Milžinas Orbanas ir lietuviški gnomai. Dydžiai išryškėja palyginus.

Lietuvos vadovų moralinis, protinis ir patriotinis neįgalumas atsiskleidė Vasario 16 dieną. Visiškai tuščias renginys „Idėja Lietuvai“, kuriame nebuvo jokių 100-mečio vertų idėjų, nuo tautos dvasios atitrūkęs koncertas operos teatre, tuščia Lukiškių aikštė, išvarytas Basanavičius (ko norėti, kad jo pagerbti eitų Lenkijos prezidentas, jei mes jo negerbiame), o svarbiausia, kad nebuvo nueito kelio apibendrinimo, ką gero mūsų tautai nuveikė pirmieji Lietuvos asmenys, kokie jų pasiekimai, Lietuvos pasiekimai.

O jie nieko nenuveikė, tie protiniai ir moraliniai gnomai, jie griovė ir toliau griauna Lietuvą. Kuo gali griovėjai pasigirti?

Politikų dydžiai geriausiai išryškėja palyginus juos su kaimynais. Ryškiausias ir protingiausias - Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, ne iš partškolos ir ne iš policijos, ne iš KGB sąrašų, normalus, ekonomistas, ne kolchozų, skirtumas – kosminio masto. Žmogus iš didžiosios raidės ir mikroskopiniai, infuzorijos dydžio Lietuvos valdžios gnomai.

Aš žemiau pateikiu Viktoro Orbano minčių, išsakytų jo kalboje 2018 m. vasario 18 d. Budapešte santrauką.

„Dėl tautos būklės“. Kas Orbano vyriausybės padaryta per 8 metus:

1.Sukurta 736 tūkst. naujų darbo vietų.

2.Pažabota infliacija.

3.Transformuotas nacionalinis bankas.

4.Pesininkams imta mokėti pensijinė premija.

5.Nacionalinės ekonomikos ir statybos projektų plėtra progresuoja sparčiai – gal net per sparčiai.

6.Įgyvendintas darbdavių, vyriausybės ir profesinių sąjungų susitarimas dėl atlyginimų pakėlimo ir mokesčių sumažinimo.

7.Žemės ūkio rūmai sukūrė naujų darbo vietų net agrokultūros srityje. Negana to, maži ir vidutinio dydžio ūkiai stiprėja greičiau, nei kas nors galėjo numatyti.

8.Padvigubėjo romų tautybės studentų skaičius aukštosiose mokyklose.

9. Įgyvendinama visiško nedarbo sumažinimo ir šeimų, turinčių didelių skolų dėl užsienio valiutų sukurtų spąstų ir kitų įsiskolinimų gelbėjimo programa. Įvestas reguliavimas, kad Vengrijos žmonės niekuomet nebebūtų melagingais sumetimais įtraukti į skolas, už tai plėšiami ir paverčiami skolininkais visam gyvenimui.

10. Buvo sparčiais tempais statoma turizmo infrastruktūrą, dviračių takai, svečių namai ir sveikatingumo viešbučiui. Sportu užsiimančių žmonių skaičių paaugo daugiau nei dvigubai.

11. Teatro lankytojų rodikliai išaugo 50 procentų, koncertų dalyviu – 100 procentų; muziejai, festivaliai ir kino teatrai taip pat prisipildo kone sausakimšai. Labai džiugu matyti, kad nepaisant ekonominio šoko, Vengrijos žmonės išliko kultūrą vertinanti tauta.

12. Iš mados neišėjo ir santuoka. Jei viskas būtų likę taip, kaip buvo 2010 m., šiandien mūsų būtų penkiasdešimčia tūkstančių mažiau. Ir nors demografijos atžvilgiu mums vis dar yra kur pasistengti, tai vis tiek yra šaunus pasiekimas savaime.

„Pastarųjų aštuonerių metų pasiekimus galime ne tik laikyti patenkinančiais, bet ir pagrįstai jais didžiuotis.“

Vengriškas modelis: „Darbas, šeima ir tėvynė. Tai viskas, ką galiu jums pasiūlyti ir ateityje.“

Sunkaus darbo vertinimas, parama šeimoms, nacionalinės tapatybės išlaikymas ir nepriklausomybės saugojimas: tai yra ateitis, ir ši ateitis gali būti mūsų.“

-Santuokų skaičius šalyje išaugo 46 procentais.

-Vaisingumo koeficientas pakilo nuo 1.23 iki 1.49.

Negali būti jokios kalbos apie tautinę nepriklausomybę be vengriškos bankų sistemos ir vengriškos žiniasklaidos.

„Šiandien mes nebesame finansiškai priklausomi nuo kieno nors kito. Vengrijoje veikia vietinės komunalinių paslaugų įmonės, todėl mūsų šeimos savo sąskaitomis neneša pelno tarptautinėms kompanijoms. Mūsų energetinės priklausomybės era taip pat baigėsi: didžiulių savo pastangų ir investicijų dėka, mes nutiesėme reikalingus dujotiekius, todėl dujos į Vengriją tekės ne tik iš Rusijos, bet ir iš Rumunijos, ir net Lenkijos. Daugiau nei 50 procentų bankų sistemos yra valdoma pačių vengrų, kaip ir daugiau nei 50 procentų vengriškos žiniasklaidos. Negali būti jokios kalbos apie tautinę nepriklausomybę be vengriškos bankų sistemos ir vengriškos žiniasklaidos.

„Vengrija – pirmiausia“. Esame ne tik pilietinė valdžia, bet ir tautinė.

„Tėvynė yra inkaras, kurio poreikį giliai širdyje jaučia kiekvienas.“

„Paskutinė viltis Europai yra krikščionybė“

78 procentų Vengrijos žmonių nori, kad mes išsaugotume krikščionišką kultūrą ir savo krikščioniškąsias tradicijas.

Europos ateitis.

Remiantis prognozėmis, vakarinėse Europos valstybėse imigrantų skaičius augs vis sparčiau. Šiuo metu nenoriu nieko sakyti apie Prancūziją ar Nederlandus, tačiau Vokietijoje šalies viduje gimusių piliečių skaičiais yra gerokai nukritęs didžiuosiuose miestuose, į kuriuos imigrantai pirmiausia ir keliauja. Pavyzdžiui, Bavarija šiuo metu išleidžia gerokai daugiau lėšų prieglobsčio teikimui, imigracijai ir integracijai nei siekia bendras ūkio, aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos biudžetas. Vienoje į pradines klasės įstojusių musulmonų vaikų procentas išaugo neįtikėtinu mastu.

Pasak NATO ataskaitų, 2020 metais į Europą bus iškeliavę 60 milijonų žmonių. Taip pat sutariama, kad Afrika bus gerokai stipresnė, nei numatė visos iki šiol rengtos prognozės. 2050 m. jos populiacija bus padvigubėjusi iki 2.5 milijardų. Jaunų afrikiečių bus dešimt kartų daugiau, nei jaunų europiečių.

Jei šiai keliamilijoninei jaunų žmonių masei bus leista keliauti šiaurėn, Europa netrukus patirs milžinišką spaudimą. Negana to, didesnioji dalis imigrantų atkeliaus iš islamo pasaulio. Jei viskas ir toliau tęsis tokia linkme, Europos miestuose populiacijos daugumą sudarys musulmonai – ir čia Londonas bus ne išimtinis atvejis, o pokyčių vėliavnešys. Jei niekas nesikeis, mūsų kultūra, mūsų tapatybė ir mūsų tautos, kokias mes jas pažįstame, liausis egzistavusios, ir išsipildys mūsų baisiausi košmarai. Vakarai žlugs, o Europa bus okupuota niekam to net nesuvokus.

Nesutarimai tarp Vakarų ir Vidurio Europos.

Panašu, kad išsiskyrė šių dviejų Europos dalių plėtros kryptys. Be abejo, mes vis dar sutariame dėl demokratijos, teisinio valdymo ir rinkos ekonomikos; tačiau pamatai, ant kurių šiandien statomos šios idėjos, sparčiai tampa vis skirtingesni. Politikai apie tai kol kas dar nekalba garsiai, tačiau visiems tai jau ir taip akivaizdu.

Senosios Vakarų Europos valstybės tapo imigrantų šalimis.

Diena po dienos, jų kultūriniai pamatai yra transformuojami, krikščioniškos kultūros brandinta populiacija nyksta, o didžiausieji miestai išgyvena agresyvią islamizaciją. Turiu pasakyti, kad nematau jokių politinių jėgų, turinčių valią ir galią sustabdyti šiuos procesus – ar, juo labiau, juos apgręžti. Ir visai nesvarbu, ar tai yra liberalių demokratijų silpnumo išdava, jų ankstesnės kolonijinės patirties atgarsis, ar godumo motyvuota ardomoji veikla, vykdoma Džordžo Sorošo pavyzdžiu valdomos imperijos; faktai lieka tie patys. Kad ir kokia būtų to priežastis, Vakarų Europa tapo imigrantų erdve ir mišrios populiacijos pasauliu; priešingai nei Vidurio Europą, tai ją veda visiškai naujos raidos keliu.

Mums tai tikrai nėra geros naujienos.

Tai reiškia, kad islamiška civilizacija – kurios misija visuomet buvo Europos atvertimas į tai, ką musulmonai laiko tikruoju tikėjimu – jau greit pasibels į Vidurio Europos duris, tiek iš pietų, tiek vakarų. Mums pavyko sėkmingai apginti savo pietines sienas dėka pastatytos tvoros, teisinių ir fizinių barjerų, pavyzdingo mūsų policijos ryžto ir Šandoro Pintėro (Sándor Pintér) vadovavimo. Mes sulaikėme musulmonų pasaulio veržimąsi į mūsų žemes iš pietų. Žvelgdami šia kryptimi, mes matome, jog esame paskutinioji Lotyniškosios – arba Vakarų – Krikščionijos šalis. Stovime tvirtai, tikėdami savo gynybinių linijų pakankamumu sulaikyti bet kokį antplūdį. Negana to, stačiatikybė narsiai ir ryžtingai kovoja mūsų priešakyje. Vertiname Serbijos, Rumunijos ir Bulgarijos veiksmus.

Dabartinė situacija vakaruose kelia mums tiesioginį pavojų. Šią grėsmę mums kelia politikai Briuselyje, Berlyne ir Paryžiuje.

Jie nori, kad mes perimtume jų vykdomą politiką – politiką, pavertusia jų valstybes imigrantų šalimis ir atvėrusia kelią krikščioniškos kultūros žlugimui bei islamo plitimui. Jie nori, kad mes priimtume migrantus ir taip pat taptume mišrių populiacijų šalimis. Anksčiau jie aiškino, jog tikisi mūsų pritarimo todėl, kad tai, kas svetima, yra gražu, mišri populiacija yra geresnė, o tikroji Europa neišpažįsta tokių atgyvenusių viduramžiškų sampratų kaip tėvynė ir religija. Šiandien šie balsai, panašu, aidi tyliau. Juos pakeitė kitas populiarus požiūris, tvirtinantis, jog turime susitapatinti su jais, nes taip yra reiškiamas solidarumas. Privalome tvirtai pasakyti, kad solidariai stovime kartu su tais Vakarų Europos žmonėmis ir lyderiais, kurie nori išgelbėti savo tėvynes ir krikščioniškąją kultūrą, tačiau neketiname rodyti jokio solidarumo atžvilgiu tų, kurie siekia tai apleisti ir išduoti. Niekuomet nereikšime solidarumo tiems Europos lyderiams, kurie nori vesti Europą į post-krikščionišką ir post-nacionalinę erą.

Višegrado (Visegrád) ketverto šalys išlieka nepalaužtos.

Atsiminkime ir tuos Europos politikus, kurie per pastaruosius kelerius metus pamėgino suleisti savo dantis į mūsų kūną, ir galiausiai juos nusilaužė. Greitai perbėgsiu per jų sąrašėlį: Austrijos kancleriai Feimanas (Faymann) ir Kernas (Kern); Italijos ministras primininkas Renzis (Renzi); negarbingasis Kroatijos ministras pirmininkas Milanovičius (Milanović); ir, žinoma, Martinas Šulcas (Martin Schulz), pademonstravęs maniakišką užsidegimą būti viskuo, ir galiausiai tapęs niekuo. Pastebiu, kad sąrašas vis dar nebaigtas – jame dar liko vietos kelioms pavardėms.

Už 40 metų darbą Izraeliui ir žydų tautai Angela Merkel 2008 metais apdovanota Bnai-Brith premija

Džordžo Sorošo tinklas ir jo papirkta tarptautinė biurokratija nė neketina pasiduoti.

Dalis jų vis dar užuodžia pinigus; žvelgdami į Europą, jie regi verslo galimybes, sąlygojamas euro silpnėjimo. Nemažai jų nenori prarasti savo daro vietų ir jiems globalaus elito mokamos pėstininkų algelės. Galiausiai, yra daugybė ideologizuotų Europos intelektualų, be perstojo eksperimentuojančių su Europos transformacijos galimybėmis. Puikus pastarosios padermės pavyzdys yra Vengrijoje veikiantis aktyvistas, priklausantis Sorošo organizacijai ir leidęs sau pasakyti štai ką; cituoju: „Nepriklausomai nuo to, iš kur jie atvyksta, čia atkeliaujantys žmonės yra geresni už mūsų vietinę populiaciją“. Ilgą laiką nesupratau, kodėl kas nors kalbėtų tokias akivaizdžias kvailystes. Juk kiekvienam aišku, kad lyginant su migrantais, mes vengrai esame geriau apmokyti, geriau išsilavinę ir gerokai darbingesni. Tai aišku kaip dieną. Bet ne per seniausiai vienas iš Sorošo tinklo viršiausiųjų ideologų, Žmogaus teisių komisaras Europos Taryboje, prasitarė, kad prieš keletą metų jie slapčia iniciavo programą, skirtą veisti naują žmonių rasę, kurią jie labai kukliai pavadino Homo sorošensus, arba „Sorošo žmogus“. Ir aš supratau, jog iš tokių Sorošo pakalikų perspektyvos, mes, čiabuviai žmonės su savo šalimis, savo kultūra ir savo religija – brangenybėmis, kurias ginsime dantimis ir nagais – esame neišganomi individai, visiškai netinkami tokiai transformacijai. Jų požiūriu, migrantai iš tiesų yra daug tinkamesnė grynoji medžiaga, iš kurios galima šį bei tą nulipdyti. Tai, kad tokie slapukaujantys žmonės, atsakingi už šio plano vykdymą, gali saugiai ir laimingai gyventi mūsų šalyje, yra tiktų tikriausias testamentas vengrų tautos dosnumui ir tolerancijai.

Be abejo, mes neketiname būti tik abejingais stebėtojais; mes ne avys, kurios tyliai laukia, kol jas aplankys likimas.

Mes neabejotinai kovosime, o prireikus mes išnaudosime vis stiprėjantį savo teisinį arsenalą. Pavyzdžiui, mes turime parengę įstatyminį pasiūlymą „Sustabdyti Sorošui“. Bet kokias veiklas, susijusias su migracija ar migrantais, mes ribojame tam tikra nacionalinio saugumo licencija; taip pat ketiname dalį užsienio paramos, skirtos finansuoti migraciją skatinančių NVO arba pseudo-pilietinių organizacijų veiklai, nukreipti į sienų apsaugos biudžetą. Mes inicijuosime išsamų finansinio skaidrumo patikrinimą, ir jei kas nors atsisakys nutraukti savo pavojingų planų vykdymą, mes juos paprasčiausiais išspirsime lauk – kad ir kokie įtakingi ar turtingi jie būtų. Kovosime ir tarptautinėje arenoje. Jau rytoj Bulgarijos ministrui primininkui, šiuo metu prezidentaujančiam Europos Sąjungai, europinį įstatyminį pasiūlymą, sukursiantį sąlygas visokeriopai Europos sienų apsaugai. Būtent sienų gynybą yra svarbiausias mūsų prioritetas, ne privalomos migrantų kvotos. Apsaugoję savo sienas, neleisime niekam patekti į vidų be leidimo, o tada nieko nereikės ir skirstyti. Tie, kurie nuspręs į savo šalis įsileisti migrantus, patys turės jais rūpintis. Taip neleisime jiems išsirinkti geriausių, o mums atsiųsti likusiuosius.

Jungtinės Tautos, arba JTO, apsiėmė galutinai įforminti tarptautinį susitarimą dėl migracijos iki šių metų pabaigos.

Juodraštis jau buvo paviešintas derybų tikslais. Jungtinės Valstijos jaus pasitraukė nuo derybų stalo, nes jų akimis pasiūlymas yra absoliučiai pro-migracinis ir nukreiptas prieš sienų saugumą. Mes savimi pasitikime šiek tiek labiau, todėl kol kas nusprendėme likti prie derybų stalo, ir keisti kai kurias rengiamo susitarimo formuluotes. Ko tiksliai nori JTO? Į šį klausimą turės atsakyti mūsų draugas Pėteris Sijarto (Péter Szijjártó). Ko tiksliai nori JTO? Ji nori, kad visi pripažintų, jog imigracija ir jos lengvinimo priemonės yra teigiamas ir naudingas indėlis ekonominiam augimui ir klestėjimui. Tai yra citata iš paties dokumento. Žvelgiant iš Europos perspektyvos, tai yra neabejotina kvailystė; tai tas pats, kas teigti, jog gripo epidemija yra sveikintinas dalykas, nes ji teigiamai prisideda prie žmonių sveikatos ir gerovės. JTO laikosi pozicijos, kad Europoje privalo būti sukurti saugūs ir reguliuojami imigracijos kanalai. JTO tvirtina, jog kiekvienas europietis turėtų jausti pareigą padėti imigrantams atvykti į jo šalį, ten apsigyventi ir susirasti darbus.

Ponios ir ponai, mes suprantame, kad apytiksliai 80 procentų JTO priklausančių šalių yra migrantų kilmės šalys; tačiau mes Jungtinių Tautų nekūrėme tam, kad jos atsigręžtų prieš mus ir pasmerktų mūsų šalį pražūčiai. Jungtinės Tautos taip pat pabrėžia, kad būtina pašalinti visas teisines ir fizines kliūtis, trukdančias imigrantams kirsti sienas. Čia mes galime ištiesti nugaras iš aukštai iškelti galvas: tokios pastabos yra nukreiptos į mus ir mūsų pastatytą sieną. Įdomu tai, kad tokio pobūdžio pasiūlymai dažniausiai yra teikiami žmonių, kurie yra nuolat lydimi apsauginių, važinėja šarvuotais limuzinais, gyvena aukštomis tvoromis ir sienomis aptvertuose namuose, ir yra kiaurą parą sergėjami apsaugos sistemų. Mes jiems siūlytume pirmiausia išardyti savo vartus, nukelti juos supančias tvoras ir atleisti savo apsauginius; jei po šio eksperimento jie vis dar bus gyvi, galėsime tęsti pokalbį prie derybų stalo. Kita vertus, jei eksperimentas nepasitvirtins, mes mielai suteiksime jiems prieglobstį Vengrijoje.

Akivaizdu, kad tai visiška kvailystė. Yra tiesiog nesuvokiama, kodėl jie laiko mus tokiais nukvakusiais lunatikais, galinčiais priimti tokį siūlymą ir jį įgyvendinti. Privalome aiškiai ir tiesmukai pareikšti, jog Vengrija nėra nuo proto nušokusių žmonių šalis. Mes suprantame, kad Džordžo Sorošo organizacijos ne tik įleido savo šaknis Briuselyje ir Budapešte, bet taip pat Niu Jorke, JTO būstinėje. Mes suprantame, kad jos leidžia nesuskaičiuojamas pinigų sumas tam, kad prastumtų pritarimą migracijai globaliame lygmenyje. Mes suprantame, kad Sorošas įsivėlė į kovą ne tik su mumis, bet taip pat su britais, prezidentu Trampu (Trump), bei izraeliečiais. Ginčų tema visur ta pati: spaudimas pritarti imigracijai ir migracijos procesams. Tačiau jiems nepavyks. Mes nesame vieni, ir mes kovosime petys į petį tam, kad sulaikytume – o tada visai sustabdytume – Sorošo planą, pristatytą Briuselyje ir JTO. Jei turėsime pakankamai sąjungininku – o jų mes tikrai galime suburti pakankamai – esu tikras, kad galiausiai pasieksime pergalę.