2017-11-04

Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo)


Geriausias atkirtis į Vanagaitės ir sionisto Zurofo šmeižtą prieš Lietuvą ir jos didvyrius yra šis JAV lietuvio rašytojo Valdo Anelausko straipsnių ciklas.
  

Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo). 1 dalis ( Šauksmas, 2016 02 10 )


Dr. Algimantas Lebionka pakalbino Amerikos lietuvį rašytoją Valdą Anelauską, kuris yra nepriklausomas žydų istorijos tyrinėtojas bei visuomenės švietėjas. 

Gerbiamas rašytojau, nespėjo Lietuva atgauti nepriklausomybės, o pas mus jau ėmė lankytis Habado „juodosios skrybėlės“ ir toks ponas Zuroffas, kur buvęs, kur nebuvęs, kaip kipšas iš tabokinės vis pasirodantis ir vis kartojantis: holokaustas – antisemitizmas, holokaustas – antisemitizmas, kaip sugedusi plokštelė. Prieš kelis metus habadnikai Vilniaus centre, Vinco Kudirkos panosėje, savo religinę Hanukos šventę švęsti sugalvojo, kuri paprastai sinagogose yra švenčiama, matomai, kad iš lietuvių pasityčioti, tautinę nesantaiką pakurstyti. Eduardas Hodosas sakė, kad toks Septintojo Liubavičių rebės pagrindinis priesakas ir buvo: kurstyti antisemitizmą ir propaguoti Izraelį. Labai nemaloniai nuteikė ir paskutinis Rūtos Vanagaitės akibrokštas. Kam laukti 60 ar 40 metų, dar sovietų laikais reikėjo visus nusikaltėlius – savo gimines ir pažįstamus saugumui įskųsti, nusikaltimo slėpimas – irgi nusikaltimas. Tie, kurie buvo vokiečių okupacijos metais kuo nusikaltę, vieni tuojau po karo sovietinės valdžios buvo nuteisti ir sušaudyti, kiti į Sibirą ištremti. O dabar, kaip į savo lizdą pridergta, daugiau nieko… Aš esu „Šauksme“ rašęs, kaip ponia Vanagaitė buityje elgiasi, kaip su kaimynais nesiskaito, su klumpėmis per lubas jiems beldžia. O čia ji su mėšlinomis savo klumpėmis visai mūsų tautai per galvas ropoja. Gal, kad („kas galėtų paneigti, kad…“, kaip Vytautas Landsbergis sakė) žmogus iš tokios giminės, kurie fašistams tarnavo, žydus šaudė, vėliau, gal būt, komunistams batus laižė, lietuvius pleškino, į Sibirą vežė, o dabar už 30 šekelių zuroffams tarnauja. Mano giminėje nebuvo tokių, kurie žydus šaudytų. Mano name Vilniuje, Smetonos gatvėje, kur nuo gimimo augau, pusė vaikų buvo žydukai. Mano geriausios draugės vaikystėje buvo kaimynės Cilia ir Sonia, kaimynas Gena Šajevičius, kai studijų laikais dirbau Ekologijos institute – Veronika Šinderytė, Enzimologijos institute – Dima Kunickis, mano moksliniai vadovai ir oponentai Maskvoje buvo žydai ir t.t., po šiai dienai draugauju su Dima Nudeliu. Visi jie buvo ir yra puikūs žmonės ir puikūs bičiuliai. Tik pas labai negerą žmogų gali atsirasti noras vėl ir vėl draskyti istorines žaizdas, tarpusavyje kiršinti tautas. Kas nusikalto, tie buvo nubausti, o šios temos kėlimas ir eskalavimas, tėra užmaskuotas tautinės nesantaikos kurstymas. Tai mano nuomonė. Kaip jūs, gerbiamas Valdai, į visą šį Lietuvoje keliamą šabašą žiūrite, iš už Atlanto? Kiek žinau, jūs esate nuodugniai su šiais sionizmo ir holokausto klausimais susipažinęs, universitete net paskaitas apie žydų istoriją skaitote. Pamenu, pirmą kartą apie jūsų švietėjišką veiklą ir sužinojau radęs 2006 metais „Kauno dienoje“ Dainoro Luko straipsnį „Amerikos žydus supykdė buvusio kauniečio paskaitos“. Taipogi internete yra Čikagoje leidžiamo lietuviško savaitraščio „Amerikos lietuvis“ 2010 metais publikuotas interviu su jums, „Komunizmą pradėjo žydai. Ir tai – ne holokausto neigimas, o faktas“. Na o jau anglų kalba tai internete straipsnių apie jus ir išvis gi apstu. Atrodo, esate tikras šios srities ekspertas. Gal galite ir mus plačiau su šia problematika supažindinti.



Valdas Anelauskas: Ekspertu savęs pavadinti tikrai negalėčiau. Tačiau prie paskutiniu metu tapusio madingu vadinamojo „holokausto švietimo“ prisidedu pagal išgales. Tik aš visada skiriu švietimą nuo propagandos. Ir kadangi visi turime teisę (ar net pareigą) išreikšti savo susirūpinimą dėl pastaruoju metu įsigalėjusio amoralaus žydų tautos tragedijos išnaudojimo, apie tai kalbu ir kalbėsiu. Man neegzistuoja jokių neliečiamų temų, jokių „šventų karvių“. Atrodo Markas Tvenas yra pasakęs, kad iš šventų karvių išeina patys skaniausi mėsainiai… Mes jau gyvenome Tarybų Sąjungoje, kai negalėjome daug ko viešai sakyti. Nesinori, kad ir vėl kas nors panašaus pasikartotų, todėl ir holokausto istorija negali tapti neliečiamu tabu. Pats žodis „holokaustas“ atsirado ir išpopuliarėjo palyginti neseniai. Paimkime kad ir Vinstono Čerčilio keturtomę Antrojo pasaulinio karo istoriją, Dvaito Eizenhauerio karo memuarus ar Šarlio de Golio veikalus ir niekur, (pabrėžiu – niekur!), nė vienoje iš šių solidžių knygų, netgi Čerčilio monumentaliame keturtomyje nėra žodžio „holokaustas“. Tiesiog nėra! Nors ten tikrai nemažai kalbama apie žydų likimą Europoje karo metu. Šis žodis, beje, nebuvo vartotas net ir Niurnbergo proceso metu.

Algimantas Lebionka: Tiesiog fenomenalus reiškinys, ar ne? Graikiškai hólos „visas“ + kaustós „išdegintas“. Kaip Odesoje 2014 metais, Profsąjungų rūmuose, kur sužvėrėję banderininkai sudegino gyvus 48 žmones?! Bet ten buvo ne žydai, ten buvo rusakalbiai ukrainiečiai. Ten, išeina, jau ne holokaustas? Lyg jie patys benzinu apsipylė ir gyvi susidegino… Nukrypau nuo temos kiek, atleiskit.

V.A.: Šiandien gi, žiūrėkit, vaikai mokyklose jau yra mokomi, kad tai, kas atsitiko žydams Antrojo pasaulinio karo metu – tai neva ir yra pats svarbiausias, pats centrinis viso Antrojo Pasaulinio karo įvykis. Prieš keletą metų Maiklas Berenbaumas, JAV Holokausto memorialinio muziejaus projektų direktorius ir teologijos profesorius Džordžtauno universitete (pats, žinoma, žydas), pasakė štai ką: „Holokaustas ilgai buvo laikomas šalutine tema daug platesnės Antrojo pasaulinio karo istorijos kontekste. Dabar, priešingai, apie patį Antrąjį pasaulinį karą jau galvojame tik kaip apie foną, o apie holokaustą kaip pagrindinę istoriją“. Toks pasakymas – tai labai tipiška kolektyviai egocentriško žydų požiūrio į istoriją išraiška.

A.L.: Bet labiausiai stebina tai, kokiu mastu šis žydų požiūris į istoriją rado pripažinimą ir tarp nežydų. Įdomu kodėl?

V.A.: 1990 metais, jau visiškai griūnant Tarybų Sąjungai, tuometinis JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis iš Kongreso tribūnos iškilmingai ir, galima sakyt, oficialiai paskelbė apie vadinamosios „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ (New World Order) įvedimą, pareikšdamas štai ką: „Tai unikalus ir ypatingas momentas, nes šiandien gimstanti „Naujoji Pasaulio Tvarka“ pakeis pasaulį taip, kad jis visiškai skirsis nuo to, kokį mes ligi šiol pažinojom“. Na ir ką, praėjus vos metams, kažkoks Ianas Kagedanas, tuometinis žydų masonų ložės B’nai B’rith viešųjų ryšių direktorius, atvirai pareiškė, jog būtent „holokausto atmintis šioje naujoje pasaulio tvarkoje užima pačią pagrindinę reikšmę“. „Memory of the Holocaust is central to the new world order“ – būtent šitaip ir buvo pavadintas jo straipsnis Kanados laikraštyje „Toronto Star“, 1991 metų lapkričio 26 dienos numeryje…

A.L.: Todėl vėliau, per pastaruosius kelis dešimtmečius, žydai savo holokausto atminimą ir pavertė vos ne pasauline religija. Privaloma visiems!


V.A.: Žinoma, yra normalu, kad tauta nori įamžinti savo mirusiuosius. Bet žydų holokausto atveju ydinga yra tai, kad iš žmonių, neturinčių su šia tauta nieko bendro yra reikalaujama jausti žydų mirusiems kažką tokio, ką žmonės paprastai jaučia tik saviems. Tai panašiai kaip būtų reikalauti pas kitus žmones, kurie nėra jūsų giminės ar draugai, kad ir jie jaustų tokias pačias emocijas dėl jūsų, sakysim, vaiko ligos ar mirties, kokias jaučiate jūs. Šiandien yra pasiekta tai, kad tik nedaug žmonių Europoje ar Amerikoje mano, jog buvo išvis istorijoje kas nors baisesnio už holokaustą. Ir nemanys – žydai neleis…

A.L.: Gal tada ir pakalbėkim apie tai, kokios šito holokausto atminties kulto priežastys.

V.A.: Viena iš priežasčių – kad žydams patiems darant nusikaltimus Palestinoje, reikia turėti priemonę apsigynimui. Šiuo atveju žydų holokaustas tarnauja tarsi skydas sionistų piktadarybėmis ir genocidui Palestinoje.

A.L.: Kai jūs tai pasakėte, man prieš akis iškyla dokumentinio filmo „Sionizmas prieš istorijos teismą“kadrai apie palestiniečių žudynes Dair Jasinos gyvenvietėje 1948 metais, kurios gyventojus, net ir kūdikius, išžudė sionistai. Nei vienas iš žudikų nebuvo nubaustas.

V.A.: Na taip, Izraelio rašytojas Ari Šavitas labai taikliai tai apibendrino pasakydamas: „Mes galime žudyti nebaudžiami, nes holokausto muziejus – mūsų pusėje“. Šis Dair Jasino „epizodas“, kurį paminėjote – tai tik vienas iš šimtų, ar net tūkstančių panašių nusikaltimų, kuriuos padarė ir tebedaro sionistai Palestinos žemėje. Aš neseniai baigiau studijuoti Palestinos enciklopedijos dvitomį, iš kur tiek sužinojau, kad sunku ir įsivaizduoti. Dabar labai atidžiai skaitau vieno žydų disidento knygą apie religinius fundamentalistus Izraelyje. Reikia pastebėti, kad knygos, parašytos prieš savo tautą maištaujančių žydų, ir yra pačios geriausios bei naudingiausios. Jose viskas nušviečiama iš vidaus ir pateikiama daug informacijos, kuri nežydams būtų visiškai neprieinama. Juk mes su jumis negalėtume, pavyzdžiui, perskaityti viso Talmudo ir sužinoti kas ten parašyta. Man ypač įstrigo kaip žydų Talmudas apibūdina moteris: „Moteris – tai maišas pilnas išmatų“ (Talmud Bavli Tractate Shabbat 152a). Ne į temą, bet kažkodėl prisiminiau.


A.L.: Na, bet pasaulis tai gi mato, kaip Izraelio žydai vykdo Palestinoje šiandien tikrų tikriausią genocidą. Ir kažkodėl kitos tautos taikstosi su tuo kraupiu palestiniečių holokaustu jų pačių žemėje. Pro pirštus žiūri ir politikai, ir žiniasklaida. Visa tai priimama, lyg būtų normalu ir pateisinama. Kaip paaiškinti šitą gėdingą abejingumą žmonių kančioms, jų žudymui?

V.A.: Taip, kalbant apie Izraelio vykdomą agresiją prieš palestiniečius – tai išties galima pavadinti tikrų tikriausiu genocidu. Teritorija, kur gyvena palestiniečiai, aptverta spygliuota viela, visai kaip būdavo Antrojo pasaulinio karo laikų koncentracijos stovyklose.

A.L.: Ne tik spygliuota viela, bet dar ir aukšta betonine siena! Vietomis ta siena – net 8 metrų aukščio, prikaišiota įvairiausių jutiklių, kurie duoda signalą šauti automatiškai, jei kas prieina per arti. Ten tiesiog kasdienis palestiniečių pažeminimas bei etninis valymas.



V.A.: Palestinoje žydai ir yra okupantai, tai ko norėt? Izraelio karo nusikaltimai yra akivaizdūs. Ši valstybė brutaliai taško kraują į visas puses, nesiskaitydama su aukomis ir su pasaulio nuomone. Žinoma, labai dažnai pasaulis būna šokiruotas Izraelio nusikaltimų ir jo agresyvumo ir kartais netgi ieško būdų šiai problemai spręsti, tačiau visi veiksmai yra ribojami baimės įžeisti „šventąją tautą“. Jeigu, sakysim, Rusiją štai net ir kokia senmergė iš Lietuvos drįsta pavadint „teroristine valstybe“ – tai Izraelis visai kas kita! Iš neva Dievo išrinktosios tautos žydai dabar tapo Vakarų pasaulio išrinktąja tauta, kuriai gali būti netaikomos kitoms tautoms galiojančios taisyklės. Holokaustas jiems dabar yra tarsi kokia išankstinė indulgencija. Štai kaip sionistų karą prieš palestiniečius aprašė įžymusis amerikiečių disidentas profesorius Noamas Čiomskis, pats būdamas žydas: „Izraelis naudoja didelio tikslumo puolamuosius reaktyvinius lėktuvus ir bombas, Izraelio karo laivai apšaudo palestiniečių pabėgėlių stovyklas, mokyklas, gyvenamuosius namus, šventyklas, Izraelis pradėjo puolimą prieš tautą, kuri neturi karinių oro pajėgų, neturi oro gynybinės sistemos, neturi karo laivyno, neturi sunkiųjų ginklų, neturi karinių šarvuotų transporterių ir savo veiksmus Izraelis vadina karu prieš palestiniečius?! Izraelio kariniai veiksmai – tai paprasčiausios žudynės.“

A.L.: Praktiškai prieš beginklius žmones kovoja viena iš galingiausių pasaulio armijų ir visi tyli! Kai kada pasako, tiesa, kad jėga naudojama „neproporcinga“. Suvienytų Nacijų Organizacijos rezoliucija kadaise numatė, kad ten bus įkurtos dvi valstybės: Izraelio ir Palestinos. Gi dabar net ir Palestinos vadinamoji autonomija tirpsta kaip varveklis pavasarį. Arielis Šaronas, Izraelio buvęs premjeras, tarytum lyg ir priešinosi izraeliečių gyvenviečių steigimui okupuotoje teritorijoje, bet atsidūrė komoje, po to kai jam rabinai perskaitė kabalistų prakeikimą „pulsa denura“…

V.A.: Ką gi, yra kaip yra, faktai kalba patys už save, tačiau Vakarų šalių politikai, o ir žiniasklaida Izraelio atakas prieš palestiniečius dažniausiai net ir pateisina, nes Izraelis neva tai „kovoja prieš teroristus“. Teroristai – tai palestiniečiai, kovojantys prieš Izraelio okupacinį rėžimą. Čia lygiai taip kaip TSRS propaganda Lietuvos partizanus vadino banditais.


A.L.: Ar žinote, jog vien nuo 2000 metų žydai nužudė jau virš 1400 palestiniečių vaikų? Nors kuo gi čia stebėtis, jei oficialiai skelbiama, kad šiemet Europoje nežinia kur dingo 10 tūkstančių arabų pabėgėlių vaikų, o vien Vokietijoje – 5000! Juk tai irgi tikras genocidas. Organizatoriai – tie patys, pinigai už kuriuos tai daroma irgi tie patys.

V.A.: Taip, žinau, nuo Izraelio atakų žūsta šimtą kartų daugiau palestiniečių, nei žydų žūsta nuo palestiniečių „teroristų“. Izraeliečiai gi tiesiog sąmoningai žudo palestiniečius, o jų vaikus atakose dažnai naudoja net kaip gyvą skydą!.. Neseniai vyriausiasis Izraelio rabinas Šmuelis Elijahus pareiškė, kad reikėtų visus palestiniečius apskritai išžudyti. Izraelio armija, sakė jis, turi liautis suiminėti palestiniečius, o tiesiog juos žudyti, nepalikti nė vieno gyvo. Prieš keletą metų (2012-tų lapkričio 18 d.) Izraelio laikraštis „The Jerusalem Post“ paskelbė straipsnį, kuriame buvusio Izraelio ministro pirmininko Arielio Šarono sūnus Gildonas Šaronas rašė: „Mes turime sulyginti su žeme visą Gazą! Amerikiečiai nesustojo ties Hirosima – japonai dar greitai nepasidavė, tad amerikiečiai dar ir Nagasaki subombardavo. Gazos ruože neturėtų būti elektros, benzino ar važiuojančių automobilių, nieko!“

A.L.: Beje, argi tai neatitinka kažkur labai girdėto raginimo – žudyk gojus, vyrus ir moteris, vaikus ir senelius, jų gyvulius ir griauk jų miestus – tikslų? Prisiminkime, kad žydų Dievas liepė jiems išžudyti visą tautą esančią Palestinos žemėje ir įkurti savo valstybę.

V.A.: Taip, juk būtent Toroje ir parašyta: „Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus“ (1 Samuelio 15:3). Tačiau, kaip paaiškina, pavyzdžiui, rabinas Cvi Vasermanas savo knygoje „Paskaitos apie judaizmą pradedantiesiems“ („Лекции по иудаизму для начинающих“, išleista rusų kalba, beje, 1989 metais Vilniuje, Lietuvos žydų draugijos) čia Amalekas simbolizuoja ne vien Palestiną, bet ir visas kitas pasaulio tautas. Žinoma, išskyrus pačius žydus.

A.L.: Ir tai ne šiaip koks tuščias gąsdinimas. Nereikia pamiršt, kad už holokausto sėkmingai pasislėpęs ir „aukos“ statusu atsiribojęs nuo bet kokios kritikos bei atsakomybės už agresiją, Izraelis iš tikrųjų turi nemažą ir branduolinių ginklų arsenalą.

V.A.: Yra paruoštas toks specialus planas, pavadintas „Samsono pasirinkimu“ (angl. „Samson option“). Pagal jį, jei izraeliečiams (ar apskritai pasaulio žydams) iškiltų grėsmė neva tai būti sunaikintiems, tada Izraelis panaudotų branduolinį ginklą. Tai primena biblinio Samsono pavyzdį, kuris sugriovė šventyklą kartu su nelaisvėje jį laikiusiais filistiniečiais ir žuvo pats. Prieš kažkurį laiką į viešumą buvo prasiskverbusi informacija, kad Izraelis yra nutaikęs savo raketas su branduoliniu užtaisu į kiekvieną didelį Europos miestą. Po raketą kiekvienai sostinei! Na, manau, Vilniui tai skirtos gal net pora, nes kaip bebūtų, Lietuva žydams – „žydšaudžių tauta“.

A.L.: Na o kur dar JAV bei NATO invazijos į kitas šalis, ką irgi dažniausia būna ir režisuoja ir paskui diriguoja pagrindinai vis tos pačios žydų tautos atstovai, pasaulio pinigų savininkais dar vadinami, Rotšildai & Co. Rotšildų mama jau XIX amžiuje yra sakiusi, kad nei vienas karas pasaulyje nevyksta be jos vaikų žinios.


V.A.: Ne be reikalo toks posakis yra, kad karai žydams – kaip derlius, tarsi javapjūtė. Geriausias pavyzdys – JAV labai įtakingi neokonservatoriai (ar kaip juos čia vadina „neokonai“), kurių absoliuti dauguma yra būtent žydų kilmės. Buvę trockistai, jie dabar ir siekia, kad pasaulis būtų pastovioje karo būsenoje. Jiems svarbiausia – kontroliuojamas chaosas, na o jų tikslas, kuris dabar vis labiau aiškėja – išvalyti Artimuosius Rytus nuo arabų, atlaisvinant teritoriją Didžiojo Izraelio sukūrimui. Būtent iš čia ir kyla dabartinis arabų egzodas į Europą. Ir, beje, jau seniai nėra paslaptis, kad Izraelis turi ne tik atominių bei vandenilinių, bet ir neutroninių masinio naikinimo ginklų arsenalą. Kaip žinia, JAV prieš keliasdešimt metų buvo pradėję tokio ginklo kūrimą, bet paskui šio projekto kažkodėl atsisakė. Tada estafetę perėmė Izraelis. Buvo planų neutroninę bombą panaudoti pirmojo karo prieš Iraką metu. Teko girdėti apie Izraelyje sukurtas įvairias cheminio bei biologinio ginklo rūšis, tarp kurių yra kažkoks ginklas neva tai skirtas specialiai palestiniečiams išnaikinti, tarsi genetinė bomba. Bet aš nesu šios srities specialistas, todėl nelabai galėčiau ką nors papasakoti.

A.L.: Jūs palietėte mano kaip tik buvusio darbo sritį – genetinę inžineriją. Mano vienas buvęs kolega dirbo Kanadoje, projekte, kuriame buvo bandoma lyginti arabų ir judėjų genomus. Koks buvo nusivylimas, kai jokio skirtumo nebuvo aptikta. Skundėsi, kad nutraukė finansavimą. O mums „gojams“ tokie rezultatai didelė laimė, kad genetiškai žydų tauta neegzistuoja. Kadaise chazarų Kaganate judėjų tikėjimą juk priėmė gausybė tiurkų. Priešingu atveju, net neabejoju, būtų pridaryta tiek zikų, ebolų, aidsų, kitų virusų, kad neliktų nė vieno arabo, o gal ir europiečio. Patikėkite, jau prieš 30 metų buvo galima konstruoti žmogui patogeninius virusus vidutinės klasės laboratorijoje. Klausimas tik toks, ar pats nenukentėsi, o tai jau žymiai sudėtingesnė problema, kurios, laimei, kol kas nepavyko išspręsti. Nors kas ten žino… Apie naujausius atradimus juk niekas nepraneša. Biologinių ginklų gamybos problema visas išsivysčiusias ir suverenias valstybes liečia. Izraelis, tiesiog, šioje srityje yra lyderis Nr.1 arba Nr.2.


V.A.: O pabandykit šitą žydams viešai, ne į ausį, pasakyti. Kas nors ką nors pasako prieš sionizmą ir Izraelį: viskas – antisemitizmas, vos ne naujas holokaustas!.. Tačiau, iš kitos pusės, reikia nepamiršt, kad toli gražu ne visiems žydams priimtinas sionizmas. Štai mano viena jaunystės draugė, buvusi kaunietė, dvidešimt metų pragyveno Izraelyje ir niekaip negalėjo ten, toje taip vadinamoje žydų „istorinėje tėvynėje“ pritapt, tad neseniai vėl emigravo, šįkart į Kanadą. Teisingai mąstančiam žydui Izraelis dažnai būna atrodo jau nė kiek ne geresniu už nacistinę Vokietiją. Tada žudė žydus, o dabar, Izraelyje, lygiai taip yra žudomi, naikinami tikrieji tos žemės šeimininkai palestiniečiai…

Panaudoti Brazilijos karikatūristo Carlos Latuff piešiniai

Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo). 2 dalis ( Šauksmas, 2016 02 15 )


Valdas Anelauskas savo paskaitų Oregono valstijos universitete metu, 2006 metai.


A.L.: Jūs teigiate, kad tai, ką mes čia kalbėjome apie Izraelį – tai tik viena holokausto kulto priežastis, tiesiog apsaugoti Izraelį nuo pasaulio bendruomenės pasmerkimo bei apskritai kritikos. Tačiau – ne pati svarbiausia priežastis. Paminėkite tuomet kitas.

V.A.: Visų svarbiausia priežastis – tai elementarus kerštas. Būtent siekis atkeršyti vokiečiams ir kitiems europiečiams (tame tarpe, aišku, ir „žydšaudžiams“ lietuviams) už tai kas atsitiko žydų tautai per Antrąjį pasaulinį karą. Tiesiog nubausti europiečius. Ir nubausti jų pačių rankomis!..
Matot gi, kas darosi su Europa!.. Mes esame kažkokio pasibaisėtino ir absurdiško spektaklio liudininkai. Kalbu apie „pabėgėlius“. Sveiku protu nesuvokiama, kodėl Europa išskėstomis rankomis pasitinka visus tuos nelegalius migrantus, plūstančius iš Azijos ir Afrikos. „Welcome, refugees!“, „Mūsų namai – jūsų namai“… Kai tuo tarpu tie „pabėgėliai“ – pabėgėliais padaryti tik propagandistinės žiniasklaidos, o iš tiesų dauguma jų paprasčiausi nusikaltėliai, kurie besibraudami į Europą pažeidžia absoliučiai visus įstatymus ir taisykles. Jie griauna tvoras, šluoja policijos užkardas, braunasi be dokumentų arba su suklastotais pasais, mušasi tarpusavyje, šiukšlina, prievartauja moteris, net žudo europiečius, kaip kad Švedijoje nužudė tą lietuvį berniuką Arminą, tuo pačiu neužmiršdami garsiai rėkauti ir reikalauti kažkokių neva tai jiems priklausančių teisių. Atrodo tarsi Europa būtų visiškai išsikrausčiusi iš proto…

A.L.: Po to kas Naujųjų metų naktį įvyko Kelne ir kituose Vokietijos miestuose (ir ne tik Vokietijos) europiečiai, atrodo, pradeda suprasti, kad Merkel kvietimas atvykti į Europą visiems norintiems buvo viena pražūtingiausių klaidų šį šimtmetį.

V.A.: Bet prisiminkim kaip tie patys vokiečiai laikė plakatus su užrašais „Mes mylime pabėgėlius“, o Drezdene vienas traukinys buvo net išpaišytas grafiti su sveikinimo šūkiais arabų kalba! Na o Merkel tai gi jinai dar 2007 metais pareiškė: „Europa yra tolerancijos žemynas“.
Kaip kažkas labai gerai pasakė, Europa dabar panaši į seną damą, kuri susižavėjo sado-mazochizmu ir pasirengusi išbandyti šioje srityje viską iki galo. Šiuolaikinės Europos tolerancija – tai terminalinė liberalizmo stadija, liberalizmas, privestas iki absurdo.

A.L.: Tačiau kodėl šitą dabartinę padėtį Europoje prisiminėte kalbėdamas būtent apie žydų holokaustą? Ar manote, kad jie čia prikišę savo rankas?

V.A.: Aš visiškai tuo neabejoju. Sakau, tai ir yra žydų tautos kerštas Europai už vis tą patį holokaustą! Nepamirškim, aišku, ir grafoKudenchove-Kalergio idėjų apie „kokybės žmones“ ir „kiekybės žmones“. Arba ką sakė Prancūzijos žydas Žakas Attali, kad reikia mus visus paversti „nomadais“, t.y. amžinais klajokliais. Dar galima būtų paminėt juk ir Siuzan Zontag, atvirai pareiškusią, kad baltoji rasė – tai žmonijos vėžys, paskui jos gentainį tūlą Harvardo profesorių Noelį Ignatjevą, apskritai siekiantį baltosios rasės „panaikinimo“. Daug ką galėtume prisiminti ir paminėti. Turbūt nereikia ilgai spėlioti, kokia tų visų žmonių tautybė.

A.L.: Iš tiesų atrodo, kad to „panaikinimo“ dabar būtent ir siekiama. Atkakliai ir labai nuosekliai.

V.A.: Svarbiausia yra išplauti žmonėms smegenis. Kas sėkmingai ir buvo padaryta Europoje. Per mokyklas, žiniasklaidą, įvairiausias „socialinės inžinerijos“ programas, Vakarų europiečiams buvo įskiepytas „amžinos kaltės“ bei „moralinės skolos“ žydams jausmas. Lygiai tą patį dabar visokie katzai ir zuroffai bando įskiepyti lietuviams. Pikčiausia – kad su visokių vietinių vanagaičių pagalba. Akivaizdu, kad lietuviams norima įdiegti kolektyvinę dabarties tautos atsakomybę už dar iki jų tėvų ar senelių gimimo kažkokios nedidelės lietuvių grupelės padarytus nusikaltimus, su kuriais dabartinės kartos apskritai neturi ničnieko bendro.

Europa kelis dešimtmečius grimzdo į tą pastoviai skiepytą liberalinį marazmą, kuriame dabar ir glūdi. Vokietijoje užaugo jau kelinta karta, kuriai gėda būti vokiečiais! Todėl dabar dauguma jų veikiau liežuvį nusikąs, nei kritiškai atsilieps apie imigracinę savo šalies politiką.

A.L.: O ką reiškia Vokietija ar Europa tokiai frau Merkel? Ji susikraus lagaminus ir išvyks į Izraelį. Jos kilmė tai leidžia padaryti. Ne be reikalo 2008 metais jai buvo suteiktas pačios įtakingiausios žydų organizacijos „B’nai B’rith“ apdovanojimas. Leiskite priminsiu: Apdovanojimo metu laureatui yra įteikiamas aukso medalis, sertifikatas ir piniginė premija. Įdomi detalė yra tai, kad premijos suma nėra skelbiama. Šis apdovanojimas yra suteikiamas žymioms asmenybėms, kurios mažiausiai 40 metų pašventė žydų tautos gerovei bei Izraelio valstybei. Pagrindiniai reikalavimai laureatams yra: 1. Jis visuomet prisidėjo prie žydų tautos tvirtumo ir vienybės kur tik jie bebūtų; 2. Darbais ir dvasia palaikė Izraelio valstybę, kaip amžiną žydų tautos tėvynę; 3. Kovojo ir pasisakė prieš visus antisemitizmo pasireiškimus ir prietarus; 4. Simbolizavo pripažinimą aukščiausių žydų vertybių, etikos, valstybingumo ir kultūros; 5. Nuosekliai demonstravo gilų rūpestį ir interesą žydų tautai, o taip pat jos būsimoms kartoms, gyvenančioms diasporoje; 6. Buvo sektinu pavyzdžiu ir žydų tautos balsu visame pasaulyje, demonstruojant išskirtinį asmeninį charakterį, vyriškumą ir toliaregiškumą.

Na, moteriškė sąžiningai dirba savo, t. y. žydų tautai, garbė ir šlovė jai… Bet kas pasakys, kodėl tokie vokiečiai kvaili ir į tokius atsakingus postus renka ne vokiečius? Ar įsivaizduojate, kad Izraelyje premjeru išrinktų arabą?

V.A.: Tikrai ne. Manau, jog to tiesiog neleistų Izraelio valstybės Konstitucija, kur labai aiškiai pasakyta, kad Izraelis yra žydų ir tik žydų tautinė valstybė. Izraelio visuomenėje, beje, išvis labai daug rasizmo. Ir čia turiu omeny ne tik jų požiūrį į palestiniečius. Pavyzdžiui, juodaodžiai Etiopijos žydai Izraelyje jaučiasi tiesiog antrarūšiais žmonėmis.

A.L.: Bet grįžkime į Europą, kurią, sakot, būtent prisidengiant holokausto korta, tiesiog ėmė ir išprievartavo. Ir, kaip matome, baigia privesti prie beveik ritualinės savižudybės. Kaip manote, kurgi čia šuo pakastas? Kodėl Europa migrantus vis tik priima? Tai, manau, pats svarbiausias šios dienos klausimas.


V.A.: Be abejo, visą šitą pastarojo meto migrantų srautą kažkas režisuoja. Prisiminiau Majakovskio eilėraštį: „если звёзды зажигают – значит – это кому-нибудь нужно“, išvertus į lietuvių kalbą – „jeigu žvaigždes uždega, tai reiškia to kažkam reikia“. Kam konkrečiai to reikia – tai jau atskira ir ilga kalba.

A.L.: Pabandykit gal bent trumpai.

V.A.: Na, pagalvokim, kai griuvo komunizmas, atrodė, kad jis niekada neatsigaus. Tačiau jis ne tik kad neišnyko, bet netgi labai, sakyčiau, sparčiai atsigavo, tarsi atsinaujino, įgaudamas, tiesa, kiek kitokį pavidalą – globalizmo ir liberalizmo. Ir dabar jis yra, net stipresnis už senąjį. Juk negali nepastebėti, kad Europos Sąjunga tampa vos ne labiau komunistine negu buvusi Tarybų Sąjunga.
Juk norint įdiegti bet kokią ideologiją, svarbiausia ja įtikinti žmones. Kas ir yra padaryta Europoje. Komunizmu buvusioje Tarybų sąjungoje net ir valdžia nelabai tikėjo. O naujasis, šiandieninis jo variantas neomarksizmas (arba kitaip – kultūrinis marksizmas) – yra taip užvaldęs žmonių (ypač jaunų) sąmonę Vakaruose, kad daugelis jų yra tapę didesniais kairuoliais nei buvo patys Marksas, Leninas, ar Trockis. Esu aš su tais dabartiniais „neokomiais“ susidūręs ir tuo įsitikinau. Amerikoje anų laikų komunistus vadino „komiais“, na tai ir aš šituos dabartinius dažniausia taip vadinu – neokomiais – kaip kad jie mus nacionalistus vadina „neonaciais“.

Mano giliu įsitikinimu visas šis procesas kaip tik taip iš anksto ir suplanuotas. Tarybų Sąjungoje komunizmas sugrius, visi galvosim, kad komunizmui jau apskritai galas, o tuo tarpu, lyg niekur nieko, ir išlįs šitas naujasis variantas, kokį dabar visur ir matome. Bet ypač jis pasireiškia Vakaruose.

Toks komunistų tikslas visada ir buvo – nugalėti Vakarus. Iškart po bolševikų revoliucijos Leninas ir Trockis bandė padaryt tą karine jėga, bet jiems nepavyko, nes Lenkijoje maršalas Pilsudskis, davęs bolševikams į kaulus, sustabdė Trockio planuotą pasaulinę revoliuciją. Tada Trockio gentainiai ir paruošė atsarginį variantą, kuris dabar sėkmingai įgyvendinamas.

Dabartinė revoliucija Europoje vykdoma jau ne armijų (ir net ne proletarų), o visokių, taip vadinamų „mažumų“ pajėgomis. Šiandieniniams „bolševikams“ tereikia tas pajėgas tik nukreipti reikiama linkme. Atidarė valstybių sienas ir štai prasidėjo į Europos šalis svetimųjų invazija. O kas sulaikys šitą invaziją? Niekas.

Senovėje, kai vykdavo karinės invazijos, viskas spręsdavosi mūšio lauke. Šiandieniniai Trockio pasekėjai turi visiškai kitokią taktiką ir strategiją, jiems karinė jėga net nereikalinga. Jie savo revoliuciją vykdo visiškai kitokiomis priemonėmis, daug gudriau ir klastingiau ir, tenka pripažinti, kur kas sėkmingiau nei Leninas ir Trockis. Tie bolševikinę revoliuciją sėkmingai padarė tik vienoje Rusijoje, o toliau niekas nepavyko. O dabartinė revoliucija plinta per visą pasaulį.

Tiesa, Stalinas, pasinaudodamas prieš Antrąjį pasaulinį karą susidariusia situacija, visgi užgrobė Pabaltijį ir netgi dalį Lenkijos, o po karo dar kai kuriose kitose Europos bei Azijos šalyse atsirado komunistiniai režimai, tačiau tai vis tiek nebuvo kaip Trockio planuota – pasauline revoliucija. Taip kad Trockio gentainiams komunizmo renesansas – neokomunizmas – dabar ir reikalingas. Na ir, kaip minėjau, visa tai derinama su kerštu Europai už holokaustą.

A.L.: Gal paaiškintumėte, ką jūs čia vadinate „neokomunizmu“?

V.A.: Man neokomunizmas – tai tiesiog ir yra visi tie šiandieniniai reiškiniai, kurių aš visa širdimi nekenčiu. Visų pirmiausia tai šiandieninis liberalizmas (kas neoficialiai dažnai vadinama liberastija). Taip pat ir globalizmas, kosmopolitizmas. Sutinku, kad mano paaiškinimas kiek primityvokas. Bet tikslus.

Aš pats juk esu nacionalistas. Kas anksčiau buvo baisiausias komunistų priešas? Nacionalistas. Dar pridėdavo „buržuazinis“ nacionalistas. Kiek tokių buvo išvežta iš Lietuvos į Sibirą, mes žinome.

A.L.: Tačiau ar pastebėjote, kad šiandienėje Europos žiniasklaidoje didžiausias baubas yra vėl kaip tik nacionalistas?

Ne, čia ne Karloso Latuffo „antisemitinė“ karikatūra, čia pats žydų Antidefamacijos lygos bosas Abraomas Foksmanas.


V.A.: Žinoma! Kas prieš keletą metų galėjo pagalvoti, kad patriotinė, „nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo“ demonstracija bus traktuojama kaip didžiausias siaubas? Įsivaizduokit, kaip baisu: jaunimas susirinko į demonstraciją, ėjo ir skandavo „Lietuva – lietuviams“! O tai ką jaunimas Lietuvoje turėtų skanduoti, gal „Lietuva – ne lietuviams!“. Jeigu Lietuva – ne lietuviams, tai kas tada lietuviams – gal vėl Sibiras?!

Visi gerai prisimename, kaip komunistinė politika norėjo sugriauti tautiškumą. Tačiau ji tikrai nesugebėjo griauti jo taip, kaip tas sėkmingai daroma šiandien. Masiškai propaguojamos atskiras tautas naikinančios idėjos – globalizacija, migracija, asimiliacija. Aš kurį laiką pats gyvenau „tautų lydymo katile“ Niujorke, žinau, ką tai reiškia. Todėl, būdamas nacionalistas, taip, aš esu globalistų bei liberalų būtent priešas. Kaip ir jie yra mano priešai, suprantama.

A.L.: Grįžtant prie Vokietijos. Dabar stebint, kokios šimtatūkstantinės imigrantų masės plūsta į šią valstybę ir su kokia siaubinga kantrybe Vokietija priima šiuos „svečius“, norisi klausti: kiek dar ilgai vokiečiai barstysis galvas pelenais? Ekspertų nuomone, į Europą Merkel pakviesti susiruošė 20 ilijonų migrantų! Juk tai krachas!


V.A.: Man atrodo, ne tik Vokietija, visa Europa šiandien tarsi su mazochistiniu pasimėgavimu slysta į susinaikinimo bedugnę. Ir pasikartosiu, kad nieko nebūna „šiaip sau“. Už viso to yra kažkokie konkretūs tikslai. Kažkam viso to reikia.

Ką holokausto atminties ir kaltės kultas padarė su vokiečiais – tą dabar akivaizdžiai mato visas pasaulis. Per tuos keletą dešimtmečių vokiečiai tapo visiškais „bekiaušiais“ (taip juos pavadino vienas žurnalistės Darijos Aslamovos pašnekovas). Atrodo, tarsi visa tauta būtų iškastruota!

Po tiek metų egzistavimo orveliškoje atminties duobėje, atsiradusioje dėl „denacifikacijos“ proceso, vokiečiai tapo tarsi bejėgiški impotentai. Vokiečių vyrai, kaip matėme Kelne ir kitur, net negali apginti savo moterų! Kažkoks kroatas boksininkas vokietes moteris nuo įsisiautėjusių imigrantų gynė, o savi vokiečiai – ne!..

Toks jau jų kompleksas – pačių savęs baimė. Ir manau, kad didžiąja dalimi viso to buvo pasiekta „holokausto kortos“ dėka. Juk visa šita absurdiška beprotybė Europoje (ir konkrečiai Vokietijoje) atsirado dėl to, kad buvo nuolat atgailaujama dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų. Trokšdami atsižegnoti nuo nacizmo, vokiečiai bėgo nuo jo tol, kol atbėgo iki visiškai priešingo kraštutinumo – tolerancijos viskam, tolerancijos net jei ji kenkia jiems patiems, iškreiptų formų tolerancijos. Žodžiu, tolerancijos, privestos iki absurdo.

Europiečiai apskritai ir vokiečiai konkrečiai labai nori parodyti visiems, o pirmiausiai sau patiems kokie jie yra ne-nacistai, ne-fašistai, kokie geri ir tolerantiški – visiški tų baisių nacistų, kurių būta anksčiau, antipodai. Mes kitokie, mes visiškai kiti – toks šūkis ir nulemia dabartinės Europos elgesį, lemia jos sprendimus bei užsienio ir vidaus politiką.

A.L.: Reikia būti tolerantiškiems migrantams – tokia dabartinė „Naujosios pasaulio tvarkos“ ideologija. Tačiau tolerancija gamtoje – tai mirtis. Mano manymu – visiška tolerancija yra bet kokio gyvo organizmo mirtis. Juk gyvas organizmas miršta, jeigu jis nebekovoja su svetimomis biologinėmis substancijomis – baltymais, DNR, RNR. Ką jau kalbėti apie virusus ir bakterijas?!. Tautoms galioja tie patys gamtos dėsniai. Dievo dėsniai, jei norite, ne siono išminčių, ne antikristo, o Dievo.

V.A.: Teisingai. Jeigu leukocitai taikytų tolerancijos idėją virusams, organizmas taptų virusų fabriku ir galop žūtų nuo pastarųjų gaminamų toksinų. Europiečiai tiesiog prarado imunitetą. Čia kaip AIDS – imuniteto deficitas. Tautų imunitetą ugdo nacionalizmas, kas ir reiškia tautos savisaugą, savigyną, o nacionalizmo deficitas – tai imuniteto deficitas.

Kaip labai gerai buvo apibūdinta viename mano neseniai perskaitytame straipsnyje, visa tai kas po Antrojo pasaulinio karo vyko Europoje galima pavadinti nacifobija – akla, paniška net ne nacizmo, o tiesiog nacionalizmo baime, kai žmogus pavirsta paranojiku, kuris visur viskame visada įžvelgia besivaidenantį Hitlerį. Gyvenant amžinoje nacizmo baimėje, kuri buvo europiečiams žydų (būtent žydų!) įdiegta po Antrojo pasaulinio karo, Europoje atsirado visiškai priešingas ne tik kad nacizmui, bet apskritai bet kokiam nacionalizmui „atvirų durų visiems“ kursas.

A.L.: „Atviros visuomenės“ sąvoka vokiečių spaudoje, pastebėjau, ir tapatinama su „atvirų durų politika“. Kažkokia kreivų veidrodžių karalystė.

V.A.: Taip, tolerancija svetimkūniams šiandien Europoje aukščiau visko. Ji kertasi su nacionalinio saugumo klausimais ir apskritai su bet kokia logika. Iš esmės tai ši europiečiams įdiegta kraštutinė tolerancija – tai yra visiškas tautos idėjos neigimas. Europiečiai jau nusirito iki to, kad tautybė tapo kone yda ar nuodėme, o tautų maišymasis tapo savitiksliu. Kuo smarkiau persimaišysi, tuo būsi tolerantiškesnis!..

Europa atsidūrė tokioje situacijoje, kai bet kokie mėginimai apriboti migraciją, apginti vietinius gyventojus imti traktuoti kaip nusikaltimas – fašizmo ir nacizmo recidyvas. Ir šita kraštutinė tolerancija apėmė visus – nuo politikų iki eilinių europiečių. Politikai, kaip matome (tame tarpe ir Lietuvoje), ėmė tiesiog rungtyniauti vienas su kitu, kuris iš jų tolerantiškesnis, liberalesnis, o paprasti europiečiai ėmė balsuoti irgi dažnai už „pačius tolerantiškiausius“. Nes neduok Dieve išsirinksi ne tokį tolerantišką – bus tikras Hitleris. Jeigu politikas leidžia sau bent per centimetrą nukrypti nuo beribės tolerancijos ir visaapimančio „multikultūralizmo“ – jis ir paskelbiamas vos ne nacistu.


A.L.: Skaičiau, kad liberalusis britų laikraštis „The Guardian“, net uždraudė skaitytojų komentarus migracijos, islamo, rasinių klausimų temomis. Ko ne mūsų sovietinis „rojus“, mūsų vakarykštė diena, iš kurios mes, naivuoliai, manėme išėjome visiems laikams. O pasirodo, kad ne, kad mes atėjome vėl ten, iš kur išėjome, vėl grįžtame į bolševikinę „blogio imperiją“.

V.A.: Antisemitizmas, rasizmas, ksenofobija, homofobija, seksizmas, patriarchalizmas, diskriminacija – šie ir kiti „naujakalbės“ žodžiai yra šiandien socialinės inžinerijos įrankiai. Žodžiai – tai ginklas – pastebėjo Džordžas Orvelas. Juk kada šiandien oponentą išvadina rasistu arba fašistu, jau nebėra būtinybės neigti jo argumentus. Jis pats atsiduria kaltinamojo padėtyje ir turi gintis. Teisme veikia nekaltumo prezumpcija, o visuomenėje, kai kalba užeina apie, pavyzdžiui, antisemitizmą, tai iškart akivaizdi kaltumo prezumpcija. Tenka įrodinėti, kad tu nekaltas tau primestais kaltinimais.

Jie siekia visiškai konkrečių tikslų – kaip galint sustiprinti mumyse tą kaltės jausmą, morališkai nuginkluoti ir paralyžiuoti europiečius, sukelti begalinę seką atsiprašinėjimų ir tiesiog net „nuostolių“ kompensavimų. Todėl tie kaltinimai įgauna epinį mastą, o kaltintojai ima vaidinti Apokalipsės raitelių vaidmenį.

A.L.: Na ir kokia iš viso to seka išvada? Juk už visų šitų Europoje šiandien įžūliai diegiamų multikultūralizmo, politkorektiškumo bei tolerancijos programų stovi ne patys europiečiai? Kas paleido šiuos virusus?

V.A.: Čia man labai norėtųsi pakalbėti plačiau apie tai, kodėl ir kaip šis puvimo procesas Vakaruose prasidėjo. Bet kadangi tai būtų didelis nukrypimas nuo mūsų pagrindinės holokausto temos, palikime gal tai ateičiai. Dabar užteks pasakyti, kad tai daugiausiai taip vadinamos „Frankfurto mokyklos“ ideologų nuopelnas. Būtent ta saujelė marksistų revizionistų ir padarė pradžią Vakarų visuomenės dekonstrukcijai. Kalbėdami apie Europos susinaikinimą, mes į „Frankfurto mokyklą“ turime žiūrėti kaip į pagrindinį šio proceso kaltininką.
Ir nors pati „Frankfurto mokykla“ yra mažai žinoma daugumai žmonių, „frankfurtiečių“ idėjas pasičiupo ir išplatino visokie „naujieji kairieji“, „antirasistai“, „antifašistai“ ir t.t. Ir deja, tos idėjos triumfavo. Daugelis žmonių tiek Amerikoje tiek Europoje, vargu net ar įsivaizduojantys, kas tai yra, tiesiog priėmė „Frankfurto mokyklos“ teorijas šaukdami „valio“. Žodžiu, įvyko tyli revoliucija, kuri mano giliu įsitikinimu būtent ir yra žydų tautos atpildas Europai už holokaustą.

A.L.: Reikia nepamiršti kad „Frankfurto mokyklos“ filosofų absoliučią daugumą kaip tik ir sudarė „išrinktosios“ tautos atstovai.

V.A.: Jie visi iki vieno buvo žydai. Ir jų idėjos, kartoju, padarė bene pačią didžiausią XX amžiuje įtaką Europai bei Amerikai. Ir šiandien, jau XXI amžiuje, tebedaro toliau.
Skirtingai nei bolševikai Rusijoje, jie nešturmavo caro rūmų, nenaudojo jokio teroro savo idėjoms diegti. Labai nedaugelis šiandien žino net jų vardus: Horkheimeris, Adornas, Markūzė ir t.t.

A.L.: Bet, iš kitos pusės, „frankfurtiečiai“ juk toli gražu tikrai nebuvo vieninteliais žydais šitoje neomarksistinių revoliucionierių plejadoje?

V.A.: Taip, aišku, šiandien tiek Amerikoje, tiek Europoje yra daugybė visokiausių vadinamųjų „antifašistinių“, „antirasistinių“, „antidiskriminacinių“, „tolerancinių“ bei „žmogateisinių“ organizacijų, kurias įsteigė ir joms vadovauja būtent žydai. Apie šito jų „revoliucinio teatro“, taip sakant, „europietiškąją sceną“ aš kiek mažiau žinau, bet jau apie žydų destruktyvųjį indėlį Amerikoje tai esu tikrai labai gerai informuotas.

Pavyzdžiui, esu skaitęs vieną labai (ypatingai!) svarbią knygą, kuri vadinasi, jei apytiksliai pavadinimą išverst, „Žydai prieš prietarus“ (angl. „Jews Against Prejudice“, bet žodis „prejudice“ čia reiškia ne tiek prietarus, kiek greičiau iš anksto susidariusią nepalankią nuomonę). Parašė ją kažkoks Stiuartas Svonkinas, pats irgi, aišku, tos pačios tautybės. Na tai jeigu šią knygą atidžiai perskaityt, ji bus bene geriausias realus patvirtinimas visko, kas skaitant įžymiuosius „Siono išminčių protokolus“ gali daug kam pasirodyt tiesiog fantazijomis. Tai būtent yra visko patvirtinimas, kaip čia Amerikoje sakoma, „straight from the horse’s mouth“ (t.y. iš pirmų lūpų), kur patys žydai visais savo pasiekimais patys sau ir giriasi. Pasiekimais būtent skleidžiant destruktyvias idėjas ir griaunant tradicines vertybes.

Sakau, čia Amerikoje yra ne viena ir ne dvi žydų organizacijos, kurios išimtinai vien tik tuo ir užsiima. Bene pagrindinė – tai vadinamoji ADL (Anti-Defamation League, kas verčiasi į lietuvių kalbą turbūt kaip Antidefamacijos lyga). Ši yra pati įtakingiausia, ji veikia kaip žydų masonų ložės B’nai B’rith padalinys. Minėtoje knygoje daugiausia būtent jos veikla ir aprašyta. Taipogi labai aktyviai reiškiasi ir Lietuvoje neblogai jau pažįstamas Simono Vyzentalio centras, kuris Los Andželo mieste yra pastatęs gigantišką Tolerancijos muziejų. Bet reikia būtinai pridurti, kad ponas Zuroffas tai vadovauja dabar jau ne visai šiai organizacijai, o tik Izraelyje esančiam jos filialui. Jie ir ten, Jeruzalėje, beje, pasistatė Tolerancijos muziejų, tiesiai ant musulmonų kapinių!..

Yra ir dar viena panaši žydų organizacija turinti labai keistą pavadinimą – Southern Powerty Law Center (Pietinio skurdo mažinimo teisinis centras). Su ja ir aš pats esu ne kartą susidūręs. Tai jau išvis tarsi nevyriausybinis KGB, persekiojantis Amerikoje disidentus. Jos įkūrėjas Morisas Dysas „žmogaus teisių gynimo“ veiklos dėka jau seniai tapo multimilionieriumi.

Beje, reikėtų prisiminti ir JAV sostinėje Vašingtone esantį Holokausto muziejų. Juk iš mūsų tautos himno pirmąkart pasityčiojo ne Lietuvos kažkokios ten feministės-anarchistės, bet būtent tame Holokausto muziejuje. 1997 metais jo oficialiai išleistame kompaktiniame diske „Kauno geto dainos“ (angl. „Songs of the Kovno Ghetto“) buvo įdėta štai tokia „dainuška“: „Lietuva, kraujuota žeme, būk prakeikta per amžius, tegul tavo kraujas liejas kaip žydų vaikų. Tegul vargsta jūsų sūnūs taip, kaip varginot žydus; baikit savo tamsias dienas, lai neranda jūs kapų. <…> Tegul dega jūsų miestai ir visi kaimai, laukai, žūkit jūs, kaip žudėt mus, per visus amžius!“

Šis muziejus labai aktyviai diegia vadinamąsias „tolerancijos ugdymo“ programas! Tad kokių dar įrodymų reikia, kad visa ką mes matome šiandien, visa šita „tolerastijos“ orgija – tai būtent žydų kerštas mums už holokaustą?

Pagaliau juk ir pas jus Lietuvoje yra Leonidas Donskis. Tereikia tik pažiūrėt, kas visų dabartinių destruktyvių idėjų autoriai, kas stovėjo ir stovi už tokių reiškinių kaip feminizmas ar homoseksualizmas, iškart tampa aišku, kodėl pas prancūzus yra toks perfrazuotas išsireiškimas cherchez le juif, t.y. ieškok žydo…


A.L.: Na, tiesiog jaučiu, kaip kažkas, perskaitęs šitą jūsų teiginį, mus jau iškart pavadins antisemitais.

V.A.: O kaip gi, visi šiandien paniškai bijo, kad juos palaikys „antisemitais“!.. Tačiau ar nekeista, kad anksčiau antisemitu buvo vadinamas žmogus, nemėgstantis žydų, o dabar antisemitu vadinamas yra tas, kurio nemėgsta patys žydai?..
Yra geras posakis, kad žmonės negali pakeist tiesos, bet užtat tiesa gali pakeist žmones. Ir tiesos sakymą vadinti neapykanta gali tik tie, kas nekenčia tiesos. Taigi šiuo atveju galima būtų pasakyt, kad pats tiesos sakymas išdresiruotos visuomenės akyse šiandien vis labiau ir tampa „antisemitišku“, o „antisemitizmas“ – tai tiesiog viskas, ką žydai nekenčia girdėt.

A.L.: Ta jų inspiruota kultūrinė revoliucija – tai juk tarsi lyg kokia sieros rūgštis, ji tiesiog sugraužia žmogaus dvasią.

V.A.: Aš ją išvis vadinu antikultūrine revoliucija. Ir, taip, ji pažeidžia pagrindinai jaunus žmones, ypatingai vaikus, kurie, nežiūrint į tai, kaip tėvai juos auklės, ir yra šiandien patys pagrindiniai taikiniai. Buvo čia Amerikoje toks pederastas-pedofilas poetas Alenas Ginzbergas, tai jis prieš kokia turbūt 50 metų taip ir pasakė, kad „Mes jus nugalėsime su jūsų vaikų pagalba“ (angl. „We’ll get you through your children.“). Kaip matome, tai nebuvo tušti žodžiai… Užaugo kelios kartos ir rezultatas akivaizdus.

A.L.: Beje, čia reikėtų juk prisiminti ir Europos Parlamento narį, įžymųjį mažųjų vokietukų tvirkintoją Danielių Koną-Benditą, kurį jo tautietis ir buvęs kolega tame parlamente, jūsų ką tik paminėtas Leonidas Donskis kartą charakterizavo, kaip „istorinę figūrą, tikrą vizionierių ir nuomonės formuotoją“.

V.A.: Taip, šis žydų kilmės veikėjas, jaunystėje kadaise pagarsėjęs kaip „Raudonasis Denis“, pats visada buvo aršus kairysis radikalas, už masinių riaušių organizavimą 1968 metais net išvarytas iš Prancūzijos. Apsigyvenęs paskui Vokietijoje, jis dirbo kažkokiame „alternatyviame“ vaikų darželyje Frankfurte prie Maino. Vėliau, pasimėgaudamas, su įvairiomis smulkmenomis jis televizijos laidose atvirai pasakojo normaliam žmogaus protui nesuvokiamus, siaubingus dalykus. Internete šiandien galima rasti nemažai filmuotos dokumentinės medžiagos, kur D.Konas-Benditas ne tik nesidrovi savo šlykštaus elgesio su mažamečiais vaikais, atvirkščiai – tuo didžiuojasi!..
„Maži vaikai fantastiškai seksualūs! Reikia būti sąžiningam, aš rimtai… Vaikas! Aš iš pradžių dirbau su visiškais mažyliais, tai visai kas kita, bet štai ketverių-šešerių metų vaikai!..“ – kalbėjo jis 1982 metais, duodamas interviu vienai Prancūzijos televizijai. „Žinote, kai mažytė penkerių metukų mergytė pradeda jus nurenginėti – tai kažkas fantastiško!..“ – aiškino TV laidoje dabartinis Europos „žaliųjų“ lyderis D.Konas-Benditas. Netikite?!.. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, video „Maži Danielio Kono-Bendito malonumai“ (angl. „The little pleasures of Daniel Cohn-Bendit“).
1975 metais D.Konas-Benditas išleido knygą, kuri vadinasi „Didysis turgus“ (pranc. „Le Grand Bazar“), joje jis detaliai ir aprašo savo iškrypėliškus nuotykius, atvirai pasakoja, kaip mažamečiai vaikai atseginėjo jo kelnių užtrauktuką!.. Minėtoje knygoje dabartinis Europos politikas, beje, labai aršiai kritikuoja tradicinius vaikų auklėjimo būdus.

Sveikai protaujant neįmanoma suvokti, kaip po tokių prisipažinimų D.Konas-Benditas ne tik liko laisvėje, bet padarė puikią politinę karjerą. Juk dabar Prancūzijoje Europos „žaliųjų“ lyderis Danielis Konas-Benditas nuolat išrenkamas į Europos Parlamentą. Štai jau 20 metų jis tenai sėdi!..

A.L.: Yra daugiau nei užtektinai informacijos, jog Europos „žaliųjų“ veikėjas Danielis Konas-Benditas – vienas pačių aktyviausių kovotojų už lytinių iškrypėlių, homoseksualistų privilegijas.

V.A.: Būtent!.. Kaip tik D.Konas-Benditas ir darė 2009 metais didžiulį spaudimą Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, kad šis vetuotų Nepilnamečių apsaugos nuo žalingo poveikio įstatymą. Tąkart jis atkakliai įrodinėjo, neva šis įstatymas prieštarauja žmogaus teisėms ir diskriminuoja seksualines mažumas. 2012 metais, kai vengrai savo Konstitucijoje aiškiai konstatavo, jog vienintelė jiems priimtina šeimos forma – tai sąjunga tarp vyro ir moters, tas pats Konas-Benditas paragino Europos Parlamentą imtis griežtų priemonių prieš Vengriją, kad būtų „apgintos pamatinės ES vertybės“. Nesunku atspėti, kokios „pamatinės vertybės“ šitam pedofilui pasirodė Vengrijoje labiausiai pažeidžiamos…

A.L.: Šiandien tai ir vyksta – visų tradicinių vertybių ir bendruomenių (tautinių, religinių, šeimos) naikinimas, arba, madingai išsireiškiant, dekonstrukcija.

V.A.: Programa jų sena kaip komunistų „Internacionalas“. Prisimenate? „Pasaulį seną išardysim, iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Ardymo procesas dabar vyksta visu greičiu. Na ir ką gi, galų gale europiečiams, bus, kaip sakė poetas T. S. Eliotas: „Šitaip ir baigias pasaulis. Ne sprogimu – inkštimu“ (angl. „This is the way the world ends, not with a bang but a whimper.“).

A.L.: Šia tema būtų galima kalbėti be galo. Jūs apie ją turite labai daug žinių.

V.A.: Tai yra pagrindinė mano tyrinėjimų tema, aš į šiuos reiškinius gilinuosi jau daug metų. Dėl to puikiai žinau, kas atsitiko, kaip atsitiko ir kodėl. Ir kam visa tai buvo reikalinga.


Ne paslaptis, kad taip ir buvo suplanuota, kad kai Tarybų Sąjungoje komunizmas sugrius ir visi galvos, kad marksizmui jau galas, jis lyg niekur nieko išlįs savo naujuoju pavidalu – liberalistiniu globalistiniu neomarksizmu, kokį dabar ir matome Vakaruose. Toks ir buvo „istorijos šeimininkų“ (kaip žydų kilmės britų premjeras Dizraelis dar XIX amžiuje pavadino savo gentainius) tikslas po Antrojo pasaulinio – tokiu būdu galutinai nugalėti europiečius, atsikeršijant už holokaustą. O tam kad šitos revoliucijos nebūtų kam sustabdyti, tai šie „istorijos šeimininkai“ iš anksto pasirūpino, kad amerikiečių bei europiečių sąmonė ir būtų atitinkamai modifikuota. Tai ir yra vadinamoji socialinė inžinerija. Tą jie ir darė paskutinius 50 metų – keitė žmonių sąmonę. Ir pamažu įtikino daugelį (o ypač – kelias kartas jaunimo), kad viskas, kas dabar vyksta, tai yra neva labai gerai, kad šitaip ir turi būti, kad tautos ir tautinės valstybės – tai praeities atgyvena, kaip ir tradicinė moralė, kad visur turi būti „atvirų durų politika“ (arba kaip jie mėgsta vadinti, „margaspalvės visuomenės“ tolerancija) ir t.t., ir pan. Reikia pripažinti, kad jie turi be galo daug visokių idėjų kaip galutinai transformuoti pasaulį. Juk taip ir pasakė Eurovizijos transvestitas Končitas – jie įsitikinę, kad dabar jau nesustabdomi!

A.L.: Tėvas gamina Austrijoje dešras, o sūnus – Končitas Wurst’as-Dešra – varo austrus ir kitus europiečius iš proto… Juk, kaip žinia, „wurst“ vokiečių kalboje ir reiškia būtent dešrą, o žargone dar ir vyrišką organą, kai tuo tarpu žodis „conchita“ ispanų kalbos žargone reiškia priešingai – moterišką. Su bepročiais lengviau susitvarkyti, palenkti savo valiai…

Žydų rankose – viso pasaulio masinės informacijos priemonės, visa kino pramonė. Apie tai jau praeito šimtmečio pradžioje, kaip jūs puikiai žinote, jau kalbėjo Henris Fordas. Šiandien nėra beveik nei vieno Holivudo filmo, kuriame nebūtų kokio lytinio iškrypimo propagandos. Man nuo jų alergija. Peržiūriu kartais internete ir Amerikos žydų kontroliuojamą spaudą – nieko nesiskiria nuo sovietinės, viena propaganda, kreivi veidrodžai.

Bet niekaip negaliu atsikratyti minties, kad yra dar viena holokausto propagandos priežastis – tiesiog elementarus noras pasipelnyti.

V.A.: Be jokios abejonės. Lietuvoje, kiek žinau, yra juk išleista garsioji profesoriaus Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“. Ten viskas labai aiškiai paaiškinta.

Štai, pavyzdžiui, prieš kažkiek metų susidomėjęs sekiau pranešimus apie tai kaip kažkokia Kanadoje gyvenanti Regina Epštein bylinėjosi su Lietuvos valdžia dėl kažkokio neva tai jai priklausiusio pastato Vilniaus centre. Ta komedija (greičiau absurdiška tragikomedija) užtruko beveik 10 metų, kol pagaliau Lietuvos valdžia, pasaulinės žydijos spaudžiama, nusileido ir atidavė poniai Epštein vieną gražiausių namų Vilniuje. Tuos rūmus jinai iškart pardavė kažkokiems gruzinams mafijozams ir į savo kišenę įsidėjo 7 milijonus litų. Pagal to meto kursą – beveik du milijonus dolerių! Manau, tas pastatas jai „priklausė“ tiek pat kaip man „priklauso“ kokia nors, sakysim, Jeruzalės apgriuvusi siena, į kurią religingi žydai melsdamiesi baksnoja galvomis. Vėliau pasirodė straipsnis, kad tas didžiulis namas prieš karą neva priklausęs kažkokiam jos giminaičiui Isakui Špaizeriui, kuriam vokiečiai neva tai nukirtę galvą. Štai tokia mitologija.

Čia galima, aišku, dar būtų pradedėt 128 milijonus litų, kuriuos kaip „kompensaciją už skriaudas“ pasaulio žydijai atseikėjo pati Lietuvos valdžia. Ir taip galima tęsti be galo. Izraelio politikas, buvęs ilgametis užsienio reikalų ministras Abba Ebanas kartą, turbūt juokais, pastebėjo, kad „nėra kito tokio puikaus biznio kaip Šoa biznis“ (angl. „There’s no other business like Shoah business.“). Ir, suprantama, kiekvienas verslininkas nori savo verslą plėtot. „Holokausto atminimas turi tapti augimo industrija“ (angl. „Holocaust remembrance must become a growth industry.“) – tiesiai šviesiai pareiškė Kehillath Israel sinagogos Masačiusetso valstijoje rabinas Viljamas Hamiltonas.

A.L.: Turbūt todėl nėra ko stebėtis, kodėl Izraelio užsienio reikalų ministerija pateikė rezoliuciją Suvienytų Nacijų Organizacijai, reikalaudama, kad holokausto švietimas taptų privalomu visame pasaulyje. Net ir tokiose, atrodytų iš pirmo žvilgsnio jokio ryšio su žydais neturinčiose šalyse kaip Indija, Kinija, Indonezija ar Malaizija.

V.A.: Kas dėl švietimo, prisimenu, kad jau daugiau nei prieš dešimt metų, dar „ikieuropiniais“ laikais, buvo straipsnis apie tai kaip Lietuvos mokytojai važiavo „tobulintis“ į Izraelį, kad išmokt žydiškos „tolerancijos“. Bet mes jau aptarėme, kokia tai „tolerantiška“ šalis. Na ir paskui greitai, tais pačiais 2003 metais, pasirodė žinutė, jog startuoja Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta holokausto švietimo veiklos programa, kuri „parengta siekiant kelti mokymo apie holokaustą kokybę, labiau koordinuoti šioje srityje dirbančių valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų veiklą, į holokausto švietimą įtraukti daugiau pedagogų ir besimokančiųjų“. Kad būtų garantuotas platus švietimo apie holokaustą institucijų tinklas. Dabar visa tai pas jus Lietuvoje jau, kiek žinau, beveik pilnai įgyvendinta.



A.L.: Na bet, iš kitos pusės, nesenai teko iš pačių žydų šaltinių išgirsti, kad net ir Kinijoje nuo Marko Polo laikų taip pat gyvena žydai. Ir jų ten – 40 milijonų. Gali būti, kad Rusijos habadininkai kiek (tikriausia gerokai) padaugino skaičių verslo sumetimais, bet žydų Kinijoje yra nemažai. Gal ir čia numatoma ateityje gauti kokią nors materialinę naudą, jei finansiniai centrai iš JAV ir Europos galutinai persikels į Pietryčių Aziją? Pradės jiems ir kiniečiai už holokaustą ir antisemitizmą kontribucijas mokėti. Kas žino?

V.A.: Istorijos puslapiai yra pilni pavyzdžių, kai buvo naudojamasi principu „tikslas pateisina priemones“. Šiandien kaip tik tai ir matome. Holokaustas šiandien yra tapęs ne tik kad ideologiniu ginklu, bet tampa tarsi ir kokiu religiniu kultu su dogmomis, kuriomis niekam nevalia abejoti. Blogiausia tai, kad holokaustas šiandien naudojamas tiesiog šantažui ir siaubingų nusikaltimų kartblanšui. Kokio atoveiksmio dėl to galima sulaukti, aiškinti nereikia. Tačiau tuo galbūt kaip tik ir siekiama antisemitizmo apraiškų, nes iš jų galima turėti apčiuopiamą naudą. Antisemitizmas šiandien ir yra parankiausias būtent patiems sionistams.

Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo). 3-5 dalys ( Šauksmas, 2016 02 23-2016 03 12 )

Valdas Anelauskas savo paskaitų Oregono valstijos universitete metu, 2006 metai.

A.L.: Kalbėjote apie holokausto atminties kulto šiandienines priežastis. Gal galėtumėte trumpai aptarti ir paties holokausto priežastis?
V.A.: Tai išties labai platus klausimas, todėl siūlyčiau apsiriboti tik tuo, kas buvo Lietuvoje. Nieko naujo aš tikriausiai nepasakysiu, viskas seniai žinoma, tačiau pabandysiu pažvelgti į visa tai gal kiek kitokiu kampu.
Visų pirma noriu pabrėžti jog nemanau, kad koks nors normaliai mąstantis žmogus galėtų suabejoti, jog Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje vyko žydų genocidas. Taip jis tikrai vyko, todėl apie kažkokį jo „neigimą“ apskritai negali būti kalbos. Kitaip, kur tada ėmė ir pradingo beveik visi Lietuvoje gyvenę žydų tautybės žmonės? Šio fakto nepaneigsi ir niekur nuo jo nepabėgsi. Negalima nesutikti ir su tuo, kad holokaustas žydų tautai buvo ir yra pati baisiausia tragedija.
A.L.: Tačiau žydai ją vadina ir pačia baisiausia tragedija visos žmonijos istorijoje, tarsi ignoruodami kitų tautų tragedijas. O kai bandoma sakyti, kad kitų tautų išžudyta dar daugiau, tokie teiginiai paskelbiami holokausto neigimu ir tai sakantis žmogus automatiškai tampa žydų priešu.
V.A.: Taip yra manyčiau todėl, kad genocido „monopolininkams“ konkurentų nereikia. Lietuvoje gerai žinomas E.Zuroffas kartą yra pareiškęs, kad esą visiškai nepriimtini „išpuoliai prieš unikalų holokausto statusą“. Nesuprantu, kame tas unikalumas? Ir kodėl? Būta juk istorijoje ir kitų genocidų. Ir net didesnių už žydų. Vien indėnų kiek Amerikoje buvo išžudyta!..
A.L.: Iš pačios žydų istorijos taip pat kai ką galima prisimint. Štai Purimo šventė. Purimas yra švenčiamas atminti patį kruviniausią pogromą istorijoje, kurį surengė judėjai beginkliams persams. Kaip liudija viena iš Senojo Testamento knygų, „Esteros knyga“, žydai per vieną dieną sunaikino net 75 800 persų su žmonomis ir vaikais. Daugelio tautų istorijoje žinoma nemažai masinio žmonių naikinimo pavyzdžių, bet nė viena tauta pasaulyje nesiryžo žmonių skerdynių iškelti į religinės šventės aukštumas, o prisiminimą apie kruviną pogromą įjungti į savo tarnystės Dievui ritualą, ir šią genocido šventę padaryti viena didžiausių švenčių.
V.A.: Ne paslaptis, kad Biblijoje, ypač toje Senojo Testamento dalyje (Penkiaknygėje), kuri ir sudaro žydų Torą, yra daugybė tokių vietų, kur tiesiog skatinami panašūs genocidai. Senasis Testamentas apskritai yra tarsi kokia masinių žudynių kronika. Toroje žydams net liepiama sunaikinti visas tautas, nerodant joms jokio gailesčio (Pakartoto įstatymo knyga 7:16), reikalaujama, kad užkariavę kokį miestą nužudytų visus to miesto gyventojus, ir vyrus ir moteris, ir kūdikius, ir senelius; taip pat užmuštų visus gyvulius ir paukščius ir aplamai visa kas gyva, o taip pat net ir visus medžius ir krūmus iškirstų ir sudegintų. Po to kai visa gyvybė sunaikinta, tada žydai privalo sugriauti visus užkariauto miesto pastatus ir sunaikinti visus daiktus ir meno kūrinius. Negalima naikinti tik aukso ir sidabro; juos reikia kruopščiai surinkti ir perlydyti, kad būtų „sunaikinta pagoniška dvasia“, o tada jau galima naudoti savo reikalams. Taip žydai ir darė. Jie tais bibliniais laikais užkariavę Palestinoje kiekvieną miestą nušluodavo nuo žemės paviršiaus.
A.L.: Jau kalbėjome apie tai, kad maždaug tą patį izraeliečiai daro Palestinoje ir dabar. Ten šiandien vykdomas tikrų tikriausias palestiniečių tautos genocidas.
V.A.: Taip, tačiau būta istorijoje nepalyginamai didesnių genocidų, prieš kurios ir žydų holokaustas nublanksta. Pagaliau, jeigu ir tikėt, kad žydų holokausto aukų „oficialus“ skaičius 6 milijonai atitinka tikrovę, tai pavyzdžiui vien 1917-1989 metais komunistai visame pasaulyje išžudė net virš 100 milijonų žmonių- dešimtis milijonų Tarybų Sąjungoje ir Kinijoje, beveik trečdalį Kambodžos gyventojų. O kur dar Tibetas, kur Šiaurės Korėja? Vien Pavolgio badas 1921-1922 metais tai irgi buvo juk tikrų tikriausias genocidas. Bolševikams atėmus („išbuožinus“) Pavolgio valstiečių maisto atsargas, bado mirtimi tada mirė daugiau nei 7 milijonai žmonių! Apskritai juk „kulakų“ (liet. „buožių“) sistemingas naikinimas tuo metu Rusijoje buvo kasdienybė. 1918-1929 metais bolševikai nužudė maždaug tarp 10 ir 15 milijonų valstiečių (ir tai neskaitant mirusių bado mirtimi). Net pats Stalinas yra Čerčiliui pasakęs, kad prievartinė kolektyvizacija Rusijoje neva tai kainavo apie 10 milijonų žmonių gyvybių. Na o kur dar 1932-1934 metų holodomoras Ukrainoje, kai dirbtinai sukelto badmečio pasekoje mirė irgi apie 10 milijonų žmonių? Ukraina tada prarado apie 25 procentus savo gyventojų. Kasdien po 25 tūkstančius žmonių, 1000 – kas valandą, 17 – kas minutę! Tokio masto katastrofa yra išties unikaliausia visos Europos istorijos kontekste. Ir manau ne tik Europos.




A.L.: Tačiau, kažkodėl visos šios tragedijos taip neeskaluojamos, nepadaromos neliečiamomis ir šventomis. Kodėl komunistų aukos yra mažesnė tragedija, negu nacių aukos? Čia nori nenori peršasi mintis, kad žydai galbūt išties perdeda savo „unikalius“ nuostolius?
V.A.: Labai teisingai neseniai pasakė Holivudo žvaigždė Natali Portman, pati žydų kilmės, net gimusi Izraelyje, kad „holokaustas nėra didesnė tragedija, nei kitų tautų genocidai“. Ji pasmerkė dabartinį holokausto kultą ir netgi sakė: „Mums, žydams, vertėtų atsisakyti paranoidinės paradigmos, pagal kurią mes visuomet esame aukos“.
Tačiau kaip žinia, šiandieniniame pasaulyje taip sakyti jau vos ne nusikaltimas. Gi man tai argumentas „nedrįsk abejoti, nes yra taip, kaip aš sakau“ apskritai nepriimtinas. Ypač, kai beapeliacine „žydšaudžių“ etikete yra ženklinami ko ne visi iš eilės jau nebeturintys galimybės įrodyti savo nekaltumo seniai mirę lietuviai, tarp kurių nemažai būta ir mūsų tautos išsivadavimo kovų didvyrių, tokių kaip Juozas Brazaitis-Ambrazevičius ar partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Ant jų atminimo dergia šiandien kas tik netingi. Na o dabar dar štai ir tos kažkokios Vanagaitės knygiūkštė pasirodė. Taip kad užtenka vien tik gintis ir gintis. Seniai laikas smogti mūsų tautos dergikams atgal. Ir taip, kad per mažai nepasirodytų.
Pagaliau, kai žydai nuolat kalba apie jų tautiečių išžudymą Lietuvoje, jie, manau, turėtų kalbėti ne tik apie tai, kas juos žudė, ir kiek išžudė, o „kodėl?“. Būtent – turėtų kalbėti apie priežastis. Juk ne paslaptis, kad pasaulyje nieko nebūna „šiaip sau“.
A.L.: Nejaugi atsakymas į šį klausimą galėtų būti pateisinimas žydų žudynėms?
V.A.: Jokiu būdu ne! Tačiau tai galėtų daug ką paaiškinti. Ar jums nekyla klausimas, kodėl žydai, nuolatos pabrėždami savo tautos netektis, niekad nekalba apie tai, kodėl būtent juos norėta nušluoti nuo Žemės paviršiaus?
A.L.: Aišku, kad kyla, ir net labai dažnai. Juk dar niekam nėra pavykę paaiškinti, kodėl būtent žydai visais žmonijos civilizacijos laikotarpiais visur buvo visada laikomi svetimais. Manau, kad kiekvienam veiksmui, koks jis bebūtų, turėtų būti ir paaiškinimas. Iš kur atsirado antisemitizmas, kaip pasaulinis reiškinys. Negali būti, kad tik iš pavydo tai tautai.
V.A.: Iškilusis lietuvių rašytojas Jonas Mikelinskas, labai daug rašęs šia tema, ne kartą savo rašiniuose klausė: ,,KODĖL“ arba ,,Kada KODĖL pavirs TODĖL?“. Jis skatino iš esmės aiškintis žydų genocido priežastis, siekiant kad toks reiškinys niekad nepasikartotų. Rašytojas ypač stebėjosi kai kurių žydų teigimu, kad neva tai „suvokti ir paaiškinti holokaustą iš viso nėra įmanoma“.


A.L.: Tačiau kodėl niekas net ir nebando to paaiškinti, kodėl viešai nediskutuojama apie holokausto priežastis?
V.A.: Manyčiau todėl, kad žydų tiesiog bijoma. Kaip yra Biblijoje parašyta, kad „bijodami žydų, visi privengė viešai kalbėti“ (Jono 7:13). Taip ir susidaro įspūdis, kad tikrąją holokausto priežastį galbūt apskritai norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, apie priežastis labiausiai ir vengia kalbėti patys didžiausi holokausto unikalumo propagandistai, tokie kaip Katzas su Zuroffu.
A.L.: Gal todėl nemažai visuomenės daliai ir kyla įtarimas, kad žydams slėpti holokausto priežastis, vaizduojant save amžinai nuskriaustaisiais, yra tiesiog naudinga.
V.A.: Na bet apie tai, kokią reikšmę holokaustas turi šiandien, taip vadinamoje „Naujoje Pasaulio Tvarkoje“, mes gi jau kalbėjome. Kaip ten bebūtų, kartoju, nėra ir negali būti pateisinimo masinėms žudynėms. Jokioms! Ypatingai kada žudomi niekuo nekalti žmonės. Todėl šiandien yra už viską svarbiau žinoti ne tik kas įvyko, bet ir kodėl įvyko – kad tai niekada nepasikartotų.
A.L.: Pažiūrėkime atidžiau į Lietuvos įvykius, paanalizuodami priežastis. Taip atrodo, kad tie lietuviai, kurie 1941 metais buvo nusistatę prieš žydus, jiems jautė priešiškumą todėl, kad žydai aktyviai rėmė komunizmą. To lietuviai iš jų nesitikėjo.
V.A.: Žydų tautinė mažuma ne vieną šimtmetį gyveno tarp lietuvių ir nepatyrė jokios diskriminacijos. Jau nuo pat įsikūrimo Lietuvos žemėje žydai galėjo jaustis esą lygiateisiai visuomenės nariai. Ką ten lygiateisiai, pagal Lietuvos statutą jie buvo net prilyginami bajorams! Lietuvoje gyvendami, žydai išsaugojo būdingiausius savo tautybės bruožus, liko ištikimi savo religijai. Vilnių net vadino Šiaurės Jeruzale. Žodžiu, mūsų Lietuva jiems buvo tikrai svetingas kraštas.
Ko, beje, niekaip nepasakytum apie tai kaip patys žydai žiūrėjo į lietuvius. Žydai juos tiesiog niekino. Jurijus Sliozkinas savo įžymiojoje knygoje „Žydų šimtmetis“, kuri išversta ir į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, rašo, kad Lietuvos žydai kalbėdami apie kaimynus nežydus, juos vadindavo „šerec“ ar „šroce“, kas jidiš kalboje reiškia roplius. Kalbėdami apie valgančius, geriančius arba miegančius lietuvius, vartodavo žodžius, šiaip taikomus gyvuliams. [psl. 124]


A.L.: Lietuvoje į žydus iš tiesų buvo žiūrima nepalyginamai geriau, negu, sakysim, kaimyninėje Lenkijoje. Jau nekalbant apie Rusiją ar Ukrainą.
V.A.: Todėl lietuviai niekaip ir negalėjo suprasti, kodėl kai 1940 metais į Lietuvą įsiveržė Raudonoji armija, daugelis žydų pasitiko ją su gėlėmis. Štai, pavyzdžiui, rašytojas Vincas Krėvė papasakojo savo memuaruose, kad kai 1940 metų birželio 15-tą Raudonosios armijos daliniai žygiavo Kauno gatvėmis „minios nuliūdusių lietuvių balsu raudojo ir tiktai žydai džiaugėsi, jų moterys užvertė Raudonosios armijos kareivius gėlėmis“. [Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, 1992, p. 36.] Na, jeigu Vincas Krėvė kažkam ir ne autoritetas, tai galima tada pacituoti ką apie tos pačios dienos įvykius Kaune liudija kita pusė. Štai žydas Haris Gordonas rašo savo memuaruose, kad kai Kauno žydų bendruomenė pamatė tarybinius tankus, „Mes pajutome visaapimantį džiaugsmą. Kiekvienas glėbesčiavo ir bučiavo vienas kitą, savo namiškius, kaimynus, kaip lyg tai Mesijas būtų atėjęs“. [H. Gordon, The Shadow of Death: The Holocaust in Lithuania, University Press of Kentucky, 1992, p. 9.]
A.L.: Nenuostabu, kad lietuviams tai buvo pati baisiausia išdavystė. Pavyzdžiui, mano seneliams ir tėvams, kurie buvo šių įvykių liudininkais, toks žydų kolaboravimas su okupantais buvo tikras šokas.
V.A.: San Franciske gyvenantis Amerikos lietuvis teisininkas Donatas Januta prieš penkis metus Čikagos lietuvių laikraštyje „Draugas“ paskelbė straipsnį, kuriame pateikta labai daug vertingos informacijos apie šį mūsų istorijos periodą. Savo straipsnyje jis, pavyzdžiui, cituoja Jeruzalės Hebrajų universiteto žydų istorijos profesorių Dovą Leviną, gimusį 1925 metais Kaune, kuris būdamas uždarytas Kauno gete dalyvavo žydų pogrindyje, o paskui netgi kovėsi Vilniaus krašte kaip raudonųjų partizanų būrio „Mirtis užkariautojams“ narys. Iškart po karo emigravo į Palestiną. Yra parašęs 12 knygų ir apie 350 straipsnių apie žydų istoriją.
1995 metais buvo išleista jo net 30 metų rengta knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ (The Lesser of Two Evils), kurią aš taip pat perskaičiau. Joje tiek daug informacijos ir faktų, kad būtų galima cituoti ir cituoti. Knygoje profesorius Levinas aprašo Lietuvos ir bendrai Rytų Europos žydų gyvenimą 1939-1941 metais. Jis pasakoja, kad kai 1940 metų birželyje Raudonoji armija įžengė į Vilnių, žydų laikraštis „Vilner Tog“ didžiausia pirmo puslapio antrašte paskelbė „Žydiškas Vilnius iškilmingai priima Raudonąją armiją“ ir išspausdino net kelis tokio pat nusiteikimo straipsnius. [p. 117] Kai rusų tankai pasirodė Vilniuje, kažkas sušuko „Tegyvuoja sovietų valdžia!“ ir visa minia džiaugsmingai šaukė kartu… [p. 33] Ir čia pat knygos autorius pabrėžia, kad minioje kažin ar buvo nors vienas nežydas. Žydų profesorius toliau pasakoja: „Visoje Lietuvoje žydai, daugiausia jauni žydai, ypač ryškiai matėsi tose miniose žiūrovų, kurios tiesiog spiegė iš pasitenkinimo, kai Raudonosios armijos voros artinosi prie miestų. Ypač džiaugėsi komunistų partijos ir kitų kairiųjų organizacijų, kuriose, kaip buvo minėta, žydų dalyvavimas buvo palyginti gana didelis, nariai. Nežydai lietuviai toje minioje, nekęsdami sovietų invazijos, graudžiai liūdėdami dėl prarastos savo nepriklausomybės, pastebėdavo ir smerkė tokį žydų elgesį“. [p. 36]


A.L.: Įdomu, kad šis, iš Lietuvos kilęs žydas litvakas, sąžiningai aprašė, kaip 600 metų Lietuvoje ramiai gyvenę žydai, pačios baisiausios nelaimės lietuviams dienomis staiga ėmė ir atsiskleidė esantys jų priešai.
V.A.: Toliau D. Levinas rašo, kad jo tautiečiai 1940-aisiais ne tik kad su gėlėmis sutikinėjo raudonžvaigždžius tankus, bet kad labai daug žydų okupuotoje Lietuvoje iškart užėmė svarbias pareigas naujos valdžios ir komunistų partijos įvairiose struktūrose. Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo žydai buvo ypač aktyvūs steigiant naujos valdžios įstaigas, jie buvo skiriami į atsakingas pareigas milicijoje ir NKVD, – atvirai rašo žydų istorijos profesorius. Tai buvo tie, kurie sudarė represinio aparato branduolį, sudarinėjantį tremtinių sąrašus.

Esu įsitikinęs, kad analizuojant žydų tragediją, negalima pamiršti vieno pagrindinių fizikos dėsnių – kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį. Deja, kartais veiksmo ir atoveiksmio kiekybinė bei kokybinė išraiška gali būti nelygiavertė. Kas ir atsitiko. Kai nukentėjo visiškai nekalti žmonės.
Čia galiu priminti, ką po bolševikų revoliucijos vienas Maskvos rabinas pasakė Trockiui, kad nors revoliucijas daro trockiai, bet atsakyt už tai paskui visada tenka bronšteinams. Kaip žinia, Trockio tikra pavardė buvo Bronšteinas.
Aš puikiai galiu įsivaizduot, ką jautė dauguma lietuvių, matydami savo kaimynų žydų išdavikišką elgesį. Jei pats būčiau tuo metu gyvenęs, įsivaizduoju, kad taip pat būčiau reagavęs su pykčiu ir neapykanta.
A.L.: Tikriausiai, profesorius Levinas nėra vienintelis, kas apie visa tai atvirai parašė?
V.A.: Žinoma, faktus, kuriuos pateikia istorikas D. Levinas randame ir kituose šaltiniuose. Daugybėje! Jūs pradžioje paminėjote prieš dešimt metų Lietuvos laikraštyje „Kauno diena“ buvusį apie mane straipsnį, na tai jame autorius citavo istorikę Nijolę Maslauskienę, pasak kurios Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kaune komunistų partijoje buvo net 76 procentai žydų! Kaip paliudijo žymus Lietuvos žydų rašytojas Jokūbas Josadė, būdamas žurnalistu 1940 metais jis galėdavęs su naujosios valdžios atstovais savo gimtąja jidiš kalba susikalbėt beveik kiekviename kabinete. [M. Josadė, „Laiškas dukrai į Izraelį“, Lietuvos rytas, 1993 m. lapkričio 3 d.]
A.L.: Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis savo prisiminimų knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ (1957) mini daugybę žydų NKVD-istų pavardžių ir kad, jį 1940 metais medžiojo tarybinės Lietuvos bolševikų saugumo (NKVD) viršininkas majoras Gladkov (žydas, prisidengęs rusiška pavarde).
V.A.: Taip, Piotras Gladkovas okupuotoje Lietuvoje buvo pirmasis valstybės saugumo komisaras. Bet ar jis tikrai žydas – negaliu teigti. Tačiau ko vertas faktas, kad Lietuvoje, iškart po okupacijos, 1940 metais buvo sudaryta speciali komisija, kuri sprendė, kokius „liaudies priešus“ sušaudyti, kokius įkalinti, o kokius ištremti į Sibirą. Ir toje komisijoje buvo tik vienas lietuvis – kažkoks Kazys Micevičius. (Nieko apie jį nežinau, informacijos nepavyko surasti.) Visi kiti – Eusiejus Rozauskas, Icikas Dembo, Judita Komodaitė, Fridas Krastinis ir Danielius Todesas – žydai – gerai žinomi lietuvių tautos budeliai. Eusiejus Rozauskas, pavyzdžiui, buvo NKVD Tardymo skyriaus viršininkas. Šis žydas čekistas 1941 metais be skrupulų išsiuntė 308 lietuvius į Červenę sušaudyti. Lietuvos teritorijoje karo pradžioje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procentai – lietuviai. Nemažai politinių kalinių buvo spėta išvežti iš Lietuvos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. Buvo net oficialus terminas, užfiksuotas čekistų dokumentuose, – evakuacija pagal pirmą kategoriją. Kitaip sakant – sušaudymas. Kartais vietiniai čekistai žudė Lietuvos politinius kalinius net nelaukdami nurodymų iš Maskvos.
Per stebuklą išlikęs gyvas po žvėriško kalinių sušaudymo Červenėje Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jonas Petruitis visa tai paskui išsamiai aprašė savo atsiminimų knygoje „Kaip jie mus sušaudė“, kurią aš perskaičiau, beje, kadaise dar pogrindžio savilaidos išleistą.
Arba, pavyzdžiui, Danielius Todesas, kuris buvo NKVD Slaptojo politinio skyriaus viršininkas. Jo pavardę galima surasti ne viename 1940-1941 metų NKVD represiniame dokumente. Šis aukšto rango čekistas buvo turtingos Kauno žydų šeimos atžala, trumpai net studijavęs architektūrą užsienyje, bet netrukus įsitraukęs į komunistinį judėjimą Lietuvoje. Paskui, pokario metais jis dirbo Kauno saugume ir tardė jauną kunigų seminarijos klieriką Alfonsą Svarinską (cituoju iš Stasio Stungurio straipsnio „Lietuvos istorijos vertimas pagal Leonidą Donskį bei Zingerius“): „Danielius Todesas – smulkaus sudėjimo žydelis, neaukšto ūgio, trumpų rankų. Tad neturėjo smūgio. Ateidavo į tardymo kambarį du stipruoliai, tada Danielius išeidavo ir palikdavo jiems savo auką. Grįžęs rasdavo Alfonsą sudaužytą ir sukruvintą. Sadistas paduodavo Alfonsui nosinaitę nusišluostyti kraują ir paklausdavo:
– Kaip jautiesi?
– Aš daugiau taip nebegaliu. Imkite ir kartą užmuškite mane, – atsakydavo Alfonsas.
– Taip ir bus: mirti nemirsi, bet ir gyventi negyvensi, – reziumavo Todesas.
Tokios scenos tęsėsi per visą tardymą.“

A.L.: Žmonės pasakojo, kad per tardymus tas D.Todesas mėgdavo išprievartauti tardomas moteris. Paskui jis, beje, buvo paskirtas Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklos direktoriumi.
V.A.: Panašių čekistų, priklausiusių būtent žydų tautai, Lietuvoje buvo labai nemažai. Deja. Todėl, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, buvusiems politiniams kaliniams ir kilo idėja surinkti kaip galint daugiau medžiagos ir faktų apie žydus, vykdžiusius genocidą Lietuvoje. Tačiau tą daryti oficialiai buvo sutrukdyta! Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dabar jau ir išvis paverstas vos ne vien tik holokausto tyrimo centru. Tai, be abejo, buvo ne šiaip sau padaryta.  
Tačiau apie Lietuvos žydus enkavedistus yra žinoma nemažai. Žinomos kai kurių jų pavardės. Tai Levas Berkovičius, Michailas Bidinskis, Gilelis Blochas, Moisiejus Breneris, Grigorijus Feigelsonas, Leonas Finkelšteinas, Chaimas Frenkelis, Chanonas Gamzė, Isakas Goldbergas, Giršas Grožnikas, Maksas Kaplanas, Nachemija Karpis, Samuilas Kerbelis, Isakas Leščinskis, Faivas Levitacas, Borisas Piščikas, Leivikas Plotkinas, Aleksandras Slavinas, Markas Štarkmanas, Isakas Šulga, Danilas Švarcmanas, Jakovas Vicas, Kasrielis Vildikanas, Moisiejus Vilenskis, Izrailis Zaidenvurmas… Galima būtų paminėti ir jų laipsnius bei postus tuometinės valdžios represiniame aparate, tačiau tai tiesiog užimtų pernelyg daug vietos. Pagaliau, internete juk galima nesunkiai visą tą informaciją susirasti. Nieko naujo aš čia nepasakiau, tačiau tai reikia nuolat kartoti, kad būta tarp žudikų Lietuvoje ne tik „mūsiškių“, bet ir „jūsiškių“.
A.L.: Būtent, nes šiandieniniai katzai, zuroffai ir jiems patarnaujančios „šiksos“ vanagaitės, visur kiša tik Lietūkio garažo žudynių Kaune atvejį.
V.A.: Bet tai juk buvo tiesiog linčo teismas enkavedistams. Kai karo apimtame Kaune buvo sužinota, kaip buvo pasielgta su Pravieniškių kalėjime kalėjusiais politiniais kaliniais, žmonės tiesiog neiškentė. Pravieniškėse visus nužudė nesirinkdami – net prižiūrėtojus ir jų šeimas.
Tuo tarpu holokausto „švietėjai“ nėra linkę paaiškinti, kodėl tarp tų Lietūkio garaže nužudytų NKVD darbuotojų Kaune buvę tiek daug būtent žydų. Ir ne vien tiktai Kaune. Kai kurias pavardes aš tik ką išvardinau. Kaip rašo disidentas Stasys Stungurys: „Žinoma, karui prasidėjus, naciai pasinaudojo kai kurių lietuvių, patyrusių smurtą okupacijos metais, neapykanta. Tačiau vargu ar galėjo likti abejingas dar vakar mušamas ir kankinamas kalinys, kitą dieną sutikęs savo prievartautoją? Kas suformavo ir nulėmė jo kerštą? Ar ne tie patys NKVD smurtautojai?“ia turbūt ir yra geriausias atsakymas į šviesios atminties J. Mikelinsko klausimą „kodėl?“.
V.A.: Tačiau žydai kažkodėl už savo tautiečių kruvinus darbus mūsų neatsiprašė ir neatlygino lietuvių tautai jokios žalos – nei materialinės, nei moralinės. Tuo tarpu Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, lankydamasis Izraelyje, atsiprašė žydų tautos už kai kurių lietuvių žydams padarytas skriaudas. Bet panašų pareiškimą turėtų padaryti ir žydų valstybės vadovai. Deja, tokio gesto nesulaukta.
A.L.: Ir nesulauksime.
V.A.: Aš jokiu būdu nesakyčiau, kad visi žydai buvo komunistais ar enkavedistais. Tokių buvo, palyginus su Lietuvoje tada gyvenusių žydų skaičiumi, tikriausia mažuma. Kaip ir tarp lietuvių buvo nedaug žydšaudžių. Tačiau jeigu kalbama apie atskirus Lietuvos piliečius, talkinusius vokiečiams, tai tą patį galima pasakyti ir apie atskirus žydus, kurie talkino raudoniesiems okupantams ir žudė lietuvius. Tie keli šimtai (gerai, nežinau, gal net ir keli tūkstančiai) lietuvių, kurie žudė žydus, nesudaro net 0,1% lietuvių tautos, tačiau žydai, sudarydami tada tik apie 8 procentus Lietuvos gyventojų, sudarė net 30% NKVD ir MGB struktūrų darbuotojų, o dažnai buvo ir vadovais. Todėl eskaluojant visos mūsų tautos kolektyvinę kaltę prieš žydus nepamirškime kalbėti ir apie pačių žydų atsakomybę dėl NKVD budelių. Tačiau ar žydai pagalvoja apie tai?
4 dalis. (Šauksmas, 03 03 2016)
A.L.: Kai žydai, Lietuvoje patys padarę labai daug nusikaltimų, dabar kiekviena proga kaltina lietuvius dėl holokausto, savaime kyla klausimas: kodėl? Kodėl vieniems – kolektyvinis šventumas, o kitiems – pastovi kolektyvinė kaltė? Visa tai primena Jom Kipuro šventę ir „atpirkimo ožį“, ant kurio šios religinės šventės metu perkeliamos visos žydų tautos nuodėmės. Juk jei kalbame apie karo nusikaltimus Lietuvoje, tuomet apie žydų dalyvavimą represijose prieš lietuvius, jų naikinime bei trėmime į Sibirą, reikia kalbėti nė kiek nemažiau negu apie lietuvių dalyvavimą žydų šaudyme. Tačiau apie tai – tylima.
V.A.: Būtent. Juk ne be reikalo sakoma, jog pati geriausia gynyba – puolimas. Jei kitus pastoviai kažkuo kaltinsi, mažesnė tikimybė, kad tie kiti į tavo paties kaltes atkreips dėmesį. O kalčių tai pas visus yra, niekas nėra šventas. Tačiau viena tauta kažkodėl yra taip įsijautusi į tarsi kokių dievo avinėlių vaidmenį, kad, kaip liaudies patarlė sako, kito akyje ir krislą mato, o savo akyje – nė rąsto nepastebi.
A.L.: Tai kad čia ne tik liaudies patarlė, bet ir Šventajame Rašte parašyta: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mato 7:3). Reikia visiems prisipažinti savo kaltes – tiek lietuviams, tiek žydams.
V.A.: Bet pirmiausia būtina tiesiog suprasti, kad ne visi lietuviai šaudė žydus ir ne visi žydai buvo enkavedistais. Ir vienų, ir kitų buvo mažuma. Todėl nėra ir negali būti kažkokios kolektyvinės kaltės vieniems prieš kitus. Buvo taip pat juk ir žydų Lietuvoje, nukentėjusių nuo komunistų nemažiau už lietuvius. Pažinojau pats vieną žydaitę, kurios seneliai dar 1940 metais buvo ištremti į Sibirą ir tokiu būdu tikriausiai išvengė paskui jiems grėsusios pražūties.



A.L.: Tačiau, iš kitos pusės, tereikia tik prisiminti, pavyzdžiui, kad ir Rainių žudynes, ir panašias akcijas įvairiose kitose Lietuvos vietose, žudant ir tremiant niekuo nekaltus žmones.
V.A.: Taigi, niekur nepabėgsi nuo faktų, kas buvo tada viso to raudonojo teroro Lietuvoje vykdytojais, kas viskam vadovaudavo. Kai kurias pavardes jau išvardinome. Beje, juk net ir buvęs Izraelio premjeras Menachemas Beginas savo atsiminimų knygoje „Baltosios naktys“ rašė, kad tardytojas, kuris labai žiauriai kankino jį Vilniaus Lukiškių kalėjime, kai jis buvo areštuotas Lietuvoje pirmosios okupacijos metu (rodos 1940-tais), buvo irgi būtent žydas…
A.L.: Niekur kitur žudynės nebuvo tokios baisios kaip Rainių miškelyje. Tai, ką jie leido sau ten, kraugeriškumu tiesiog pralenkia sveiką protą.
V.A.: Taip, labiau išsigimėliškus sadizmo veiksmus sunku ir įsivaizduoti. Žudynes tas nors ir paruošė pagrindinai, kaip žinia, Telšių apskrities komunistų partijos vadas Petras Raslanas (bet irgi, beje, neaiškios kilmės tipas), tarp jų vykdytojų tai gi randame žydų Gutmano, Heimano, Nachmano, Galkino pavardes.
Internete yra gan plačiai pasklidęs tų žudynių aprašymas, leidžiantis bent iš dalies atkurti kankinimų vaizdą, kuris nežmoniškai šlykštus būtent savo sadistišku žiaurumu. Būtinai reikia jį tad ir pacituoti:
 „Pamačius šiuos 73 Rainų miškelyje rastus lavonus reikėjo pripažinti, kad čia komunistai pranoko patys save. Lavonai buvo žiauriai sužaloti, kai kuriais atvejais apskritai nepanašūs į žmones. Kokias pragariškas, tiesiog neįtikėtinas kančias iškentėjo Telšių kalėjimo lietuviai politiniai kaliniai, pasibaisėtinai byloja iki neatpažinimo sužaloti jų kūnai. Reikia pabrėžti, kad jie buvo kankinti tam, kad jų kankintojai patenkintų savo pašėlusią sadizmo aistrą. To siekdami, sadistai savo aukoms kankinti išgalvojo įmantriausių, sveiko proto žmogui net neįsivaizduojamų kankinimo priemonių. Jie savo kankinamas aukas svilino ant laužo, degino jas ugnimi ir elektra, plikė jų rankas ir kojas verdančiu vandeniu. Toliau, jie kankinius daužė šautuvų buožėmis, vielomis su švino gabaliukais galuose ir kitais kietais įnagiais, pjaustė juos peiliais, badė durtuvais, laužė kojų ir rankų kaulus, durtuvais badė kojų padus, nugaras, krūtines, pilvus, įvairiose kūno vietose gyviems lupo odą; kai kuriems kankiniams nupjaustė ausis, išbadė akis, ištraukė liežuvius. Daugumai kankinių galvos kiaušai sudaužyti, smegenys ištiškusios. Dar pažymėtina, kad iki pasiutimo įšėlę raudonieji buvo apimti kažkokio neregėtai šlykštaus seksualinio sadizmo. Beveik ko ne visiems kankiniams žiauriai sužaloti lyties organai, o kai kuriems nupjauti ir sukišti į burnas. Iš visko matyti, kad iki pamišimo įšėlę raudonieji dvidešimto amžiaus inkvizitoriai savo aukas taip kankino, kad kuo daugiau joms suteiktų skausmo ir galėtų savo iškrypusius jausmus patenkinti, žiūrėdami į iš skausmo besiraitančias, konvulsijų tąsomas savo aukas. Ar tai galėjo būti žmonės? Sunku patikėti. Sunku patikėti, kad būtybės, turinčios širdį ir sielą, galėjo įvykdyti tokią tragediją, kaip Rainių miškelyje.“ 
Nežinau, šitokius veiksmus tikriausia ir lėmė kažkokia baisi neapykanta, kylanti iš niekingumo gelmių, ar gal kerštas, kuris kyla iš ten ir yra ne kas kita kaip tiesiog neapykanta kitiems už tai, kad pats esi niekšas… Reikia manyti, kad NKVD budeliai būtent tenkino savo iškrypėlišką vaizduotę ir sadistiškus potraukius.



A.L.: Bet gal paaiškinimo reikėtų tada paieškoti ir Talmude, kur sakoma „Tob shebbe goyim harog“, t.y. kad „net ir geriausius iš gojų reikia žudyti“ (Massekhet Soferim 15:10). Kodėl niekuomet nebuvo išverstas visas Talmudas į kitas kalbas, visos jo 63 knygos?.. Ne be reikalo ten sakoma, kad perskaitęs Talmudą gojus turi apakti…
V.A.: Nežinau, gal ir taip. Religija dažnai būna įkvepia žmonėse baisius žiaurumus. Prisiminkim, ką darė užkariautojai krikščionys Amerikos indėnams. Arba ką daro šiandien kai kurie musulmonai, pavyzdžiui kad ir vadinamosios „Islamo valstybės“ teroristai. Taip kad ir žydų kilmės enkavedistai, tikėtina, gal irgi sėmėsi įkvėpimo savo religijos šventraščiuose.  
A.L.: Patys jie to jau niekada nepaaiškins. Seniai tas buvo. Daugumos jų jau ir gyvų nėbėra.
V.A.: Bet ne paslaptis, kad net jeigu Lietuvos prokuratūra ir pabando apklausti žydų tautybės asmenis bent kaip liudytojus, kurių dalyvavimas akcijose prieš Lietuvos gyventojus užfiksuotas dokumentiškai, tai iš karto sukeliamas baisus triukšmas ir imama mojuoti holokausto vėzdu. Pavyzdžiui, įžymiojoje Ichako Arado knygoje „The Partisan“ (išleistoje 1979 m. Niujorke ) autorius tiesiog neįtikėtinai atvirai pasakoja apie savo „žygdarbius“, nukreiptus prieš lietuvius.
A.L.: Prisiminkim, ikiteisminis tyrimas prieš šį žydų tautybės raudonąjį partizaną, o paskui dar ir enkavedistą, vėliau ilgametį „Yad Vashem“ muziejaus vadovą Izraelio generolą Ichaką Aradą juk 2008 metais buvo nutrauktas įsikišus pačiam tuometiniam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, ką jis atskleidė savo memuaruose.
V.A.: Taip, Adamkus savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ visai atvirai ir rašo, kad būtent jo iniciatyva dėl Izraelyje gyvenančio Arado bylos buvo sušauktas Prezidentūroje specialus pasitarimas, kuriame dalyvavo jis pats, Valstybės saugumo departamento vadovas, generalinis prokuroras ir užsienio reikalų ministras. Adamkus apie šį pasitarimą rašo: „Priėjome išvadą, kad jei nėra aiškių įrodymų, patvirtinančių Izraelio piliečio Y.Arado atsakomybę už sovietinių partizanų nusikaltimus Lietuvos gyventojams, Generalinė prokuratūra turi nutraukti jam iškeltą bylą. Tai leis normalizuoti santykius su Izraeliu“. O Prokuratūra klusniai, po kelių dienų ir nutraukė ikiteisminį tyrimą pareikšdama, kad esą nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių šią bylą tęsti.
A.L.: Beje, Ichakas Aradas priklausė taip vadinamai Tarptautinei komisijai, kuri „vertina“ nacių ir sovietų nusikaltimus Lietuvoje.
V.A.: Paskui, kai jau buvo pradėtas tyrimas prieš jį patį, I.Aradas pareiškė, kad neva tai Lietuvos valdžia taip siekia nuslopinti jo ryžtą įrodyti, kad lietuviai prisidėjo prie žydų žudynių. Taip pat jis pareiškė, kad šiuo tyrimu Lietuva stengiasi įtikinti pasaulio visuomenę, kad ne tik lietuviai žudė žydus, bet ir atvirkščiai. Tuomet Aradui Lietuvoje pateikti kaltinimai sukėlė baisų Izraelio pasipiktinimą. Jų žiniasklaida mūru stojo už jį, itin pabrėždama jo nuopelnus keliant klausimą dėl lietuvių dalyvavimo žydų žudymuose.
A.L.: Kalbėjome apie 1940-1941 metus, bet juk buvo panašių į Rainių žudynes nusikaltimų nemažai ir karo metais, ir paskui po karo.
V.A.: Karo metais bene garsiausios buvo Kaniūkų kaimo žmonių žudynės. Tai – bene pats didžiausias raudonųjų partizanų nusikaltimas Lietuvoje, pati žiauriausia žydų teroristinė akcija, virtusi tikromis skerdynėmis.
Daugumos istorikų nuomone, užpuolimo priežastis buvo tai, kad Kaniūkų kaimo gyventojai aktyviai priešinosi raudonųjų partizanų savivalei ir smurtui. Chaimas Lazaras, pats buvęs partizanas, Kaniūkų akcijos dalyvis, savo įžymiojoje knygoje „Destruction and Resistance: A History of the Partisan Movement in Vilna“ (Naikinimas ir pasipriešinimas: Vilniaus partizanų judėjimo istorija), išleistoje Niujorke 1985 metais, rašė, kad partizanai nusprendė Kaniūkus tiesiog sulyginti su žeme, kad būtų pamoka kitiems.
Speiguotą 1944 metų sausio 29-tos rytą maždaug 150 raudonųjų partizanų, apsiginklavusių šautuvais, automatais, kulkosvaidžiais ir granatomis, užpuolė tą kaimą. Užpuolikams, kurių dauguma buvo žydai, vadovavo Lietuvos komunistų partijos veikėjai Genrikas Zimanas ir Jakovas Preneris. Abu irgi žydai.
Štai dar kelios Kaniūkų kaimo naikintojų pavardės, kurias tyrėjams pavyko iš įvairių atsiminimų knygų surankioti: Paulas Bagrianskis, Fania Brancovskaja, Šlomo Brandas, Leizeris Codikovas, Dima Gelpernas, Chaimas Jelinas, Šmuelis Kaplinskis, Isakas Kovalskis, Aba Kovneris, Šlomas Morelis, Avraša Raselis, Jankelis Ratneris, Grigorijus Smoliakovas, Dovydas Teperis, Peisachas Volbė, Moisiejus Rubinsonas, Israelis Veisas, Zalmanas Voložnis, Leiba Zajacas, Abramas Zalesnikovas minėtasis Chaimas Lazaras… Buvo ir daug kitų, bet pavardės jų, deja, kolkas nežinomos.
Vidurnaktį jie prisiartino prie kaimo ir užėmė pozicijas. Buvo įsakyta nepalikti nė vieno gyvo žmogaus, sunaikinti visą turtą. Signalas buvo duotas prieš pat auštant. Per kelias minutes kaimas buvo apsuptas iš trijų pusių. Iš ketvirtos pusės kaimą juosė upė ir vienintelis jos tiltas buvo partizanų rankose. Ūkininkai užsidarė savo namuose. Stvėrę iš anksto paruoštus fakelus užpuolikai degino namus, tvartus, klėtis, nesiliaudami šaudė jų kryptimi. Taipogi ant stogų ėmė mėtyti rankines granatas, kurioms sprogus, namai užsidegdavo. Tada ūkininkai ėmė bėgti iš trobų į gatves. Valstiečiai pusnuogiai šokinėjo pro langus, bandydami pabėgti. Bet visur jų tykojo mirtinos kulkos. Partizanai puolė juos persekioti, šaudyti į vyrus, moteris ir vaikus. Daug kas bandė šokti į upę ir plaukti į kitą krantą, bet ir jų laukė toks pat galas.
Po valandą trukusių skerdynių kaimo vietoje liko rymoti griuvėsių ir lavonų krūva. Buvo išžudyti ne tik žmonės, tarp kurių buvo 19 moterų ir 7 vaikai, bet net ir visi gyvuliai. Namai buvo sudeginti ir susprogdinti. Kaimą užpuolikai sudegino iki pamatų.
Tų skerdynių liudininkas žydų partizanas Abramas Zalesnikovas štai ką papasakojo: „Partizanai apsupo kaimą, buvo padegta, kiekvienas gyvulys ir žmogus išžudyti. Vienas partizanas, mano draugas, paėmė moterį, padėjo jos galvą ant akmens ir su kitu akmenių ją nužudė.“ Kitas žydų partizanas Paulas Bagrianskis pasakoja, kad pamiškėje buvo paguldyti nuogi šešių kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Jo būrio partizanai į tuos lavonus šaudė. Kai šovinys pataikydavo lavonui į nervą, visas lavonas sudrebėdavo ir pajudėdavo lyg gyvas. Šioje „linksmybėje“ juokdamiesi dalyvavo visi jo būrio partizanai…


A.L.: Ir niekas už tai juk nebuvo nubaustas.
V.A.: Ir nebus. Seimo narys Rytas Kupčinskas 2008 metais įteikė Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai pranešimą apie galimai dar gyvus kai kuriuos žmones, galėjusius dalyvauti šiose žudynėse. Prokuratūra tuomet ėmė ieškoti vieno iš paminėtų asmenų – buvusios partizanės Fainos Brancovskajos, norėdami išsiaiškinti, ar ji dalyvavo toje operacijoje. Tai sužinojęs, Izraelio parlamento (Kneseto) narys, tarpparlamentinės grupės „Izraelis–Lietuva“ narys Robertas Ilatovas inicijavo Knesete specialius parlamentinius klausymus, pavadintus „Dėl Lietuvos vyriausybės ketinimų patraukti teisman žydų partizanus“. Jau pats toks klausimo formulavimas reiškia, esą Lietuvos valdžia persekioja buvusius partizanus neva vien už tai, kad jie yra žydai. Jis taip pat sakė, esą Lietuvos Generalinė prokuratūra sudarė persekiotinų raudonųjų partizanų sąrašą, kuriame esą vien tik žydiškos pavardės, ir paragino Izraelio vyriausybę imtis žygių, kad būtų užkirsti „antisemitiniai veiksmai, besiribojantys su tikru žydų persekiojimu“.
Kuo visa ta istorija užsibaigė žinome. Niekuo. Kaip ir Ichako Arado. Kaip ir Nachmano Dušanskio. Lietuva pareikalavo juos išduoti, o Izraelis griežtai atsisakė tą padaryti. Valdas Adamkus, tada sėdėjęs Lietuvos prezidento kėdėje, paskubėjo Vyzentalio centro net atsiprašyti už tai, kad Lietuvos prokuratūra išdrįsusi ieškoti liudininkų apie karo nusikaltėlius žydus. Taškas.
A.L.: Kalbant apie raudonųjų partizanų terorą, reikia pabrėžti, kad minėtasis Genrikas Zimanas, kuris vadovavo Kaniūkų kaimo žmonių žudynėms, tuomet ir buvo tikruoju Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo vadu. 1943 m. rudenį–1944 metais Zimanui būnant Komunistų partijos Pietų Lietuvos komiteto sekretoriumi, jam pavaldžiame regione kaip tik ir buvo pradėti formuoti raudonųjų partizanų būriai, kuriuose daugiausia dalyvavo būtent iš getų pabėgę žydai. Antai Trakų apskrityje būryje „Laisva Lietuva“ (vadas Jakovas Jatinas) iš 93 partizanų 54 buvo žydai, Vilniaus apskrityje būryje „Mirtis fašizmui“ (vadas Šlioma Brandtas) iš 60 – 39, „Kovos“ būryje (vadas Aronas Aronovičius) iš 76 – 58, būryje „Už pergalę“ (vadas Šmuelis Kaplinskis) iš 119 – 106, „Keršytojo“ būryje (vadas Aba Kovneris) iš 106 – 100.
V.A.: Įdomu tai, kad šiuose būriuose, kur skaičiumi vyravo žydai, net pagrindinė kalba (ir kasdieninė, ir oficiali) buvo jidiš. Pagal pačių žydų atsiminimus, jie jautėsi ir kovojo būtent kaip žydai. Antai Vita Kempner Kovner, grupės „Keršytojas“ partizanė, vėliau išgarsinto žydų partizano Abos Kovnerio žmona, rašė: „Aš didžiuojuosi, kad turėjau privilegiją kovoti kaip žydė, priklausyti žydų kovojančiam būriui, žydams vadovaujant, kurio ryšiai ir įsakymai visi buvo jidiš kalba“.
Jau minėtas žymus Izraelio istorikas D. Levinas, kuris pats priklausė partizanų būriui „Mirtis okupantams“, yra parašęs, kad pas žydus partizanus vyravo atvira neapykanta vietiniams gyventojams ir visiškas nusigręžimas nuo visko, kas buvo susiję su Lietuva. Iš visų raudonųjų partizanų būtent žydai žiauriausiai ir elgėsi su vietiniais gyventojais – ne tik žudė, bet ir kankino. Na ir, aišku, plėšikavo. Galima pacituoti, pavyzdžiui, vieno iš raudonųjų partizanų Šajos Goldbergo autentiškus atsiminimus, iš jo knygos „The Undefeated“ (Nenugalėtas): „Kai mums pritrūkdavo drabužio ar batų, tai mes sužinodavome, kur ir kada bus vestuvės. Tada mes užpuldavome baliavotojus, įsakydavome ūkininkams gulti ant žemės, atimdavome pačius geriausius kailinius ir aulinius batus ir dingdavome. <…> Kai reikėdavo mėsos, nueidavome pas ūkininką ir pareikalaudavome ‘Duok mums dvi karves ir du paršus ar pan’.“  


A.L: Na o jau paskui apie pokario laikotarpį, kiek tada visokių tokių baisių nusikaltimų prieš lietuvius jie pridarė, tai išvis galima būtų kalbėt ir kalbėt…
V.A.: Daug kas yra, pavyzdžiui, girdėję „Dėdulės“ Landsbergio kuratoriaus Nachmano Dušanskio pavardę. Tačiau jei patyrinėtume pokario Lietuvos represinių organų darbuotojų sąrašus, pamatytume, kad net 85% jų buvo žydai, tik likusieji 15% – rusai bei lietuviai. Aš būtent tokius skaičius esu kelis kartus internete radęs. Taip kad žydai šaudė partizanus, trėmė lietuvius į Sibirą, ir nė vienas jų nesusilaukė (ir, aišku, jau nesusilauks) jokio atpildo. Eiliniai „stribukai“ daugumoje buvo lietuviai – prasigėrę beraščiai kaimo bernai, bet vadovaudavo jiems visuomet koks nors garbanotas brunetas.
Beje, juk ir Juozo Lukšos sunaikinimui į Lietuvą buvo atsiųstas iš Maskvos ypatingas specialių diversinių operacijų vykdytojas, įžymusis Naumas Eitingonas. Dar prieš karą šis žydas čekistas buvo vykdęs diversinius teroro aktus Kinijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Meksikoje, kur dalyvavo organizuojant paties Trockio nužudymą.
A.L.: Jūs dažnai pabrėžiate, kad domėjimasis šiais klausimais iš dalies nulemtas ir jūsų šeimos skaudžios patirties.
V.A.: Taip, ir man visiškai tad neįdomu, ką ten Lietuvoje kokia nors „holokausto religijos vaidilutė“ savo vanagiškais nagais istorijos šiukšlyne iškapstė. Aš turiu vieną absoliučiai nepaneigiamą faktą: Mano senelius ir visą giminę iš tėvo pusės būtent žydai enkavėdistai suėmė ir išgabeno į Sibirą, o jų jauniausią sūnų, mano būsimą tėtį, Minsko kalėjime kažkoks žydas tardytojas majoras Kovšas ypatingai brutaliai kankino. Dabar mano tėtis jau miręs, bet prieš mirtį jis apie savo gyvenimo patirtį dar parašė atsiminimų knygą, kuri yra išleista Lietuvoje. Štai kaip jis aprašo visus tuos tardymus ir kankinimus:
Čia manęs jau laukė žydelis majoras Kovš, kuris prisistatė, kad mane tardys. <…> Mano biografiją ir pradėjo kurti tas žydelis Kovšas, kuris į mano gyvenimą pažvelgė visiškai iš kitų pozicijų. Visų pirma, jis prisistatė kaip nepakartojamas marksistas, Tarybų šalies patriotas, pašauktas labai kilniai misijai nušviesti visus mano gyvenimo klystkelius. Beveik du mėnesius kiekvieną naktį, įskaitant ir išeigines, jis gana kantriai ir metodiškai, laikas nuo laiko įspirdamas savo šleivo bato galu man į blauzdikaulį ar į kelį, arba pokšteldamas mano galva į sieną, įrodinėjo, kad aš esu niekšas, nes mano tėvai, seneliai ir net proseneliai buvę niekšai. Todėl aš kitoks gimti tarsi ir negalėjęs, kitaip sakant jau mano genuose buvo užkoduotas niekšiškumas. Savo įrodinėjimus jis paremdavo dialektinio bei istorinio materializmo teiginiais ir įtvirtindavo, kaip jau sakiau, spyriais į kelį.

Pradėjus aušti, didesniam savo teiginių įtikinimui, Kovšas pasiųsdavo mane į karcerį, kuris buvo gana „komfortiškai“ įrengtas kalėjimo koridoriaus gale. Tai apie pusantro kvadratinio metro iš betono išlietas karstas. Jo grindys viduryje kiek įdubę ir užpildytos vandeniu, kuris maždaug per 10 cm nesiekia sienų. Vanduo gerokai praturtintas prieš tai sėdėjusių žmonių šlapimu ir dar kai kuo. Iš karcerio į tualetą paprastai sunku prisiprašyti, nes prižiūrėtojai įsitikinę, kad kaliniai simuliuoja. Taigi tenka tuos reikalus spręsti vietoje.



Neprisiglaudus prie karcerio sienos stovėti neįmanoma, nes viduryje iki blauzdų dvokiančio vandens, o prisiglausti prie sienos tiesiog baisu, nes sienos drėgnos ir šaltos. Pastovėjęs pusvalandį karceryje, staigiai pradedi pamiršti, kad kada žmogumi buvai. Pirmiausia pradeda krėsti drebulys, paskui cypti ausyse, tąso vemti, o nėra kuo, nes pilvas kaip išsunktas. Po kurio laiko jau nieko nejauti, stovi kaip druskos stulpas ir tiek.
Šitaip mane politiškai apdorojęs ir įtikinęs „kad aš iš tikrųjų esu niekšas ir bjaurybė“, žydelis Kovšas palaipsniui perėjo prie antrosios savo „kilniosios“ misijos dalies. Atseit man „karštai“ pritariant, jis pradėjo stebėtinai išradingai kurti mano nusikaltimo legendą.“ [Sigitas Anelauskas, Toks gyvenimas, Marijampolė, 2008, psl. 42, 59-60]
Na o paskui taip vadinama „troika“ (slaptas teismas, susidedantis iš trijų teisėjų) nuteisė jį (22 metų vaikinuką) mirties bausme, ir visi tie trys teisėjai buvo irgi Kovšo gentainiai. Po ko jis ar ne metus praleido mirtininkų kameroje, laukdamas sušaudymo. Laimei, nuosprendis paskui buvo pakeista 25 metais Gulago, iš kurių beveik dešimt (daugiau nei Solženycinas) ir praleido Vorkutos, Kolymos, Taišeto lageriuose…


Po tokių paliudijimų, kaip mano amžinatilsį tėčio, aš niekaip negaliu taikstytis, kada girdžiu, kad neva vien tik žydai Lietuvoje labiausiai nukentėjo. Netiesa! Nukentėjo ir lietuviai. Mano paties šeima nukentėjo. Ir nukentėjo nuo būtent žydų! Ir tokių panašių faktų, kaip mano šeimos, papasakoti gali vos ne kiekvienas lietuvis, kieno tėvai, seneliai ar giminės buvo represuoti. Jie tikrai paliudys, kad būtent žydai tame teroro orkestre grojo pirmaisiais smuikais.
Taigi, kada žydai apie save, apie visus savo kovšus ir dušanskius, parašys bent vieną knygą ir pavadins ją „Mūsiškiai“, tada gal ir bus galima toleruoti visokių vanagaičių Lietuvoje dergimą ant savos tautos.
Pagaliau gi, kartoju, jei žiūrėt grynai procentiniu atžvilgiu, tai tarp žydų tokių išgamų kaip majoras Kovšas buvo tikrai nepalyginamai daugiau, negu tarp lietuvių – žydšaudžių. Tačiau žydai to nepripažįsta ir mums bei visoms Europos tautoms nori įdiegti, kad mes privalome jausti amžiną kaltę bei atsakomybę dėl jų holokausto.
5 dalis (Šauksmas, 2016 03 12)
A.L.: Sugrįžkime prie jūsų minties, kad žydai siekia mums įpiršti tarsi „prigimtinę nuodėmę“ dėl jų genocido.
V.A.: Be abejonės. Jie mums bando įrodyti, kad ne tik mes, bet ir mūsų vaikai ir anūkai, ir proanūkiai – visi lietuviai neva buvo, yra ir bus kalti dėl šios žydų nelaimės. Lygiai tas pats buvo padaryta Vokietijoje. Šiandien kiekvienas vokietis asmeniškai atgailauja dėl holokausto, nors jau praėjo beveik šimtas metų ir užaugo kelios kartos po karo. Na ir ką gi, matome prie ko tai juos privedė. Turiu omeny kas dabar vyksta Vokietijoje.
A.L.: Čia ir yra tas psichologinis apdorojimas, apie kurį jau kalbėjome. Bandoma daryti viską kad Europos tautos taptų „politinėmis impotentėmis“. Mums, lietuviams, tokia „lobotomija“ yra ypač pavojinga, nes gi jau ir taip esame labiausiai besižudanti tauta pasaulyje. Tuo tarpu mums pastoviai diegiamas dar ir kolektyvinio nepilnavertiškumo kompleksas dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metu tam tikra (labai maža) dalis lietuvių padėjo hitlerininkams žudyti žydus.
V.A.: Dar kartą pakartosiu, kad tai kas vyko Lietuvoje – ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir jo metu, ir paskui po karo – yra milžiniška tragedija. Tiek žydams, tiek lietuviams. Jei galėtume atsukti istorijos laikrodžio rodykles atgal, tikrai tą padarytume. Tačiau negalime, todėl tenka su tuo susitaikyti. Žydai į visa tai žiūri iš vieno taško, lietuviai – iš kito. Tas natūralu. Kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno. Tačiau reikia pripažinti vieną – kad abiejose tautose buvo visokių žmonių: ne visi žydai buvo komunistai, ne visi lietuviai – žydšaudžiai.
A.L.: Deja, dabar viskas pateikiama taip, tarsi lietuviai vos ne eilėje išsirikiavę laukė, kad tik galėtų pašaudyti į žydus. Juk kai ištisai kartojama, kad esame „žydšaudžių tauta“, taip daroma užuomina į kiekvieną lietuvį. Tačiau skaičiai juk rodo visiškai ką kita.
V.A.: Aš manau kad tokiais teiginiais ir stengiamasi pridengti faktą, kad procentiniu atžvilgiu žydų enkavedistų būta vis gi nepalyginamai daugiau, negu lietuvių žydšaudžių. Nors Lietuvoje lietuvių gyveno nepalyginamai daugiau. Tarkim iš 10 tūkstančių lietuvių žydšaudžiais tapo 100, o iš 100 žydų bolševikams tarnavo 50. Taigi, tokiu atveju turime 1 procentą niekšų lietuvių ir 50 procentų bolševikinių žydų. Skirtumas – 50 kartų. Lyg ir viskas aišku. Bet visokios vanagaitės su zurofais nepaiso faktų ir stengiasi pasauliui įpiršti „politkorektišką“ versiją – t.y. kad žydus naikinant dalyvavo dvigubai daugiau lietuvių negu buvo žydų komunistų (atitinkamai, 100 ir 50). Visai kitas vaizdas, tiesa? Bet skaičiai – tie patys. Tik nepasakoma, kad tie 50 žydų kolaboravę su bolševikais atsirado tik iš 100 Lietuvoje gyvenusių žydų! Trumpai tariant, norint įvertinti lietuvių indėlį holokauste bei žydų indėlį bolševikiniame terore prieš lietuvių tautą, tai reikia vertinti ne tik, kiek lietuvių šaudė žydus ar kiek žydų buvo NKVD struktūrose, bet svarbiausia – koks procentas.
O apskritai, tai kaip rašė šviesios atminties Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „reikėtų pirmiausia padėkoti tiems dviem tūkstančiams ar daugiau žydų gelbėtojų, kurie apdovanoti Žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi. Derėtų priminti, kad dar ne visi apdovanoti šiuo pagarbos ženklu. Be to, reikėtų prisiminti ir įsisąmoninti tą didvyrišką gelbėtojų auką. Juk žinome: jei pagaudavo gelbėtoją, tai sušaudydavo visą šeimą. Šitą pateiktą gelbėtojų skaičių reikėtų padidinti bent tris ar keturis kartus, nes lietuvių šeimos buvo didelės“. 


A.L.: Taip pat reikėtų pabrėžti, kad tų pavienių žydų žudikų veiksmai nebuvo kažkokie oficialiai sankcionuoti Lietuvos valstybės veiksmai (be to ir Lietuvos valstybingumas tuo metu jau buvo prarastas), taip pat – nebuvo kažkokių oficialių tautos atstovų veiksmai (nes tokiems veiksmams tauta jų neįgaliojo). Žydus šaudė vokiečių valdžios kolaborantai, kurie buvo labai nedidelė visos lietuvių tautos dalis. Kai tuo tarpu tų, kurie nėjo tarnauti hitlerininkams ir rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybe gelbėjo žydus, buvo tikrai nepalyginamai daugiau.
V.A.: Tą liudija ir tai, kad Izraelio organizacijos Yad Vashem už pagalbą žydams jų genocido metu Pasaulio teisuoliais yra pripažinta juk net 889 Lietuvos piliečiai! Palyginkime: Vokietijoje, pavyzdžiui, tokių žmonių yra 587, Rusijoje – 197, Latvijoje – 135, Estijoje – 3. Be to, ne visi gelbėtojai, kaip teisingai pastebėjo Monsinjoras A.Svarinskas, yra žinomi. Gelbėdami savo kaimynus žydus rizikavo tūkstančiai lietuvių!
Kadaise Kaune artimai pažinojau vieną žydų šeimą, kurią karo metais išgelbėjo būtent lietuviai. Aš puikiai prisimenu, kokį begalinį dėkingumą tie žydai jautė savo gelbėtojams, visada, per visas šventes juos būtinai aplankydavo. Jie tikrai nė už ką jie nebūtų pavadinę visos lietuvių tautos žydšaudžiais.
A.L.: Todėl ir skaudina tas faktas, kad lietuviai-humanistai, gelbėję žydus, šiandien yra minimi tarsi koks „atsitiktinis faktorius“ (pavieniai herojai, nusipelnę medalio), o viešame diskurse visa lietuvių tauta yra vadinama nacių kolaborantais-antisemitais-žydšaudžiais.
V.A.: Išgirdus tokius pasisakymus, man visuomet norisi paklausti, ar tie, kas skelbia lietuvius esant žydšaudžių tauta, galėtų paminėti nors vieną žydą, tuo labiau žydą užėmusį tada kokias įtakingas pareigas, kuris būtų gelbėjęs lietuvius nuo raudonojo teroro? Ar buvo Lietuvoje bent vienas žydas, kurį galima pavadinti Pasaulio teisuoliu, nes jis išgelbėjo lietuvį? Jei tokių buvo, būtų įdomu apie juos išgirsti. Bent jau aš nė vieno nežinau. Taigi minčių kyla visokių, ar ne?
Apskritai, manau, kad žydai savo pasisakymais patys labiausiai ir eskaluoja neapykantą sau. Juk pastoviai pasaulio žiniasklaidoje įvairios žydų sionistinės organizacijos bei oficialios Izraelio institucijos, iškraipydamos faktus, skleidžia šmeižtus apie Lietuvą, vadindamos mus žydšaudžių tauta. Vienu iš akivaizdžiausių pavyzdžiu galima laikyti Izraelyje sudarinėjamus „lietuvių žydšaudžių“ sąrašus, kuriuose yra net iškilių Lietuvos laisvės kovotojų pavardės.
A.L.: Pamenu, net Izraelio ambasadorius, prieš kelioliką metų, tuo metu dar rezidavęs Rygoje, mūsų tautą pavadino „žydšaudžių tauta“. Ir nieko, jokios Lietuvos valdžios reakcijos, jokios notos, vergiška tyla, nusikalstama tyla, kai tiesiog būtina buvo tokiam šmeižikui panaikinti akreditaciją, uždrausti jam net atvykti į Lietuvą.
V.A.: Taip kaip ir koks nors Zuroffas – jis seniai turėtų būti Lietuvoje persona non-grata! Po tokių sionistų išpuolių prieš mūsų tautos nusipelniusius žmones – net pats to nenorėdamas tapsi kažkiek antisemitu.
A.L.: Gaila, tačiau Lietuvos valstybė negali atsikirsti žydams. Bet kokie piliečių neigiami pasisakymai apie žydus faktiškai irgi laikomi nusikaltimu.
V.A.: Žydai gali kiek nori tyčiotis iš lietuvių tautos, o jiems išdrįsę atsikirsti lietuviai šiandien rizikuoja atsidurti net kalėjime. Sakysim, rusai šiandien Lietuvoje yra atvirai niekinami, šmeižiami ir žeminami, neapykanta Rusijai dabar alsuoja visos pagrindinės lietuviškos masinės informacijos priemonės. Tačiau su žydais yra visiškai atvirkščiai. Lietuvos žiniasklaida, neretai begėdiškai besityčiojanti iš rusų, su siaubu kalba apie bet kokį nepagarbų atsiliepimą apie Izraelį ar žydus.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje dažnai pasirodo, pavyzdžiui, Leonido „Be pykčio“ Donskio pamokslėliai, kurie iš tiesų toli gražu nėra „be pykčio“, jie lietuvių tautos „amžinas kaltes“ primena net labai piktai. Štai tokie veiksmai mano manymu tiesiog provokuoja antisemitizmą. Nežinau kaip jus, tačiau mane, paklausius ar paskaičius to „filosofo“ mintijimus, apima didžiulis pyktis.

A.L.: Taip, šis publicistas savo straipsniuose ne kartą yra išreiškęs didžiulę panieką lietuviams. Bet gal tokie įžūlūs sionistų išpuoliai yra speciali priemonė antisemitizmui kurstyti? Galiu net paminėti gerai visiems žinomus hipersionisto rabino Abraomo Šmulevičiaus pasisakymus, ar kabalisto Michaelio Laitmano teiginius Izraelio televizijoje „Atviras kanalas“ praėjusių metų spalio mėnesį. Laitmanas tada pasakė: „Man neegzistuoja Putinas, Obama ir visi kiti lyderiai, taip vadinami, tai tiesiog priklauso nuo jėgos sistemos pasaulyje, bet šią jėgų sistemą nustatome mes, Izraelio tauta, o ne Obama ar Putinas. Jie man vykdytojai to, ką mes užsakysime, tiktai, ir ne daugiau. Pasaulis vykdo, tai ką mes užsakome. Valios laisvę turime tik mes“.
O štai ką pasakė hipersionistas Abraomas Šmulevičius„Šiuo metu vyksta kova dėl to, kas bus dvasiniu žmonijos lyderiu – Roma (Vakarai) ar Izraelis. Prieš du tūkstančius metų laimėjo Roma. XIX ir XX amžiais žydams iš dalies pavyko atsirevanšuoti propaguojant bolševizmo, o po to ir liberalizmo bei demokratijos idėjas. Tačiau dabar mes turime paimti pilną kontrolę į savo rankas“. 
V.A.: Buvęs Izraelio premjeras Arielis Šaronas irgi juk pasakė 2001 metais prezidentui Šimonui Peresui, kad tas nesijaudintų dėl JAV spaudimo Izraeliui: „Mes, žydai, kontroliuojame Ameriką, ir amerikiečiai tai žino“.
Na o jūsų cituotą rabiną Šmulevičių tai aš kadaise šiek tiek asmeniškai pažinojau ir turiu pasakyti, kad jis iš tikrųjų nėra joks žydas. Jo tikra pavardė yra Nikita Sergiejevičius Diominas. Atrodo, jo patėvis buvo Šmulevičius, o gimęs ir užaugęs jis kažkur Rusijos šiaurėje – Murmanske ar Archangelske. Kiek žinau, jis jaunystėje apskritai buvo krišnaitas ir tik vėliau pasidarė „žydu“. Net ir rabinu jam kažkaip pavyko tapti, kas yra tikrai labai keista.
Bet gal atidėkim Rusijos žydų temą ateičiai. Tai labai plati tema. Rusai turi netgi tokį posakį, kad žydai gali būti „евреи“ ir gali būti „жиды“, ir kad tarp jų – didžiulis skirtumas. Lietuviškai šio skirtumo parodyti mes negalim, nes neturime skirtingų žodžių. Mes lietuviai, priešingai negu daugelis pasaulio tautų, net neturime paniekinančio žodžio žydams įvardinti!.. Ar tai nieko nesako?
A.L.: Sugrįžkim prie mūsų nagrinėjamos holokausto Lietuvoje temos.
V.A.: Čia norėčiau pacituoti šviesios atminties rašytoją Joną Mikelinską. Ši citata kiek ilgoka, tačiau ji yra labai svarbi, todėl pateiksiu ją visą:
Tad ir iškyla pagrindinis klausimas: KODĖL? Visu rimtumu ieškodamas teisybės, kad ir kokia ji būtų skaudi ar žiauri, su tokiu kategorišku klausimu aš susidūriau pirmą kartą dar tada, kai pradėjau tirti ir aiškinti holokausto Lietuvoje priežastis ir pasekmes. O 2000 metais Vilniuje vykusiame tarptautiniame holokaustui skirtame seminare net visiems jo dalyviams uždaviau klausimą, kokį galėjo turėti žydų likimui poveikį tas faktas, jog 1933 metais Vokietijoje atėjus į valdžią kancleriui Adolfui Hitleriui, Pasaulinė žydų bendruomenė paskelbė Vokietijai karą. Ar tai neatrišo vokiečiams rankų elgtis su žydais taip, kaip nuo amžių įprasta (à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare). Beje, į tokią mintį ir tokį be galo svarbų, mano supratimu, klausimą susilaukiau tik daugiau negu keisto atsakymo – nereikia ieškoti holokausto priežasčių. Tad kokią išvadą aš ir kiti, moksliškai pasiryžę šį be galo opų klausimą aiškinti, turėjo pasidaryti?.. Be abejo, tik tokią: šiuo metu holokausto tyrinėtojai su Wiesenthalio centro Jeruzalės skyriaus direktorium Efraimu Zuraffu, tvirtinančiu: „Aš ne aiškinu, kodėl tai atsitiko. Aš tik sakau, kas atsitiko“, priešaky dar nepasirengę ar tiesiog nepribrendę holokausto aiškinti, kadangi toks aiškinimas juos gali nuvesti taip toli, iš kur jau bus nebeįmanoma vien su „sakymu“ sugrįžti. Nepadės net toks Izraelio istoriko Jehudos Bauerio įsitikimas: „Suvokti ir paaiškinti holokaustą iš viso nėra įmanoma.“ 



A.L.: Bet net ir nebandoma. Tiesiog nėra net mėginimų atvirai panagrinėti klausimus, kodėl įvyko holokaustas, kokios yra antisemitizmo priežastys?  
V.A.: Mano manymu labai didelį vaidmenį tame suvaidino didžiulė pačios žydų tautos arogancija ir savęs laikymas išskirtine tauta. Dažniausia būna sakoma, kad žydai per amžius buvo persekiojami vien tik dėl savo tikėjimo. Na ir ką gi, jūs jau citavote kai ką iš, pavyzdžiui, jų Talmudo, kas hebrajų kalba, kiek žinau, reiškia „instrukciją“. Žinom tad, kokios ten jiems duodamos instrukcijos.
Sakoma, kad skirtumas tarp žydų ir krikščionių yra tik tas, kad žydai savo tikėjime remiasi Senuoju Testamentu, o krikščionys – Naujuoju. Tačiau iš tikrųjų žydų religijoje nėra nieko aukščiau už šventąjį Talmudą. Būtent Talmudas ir yra jų religinio mokymo pagrindas. Dar daugiau, kaip kažkas, pamenu, taikliai apibūdino, – tai šios tautos sielos veidrodis.
Babilono Talmudas (arba Talmud Bavli) yra sudarytas iš 63 traktatų, kurie padalinti skyriais, išviso 517 skyrių, išleidžiamas aštuoniolikoje didžiulių tomų. Esu mūsų universiteto bibliotekoje ne kartą vartęs, yra net keli jo leidimai. Nors, kiek suprantu, pilnai visas jis turbūt nė į anglų nė į jokią kitą kalbą net ir nėra išverstas. Ar gal klystu? Yra čia mūsų bibliotekoje, beje, ir žydiškas leidimas, labai jau gražiai įrištas daugiatomis, tiesiog lyg būtų koks meno kūrinys.
Talmudo pagrindas yra religiniai įstatymai, kurie nustato santykius tiek tarp pačių žydų, tiek tarp žydų ir gojų (ne žydų, pagal Talmudą). Šie talmudiniai įstatymai bei instrukcijos labai dažnai ir parodo, kad žydai jaučiasi viršesni už visas kitas pasaulio tautas. Visiems ne žydams apibūdinti Talmude vartojamos įvairiausios įžeidžiančios pravardės – gojus, akumas, nocerimas, mamzerimas, koferimas, chomorimas ir taip toliau – daugiau kaip 50 visokių pravardžių! Iš esmės Talmudas visiškai atvirai sako, kad nežydai yra ne žmonės, o gyvuliai (pavyzdžiui traktatas Baba Mezi’a 114b). Rasime čia ir visokių talmudinių paaiškinimų, kur sakoma, kad Dievas sutvėrė nežydus žmogiškam pavidale tik tam, kad žydams nereikėtų naudotis gyvulių paslaugomis. Nežydai – tai gyvuliai žmogaus pavidale, kurie privalo tarnauti žydams dieną ir naktį!..
Tai kodėl tada turėtume stebėtis, kad ir „gojai“ žydams atsakė tuo pačiu? Ar tai nėra akivaizdi priežastis, dėl ko žydų nemėgo visos nacijos, kur tik jie gyveno, taip pat ir priežastis, dėl kurios jie buvo persekiojami. Manau kad būtent dėl šios priežasties jau nuo gilios senovės pasaulyje egzistuoja antisemitizmas. Pagaliau, net pats politinio sionizmo tėvas Teodoras Herclis sakė, kad antisemitizmas yra suprantama reakciją į žydų elgesį. Savo dienoraštyje jis rašė: „Aš suvokiu, kad antisemitai taip elgiasi visai teisėtai“.
A.L.: Čia turbūt reikėtų pabrėžti ir faktą kad holokausto organizatoriai vokiečiai nelietė tų žydų, kurie neišpažino Talmudo. Holokaustas naikino tik Talmudo pasekėjus. Aš tokius du pavyzdžius turiu savo ir savo žmonos giminių tarpe: tetos vyrą karaimą Leonidą Pilecką ir žmonos senelį. Karaimų istorija puikiai išdėstyta elektroninėje žydų enciklopedijoje. Pagal 1956 metų Izraelio įstatymus jie, beje, turi teisę į Izraelio pilietybę. Nuo kitų judėjų jie skiriasi būtent tuo, kad neišpažįsta Talmudo. Kitas pavyzdys – žmonos senelis. Išsiaiškinau, kad jo mama buvo žydaitė Rachelė Bordonaitė, o jo tėvas iš senos Lietuvos bajorų Mackevičių giminės. Tai štai, žmonos senelio, priėmusio katalikų tikėjimą, vokiečiai nelietė, kaip ir mano dėdės Pilecko bei kitų karaimų.
Jūs tikriausiai tai žinote, nesenai Rusijoje buvo paviešinti pokario archyvai ir paskelbta, kad net 10 tūkstančių vokiečių karo belaisvių buvo žydų tautybės. Na o apskritai vokiečių kariuomenėje tarnavo apie 100 tūkstančių žydų!


V.A.: Taip, yra net ir knyga anglų kalba „Hitler’s Jewish Soldiers“ (Žydai – Hitlerio kareiviai). Spėjama, kad tokių galėjo būti net apie 150 tūkstančių. Jie buvo vadinami tiesiog „mišrūnais„ (vok. „mischlinge“, turintys žydiškų šaknų vokiečiais) ir buvo skirstomi į dvi kategorijas: pirmo laipsnio – tie, kurių bent vienas iš tėvų buvo žydas, ir antro laipsnio – tie, kurių senelis ar senelė buvo žydų kilmės. Jie, tiesa, negalėjo tapti nacionalsocialistų partijos ar tokių organizacijų, kaip SS ar SA nariais, tačiau galėjo tarnauti Vokietijos armijoje. Tarp jų buvo net 23 pulkininkai, 8 generolai leitenantai, 5 generolai majorai, 2 armijos generolai. Iš žydų karininkų net 20 buvo apdovanoti aukščiausiu Trečiojo Reicho koviniu apdovanojimu – Riterio kryžiaus ordinu.
Na bet čia jau vėl kiek nukrypome nuo temos. Geriau grįžkime prie holokausto Lietuvoje. Ar jums teko girdėti apie žydų policiją karo metu Lietuvos teritorijoje? Jei ir teko, tai turbūt labai mažai, tiesa?
A.L.: Teko, bet daugiausiai dėl lietuviško filmo „Vilniaus getas“, kur kažkiek užsimenama apie „Judenpolizei“ (sutrumpintai „Jupo“). Ne be reikalo Lietuvos žydų bendruomenė liko labai nepatenkinta šiuo filmu.
V.A.: Dar tarybiniais laikais, minėtas raudonasis partizanas, o paskui ilgametis kompartijos laikraščio „Tiesa“ redaktorius Genrikas Zimanas, 1985 metais, likus maždaug mėnesiui iki mirties, viešai, per televiziją pasakė, kad daug žydų per karą bendradarbiavo su vokiečiais ir kad jie yra labiausiai kalti dėl savo tautiečių likimo. Kaip ir visuose per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotose kraštuose, taip ir Lietuvoje žydų getuose veikė Judenratai (žydų tarybos). Jiems pavaldi buvo geto žydų policija. Štai į ją ir reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Yra daugybė faktų, iškalbingai bylojančių apie žydų tarybų narių ir policininkų kolaboravimą su naciais. Gausu pavyzdžių apie getuose policininkais ir koncentracijos stovyklose „kapais“ (prižiūrėtojais) dirbusių žydų žiaurumus, jų vykdytas mirties bausmes.
A.L.: Kiek žinau, būtent Judenratas geto teritorijoje ir sudarinėdavo savo tautiečių, pasmerktų sunaikinimui, sąrašus.
V.A.: Yra knyga parašyta žydo Isajaus Tranko: „Judenratas. Žydų tarybos Rytų Europoje nacių okupacijos metais“ (angl. „Judenrat. The Jewish Councils in Eastern Europe under Nazi Occupation“). Šioje knygoje žydų koloboravimo su vokiečiais pavyzdžių – nors vežimu vežk. Čia rašoma, kad Vilniaus geto policijos viršininkas Jokūbas Gensas pats būtent ir dalyvaudavo atrenkant žydus į Panerius. [p. 422] Sunku tuo patikėti, tačiau patys parsidavę žydai atrinkdavo savo gentainius sunaikinimui!
A.L.: Yra taip pat ir faktų, kad žydų policininkai dalyvaudavo ir savo tautiečių sušaudymuose.
V.A.: Vienas žinomas toks atvejis buvo žydų žudynės 1942 m. spalio 27 dieną Baltarusijos miestelyje Ašmenoje, kur dalyvavo iš Vilniaus atvykę žydų policininkai. Ašmenos žydų sušaudymas minėtoje knygoje gana išsamiai aprašytas. [p. 393-395] Ten cituojamas kažkokio Vilniaus gete buvusio žydo Hermano Kruko dienoraštis (Kiek suprantu, 2004 m. išleistas ir lietuvių kalba, „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“), kur jis daug rašo būtent apie Ašmenos žydų tragediją: „Žydų policininkai pasiskirstė į tris grupes. Viena grupė varė žydus iš namų, antroji grupė varė juos iš sinagogų (ten buvo surinkti perkeliami asmenys), o trečioji grupė buvo aikštėje. Vis dėlto ne visi suėjo į aikštę. Ten patys žydų policijos pareigūnai skirstė ir sprendė, kas turėtų eiti į dešinę, o kas į kairę. Žydai pamatė, kad pateko į pinkles, ir pradėjo kaišioti pinigus. Viena moteris savanoriškai atidavė 800 auksinių rublių. Taip buvo atrinkti 200 ligonių ir 392 seni žmonės, iš viso 592 žmonės, ir 410 iš jų buvo pasiųsti iš miesto, kur laukė 150 valstiečių vežimų. Iš ten jie buvo nuvežti 8 kilometrus už Ašmenos. Jie buvo sušaudyti dalyvaujant 8 lietuvių ir 7 žydų policininkams. Viskam vadovavo žydai Salekas Desleris, kuris buvo Vilniaus geto policijos viršininko pavaduotojas, taipogi Nosonas Ringas ir Moišė Levas. „Policininkai parsivežė į Vilnių pilnus maišus brangenybių ir pinigų Daugiausia tai taikoma ponams Desleriui ir Levui“, – pasakoja tų įvykių liudininkas Hermanas Krukas.
Tie patys Vilniaus geto žydų policininkai kartais dalyvaudavo palydint kolonas pasmerktųjų žydų ir į kitas masinių žudynių vietas, bet dažniausiai – į Panerius. Kai kada Vilniaus žydų policininkai būdavo komandiruojami net į Kauną įvykdyti specialias akcijas. Po to Kauno judenratas gaudavo daugybę skundų, kuriuose buvo prašoma: „Gelbėkite mus nuo Vilniaus žydų policijos“. Iš pradžių Vilniaus geto žydų policijoje buvo 150 žmonių, о 1943 metų rugpjūtį šis skaičius išaugo iki 226.
Taip kad faktas yra tai, kad žydus šaudė ir savi. Ir tai aprašyta ne tik kad minėtoje žydų istoriko knygoje, bet ir eilėje kitų, kaip pavyzdžiui Petro Stankero knygoje „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.m.“, kur autorius irgi pateikia daug bent jau lietuvių visuomenei visai nežinomų arba dar mažai žinomų faktų. Pavyzdžiui, man buvo įdomu sužinoti, kad Vilniaus geto žydų policijos aštuonių vyrų grupė buvo įpareigota kasdien saugoti žydų žudynių Paneriuose pagrindinio organizatoriaus ir vykdytojo SS hauptšarfiurerio Martino Veiso gyvenamąjį namą Rasų gatvėje. Nakčiai šiai grupei netgi išduodavo ginklus. [p. 358]
A.L.: Kai kas net teigia, kad su istoriku Petru Stankeru ir buvo susidorota būtent dėl to, kad jis nušvietė žydų policijos veiklą Lietuvos getuose per Antrąjį pasaulinį karą.


V.A.: Nežinau, gal taip ir buvo. Žydų getų policijos tema pasaulinėje bei Lietuvos istoriografijoje labai mažai tyrinėta. Šios temos tyrimą stabdo ne tik objektyvios (archyvinių šaltinių stoka), bet ir tiesiog grynai subjektyvios, psichologinio pobūdžio priežastys, kada tiesiog bijoma liesti žydų policijos kolaboravimo su naciais klausimą.
A.L.: Visi esame girdėję apie lietuvius „baltaraiščius“, bet ir tie žydų policininkai buvo tokie pat „baltaraiščiai“ – tik ant jų raiščio buvo nupiešta Dovydo žvaigždė.
V.A.: Buvo, kas buvo, ir niekur nuo faktų nepabėgsi, nepasislėpsi. Faktai, kaip rusai kad sako, – dalykas užsispyręs (упрямая вещь). Tačiau, negi dabar mes turėtume visam pasauliui šaukti – „žydai – žydšaudžiai!“ Nejau dėl to, kad ir vienas kitas žydas susitepė savo tautiečių krauju, galima būtų visą žydų tautą pavadinti „žydšaudžių tauta“?!
___________________________________
Redakcijos pastaba: Visą šią pokalbių seriją iliustravome įžymiojo brazilų dailininko-karikatūristo Karloso Latuffo piešiniais. Lietuvoje jis buvo beveik nežinomas.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą