Tęsinys. Pradžia čia:
Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas
Levy interviu portalui 15min.lt pasakė:
„Ne paslaptis, kad iki Holokausto šioje šalyje gyveno daug puikių žydų bendruomenių – maždaug 220 tūkst. žmonių. Didžiuosiuose miestuose žydai sudarydavo 25–60 proc. gyventojų. Kas trečias žmogus Vilniuje iki 1940-ųjų buvo žydas, skaičiai Kaune buvo labai panašūs. Iki Holokausto tai buvo dvasinė ir kultūrinė žydų karalystė“.
Dėl Holokausto aš savo nuomonę esu
išsakęs 2016 metais pirmą kartą paskelbtame pokalbyje su JAV
gyvenančiu rašytoju Valdu Anelausku „Holokaustas: tarp tiesos irnetiesos (melo)“. Tai didelė
tragedija ir nusikaltimas.
O kaip istoriškai nutiko, kad žydai
iki karo taip įsiviešpatavo Lietuvoje, apie ką rašo ambasadorius
ir ką mes visi puikiai žinojome? Ir kodėl lietuvių žemėje
sukūrę „žydų karalystę“, jie taip nekentė lietuvių, kad
atėjus sovietų kariuomenei ėmė lietuvius žudyti, tremti į
Sibirą? Žydai neišgelbėjo nuo mirties nei vieno lietuvio,
nepagailėjo nei kūdikių, nei jų verkiančių motinų, varė į
gyvulinius vagonus ir siuntė į mirtį? Su protu nesuvokiamu
žiaurumu kankino Rainiuose?
Ar tai buvo toks atsilyginimas už tai,
kad lietuviai Gedimino laikais priėmė iš Vakarų Europos išvarytus
žydus?
Atsakymą į kai kuriuos čia mano
keliamus klausimus duoda žymus Rusijos-Izraelio žurnalistas
Izraelis Šamiras. Jis rašo:
„Judeofilija, meilė žydams - yra perspėjantis pavojingos ligos simptomas, elito ir darbo klasių susvetimėjimo požymis, šiuo metu Prancūzijoje ir Anglijoje klestinti liga. Judeofilija smogia susiskaldžiusioms visuomenėms ir gali sukelti jų griūtį daug greičiau nei jos Siamo dvynis antisemitizmas. Tai įvyko praeityje, geriausias pavyzdys - Lenkijos karalystė, kur šlėkta (didikai) mylėjo žydus ir niekino paprastus žmones, bydlo (galvijus), kol jų valstybė nežlugo.“ (...)
Žydai – tai mažuma, kuri niekina visuomenės daugumą ir jai priešinasi. Žydai rūpinasi savimi ir nepaiso daugumos bei jos poreikių; jie nejaučia bendrumo su dauguma. Žydai neturi bendrumo su dauguma ir nesikreipia į tą pačią dievybę. Žydai klesti, kai dauguma regresuoja. Jie pastebi tai ir išnaudoja savo naudai.“
Straipsnyje „Kodėlnesu antisemitas?“ Linas Medelis 2009.03.24 portale TV3.lt rašo:
„Antisemitizmo problema atsirado kartu su šalies nepriklausomybe. Pamenu, kaip Izraelio ambasadorius bei vėliau Kneseto pirmininkas kalbėdami iš Seimo tribūnos pavadino mus žydšaudžių tauta ir valstybe, kurios žemė permerkta žydų kraujo. Susimąsčiau ir nesupratau, kaip nesuprantu iki šiol: oficialūs šalies atstovai įžeidžia mane ir mano tautą; kaltina mane ir mano artimuosius kruvinais, šlykščiais nusikaltimais... Kodėl? Ar oficialūs Izraelio įgaliotieji į kitą valstybę siunčiami (be abejo, su gerų ketinimų ir santykių vėliava) asmenys yra (pardon) kokie pusgalviai, nesuvokiantys ką, kam ir kur kalba, ar tokiu būdu pabrėžia oficialią savo valstybės poziciją? Tiek vienu, tiek kitu atveju, negalėčiau sakyti, jog pajutau jiems palankumą... Neabejoju, kad kai mūsų Prezidento atsiprašymas dėl lietuvių indėlio į holokaustą Izraelio knesete buvo „įvertintas“ trypimu bei švilpesiu, Lietuvoje galėjo pradėti virsti antkapiai apleistose žydų kapinėse...“
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius gruodžio 30 dienos LRT laidoje „Panorama“ tvirtina (straipsnio 1 dalis):
„Aš nemanau, kad kas nors kaltina (kad lietuviai „žydšaudžių tauta“, A.L.) visą tautą, kažkaip nepastebėjau tokių kaltinimų. Bet priekaištauja kartais, kad neprincipingai kartais iki galo išsiaiškinam tiesas, tai tokių priekaištų yra buvę. Ir jie, matyt, ne be pagrindo.“
Iš kur toks Užsienio reikalų
ministro, kurį pagyrė Izraelio pasiuntinys Levy, užmaršumas ir
vištakumas? Gal iš šio vaikino komunistinės jaunystės, tarnavimo
Antrajam chazarų kaganatui (TSRS)
patirties? Ši komunistinė patirtis, manau, uždėjo tokį didelį
antspaudą Lietuvos „elitui“, įskiepijo tokią „judeofiliją“,
kad dabar jie iš tos meilės aukoja savo valstybės ateitį ir ją
veda sunaikinimo keliu. Šioje valstybėje
tik žydams dalinamos „išimties tvarka“ Lietuvos pilietybės, o
iš lietuvių, išvykusių į užsienį, jos atiminėjamos, jei šie
gauna kitos valstybės pilietybę. Iki 2018 metų pabaigos buvo
išdalinta 20000 Lietuvos pilietybių žydams. Dabar jų, matomai,
jau pridalinta kokių 30 tūkstančių? To nedaro nei viena Rytų
Europos valstybė. Šių dalybų pasekmės ateityje bus tragiškos
mūsų valstybei.
Gruodžio 30 d. portale LRT.lt
paskelbtas straipsnis „Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai:prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti.“ Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas
Levy interviu LRT.lt sako:
„Mes jums neįsakome, mes prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti. Mes prašome jūsų atsiversti istorijos knygas ir patikrinti, kas atsitiko tamsiausiuose skyriuose. Nes man atrodo, kad daugumai lietuvių šie skyriai nežinomi. Sovietmečiu Holokausto klausimai buvo tabu, tai buvo vadinamieji sovietiniai piliečiai, kuriuos nužudė hitlerininkai. Bet tie sovietiniai piliečiai pirmiausia buvo žydai – mamos, tėvai, vaikai. Hitlerio žmonės daugeliu atvejų buvo vietiniai kolaborantai."
Švelnia kabant, tvirtinimas, kad
holokausto tema buvo „tabu sovietmečiu“, yra netiesa. Visi
kariniai nusikaltėliai buvo nubausti. Panerių memorialas ir kiti
atsirado dar sovietmečiu. Jei ko ir nebuvo, tai „Holokausto
industrijos“ ir kiekvienais metais augančio žydų aukų
skaičiaus, nepagrįstų priekaištų ir turto reketo. Dar norėčiau
priminti jaunesniems, kad sovietų sąjungoje nebuvo gėjų
ambasadorių ir gėjų „šeimų“, nes tai TSRS
buvo kriminalinis nusikaltimas, užtraukiantis įkalinimo
bausmę.
Dėl žiūrėjimo į „veidrodį“
O kodėl į „veidrodį“ nenori
pasižiūrėti ambasadorius Levy, pasiaiškinti, kodėl nei vienas
žydas neišgelbėjo nei vieno lietuvio nuo mirties ar trėmimo į
Sibirą? Lietuviai gelbėjo žydus, nors grėsė mirties bausmė, o
žydai lietuvių negelbėjo? Tai labai aktualus klausimas, norint
suprasti, kodėl žydų veidrodžiai, į kuriuos mums siūlo žiūrėti
ambasadorius, yra tokie kreivi.
Tai iš kur pas žydus atsirado tokia
neapykanta šalia gyvenusiems lietuviams, kuomet į Lietuvą atėjo
sovietinė (žydų valdomos valstybės - antrojo chazarų kaganato)
kariuomenė? Aš manau, kad žydų neapykantos lietuviams ir
jų abuojumo lietuvių kančioms šaknys glūdėjo Talmude, kuris
draudžia gelbėti gojus ir neskaito jų žmonėmis, bei fašistinės
žydų sektos Chabad-Liubavič šventraštyje „Tanija“.
Eduardas Hodos apie
Chabad-Liubavič sektą rašo: „Pagrindiniu sektos
fašistinės ideologijos principu yra šis principas – „žydai
aukščiau už viską, o Chabad – aukščiau už žydus“.
Pagal „Tanija“, egzistuoja dvi
sielų rūšys: Dieviškoji ir gyvūniškoji. Dieviškąją sielą,
neva, turi tik žydai, o sielos ne žydų kyla iš kitų, visiškai
nešvarių klipot, kuriose visiškai nėra gėrio…”
Rabinas
Schneur Zalmanas buvo įsitikinęs, kad ne žydai neturi Dieviškosios
sielos, ir, reiškia, neturi dvasinio gyvenimo! Žydo poelgiai
visada sąlygoti gerais kėslais, o poelgiai gojo – piktais! Būtent
tai Chabado rabinai įtaigoja sinagogose: „Nėra
blogų žydų. Visi žydai – geri.”
Kyla klausimas: kas tai, jei ne
rasizmas?! Chodos pateikia paraleles tarp „Taniją“ ir vokiškojo
nacizmo idėjų:
Tanija“: „…dvasios gojų kyla iš
kitų, visiškai nešvarių klipot, kuriose visiškai nėra gėrio“.
Otto Vaininger: „Pas absoliutų žydą
nėra sielos“.
Tanija“: „Žydas pagal savo
prigimtį negali geisti draudžiamo…“
Alfredas Rozenbergas: „Mes
išrinktieji žmonės. Mūsų protai kuria tikrą dvasios valdžią:
protas likusios žmonijos dalies grynai instinktyvus ir gyvūniškas“.
Tanija“: „kaip pasakyta: visos
tautos, kaip niekas prieš Jį…“;“…visos trys nešvarios
klipot bus sunaikintos visiškai, paverstos į nieką“.
Otto Vaininger: „Žydai savo
giliausiame pagrinde yra niekas“.
Tanija“: „Nuodėmingasis,
pažeidžiantis Jo (Dievo) valią… absoliučiai atskirtas nuo
Aukščiausiojo Šventumo… labiau, negu visi nešvarūs gyvūnai,
vabzdžiai ir gyvatės…“
Henrikas Himleris: „Jis(žydas) tiek
pat tolimas nuo mūsų, kaip gyvūnas tolimas nuo žmogaus.
Adolfas Hitleris: „Jis(žydas) nėra
žmonijos dalis“.
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą