Šis mūsų valstybės veikėjas patyrė
stulbinančią devalvaciją. Kaip kokia trečiarūšė Afrikos
valiuta.
Nobelio literatūros premijos laureatas
Gabrielius Markesas 1975 parašė romaną „Patriarcho ruduo.“ Šis
romanas pasakoja mums mitą apie valdovą, bet mitą ne kaip duotybę,
o kaip mito kūrimo procesą. Ar ne tai vyko su Vytautu
Landsbergiu?
Mito kūrimo procesas „nulūžo“.
Jį "nulaužė" pats mito kūrėjas, pats „patriarchas“, be kieno
nors pagalbos.
Ėmė ir išsivoliojo purve, kai koks galukaimio
kuilys.
Kiekvienoje jo surastoje baloje: ir Kulautuvos klėtelės, ir
parduoto, o paskui atsiimto iš valstybės pastato, ir anūko
protegavimo, ir Mažeikių naftos, ir teroro, ir pučo, ir daugybėje
kitų „balų“.
Gintaras Songaila labai teisingai
parašė:
Kodėl norite sugriauti tai, ką gero
padarėte savo šaliai? Jei manote, kad nepriklausomai nuo dabartinės
Jūsų veiklos liksite istorijoje kaip Lietuvos Nepriklausomybės
atkūrimo tėvas, ar vienas iš tėvų (tokio vardo Jūs išties
esate vertas), tai galite ir suklysti. Jūsų biografijoje gali būti
parašyta ir taip:
„Vėliau atsitraukė nuo Sąjūdžio
vertybių, išsižadėjo Lietuvos Nepriklausomybės idealų,
manipuliuodamas Sąjūdžio vardu ir tradicijomis siekė
nedemokratiškai apeiti konstitucines valstybės nuostatas,
įtraukiant Lietuvą į Europos Sąjungos federalizacijos projektą
be visos tautos pritarimo, privalomo pagal Lietuvos Respublikos
Konstituciją. Ėmė aktyviai neigti ir kitų Europos Sąjungos tautų
bei valstybių teisę laisvai spręsti savo likimą. Priklausė tam
Sąjūdžio sparnui, kuris pagrindiniu tikslu laikė vien Lietuvos
grįžimą į Vakarų civilizacinę erdvę ir kuriam Lietuvos
valstybingumas nebuvo pagrindinis principas. Tai buvo pats
ryškiausias iš atkurtos Lietuvos Respublikos politinių veikėjų,
slapta pasukusių globalistinio išvalstybinimo keliu ir galiausiai
visai nusigręžusių nuo egzistencinių tautos ir valstybės
ateities uždavinių. Politinėje veikloje pasižymėjo nuolatiniais
oponentų kaltinimais tarnavimu Rusijai, nors jo paties remtas
ilgametis konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius buvo
susijęs su ROSATOM ir kitais Rusijos interesais. Garsėjo
pikta, niekinančia retorika, taip prisidėdamas prie slogios patyčių
ir menkinimo atmosferos plėtros Lietuvos viešojoje erdvėje.
Sąjūdžio bendražygius išvadino antisąjūdžiu. Metams bėgant,
išryškėjo polinkis visus nuopelnus dėl Nepriklausomybės atkūrimo
priskirti sau vienam.“
Sąjūdžio 30-mečio išvakarėse
neišdrįsote susitikti su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės
nariais, nors kvietėme pasikalbėti geranoriškoje,
neįpareigojančioje aplinkoje. Rašau šį viešą laišką, nes
pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko Jums vis dar nevėlu
atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų,
kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat
lašina į ausį.
Toliau besiklostančią įstoriją aš matau taip: „Patriarchas“, tikras Dž.Orvelo
„Gyvulių ūkio“ „Napoleonas“, kriuktelėjo atgal portale
„Tiesos“. Kaip visada, pastaruoju metu, apie nieką.
Nekomentuosiu šių jo komentarų. Jie man sukėlė
liūdesio ir gailesčio jausmą.
Juk galėjo žmogus
būti patriarchu, o pavirto į „Napoleoną“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą