Tuo tarpu
amerikiečių žvalgyba žinojo apie A.Hitlerio
idėjines pažiūras dar iki pasirodant jo knygai „Mano kova“.
1922 m. Miunchene įvyko A.Hitlerio susitikimas su JAV kariniu
atašė kapitonu Trumenu Smitu, parašiusiu apie tai smulkų
pranešimą savo viršininkui Vašingtone (į Karo žvalgybos
Valdybą), kuriame jis aukštai įvertino nacių lyderį. Būtent per
Smitą į Hitlerio pažįstamų ratą buvo įtrauktas Ernstas Francas
Zedgvikas Čanštangl (Putzi), absolventas Harvardo universiteto,
suvaidinęs svarbų vaidmenį formuojant Hitlerį kaip politiką,
ženkliai jį parėmęs finansiškai ir užtikrinęs jam pažintis ir
ryšius su aukštas pareigas užimančiais Britanijos veikėjais.
1937 metais Čanfštangl išvyko iš Vokietijos ir atvyko į Ameriką,
kur karo metais dirbo jau F.D.Ruzvelto patarėju [59].
Taip kad apie esmę
Nacional-socialistinės vokiečių darbo partijos NSVDP atitinkami
vakariečių sluoksniai buvo gerai informuoti, bet iki tam tikro
momento jie partiją laikė „užšaldytoje“ būklėje.
„Atšildyta“ ji buvo tiktai 1920 metų pabaigoje, kada žlugo
trockistinis planas, nukreiptas į Stalino pašalinimą. Šią
situaciją aprašė ištikimas L.Trockio pasekėjas Ch.Rakovskis savo
parodymuose tyrėjui, išdėstytuose daktaro I.Landovskio knygoje
„Raudona simfonija“, atskleidžiančioje pasaulio valdymo
mechaniką.
Landovskio
pasakojime Rakovskis kalbėjo apie tai, kad Stalinas sutrukdė
įgyvendinti planus sukūrimo internacionalistinio komunizmo, kurio
vadovu finansinė viršūnė (apie kurią Rakovskis sako „Jie“)
planavo pastatyti L.Trockį. Landovskio žodžiais, Rakovskis sakė:
„Mums Stalinas ne komunistas, o bonapartistas... Mes norime, kad
mūsų Versalyje sukurtos stambios prielaidos pergalei komunistinės
revoliucijos pasaulyje, kurios, kaip jūs matote, tapo gigantiška
realybe, pasitarnautų tam, kad suklestėtų stalininis
bonapartizmas... Tačiau Stalinas tapo TSRS diktatoriumi ir vadovu
Komunistinio Internacionalo, tai „Jie“ prarado kontrolę
Komunistiniam Internacionalui. „Jie“, žinoma, pataisė padėtį
Daueso planais ir Jango planu tikėdamiesi, kad tuo laiku valdžią
TSRS perims trockistinė opozicija, bet... tai irgi neįvyko. „Jie“,
kaip revoliucijos šaltinis, toliau veikia. Žinoma, Vokietijos
ekonomika, privesta iki bankroto, žinoma sukeltų komunistinę
revoliuciją Vokietijoje. Tačiau „Jie“ truputi pakoreguoja šį
proletariato įniršį: vietoj komunistinės revoliucijos laimi
Hitlerio nacional-socialistinė revoliucija. Tai buvo įvykdyta
dialektiškai. Bet tai dar ne viskas. Reikėjo, kad ir Vokietijoje
trockistai ir socialistai suskirstytų prabudusio proletariato mases
pagal instrukcijas. Štai tuo reikalu mes ir užsiiminėjom. Bet buvo
reikalinga daugiau: 1929 m. Vokietijos nacional-socialistinė partija
patyrė augimo sunkumus – nebuvo pinigų. Tuomet „Jie“ nusiuntė
savo žmogų. Aš žinau jo vardą. Tai buvo vienas iš bankininkų
Varburgų. Tiesioginėse derybose su Hitleriu jie aptarė tvarką
NSVDP finansavimo, ir kelis metus Hitleris gaudavo savo milijonus
dolerių iš Volstrito. Taip pat jis gavo milijonus dolerių ir iš
vokiečių finansistų, per Šachtą. Šie pinigai buvo skirti
formavimui SS ir SA, o taip pat finansavimui rinkiminės kompanijos,
tokiu būdu, kad Hitleris buvo išrinktas už pinigus, kurie buvo
„Jų“ suteikti... Hitlerio jėga auga, ir jis jau plečia
Trečiojo reicho sienas; ir toliau Hitlerio jėga augs dar labiau,
iki to, kad turėtų jėgos užpulti TSRS ir nuversti Staliną“
[60].
2. Kitas strateginis tikslas buvo
Trečiojo Reicho panaudojimas kaip eksperimentinio lauko kuriant
„naujausius“ visuomenės valdymo metodus, susietus su totalia
kontrole žmogau mąstymo ir elgesio, „žmogaus veislės“
gerinimo, sumažinimo skaičiaus nereikalingų gyventojų ir
kitokiais efektyviais socialiniais instrumentais, leidžiančiais
užtikrinti elitų valdžios stabilumą. Todėl, kad nacistinė
viršūnė buvo okultinė sekta, visa visuomenė buvo rikiuojama
pagal modelį okultinės sektos, kurios viduje vyko pertvarka arba
pakeitimas „adeptų“ sąmonės.
Charakteringa, kad pirmieji elgesio psichiatrijos darbai buvo
organizuoti Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje dar XIX amžiaus
pabaigoje. Vokietijoje tuo užsiiminėjo institutai Bendrovės
kaizerio Vilhelmo, o Didžiojoje Britanijoje šie tyrimai
susikoncentravo sukurtoje 1921 m. Tavistoko klinikoje (jo bazėje
1946 m. bus sukurtas Tavistoko žmogaus santykių institutas) [61],
kuri buvo vertinama kaip centras psichologinio karo ir buvo
koordinuojama „Intelligence service“ ir karališkos šeimos [62].
Tarpukariu tarp Didžiosios Britanijos ir Vokietijos šioje srityje
pradedamas aktyvus keitimasis mokslinėmis idėjomis [63]. Reikšminga
tai, kad 1932 m. Tavistoko klinikos direktoriumi buvo vokiečių
psichologas (kilęs iš žydų šeimos) Kurtas Zadekas Levinas,
vėliau emigravęs į JAV, kur vadovavo Masačusetso technologijos
instituto Grupinės dinamikos centrui.
Po nacių atėjimo į valdžią anglų
ir vokiečių mokslininkai tęsė glaudų bendradarbiavimą tiriant
neuropsichologiją, parapsichologiją ir eugeniką, kurios tikslas
buvo „tobulinti“ žmonių rasę. Tačiau amerikiečiai čia buvo
aktyviausi. Tyrimai eugenikos srityje tapo ypač populiarūs JAV ir
1920-aisiais, juos finansavo svarbiausių JAV finansų klanų
atstovai - Rokfeleriai, Harimanai, Morganai ir kt.
Būdami Eugenikos draugijos nariais,
jie rėmė eksperimentus su priverstiniu „žemesnių žmonių“
sterilizavimu ir įvairių formų gyventojų kontrolės naudojimu. Jų
kolegos Anglijos visuomenėje buvo Vinstonas Čerčilis (tuometinis
finansų ministras), ekonomistas Johnas Keynesas, lordas Balfouras ir
biologas Julianas Huxley (po karo jis taps pirmuoju UNESCO vadovu, o
jo brolis, rašytojas Aldousas Huxley aprašys visus „žavesius“,
susijusius su garsios žmogaus prigimties pagerinimu garsiajame
romane-utopijoje „O Brave New World“, išleistame 1932 m.) [64].
Didžiausią susidomėjimą šiais tyrimais parodė Rokfeleris, kurio
fondas, sukurtas 1913 m., siekiant „skatinti žmonijos gerovę“,
buvo sutelktas į gimstamumo kontrolės metodų tyrimą. Jis rėmė
Amerikos eugenikų draugiją, Šeimos planavimo federaciją ir
Amerikos gimstamumo kontrolės lygą. 1936 m. Fondas sukūrė ir
aprūpino pirmąją Valdybą tyrimo demografinių problemų Prinstono
universitete tyrimui politinių aspektų gyventojų skaičiaus
augimo, ką Rokfeleris vertino kaip didėjančią potencialią
grėsmę.
Trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje būtent Rokfelerio fondas įnešė
lemiamą indėlį finansuodamas vokiečių eugenikos tyrimų vystymą.
Juos vykdė Berlyno Eugenikos institutas, vadovaujamas O.F. Fon
Feršuerio (nuo 1935 m. vadovavo eugenikos centrui Frankfurte) ir jau
minėtas Kaizerio Vilhelmo institutas, kurio vedančiuoju psichiatru
buvo E.Riudin. Vėliau jis padarė puikią karjerą „architekto“
hitlerinės sisteminės programos medicinos eugenikos ir tapo
pagrindiniu autorium 1933 metų Sterilizacijos įstatymo. Šis
įstatymas, sukurtas, kaip skaitoma, „pagal amerikiečių pavyzdį“,
atvėrė pradžią didelės rasinės higienos programos. Prasidėjus
Antrajam pasauliniam karui Rokfeleris nenutraukė finansuoti
nacistinę eugeniką, kuri padarė didelę pažangą, todėl jau 1940
m. Amerikos eugenikų draugijos reikalų valdytojas Leon Whitney
pasakė: „Kol mes vaikščiojome aplinkui, bet šalia... vokiečiai
vadino daiktus savo vardais“. „[65]. Intensyviausi genetinės
inžinerijos, elgesio modifikavimo ir „smegenų plovimo“
eksperimentai buvo atlikti Aušvico („mirties angelas“ dr.
Josefas Mengele) ir Dachau stovyklose.
Po karo JAV vadovybė, vykdydama
operaciją „Paperclip“, naudodama ryšius su Vatikanu, į šalį
slapta atvežė svarbiausius mokslininkus ir šnipus iš nacistinės
Vokietijos ir fašistinės Italijos. Dėl to O. von Fershueris 1949
m. buvo išrinktas naujai įsteigtos Amerikos žmogaus genetikos
draugijos nariu, kuris paslėpė sukompromituotą eugeniką po nauja
etikete „genetika“. O pirmuoju šios draugijos prezidentu buvo
Rokfelerio Universiteto bendradarbis G.D.Mioleris, kuris 1932 m.
dirbo Kaizerio Vilhelmo institute smegenų tyrimų programoje.
Vienu stambiausių amerikiečių
įsigijimų buvo vokiečių generolas Reinhardas Gelenas, Hitlerio
žvalgybos prieš SSRS skyriaus viršininkas. Būtent dėl „smegenų
šturmo“, kurį jis surengė kartu su prezidentu Trumanu,
Strateginių tarnybų (OSS) vadovu V. Donovanu ir Allenu Dullesu, JAV
žvalgybos tarnyba buvo pertvarkyta, kad ji taptų ypač efektyvia
slapta specialia diversine organizacija. Šių pastangų kulminacija
buvo 1947 m. įsteigta Nacionalinio saugumo taryba ir Centrinė
žvalgybos valdyba. Kaip rašė tyrinėtojas Ronas Patonas, „tai
buvo juridinė ledkalnio viršūnė, pridengianti neišmatuojamą
srautą už įstatymo ribų esančių vyriausybės veiksmų,
įskaitant pogrindines sąmonės kontrolės programas [66].
Vokiečių Trečiojo reicho
mokslininkai buvo aktyviai panaudojami „smegenų praplovimo“
programose, realizuojamose CŽV, pavyzdžiui projekte MKULTRA, kuris
užsiiminėjo valdymu žmogaus elgesio, panaudojant radiaciją,
psichiatriją, įvairias procedūras ir medžiagas (LSD). Šių
eksperimentų viršūne tapo projektas „Monarchas“, skirtas
sukūrimui „miegančių“ kilerių arba „kandidatų-mankurtų“,
kurie buvo paleidžiami veikti gavę raktinį žodį arba frazę
posthipnotinio transo būklėje (viena iš tokių kandidačių buvo
Merlin Monro). Šių operacijų metu buvo vykdomi įvairūs
okultiniai ritualai, besiremiantis kabalistine mistika.
Nacių
patirtis „gerinant“ žmogaus prigimtį tapo ypač paklausia
Izraelyje. Socialinės inžinerijos koncepcija buvo pripažįstama ir
Palestinoje Britanijos mandato laikais, bet kada čia atvyko
psichiatrai, studijavę eugenikos pagrindus Nacistinėje Vokietijoje,
šis „mokslas“ įgavo antrą gyvenimą [67]. Masiniai
eksperimentai Izraelyje buvo vykdomi su repatriantais.
Tuo pačiu metu nacių patirtis
„tobulinant“ žmogaus prigimtį pasirodė pati populiariausia
Izraelyje. Socialinės inžinerijos koncepcija taip pat buvo
pripažinta Palestinoje pagal britų mandatą, tačiau kai
psichiatrai, studijavę eugenikos pagrindus nacistinėje Vokietijoje,
šis „mokslas“ sulaukė antro gyvenimo [67]. Izraelyje buvo
atlikti masiniai eksperimentai su repatriantais.
Susidūrę
su įvairių antropologinių tipų žydais, vietos psichiatrai, iki
tol žydus skaitę atskira rase, ėmė išskirti europinius žydus,
iš vienos pusės, ir artimųjų rytų ir šiaurės Afrikos (sefardai
ir mizrachai) – iš kitos. Pastarieji kai kurių psichiatrų buvo
priskiriami prie „primityvių“ rasių, kurių „sąmonė turi
skurdų turinį“, kaip paaiškėjo, „nekelia ypatingų poreikių
gyvenimui ir vergiškai paklūsta išorės sąlygoms“. Tokia
pozicija atitiko sionistų selektyvios imigracijos politikai,
išplaukiančiai iš būtinybės ne tiktai išsaugoti „nesugadintos
veislės“ ir „sveikos nacijos“, bet ir išvedimo naujo tipo
žydo – mėlynakio blondino, „aršaus ir negailestingo antžmogio,
gebančio geležiniu žezlu ganyti tautą“ [68].
Nuo selektyvios repatriacijos politikos Izraelis oficialiai atsisakė
tiktai 1950 metais, kada buvo priimtas sugrįžimo įstatymas, bet
eugenikos taikymo rudimentai Izraelio sveikatos sistemoje liko iki
šiol. Kaip rašo šiuolaikinis istorikas R.Zalašik savo knygoje „Ad
Nefesh: pabėgėliai, repatriantai, naujokai ir Izraelio
psichiatrijos isteblišmentas“, „Izraelis yra supervalstybė
pagal nėščiųjų ir abortų analizes. Abortai daromi dėl pačių
menkiausių parodymų, įskaitant pasiduodančius korekcijai
estetinius trūkumus kaip „zuikio lūpa“[69].
Tokiu
būdu, eksperimentinės programos, sukurtos nacizmo metais, pasirodė
esančios ypatingai naudingos ir pokario „šaltojo karo“
sąlygomis, bet ypač aktualios jos tapo ėmus atvirai formuoti
perėjimą į „naują pasaulio tvarką“ XXI amžiuje [70].
3. Trečiasis reichas sudarė sąlygas
įvykdymui dar vienos strateginės užduoties-realizavimo sionistų
Izraelio valstybės sukūrimo programos. Be to čia aiškiai matoma
dviguba taktika: pirmiausia, sionistų ir nacių sąmokslas su tikslu
išskyrimo žydų į atskirą rasę ir „išsprendimas žydų
klausimo“ - perkėlimo jų į „tėvynę“, po to formavimas
holokausto ideologijos, skirtos žydams suteikti išskirtinę padėtį
pasaulio bendruomenės akyse ir proteguoti juos kaip „išrinktąją
rasę“ arba neliečiamųjų kastą.
Kai nacistai atėjo į valdžią,
Pasaulio žydų kongresas paskelbė Vokietijai ekonominį karą ir
pareiškė apie savo ketinimą padaryti viską, kas įmanoma, kad
nuverstų jų režimą. Tačiau, kaip parodė daugybė tyrimų,
praktiškai sionistų organizacijos aktyviai bendradarbiavo su
naujomis valdžiomis, matydamos jas kaip savo sąjungininkes: ir
vieni, ir kiti kovojo prieš žydų asimiliaciją ir stengėsi juos
uždaryti vidiniame bendruomenių gyvenime. Svarbus šiuo atžvilgiu
1933 metų birželio 22 d. memorandumas nusiųstas tiesiogiai
Hitleriui, kuriame jie prisipažino simpatijomis naujajam režimui ir
tvirtino, kad sionizmas savo baziniais teiginiais gana artimas
(„skamba-unisonu“) su nacional-socializmu.
Kaip 1934 m. savo knygoje „Mano žydai“ rašė žydas sionistas
Joachimas Princ (emigravęs į JAV ir vėliau tapęs Amerikos žydų
kongreso vadovu), nacional-socialistinės revoliucija Vokietijoje
prasmė buvo „žydija žydams“ [71]. Nors vėliau Princ su
sarkazmu atsiliepė apie Hitlerio rasines teorijas, jis aistringai
ginė pačią sąvoką „žydų rasė“: „Mes norime pakeisti
asimiliaciją nauju įstatymu: įstatymu priklausančiu žydų
nacijai, žydų rasei. Kiekvienas žydas, pripažįstantis save
tokiu, vertins tokį tvirtinimą, paremtą kraujo grynumu su
pagarba... Dabar mums nepadės jokie atsikalbinėjimai. Vietoj
asimiliacijos mums būtinas kitas supratimas: pripažinimas žydų
nacijos, žydų rasės...“ [72]. Tokia dvasia 1935 m. pasisakė
stambiausios Vakarų Europoje Berlyno žydų bendruomenės vadovas,
Sionistinės valstybinės organizacijos ir Europos kultūros lygos
lyderis Georgas Kareski: „Daugelį metų maniau, kad visiškas
dviejų tautų (žydų ir vokiečių) kultūrų atskyrimas yra būtina
sąlyga jų taikiam sugyvenimui... Aš pasisakiau už tokį atskyrimą
manydamas, kad jis padiktuotas abipusės pagarbos. Niurnbergo
įstatymai ne tik pateikia teisinę bazę esamai situacijai, jie
visiškai atitinka mūsų norą gyventi atskirai, gerbiant vienas
kitą ... Šie įstatymai sustabdys dezintegracijos procesą,
vykstantį daugelyje žydų bendruomenių, daugiausia dėl mišrių
santuokų, taigi, žydų požiūriu juos galima tiktai sveikinti.
“[73]
Iki pat Antrojo pasaulinio karo
pradžios pagrindinis Vokietijos vyriausybės tikslas prieš žydus
buvo jų emigracija, todėl jie teikė kuo platesnę paramą sionistų
organizacijoms [74]. Bendromis nacistų ir sionistų pastangomis
visoje šalyje buvo sukūrtas tinklas 40 stovyklų ir žemės ūkio
centrų, kuriuose buvo mokomi tie, kurie ketino persikelti į
Palestiną [75]. Remiantis vadinamąja „Havara“ sutartimi
[76],
sudaryta 1933 metų rugpjūčio mėnesį tarp Trečiojo reicho
valdžios ir Vokietijos ir Palestinos sionistinių organizacijų,
žydų emigrantams buvo leidžiama tiesioginis perkėlimas dalies jų
turto, buvo palengvintas eksportas prekių iš Vokietijos į
Artimuosius Rytus. Nuo 1933 iki 1939 m. pagal šią sutartį į
Palestiną buvo pervesta apie 100 milijonų reichsmarkių, kas padėjo
60 tūkstančiams Vokietijos žydų, persikėlusiems tais metais į
Šventąją Žemę, palaikyti egzistenciją pačiu sunkiausiu
emigracijai laiku. Kaip nurodo tyrinėtojai, „Hitlerinis Trečiasis
reichas padarė persikėlimui žydų į Palestiną daugiau, negu bet
kuri kita žydų valstybė“ [77].
59. См.: Ханфштангль Э.
Мой друг Адольф, мой враг Гитлер.
Воспоминания личного пресс-секретаря.
Екатеринбург: ООО «Издательство «Ультра.
Культура», 2007.
60. Ландовский И. Красная
симфония (Откровения троцкиста
Раковского). М., Вестник, 1996. http://
rus-sky.com/history/library/landovsky.htm Čia tik norėčiau
priminti, kad centrinį vaidmenį užtikrinant ryšį tarp nacistų,
Vokietijos pramonininkų ir užsienio finansistų vaidino bankininkų
Šrioderių namai, turėjusių savo padalinius Niuorke ir Londone ir
turėjusių įtakos Anglijos Banko valdyboje. Šrioderis turėjo
glaudžius ryšius su Morganu ir Rokfeleriu, jo oficialiu atstovu
Volstrite buvo juridinė firma „Sally-Ven &
Cromwell“, kurioje dirbo broliai Džonas
Fosteris ir
Alenas Dalesas (pastarasis įėjo į
Šrioderio banko direktorių tarybą). Šie nacistų ryšiai turėjo
lemiamą vaidmenį, nes kuomet 1932 m. baronas fon Šrioderis
ir Šachtas kreipėsi į pagrindinius Vokietijos pramonininkus ir
finansų magnatus pagalbos NSVDP, pirmu klausimu buvo šis: o kaip
tarptautinė finansistų bendruomenė ir asmeniškai Anglijos Banko
vadovas žiūrės į perspektyvas Vokietijos vyriausybės
vadovaujamos Hitlerio ir ar pasirengę padėti su kreditais?
Atsakymas buvo teigiamas, ir 1933 metų sausio 4 dieną Kurto fon
Šrioderio viloje įvyko jo susitikimas su A.Hitleriu ir fon Papenu,
kuriame buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl NSVDP finansavimo.
Šiame susitikime dalyvavo taip pat ir broliai Dalesai, apie ką
nemėgsta minėti jų biografai. O sausio 14 įvyko dar vienas
Hitlerio susitikimas su Šrioderiu, Papenu ir Kepleriu, kur Hitlerio
programa buvo pilnai palaiminta. Būtent čia buvo galutinai
išspręstas klausimas dėl valdžios perdavimo nacistams, ir sausio
30 dieną Hitleris tampa reichskancleriu.
61. http://projectmonarch.narod.ru/
62.
http://www.congress2008.dialog21 .ru/Doklady/14510.htm
63. Паттон Р. Проект
«Монарх», http://projectmonarch.narod.ru/ Энгдаль
У.Ф. Семена разрушения. Тайная подоплека
генетических манипуляций. СПб., 2009,
с.78-79
64. Энгдаль У.Ф. Там же.
65. '“Энгдаль У.Ф. Там
же, с. 87.
66. Там же. Reikšminga, kad
vaidmuo Mengele infernaliniuose aspektuose koncentracijos stovyklose
Aušvice buvo įtartinai ignoruotas Niurnbergo tribunolo, jo paieška
ir areštas nuosekliai buvo gesinamas JAV ir jos sajungininkų. Kiek
nenoriai oficialūs asmenys ėmė ieškoti Mengele, patvirtina jų
ataskaitos, kuriose tvirtinama apie Mengele nekaltumą, jo
atsiskyrėlio gyvenimą Paragvajuje ar Brazilijoje...
67. Сионисты и нацисты.
Что общего? http://www.newsland.ru/news/detail/id/632128/
68. Там же.
69. Там же.
70. Pagrindiniais MONARCH projekto
taškais buvo/yra: Corneli, Duke, Princeton, UCLA, University of
Rochester, M1T, Georgetown University Hospital, Maimonides Medical
Center, St. Elizabeth’s Hospital (Washington D.C.), Bell
Laboratories, Stanford Research Institute, Westinghouse Friendship
Laboratories, General Electric, ARCO and Manking Research
Unlimited).
71. Цит. по: Сионисты и
нацисты. Что общего? (Sionistai ir naciai. Kas
bendro?)
72. Там же.
73. Sionistai ir naciai. Kas bendro?
1935 m. priėmus Niurnbergo rasinius įstatymus, sionistų
organizacijos „Yudishe Rundssau“ organas rašė, kad „Vokietijos
interesai sutampa su Pasaulio sionistų kongreso tikslais. Nauji
įstatymai suteikia žydų mažumai jos kultūrinį ir tautinį
gyvenimą ... Vokietija suteikia mums laimingą galimybę būti
savimi ir siūlo valstybės apsaugą atskiram žydų mažumos
gyvenimui. “
74. Беркович Е. Смятение
умов: свастика и звезда
Давида. http://berkovich-zametki.com/2008/Zametki/ Nomer8/Berkovichl.php;
Усовский А. Что произошло 22 июня 1941 г.?
М., Витязь, 2006.
75. Беркович Е. Указ.
соч.
76. От ивритского слова
haavarah — «перенос».
77. Цит. по: Сионисты и
нацисты. Что общего?
Vertimo
pradžia:
2d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/pradzia-httplebionka.html
Vertimo pradžia (portale
www.manolietuva.com):
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą