Man gaila Vytauto Landsbergio

Šis mūsų valstybės veikėjas patyrė stulbinančią devalvaciją. Kaip kokia trečiarūšė Afrikos valiuta.

Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielius Markesas 1975 parašė romaną „Patriarcho ruduo.“ Šis romanas pasakoja mums mitą apie valdovą, bet mitą ne kaip duotybę, o kaip mito kūrimo procesą. Ar ne tai vyko su Vytautu Landsbergiu?

Mito kūrimo procesas „nulūžo“. 

Jį "nulaužė" pats mito kūrėjas, pats „patriarchas“, be kieno nors pagalbos. 

Ėmė ir išsivoliojo purve, kai koks galukaimio kuilys. 

Kiekvienoje jo surastoje baloje: ir Kulautuvos klėtelės, ir parduoto, o paskui atsiimto iš valstybės pastato, ir anūko protegavimo, ir Mažeikių naftos, ir teroro, ir pučo, ir daugybėje kitų „balų“.

Gintaras Songaila labai teisingai parašė:

Kodėl norite sugriauti tai, ką gero padarėte savo šaliai? Jei manote, kad nepriklausomai nuo dabartinės Jūsų veiklos liksite istorijoje kaip Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tėvas, ar vienas iš tėvų (tokio vardo Jūs išties esate vertas), tai galite ir suklysti. Jūsų biografijoje gali būti parašyta ir taip: 

„Vėliau atsitraukė nuo Sąjūdžio vertybių, išsižadėjo Lietuvos Nepriklausomybės idealų, manipuliuodamas Sąjūdžio vardu ir tradicijomis siekė nedemokratiškai apeiti konstitucines valstybės nuostatas, įtraukiant Lietuvą į Europos Sąjungos federalizacijos projektą be visos tautos pritarimo, privalomo pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ėmė aktyviai neigti ir kitų Europos Sąjungos tautų bei valstybių teisę laisvai spręsti savo likimą. Priklausė tam Sąjūdžio sparnui, kuris pagrindiniu tikslu laikė vien Lietuvos grįžimą į Vakarų civilizacinę erdvę ir kuriam Lietuvos valstybingumas nebuvo pagrindinis principas. Tai buvo pats ryškiausias iš atkurtos Lietuvos Respublikos politinių veikėjų, slapta pasukusių globalistinio išvalstybinimo keliu ir galiausiai visai nusigręžusių nuo egzistencinių tautos ir valstybės ateities uždavinių. Politinėje veikloje pasižymėjo nuolatiniais oponentų kaltinimais tarnavimu Rusijai, nors jo paties remtas ilgametis konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius buvo susijęs su ROSATOM ir  kitais Rusijos interesais. Garsėjo pikta, niekinančia retorika, taip prisidėdamas prie slogios patyčių ir menkinimo atmosferos plėtros Lietuvos viešojoje erdvėje. Sąjūdžio bendražygius išvadino antisąjūdžiu. Metams bėgant, išryškėjo polinkis visus nuopelnus dėl Nepriklausomybės atkūrimo priskirti sau vienam.“

Sąjūdžio 30-mečio išvakarėse neišdrįsote susitikti su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais, nors kvietėme pasikalbėti geranoriškoje, neįpareigojančioje aplinkoje. Rašau šį viešą laišką, nes pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko Jums vis dar nevėlu atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų, kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat lašina į ausį.

Toliau besiklostančią įstoriją aš matau taip: „Patriarchas“, tikras Dž.Orvelo „Gyvulių ūkio“ „Napoleonas“, kriuktelėjo atgal portale „Tiesos“. Kaip visada, pastaruoju metu, apie nieką. Nekomentuosiu šių jo komentarų. Jie man sukėlė liūdesio ir gailesčio jausmą.

Juk galėjo žmogus būti patriarchu, o pavirto į „Napoleoną“.