Valdas Anelauskas: sionistų bei jų lietuviškų klapčiukų įžūlumas peržengė visas ribas

Liepos ketvirtoji - JAV Nepriklausomybės diena. Su šia švente aš pasveikinau JAV gyvenantį rašytoją Valdą Anelauską.

Dar aš parašiau: - Šiandien JAV švenčia Nepriklausomybės dieną, šiandien JAV pagerbia didvyrius, savo gyvenimus paaukojusius už šalies nepriklausomybę. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip reaguotų JAV piliečiai, jeigu jų viena tautinė grupė imtų sistemingai niekinti JAV įkūrėjus, kovotojus už nepriklausomybę, drabstyti juos purvais, prikaišioti, pavyzdžiui, kad JAV Tėvai įkūrėjai buvo vergvaldžiai, rasistai, persekiojo negrus ir t.t.

Šiandien Lietuvoje susiklostė visiškai nenormali padėtis. Kai kurie Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys žydai, jų vietiniai „šabesgojai“, nesiliauja juodinti Lietuvos didvyrius. Vienintelė nuodėmė, kurią jie neapkaltino šių iškilių Lietuvos sūnų – homofobija, bet manau, kad ir tai tik laiko klausimas.

Kokia, gerb. Valdai, Jūsų nuomonė dėl šio žydų ir jų parankinių puolimo prieš lietuvių Tautą?

Rašytojas Valdas Anelauskas taip komentavo Lietuvos įvykius:

Ką gi, džiugu girdėt, žinoti, kad Lietuvoje vyksta pagaliau bent jau šioks toks pasipriešinimas „holokausto industrijai“. Seniai laikas! Sionistų bei jų lietuviškų klapčiukų įžūlumas mūsų tautos atžvilgiu juk ir išties ima peržengti visas ribas. Net sakyčiau, jau seniai peržengė!..

Nors, pas juos gi jokių ribų turbūt ir nėra. Žydiškas įžūlumas išties beribis. Kaip kad labai aiškiai pasakė kadaise vienas Amerikos maištaujančio jaunimo, septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, čia lyderių, toks Džeris Rubinas (aišku irgi žydas, dauguma jų buvo žydai): „Patenkinsite mūsų šiuos reikalavimus ir mes iškart pateiksime dar dvylika... Kuo daugiau mūsų reikalavimų tenkinate, tuo daugiau mes jų turime“... 

Taip kad ne be reikalo lietuvių liaudies išmintis sako, jog jeigu užlips žydas tau sprando tai ir nenulips... Ką jie, štai jau virš 70 metų, labai sėkmingai visur ir daro, paklupdę ant kelių ne tik Vokietiją, bet ir visą Europą privertę atgailauti, už tai kad ji apskritai egzistuoja...

Jeigu nebūtų dabar visos tos „holokaustinės“ propagandos, žydai juk iškart ir prarastų savo „amžinos aukos“ statusą, kurį jie puikiai moka paverst skambia moneta. Tai juk milijardinis biznis! Na ir dar ta propaganda gi padeda jiems paslėpti savo pačių milžiniškus nusikaltimus prieš žmoniją. Komunistai nužudė visame pasaulyje turbūt šimteriopai daugiau žmonių nei naciai. O juk žinome iš kur tas komunizmas atsirado. Taip kad „holokausto atmintis“ ir tapo dabar žydams tiesiog kaip kozirine korta, ar indulgencija, pagrįsta melu ir istorijos falsifikacija.

Šitaip žydai visų pirmiausia būtent ir apsisaugo nuo bet kokios kritikos. Dabar juk apie žydiją, kaip žinia, leidžiama šnekėti tik gerai, arba labai gerai... Todėl ir kas šiandien vadinama „neapykantos kalba“ — tai būtent ką būtent žydai nekenčia girdėt. Na ir ką vadina „antisemitizmu“ — tai juk irgi dažnai tiesiog paprasčiausias kitų tautų noras apsisaugoti, apsiginti nuo pačių žydų įžūlumo, kokį štai dabar kaip tik labai akivaizdžiai visur matome. Tame tarpe ir Lietuvoje. Taip kad visų pirmiausia ir nereikia bijot to pavadinimo, juk ne be reikalo sakoma, jog jei anksčiau antisemitais buvo vadinami tie, kas nekentė žydų, tai dabar vadinami tie, ko nekenčia patys žydai...

Ir tai tik vis eilinį kartą parodo, ir įrodo, kodėl jų per amžius, visada ir visur, visi — visos kitos tautos — išties gi juk nekentė. Pagaliau, ir jų vadinamasis „holokaustas“ tai gi nebuvo šiaip sau, be priežasčių. Juk sakoma, nėra dūmų be ugnies. Tad šiandieninis „holokausto“ kultas — tai tarsi lyg kokia kvazireligija, dabar įpiršta jau beveik visam pasauliui, kurios pamatinė dogma būtent tokia — žydai atseit visada nekaltai kenčia, o gojai visada kalti...

Tai šiandien todėl ir tapo jau tiesiog istorijos falsifikacijos mašina. Ką dabar Lietuvoje irgi akivaizdžiai matome. Visą tą isteriją dėl Kazio Škirpos, apskritai dėl „nacizmo“ ar „neonacizmo“. Todėl, kad žydai nuolatiniu tokiu kapstymusi po praeitį ir tėra suinteresuoti. Tokia jų „holokausto“ religijos pati esmė. Džordžo Orvelo įžymiajame romane „1984-ieji“ totalitarinę Okeaniją valdančios Partijos šūkis buvo „Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį, o kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį“.  To būtent jie siekia, Antrąjį pasaulinį karą pervadinę „holokaustu“, ir tai jau ne tik naujoji religija, kurios tiesomis suabejoti neleista niekam, bet ir naujoji istorija, išstumianti tautų ir valstybių istoriją. Tai ne praeities įvykis, o sakralizuotas dogmų ir mitų rinkinys, kuris šiandien naudojamas kaip politinis ir ideologinis instrumentas.

Todėl tad žydija ir puola Lietuvą jau ne tik per Izraelį, JAV bei ES, tačiau pajungė dabar kampanijoje ir Rusiją. Užtenka peržvelgti kad ir per šį pusmetį tokiuose interneto portaluose, kaip BaltNews.lt, RuBaltic.ru, SputnikNews.lt, atsiradusius daugybę straipsnių, kurių pagrindinė tema, pavyzdžiui, „Героизация нацизма в Литве“ [https://baltnews.lt/trend/geroizaciya/ ], na ir iškart juk viskas aišku. Aš neturiu jokių pretenzijų kada Lietuva būna teisingai, pagrįstai kritikuojama, dabartinę Lietuvą valdantis režimas, tačiau kada viskas nusmunka iki tokio lygio kai prasideda kažkokie, su dabartimi visiškai nesusiję, kapstymaisi po istoriją, tada jau visai kas kita. Tai vis iš tos pačios serijos kaip ir Vanagaitė su Zuroffu, ar Tomas su Katzu. Tikslas? O gi tiesiog įžūlus reketas! Jie reketuoja Vokietiją, ir apskritai visą Europą, štai jau 70 metų tą daro, o iš Lietuvos kol kas dar tik labai mažai pavyko išmelžt... Taip kad čia ir yra, kaip sakoma, šuo pakastas.

Ir niekas juk nedrįsta net išsižiot apie pačių žydų nusikaltimus, apie tai kokios gi buvo tikrosios „holokausto“ Lietuvoje priežastys. Ką mes, beje, prieš keletą metų savo pokalbiuose kaip tik gan nuodugniai aptarėme ir išnagrinėjome. Taip kad nereikia bijot duoti jiems atkirtį. Yra juk geras posakis, kad tiesą vadinti neapykanta gali tiktai tie, kas nekenčia tiesos. Žmonės negali pakeist tiesos, tačiau tiesa gali pakeisti žmones... Tiesa tad ir yra svarbiausia. Kaip sakė rusų kultinio filmo „Brolis 2“ herojus, сила в правде, у кого правда — тот и сильней!

Todėl tad mano paties gyvenimas jau seniai ir yra daugmaž pašvęstas būtent tam, kad atskleisti ir kaip galint labiau paviešint žydų visokį įvairų melą ir jų pačių nusikaltimus. Todėl, kad būtent tai šiandien, mano supratimu, ir yra svarbiausia. Negalima kalbėt apie komunizmą, liberalizmą, globalizmą (ir visokius kitokius pražūtingus mums „izmus“) neminint žydų. Tada tai tiesiog tuščia beprasmė kalba. Juk daugiausia žydai būtent ir yra už visų tų „izmų“, nuo ko pasaulis ir kenčia. Būtent dėl visko daugiausia jie atsakingi. Istorija tą ne kartą parodė ir įrodė. Tačiau daugumai gojų tai tebėra paslaptis. Na, mano tikslas toks, kad tos paslapties liktų kaip galint mažiau.

Prisiminkim kaip Rūtos Vanagaitės mylimasis, įkvėpėjas ir globėjas Efraimas Zuroffas įžūliai reikalavo, kad 2018 metai nebūtų paskelbti Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago metais. Seime tada Zurofas pasakė štai ką: „Jis [A. Ramanauskas–Vanagas] buvo vienas iš sukilėlių grupių vadų, jo būrys aktyviai persekiojo žydus, šaudė komunistus, o tie komunistai dažnai buvo žydai“ [https://www.delfi.lt/spausdinti/?id=76189453 ]. Taip kad, gal visai netyčia, Zuroffas ir prasitarė, kokios iš tikrųjų buvo žydų „holokausto“ priežastys!.. Ką čia dar pridursi... Sukilėlių sunaikinti žydų tautybės enkavedistai, okupacinės valdžios pareigūnai ir komunistų aktyvistai buvo tada mūsų tautos didžiausiais priešais, o dabar tapo „holokausto aukos“... Belieka šiandieninėje Lietuvoje tik pastatyt jiems paminklą... Šimašiai gal būt ir pastatys. Gal net toje pačioje buvusioje Lenino aikštėje, kurioje neatsirado vietos Vyčiui...

Taip kad šiandien, kaip niekad, labai aktuali ir yra Lietuvos didvyrio Jono Noreikos–Generolo Vėtros knyga „PAKELK GALVĄ, LIETUVI !!!“ Jos pavadinimas turėtų išvis tiesiog tapti kiekvieno, save dar bent kiek gerbiančio, lietuvio svarbiausiu kasdieniniu lozungu. Tai būtent ne tik mūsų garbės ir orumo reikalas, tai jau ir mūsų tautos išlikimo klausimas. Jeigu neapginsime šiandien mūsų istorijos, savo tautos didvyrių atminimo, tai ko mes tada išvis verti, kaip tauta?!