Parašas
po paveikslėliu. Kai visi pajaus recesiją,
žmonės ims ieškoti jos kaltininkų. Tuomet
panikierių kvartetas
Söder, Altmaier, Spahn ir Merkel dings iš politikos
scenos greičiau, negu jie anksčiau rinko koronaviruso taškus.
Koronos krizė atėjo
reikalingu metu. Vis dar nesutariama, ar
koronos epidemijos priežastis gamtinė
(šikšnosparniai), ar ji atėjo iš
biologinio ginklo laboratorijos (Uhano?), ar yra
Kinijos priešų biologinis ginklas. Kinija gana greitai identifikavo šią ligą ir ją izoliavo -
nors ir diktatoriškos valstybės prievartos priemonėmis.
Lygiai taip pat neaišku,
kaip, nepaisant Uhano izoliacijos, epidemija galėjo išplisti visame
pasaulyje per tris savaites ir kodėl dauguma vyriausybių sureagavo
tik po kelių savaičių, kas buvo per
vėlai medicinos požiūriu ir iš esmės
klaidinga ekonomiškai. Švedija parodė, kad ir
viena, ir kita buvo nereikalinga. Kas sukėlė paniką
pasaulyje? Kam ji buvo
naudinga? Kam ji buvo reikalinga kaip
pretekstas?
Bet kokiu atveju niekada
nebuvo gripo bangos, kuri sukeltų tokią paniką
su pasaulio žūties
scenarijumi, kuri sukeltų tokias dramatiškas vyriausybių
reakcijas visame pasaulyje ir kuri galėtų
būti įgyvendinta
be pasipriešinimo su didžiausiomis pasekmėmis ir kiekvieno
žmogaus laisvės apribojimais.
Jei
globalioje ekonomikoje retai arba niekada
neįvyksta
tai, kas nėra kontroliuojama, koronos
krizė, vykstanti kelias
savaites, gali būti siejama su tuo pačiu metu kilusia
pasauline
ekonomikos katastrofa
ir kylančia pasauline ekonomikos
depresija.
Kovo
mėnesį staiga prasidėjusi
akcijų rinkos krizė nebuvo atsitiktinė,
ją pavieniai
mokslininkai jau seniai prognozavo. Jei pinigų
masė per 40 metų
padidėjo keturiasdešimt šešis kartus, o
prekių masė tik keturis kartus, tai
reiškia nekontroliuojamą pinigų padidėjimą su jo sukurtais
finansiniais burbulais: biržos burbulas,
obligacijų burbulas, skolų burbulas, derivatyvų
burbulas. Net nusikaltėliai žinojo, kad
tas pūtimas neišsilaikys amžinai. Todėl jie ėmėsi bet kokių
neteisėtų priemonių, kad jiems likti
valdžioje. Pavyzdžiui, vykdant JAV
valstybės finansavimą per FRS, Europoje – per ECB, Europinę
ekonomikos ir valiutų sąjungą (EWWU), neteisėtą
Graikijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos ir
kitų bankrutavusių valstybių gelbėjimą.
Laimėtojais didžiausio finansinio burbulo mūsų istorijoje buvo:
Centriniai bankai, kurie
galėjo panaudoti dirbtinius, nepadengtus pinigus, kad galėtų
išspręsti savo užduotį užtikrinant valiutą centrinei ekonominei
ir pinigų tarnybai (tačiau dabar juos atšaukė Federalinis
konstitucinis teismas).
Pasaulinis finansinis
sindikatas, gavęs vis daugiau kapitalo iš savo bankų, kad galėtų
tokiu būdu supirkti pasaulio prekes ir formuoti monopolijas,
aptarnauti 200 pasaulio šalių su neribotais kreditais ir paversti
jas provincija, valdoma per palūkanas ir skolų grąžinimo
įsipareigojimus.
Socialiniai
funkcionieriai sugebėjo paskirstyti augančias socialinio aprūpinimo
išmokas tarp gyventojų, didindami skolas, kad išlaikytų savo
galią - tai yra didžiausias perskirstymas ir socialinis burbulas,
koks kada nors egzistavo.
Augantis likvidumas taip
pat reiškė augančią paklausą ir pardavimus įmonėms bei
didėjantį pelną be recesijos ir dėl to padidėjusio konkurencinio
spaudimo, kad pasenusios ir nepelningos įmonės taip pat galėtų
išgyventi, susilpnėjo įmonių ir ekonomikos spaudimas diegti
naujoves. Visiems buvo gerai - per daug gerai, kad vyktų griežta
rinkos ekonomikos atranka.
Privatūs namų ūkiai,
priešingai, buvo nugalėtojai ir pralaimėtojai. Dėl nenutrūkstamo
bumo jiems atsirado perteklinis darbo poreikis ir, todėl, buvo
užtikrintos darbo vietos ir padidėjo darbo užmokestis.
Tačiau yra ir pralaimėtojų:
Namų ūkiai prarado
daugiau nei 300 milijardų palūkanų vien dėl nulinės palūkanų
normos, o laipsniškas pinigų nuvertėjimas dėl augančios pinigų
pasiūlos nesuteikė jiems laisvų išteklių tinkamu laiku
investuoti į materialines vertybes, kaip finansų imonėms ir
korporacijoms.
Milijonai namų ūkių
plius imigrantai priprato prie nerūpestingo gyvenimo sąskaita
teikiamų valstybės socialinių pašalpų ir liko
nepasirengę meritokratijai.
Tuo metu kai „turtuoliai“
galėjo bėgti į ofšorus su savo uždirbtomis pajamomis,
paskirstančioji valstybė vis labiau ir labiau išnaudojo
viduriniąją klasę. Dabar jie moka 80 procentų mūsų mokesčių
ir socialinio draudimo įmokų. Aukštesnioji klasė išvengė
apiplėšimo dėl mokesčių vengimo, tuo metu žemesnioji klasė,
gaunanti vis daugiau ir daugiau socialinių pašalpų viduriniosios
klasės sąskaita, galėjo pereiti prie „bedarbių bazinių
pajamų“.
Apskritai, tarptautinis
kapitalas, aukštesnioji klasė ir viešosios įstaigos buvo
finansinių burbulų nugalėtojai, o vidurinės ir žemesniosios
klasių namų ūkiai, priešingai, pralaimėjo.
Jei koronavirusas nesukėlė ekonominės katastrofos, tai kokios jėgos tuo suinteresuotos?
Tai, kad Koronos
epidemija kilo visame pasaulyje, o viso pasaulio vyriausybės
(išskyrus Švediją) „dėl sveikatos priežasčių“ įsakė
sustabdyti ekonomiką, rodo į globalią kontrolę šios ekonominės
savižudybės. Kaip rodo Švedijos pavyzdys, nepaisant Koronos
krizės, ekonomikos sustabdymas nebūtų būtinas, jei darbdaviai ir
profesinės sąjungos būtų buvę įpareigotos imtis atsargumo
priemonių gamyklose, o ne tai diktuotų valstybės. Tai, kad
demokratinių šalių vyriausybės pasirinko ne rinkos ekonomikos
kelią, ir kadangi pasaulinės prievartos priemonės buvo paskelbtos
tik tada, kai koronaviruso krizė, kaip Vokietijoje, jau pasiekė
savo viršūnę, galima būtų įtarti jai globalią centralizuotą
įtaką.
Pirmieji panikos šauksmai
pasigirdo iš Bilo Geitso finansuojamo Johns Hopkins universiteto,
kuris nuo tada tapo pandemijos lyderiu ir centriniu statistikos
centru visam pasauliui. Kartu su Pasaulio sveikatos organizacija
(PSO), kurią taip pat finansuoja Bilas Geitsas, jis nori užtikrinti
globalų žmonių skiepijimą ir ženklinimą, kas reikš
milijardinį biznį Bilo Geitso kompanijoms („Microsoft“ ir
farmacijos kompanijoms).
Kaip bebūtų keista, dėl
„Koronos“, taip pat reikalinga kiekvieno asmens mobiliojo
telefono vieta (kaip Kinijoje), o taip pat žmonių čipavimas, kad
būtų galima juos valdyti iki gyvenimo pabaigos. Niekas nebūtų
patikėjęs, kad demokratijos sąlygomis
žmonės savanoriškai ims naudoti kontrolės
čipus. Šiuo atžvilgiu bandymas priversti juos būti
kontroliuojamais karantino metu buvo sėkmingas išankstinis
testas.
Geitsas
ir jo dideli finansai vėl kursto diskusiją apie skaitmeninius
pinigus. Tai sunaikins
kiekvieno žmogaus piniginę laisvę
ir padarys jį
priklausomu nuo
banko geranoriškumo, ar duos jam į
sąskaitą skaitmeninius pinigus ar ne, ir kaip ilgai. Be
to, valstybė turėtų galimybę pelės paspaudimu nuvertinti
skaitmeninius pinigus visur, t.y., vykdyti paprasčiausią valiutos
reformą.
Neįprastu
yra ir nuo kovo vidurio prasidėjęs panikos
orkestras, kurį sukėlė valstybinė
žiniasklaida ir valstybės remiama spauda. 70 procentų
visų pranešimų spaudai yra susiję su
Koronos krize arba, kad gyventojai turi
paklusti visiems panikierių įsakymams. Vėlgi, isterijos gijos veda
į Sorošo ir Geitso MIP fondus.
Visose
šalyse dėl Koronos
krizės sustiprėjo vyriausybės ir
centrinė valdžia. Be
panikos sukėlimo niekada
nebūtų buvę tokių laisvės apribojimų ir tokios komandinės
ekonomikos! Abejotina, ar valstybės atiduos taip lengvai laimėtą
centrinę valdžią. Apskritai nuo Koronos laikų vyravo politinė
centralizacijos tendencija.
Tai
ypač pastebima ES, kurioje
vos nebuvo užkirstas kelią
naudoti euroobligacijas, tačiau netiesiogiai pavyko pasidalyti
skolas. Su jos žaliuoju susitarimu
„Green Deal“ ji sukūrė
ES centrinį mokestį kaip nuoseklų kelią į skolų ir finansinę
sąjungą. Beje, ji korumpuotus neturtingus Europos, Šiaurės
Makedonijos ir Albanijos namus tyliai pavertė šalimis kandidatėmis
ir nuolatiniais naudos gavėjais. ES centralizacija tęsiama padedant
Koronai. Net krachas panaudojamas. Italija,
Ispanija ir Prancūzija vis tiek jau buvo bankrutavusios ir dabar
nori finansuoti savo biudžetą ES
dovanomis, pretekstu būsimos
rekonstrukcijos Vokietijos sąskaita.
Taigi Koronos krizė tiko
ne tik kai kuriems pasaulio veikėjams, ji netgi, gali būti, buvo
jiems naudinga.
Visų
pirma, tarptautinė finansų sistema,
atsidūrusi ant
pasaulio valiutų sistemos kracho slenksčio, dėl Koronos
krizės surado kaltininką.
Jau dabar JAV suteikė neįsivaizduojamas
dviejų trilijonų sumas dideliems bankams
ir korporacijoms, ES - 750 milijardų, o
Vokietija - 820 milijardų eurų ir t.t. Taigi, didieji
finansai gali sanuoti savo finansus valstybės sąskaita iki to, kai
didysis Generalinis išvalymas nuo defliacijos iki šuoliuojančios
infliacijos ir valiutinės reformos sunaikins
likusių gyventojų aktyvus.
Dėka
koronaviruso krizės „Amazon“ savininkas Jefas Bezosas
padidino savo turtą 20 procentų.
Pasekmės?
Po Koronos krizės ateis
didžiausia pasaulinė ekonomikos depresija, į
kurią atves stambiojo kapitalo ir
politikos panikieriai sustabdę viso pasaulio ekonomiką. Švedijos
pavyzdys rodo, kad tokia totali priemonė
visai nebuvo būtina. Tai taip ji pavėlavo, buvo
įvesta Koronos krizės piko metu.
Dabar jie ne tik iššaukė
recesiją, bet ir sukūrė daugybę
papildomų milijardų skolų, kad įveikti
ekonomikos sunaikinimą per beprasmes pinigines
dovanas, ypač bankams ir korporacijoms - praktiškai dvigubai
viršijančias žalą.
Vis
garsiau skamba balsai, kaltinantys ekonomiškai neprofesionalią
vyriausybę, be reikalo sukėlusią paniką ir įšaldžiusią
ekonomiką, kas pakenkė kiekvienam piliečiui. Jeigu dabar visi
pajaus recesiją, žmonės sukils ir ieškos kaltininkų. Tuomet
panikierių kvartetas „Söder“, „Altmaier“, „Spahn“
ir „Merkel“ iš politinės scenos išnyks greičiau, nei jie
anksčiau rinko koronos taškus.
Nepaisant to, Korona
ir Didžioji depresija ilgainiui pakeis
mūsų ekonomiką ir visuomenę, daug kas bus
kitaip, negu iki šių metų kovo. Mes turime kentėti laisvės ir
ekonomikos praradimo padarinius, kuriuos
sukėlė pasaulio finansinė oligarchija ir jos politiniai tarnai.
Už visas krizes
sąskaitas apmokėdavo tauta. Dabar mūsų eilė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą