos ateitimi.
Komentatoriai teigia, kad virš Europos telkiasi tamsūs debesys,
sukelti imigracijos procesų. Niūrių pranašysčių būta visais
laikas – tai gerai pažįstama muzika, grojanti Europos politikos
fone. Šiomis dienomis neramina tai, kad visos šios prognozės iš
esmės yra matematinės savo pobūdžiu: nors tai tik apytiksliai
vertinimai, jie kalba apie skaičius ir sukiekybinamus pokyčius; o
skaičiai visuomet turėjo didelį svorį. Remiantis prognozėmis,
vakarinėse Europos valstybėse imigrantų skaičius augs vis
sparčiau. Šiuo metu nenoriu nieko sakyti apie Prancūziją ar
Nederlandus, tačiau Vokietijoje šalies viduje gimusių piliečių
skaičiais yra gerokai nukritęs didžiuosiuose miestuose, į kuriuos
imigrantai pirmiausia ir keliauja. Pavyzdžiui, Bavarija šiuo metu
išleidžia gerokai daugiau lėšų prieglobsčio teikimui,
imigracijai ir integracijai nei siekia bendras ūkio, aplinkosaugos
ir sveikatos apsaugos biudžetas. Lankydamasis Vienoje, girdėjau,
kad šių metų stojimo į mokyklas statistika nustebino visus: į
pradines klasės įstojusių musulmonų vaikų procentas išaugo
neįtikėtinu mastu. Tai ateitis, kuri ten jau yra tapusi dabartimi.
Pasak NATO ataskaitų – panašu, kad kareiviai vis dar nesileidžia
būti cenzūruojami – 2020 metais į Europą bus iškeliavę 60
milijonų žmonių. Taip pat sutariama, kad Afrika bus gerokai
stipresnė, nei numatė visos iki šiol rengtos prognozės. 2050 m.
jos populiacija bus padvigubėjusi iki 2.5 milijardų. Jaunų
afrikiečių bus dešimt kartų daugiau, nei jaunų europiečių.
Afrikai gresia dvi potencialios nesėkmės. Vienoje iš šių
ateičių, jai pavyktų pakartoti įspūdingus Azijos pasiekimus,
kuriais Kinija, Indija, Indonezija ir Vietnamas nustebino visą
pasaulį. Visos šios šalys – kiekviena savaip, tačiau visos
žaibiškai – ištraukė save iš nepritekliaus, nukreipė savo
ekonomiką augimo link, ir jau greit perims lyderiaujančias
pozicijas pasaulio rinkose. Jų sėkmė primena mums, kad tai
istorija formuoja demografiją, o ne atvirkščiai. Ir mes, vengrai,
tarytum moksleiviai, priversti kartoti mokslo metus, taip pat turime
ką pasakyti šiuo klausimu.
Kita galima ateitis yra
ta, kad Afrikai nepavyks sekti Azijos plėtros pramintu keliu ir savo
jaunuomenei sukurti adekvačias gyvenimo sąlygas. Jei šiai
keliamilijoninei jaunų žmonių masei bus leista keliauti šiaurėn,
Europa netrukus patirs milžinišką spaudimą. Negana to, didesnioji
dalis imigrantų atkeliaus iš islamo pasaulio. Jei viskas ir toliau
tęsis tokia linkme, Europos miestuose populiacijos daugumą sudarys
musulmonai – ir čia Londonas bus ne išimtinis atvejis, o pokyčių
vėliavnešys. Jei niekas nesikeis, mūsų kultūra, mūsų tapatybė
ir mūsų tautos, kokias mes jas pažįstame, liausis egzistavusios,
ir išsipildys mūsų baisiausi košmarai. Vakarai žlugs, o Europa
bus okupuota niekam to net nesuvokus. Ar tai patvirtins žodžius tų,
kurie teigia, kad civilizacijos nėra nužudomos, o viso labo
nusižudo pačios? Daugelis tiki, kad net jei visa tai įvyks, tai
truks labai ilgą laiko tarpą. Aš manau, kad taip galvojantieji
klysta. Analizių toliaregiškumas siekia 2050 metus, ir mano amžiaus
žmonės tuo metu jau bus sulaukę aštuoniasdešimties. Kitais
žodžiais tariant, mes – jau nekalbant apie mūsų vaikus ir
vaikaičius – galėsime savo akimis įsitikinti, kuria kryptimi bus
pasukusi mūsų Vakarų pasaulio ateitis.
Šioje vietoje, gerbiami
draugai, aš taip pat privalau pasakyti keletą žodžių apie
nesutarimus tarp Vakarų ir Vidurio Europos. Panašu, kad išsiskyrė
šių dviejų Europos dalių plėtros kryptys. Be abejo, mes vis dar
sutariame dėl demokratijos, teisinio valdymo ir rinkos ekonomikos;
tačiau pamatai, ant kurių šiandien statomos šios idėjos,
sparčiai tampa vis skirtingesni. Politikai apie tai kol kas dar
nekalba garsiai, tačiau visiems tai jau ir taip akivaizdu. Senosios
Vakarų Europos valstybės tapo imigrantų šalimis. Diena po dienos,
jų kultūriniai pamatai yra transformuojami, krikščioniškos
kultūros brandinta populiacija nyksta, o didžiausieji miestai
išgyvena agresyvią islamizaciją. Turiu pasakyti, kad nematau jokių
politinių jėgų, turinčių valią ir galią sustabdyti šiuos
procesus – ar, juo labiau, juos apgręžti. Ir visai nesvarbu, ar
tai yra liberalių demokratijų silpnumo išdava, jų ankstesnės
kolonijinės patirties atgarsis, ar godumo motyvuota ardomoji veikla,
vykdoma Džordžo Sorošo pavyzdžiu valdomos imperijos; faktai lieka
tie patys. Kad ir kokia būtų to priežastis, Vakarų Europa tapo
imigrantų erdve ir mišrios populiacijos pasauliu; priešingai nei
Vidurio Europą, tai ją veda visiškai naujos raidos keliu. Mums tai
tikrai nėra geros naujienos. Tai reiškia, kad islamiška
civilizacija – kurios misija visuomet buvo Europos atvertimas į
tai, ką musulmonai laiko tikruoju tikėjimu – jau greit pasibels į
Vidurio Europos duris, tiek iš pietų, tiek vakarų. Mums pavyko
sėkmingai apginti savo pietines sienas dėka pastatytos tvoros,
teisinių ir fizinių barjerų, pavyzdingo mūsų policijos ryžto ir
Šandoro Pintėro (Sándor Pintér) vadovavimo. Mes sulaikėme
musulmonų pasaulio veržimąsi į mūsų žemes iš pietų.
Žvelgdami šia kryptimi, mes matome, jog esame paskutinioji
Lotyniškosios – arba Vakarų – Krikščionijos šalis. Stovime
tvirtai, tikėdami savo gynybinių linijų pakankamumu sulaikyti bet
kokį antplūdį. Negana to, stačiatikybė narsiai ir ryžtingai
kovoja mūsų priešakyje. Vertiname Serbijos, Rumunijos ir
Bulgarijos veiksmus.
Kad ir kokia absurdiška
ji beatrodytų, dabartinė situacija vakaruose kelia mums tiesioginį
pavojų. Tiksliau, šią grėsmę mums kelia politikai Briuselyje,
Berlyne ir Paryžiuje. Jie nori, kad mes perimtume jų vykdomą
politiką – politiką, pavertusia jų valstybes imigrantų šalimis
ir atvėrusia kelią krikščioniškos kultūros žlugimui bei islamo
plitimui. Jie nori, kad mes priimtume migrantus ir taip pat taptume
mišrių populiacijų šalimis. Anksčiau jie aiškino, jog tikisi
mūsų pritarimo todėl, kad tai, kas svetima, yra gražu, mišri
populiacija yra geresnė, o tikroji Europa neišpažįsta tokių
atgyvenusių viduramžiškų sampratų kaip tėvynė ir religija.
Šiandien šie balsai, panašu, aidi tyliau. Juos pakeitė kitas
populiarus požiūris, tvirtinantis, jog turime susitapatinti su
jais, nes taip yra reiškiamas solidarumas. Privalome tvirtai
pasakyti, kad solidariai stovime kartu su tais Vakarų Europos
žmonėmis ir lyderiais, kurie nori išgelbėti savo tėvynes ir
krikščioniškąją kultūrą, tačiau neketiname rodyti jokio
solidarumo atžvilgiu tų, kurie siekia tai apleisti ir išduoti.
Niekuomet nereikšime solidarumo tiems Europos lyderiams, kurie nori
vesti Europą į post-krikščionišką ir post-nacionalinę erą.
Ponios ir ponai,
Turime aiškiai ir
tiesmukai konstatuoti, kad nemanome, jog šis mūšis, kuriame
kovojame, yra beviltiškas; tiesą sakant, mūsų akimis, mes jame
jau beveik pasiekėme pergalę. Višegrado (Visegrád) ketverto šalys
išlieka nepalaužtos. Stačiatikiškas pasaulis taip pat stovi
ryžtingai; panašu, kad laiku susivokė ir Kroatija. Austrija
atsigręžė patriotiškumo ir krikščionybės pusėn. Bavarijoje po
KSS (CSU, Christlich-Soziale Union) vėliava susibūrė dvasinio ir
politinio pasipriešinimo judėjimas. Galbūt dar nėra per vėlu. Su
jauduliu laukiame Italijoje vyksiančių rinkimų rezultatų, galimai
nulemsiančių Silvijaus Berluskonio (Silvio Berlusconi) grįžimą į
valdžią, o kartu su juo – sveiku protu, itališku tautiškumu ir
kultūriniu identitetu grįstą šalies valdymą. Forza Italia!
Atsiminkime ir tuos
Europos politikus, kurie per pastaruosius kelerius metus pamėgino
suleisti savo dantis į mūsų kūną, ir galiausiai juos nusilaužė.
Greitai perbėgsiu per jų sąrašėlį: Austrijos kancleriai
Feimanas (Faymann) ir Kernas (Kern); Italijos ministras primininkas
Renzis (Renzi); negarbingasis Kroatijos ministras pirmininkas
Milanovičius (Milanović); ir, žinoma, Martinas Šulcas (Martin
Schulz), pademonstravęs maniakišką užsidegimą būti viskuo, ir
galiausiai tapęs niekuo. Pastebiu, kad sąrašas vis dar nebaigtas –
jame dar liko vietos kelioms pavardėms.
Ponios ir ponai,
Visa tai mums teikia
vilties. Baigiantis dienai, gera žinoti, jog įdėtos pastangos
nenuėjo per niek. Tačiau dabartinė situacija mums neteikia
priežasčių džiaugtis savimi. Mums besipriešinančios jėgos,
Džordžo Sorošo tinklas ir jo papirkta tarptautinė biurokratija nė
neketina pasiduoti. Dalis jų vis dar užuodžia pinigus; žvelgdami
į Europą, jie regi verslo galimybes, sąlygojamas euro silpnėjimo.
Nemažai jų nenori prarasti savo daro vietų ir jiems globalaus
elito mokamos pėstininkų algelės. Galiausiai, yra daugybė
ideologizuotų Europos intelektualų, be perstojo eksperimentuojančių
su Europos transformacijos galimybėmis. Puikus pastarosios padermės
pavyzdys yra Vengrijoje veikiantis aktyvistas, priklausantis Sorošo
organizacijai ir leidęs sau pasakyti štai ką; cituoju:
„Nepriklausomai nuo to, iš kur jie atvyksta, čia atkeliaujantys
žmonės yra geresni už mūsų vietinę populiaciją“. Ilgą laiką
nesupratau, kodėl kas nors kalbėtų tokias akivaizdžias
kvailystes. Juk kiekvienam aišku, kad lyginant su migrantais, mes
vengrai esame geriau apmokyti, geriau išsilavinę ir gerokai
darbingesni. Tai aišku kaip dieną. Bet ne per seniausiai vienas iš
Sorošo tinklo viršiausiųjų ideologų, Žmogaus teisių komisaras
Europos Taryboje, prasitarė, kad prieš keletą metų jie slapčia
iniciavo programą, skirtą veisti naują žmonių rasę, kurią jie
labai kukliai pavadino Homo sorošensus, arba „Sorošo žmogus“.
Ir aš supratau, jog iš tokių Sorošo pakalikų perspektyvos, mes,
čiabuviai žmonės su savo šalimis, savo kultūra ir savo religija
– brangenybėmis, kurias ginsime dantimis ir nagais – esame
neišganomi individai, visiškai netinkami tokiai transformacijai. Jų
požiūriu, migrantai iš tiesų yra daug tinkamesnė grynoji
medžiaga, iš kurios galima šį bei tą nulipdyti. Tai, kad tokie
slapukaujantys žmonės, atsakingi už šio plano vykdymą, gali
saugiai ir laimingai gyventi mūsų šalyje, yra tiktų tikriausias
testamentas vengrų tautos dosnumui ir tolerancijai.
Be abejo, mes neketiname
būti tik abejingais stebėtojais; mes ne avys, kurios tyliai laukia,
kol jas aplankys likimas. Mes neabejotinai kovosime, o prireikus mes
išnaudosime vis stiprėjantį savo teisinį arsenalą. Pavyzdžiui,
mes turime parengę įstatyminį pasiūlymą „Sustabdyti Sorošui“.
Bet kokias veiklas, susijusias su migracija ar migrantais, mes
ribojame tam tikra nacionalinio saugumo licencija; taip pat ketiname
dalį užsienio paramos, skirtos finansuoti migraciją skatinančių
NVO arba pseudo-pilietinių organizacijų veiklai, nukreipti į sienų
apsaugos biudžetą. Mes inicijuosime išsamų finansinio skaidrumo
patikrinimą, ir jei kas nors atsisakys nutraukti savo pavojingų
planų vykdymą, mes juos paprasčiausiais išspirsime lauk – kad
ir kokie įtakingi ar turtingi jie būtų. Kovosime ir tarptautinėje
arenoje. Jau rytoj Bulgarijos ministrui primininkui, šiuo metu
prezidentaujančiam Europos Sąjungai, europinį įstatyminį
pasiūlymą, sukursiantį sąlygas visokeriopai Europos sienų
apsaugai. Būtent sienų gynybą yra svarbiausias mūsų prioritetas,
ne privalomos migrantų kvotos. Apsaugoję savo sienas, neleisime
niekam patekti į vidų be leidimo, o tada nieko nereikės ir
skirstyti. Tie, kurie nuspręs į savo šalis įsileisti migrantus,
patys turės jais rūpintis. Taip neleisime jiems išsirinkti
geriausių, o mums atsiųsti likusiuosius.
Turėčiau atkreipti jūsų
dėmesį ir į tai, kad šiomis dienomis atsivėrė nauja terpė
ginčams. Jungtinės Tautos, arba JTO, apsiėmė galutinai įforminti
tarptautinį susitarimą dėl migracijos iki šių metų pabaigos.
Juodraštis jau buvo paviešintas derybų tikslais. Jungtinės
Valstijos jaus pasitraukė nuo derybų stalo, nes jų akimis
pasiūlymas yra absoliučiai pro-migracinis ir nukreiptas prieš
sienų saugumą. Mes savimi pasitikime šiek tiek labiau, todėl kol
kas nusprendėme likti prie derybų stalo, ir keisti kai kurias
rengiamo susitarimo formuluotes. Ko tiksliai nori JTO? Į šį
klausimą turės atsakyti mūsų draugas Pėteris Sijarto (Péter
Szijjártó). Ko tiksliai nori JTO? Ji nori, kad visi pripažintų,
jog imigracija ir jos lengvinimo priemonės yra teigiamas ir
naudingas indėlis ekonominiam augimui ir klestėjimui. Tai yra
citata iš paties dokumento. Žvelgiant iš Europos perspektyvos, tai
yra neabejotina kvailystė; tai tas pats, kas teigti, jog gripo
epidemija yra sveikintinas dalykas, nes ji teigiamai prisideda prie
žmonių sveikatos ir gerovės. JTO laikosi pozicijos, kad Europoje
privalo būti sukurti saugūs ir reguliuojami imigracijos kanalai.
JTO tvirtina, jog kiekvienas europietis turėtų jausti pareigą
padėti imigrantams atvykti į jo šalį, ten apsigyventi ir
susirasti darbus.
Ponios ir ponai,
Mes suprantame, kad
apytiksliai 80 procentų JTO priklausančių šalių yra migrantų
kilmės šalys; tačiau mes Jungtinių Tautų nekūrėme tam, kad jos
atsigręžtų prieš mus ir pasmerktų mūsų šalį pražūčiai.
Jungtinės Tautos taip pat pabrėžia, kad būtina pašalinti visas
teisines ir fizines kliūtis, trukdančias imigrantams kirsti sienas.
Čia mes galime ištiesti nugaras iš aukštai iškelti galvas:
tokios pastabos yra nukreiptos į mus ir mūsų pastatytą sieną.
Įdomu tai, kad tokio pobūdžio pasiūlymai dažniausiai yra
teikiami žmonių, kurie yra nuolat lydimi apsauginių, važinėja
šarvuotais limuzinais, gyvena aukštomis tvoromis ir sienomis
aptvertuose namuose, ir yra kiaurą parą sergėjami apsaugos
sistemų. Mes jiems siūlytume pirmiausia išardyti savo vartus,
nukelti juos supančias tvoras ir atleisti savo apsauginius; jei po
šio eksperimento jie vis dar bus gyvi, galėsime tęsti pokalbį
prie derybų stalo. Kita vertus, jei eksperimentas nepasitvirtins,
mes mielai suteiksime jiems prieglobstį Vengrijoje.
Ponios ir ponai,
Akivaizdu, kad tai
visiška kvailystė. Yra tiesiog nesuvokiama, kodėl jie laiko mus
tokiais nukvakusiais lunatikais, galinčiais priimti tokį siūlymą
ir jį įgyvendinti. Privalome aiškiai ir tiesmukai pareikšti, jog
Vengrija nėra nuo proto nušokusių žmonių šalis. Mes suprantame,
kad Džordžo Sorošo organizacijos ne tik įleido savo šaknis
Briuselyje ir Budapešte, bet taip pat Niu Jorke, JTO būstinėje.
Mes suprantame, kad jos leidžia nesuskaičiuojamas pinigų sumas
tam, kad prastumtų pritarimą migracijai globaliame lygmenyje. Mes
suprantame, kad Sorošas įsivėlė į kovą ne tik su mumis, bet
taip pat su britais, prezidentu Trampu (Trump), bei izraeliečiais.
Ginčų tema visur ta pati: spaudimas pritarti imigracijai ir
migracijos procesams. Tačiau jiems nepavyks. Mes nesame vieni, ir
mes kovosime petys į petį tam, kad sulaikytume – o tada visai
sustabdytume – Sorošo planą, pristatytą Briuselyje ir JTO. Jei
turėsime pakankamai sąjungininku – o jų mes tikrai galime
suburti pakankamai – esu tikras, kad galiausiai pasieksime pergalę.
Ponios ir ponai,
Galiausiai, leiskite man
pabrėžti faktą, kad rinkiminė kampanija prasidėjo vakar. Stebint
vakarykščius opozicinės kampanijos atidarymo renginius, atsiminiau
seną savo įžvalgą: vykstant kampanijai, tikrovė užčiaupia savo
burną. Išlikime ramūs ir šia tema taip pat kalbėkime blaiviai.
Šiandien mūsų politiniai oponentai Vengrijoje yra beviltiškoje
padėtyje. Jiems nepavyko adekvačiai suvokti šių laikų nuotaikos.
Spręsdami mums labiausiai rūpimus klausimus jie nestovėjo mūsų
pusėje, jie nestovėjo valstybės pusėje. Jie nerėmė mūsų, kad
buvo statoma tvora. Jie pasitraukė į užribį, kai vyko
referendumas dėl privalomos migrantų kvotos. Jei nepalaikė
Konstitucijos keitimo projekto. Jie neigė imigracijos realybę. Jie
neigė privalomos migrantų kvotos ir Sorošo plano realybę. Žmonės
tai mato ir žino tiesą; būtent todėl opozicija Vengrijoje
šiandien yra beviltiškoje padėtyje. Tačiau mums gerai žinoma de
Golio (de Gaulle) pamoka, jog beviltiškumas brandina neapykantą.
Neapykanta srūva iš kiekvieno opozicinių partijų ištarto
sakinio. Esu tikras, kad susidursime su gausybe šiurkštumo,
veidmainystės, ir svaidymosi purvu. Tačiau turėtume atsiminti, jog
rinkimai mums visiems yra šventė: milijonai vengrų laukė dienos,
kai išsivadavę iš komunistinės sovietinio režimo priespaudos jie
galės balsuoti laisvuose rinkimuose. Privalome neleisti kitiems
sugadinti šios šventės. Išsaugokime savo gerą nuotaiką ir
humoro jausmą, tuo pačiu neišsižadėdami savo perdėto kuklumo ir
gebėjimo gėrėtis bendro sprendimų priėmimo grožiu. Kaip
pasakojama gerai žinomame anekdote, iš penkiasdešimto dangoraižio
aukšto iššokęs žmogus ramino save krisdamas: „Kol kas viskas
tvarkoje!” Po penkiasdešimties dienų mes visi atsidursime
atitinkamose vietose: kai kurie stovės penkiasdešimtame aukšte, o
kai kurie rasis pirmajame. Keliu tostą už šį nuotykį!
Pirmyn, Vengrija! Pirmyn,
vengrai!
Šaltinis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą