Remiantis
Kudenhove-Kalergi supratimu, krikščionybė yra tik judaizmo
regeneracija, nes eseniečiai ją ruošė etiškai, o Aleksandrijos
žydai dvasiškai. Beveik viskas Europos etikoje yra įsišakniję
judaizme, taigi, „jei kinai etiškai dominuoja Rytuose, tai žydai
Vakaruose“. „Dvasiniais žydais“, Mozės mokymo įpėdiniai,
buvo garsiausi krikščioniškų idėjų nešėjai, šiandien jie yra
žydų socialistų lyderiai, kurie siekia „sunaikinti pirminę
kapitalizmo nuodėmę, išgelbėti žmones nuo neteisybės, smurto,
vergijos ir atvesti į rojų žemėje“.
Svarbiausia
Kdenhove-Kalergi buvo pagrįsti lyderystę žydų, kuriuos jis
atvirai vadina „Europos vadovaujančia dvasine rase“. Visa tai
kilo iš jo savotiško supratimo apie hierarchinę visuomenės
struktūrą. Iš visos europiečių masės, kurią Kudenhove-Kalergi
vadina „kiekybės žmonėmis“, jis išskyrė dvi „kokybės
žmonių“ rases, kurios tiki savo aukščiausia misija, į savo
pranašumą pagal kraują, - kilmingą dvarininkiją ir žydus,
sudarančius kartu būsimos europinės aristokratijos branduolį.
Tačiau pagrindine šios aristokratijos grandimi vis tiktai yra
žydai, kaip dėl „ypatingo savo etinio santykio su pasauliu“,
taip ir dėl jų proto pranašumo – jie sudaro taip vadinamą
„proto aristokratiją“ arba „dvasinę aristokratiją“,
užimančią lyderių pozicijas kovoje už žmonijos valdymą. Tai
lėmė pati jų istorija.
Pirmojo tūkstantmečio metu tai buvo religinė bendruomenė
(religinė sekta), į kurią įsiliedavo kitų tautų atstovai, ir
tiktai vėliau susivienijo į dirbtinę naciją, užsidarę nuo kitų.
Kuomet krikščionys juos ėmė persekioti, judėjai išsivalė:
silpnavaliai leidosi apkrikštijami, o neturėję suktumo ir gudrumo
žuvo. To dėka užgrūdinta judėjų bendruomenė „išaugo,
pagaliau, kad realizuoti aukščiausią tikslą, būdama išvalyta
nuo silpnavalių ir silpnadvasių elementų. Vietoj sunaikinimo
Europa sutaurino juos, paversdama dirbtino proceso dėka į vadų
naciją“.
Taip susiformavo intelektualioji Europos elita, kurios tipiniais
atstovais Kudenhove-Kalergi skaitė Lasalį, Trockį (kurį jis
vadino „nacionaliniu didvyriu, beveik valstybės įkūrėju ir
gelbėtoju“), Einšteiną, Bergsoną ir kitus. Tai pati „puikiausia
mažuma“, kuri kovoja su „nepilnaverte dauguma“.
Apie šią daugumą Kudenhove-Kalergi rašo: „Ateities žmogus bus
sumaišyto kraujo. Rasės ir klasės išnyks dėl įveikimo erdvės,
laiko ir prietarų. Būsima eurazijos-negroidinė rasė, išoriškai
panaši senovės Egipto, pakeis tautų įvairovę asmenybių įvairove
[46].
Kudenhove-Kalergi mato tokią Europos ateitį: europiečiai susimaišo
su kitomis rasėmis ir tautomis, ir išnyksta kaip individualybės, o
jų elitos pakeičiamos žydų dvasine vadų kasta. Kaip nurodė
Kudenhove-Kalergi, jau dabar Europa religijos požiūriu yra žydų
užkariauta, bet kariniu požiūriu ji užkariauta vokiečių. Tačiau
pokyčių dėka, kuriuos patirs vakarų idealai kelyje su žydais
taikingesnėje ateities Europoje, aristokratija praras savo karingą
charakterį ir pasikeis dvasiškai – religiškai. „Taikiems ir
socializuotiems Vakarams nebereikės jokių valdovų – bet tiktai
vadovų, auklėtojų ir pavyzdžių sekimui“. Tai yra politinė
valdžia tradicinio elito bus pakeista dvasine žydijos valdžia.
Socializmas, prasidėjęs panaikinimu aristokratijos ir visų žmonių
valdymu, atves į sukūrimą naujos aristokratijos ir į aukščiausią
žmonijos diferenciacijos tašką. „Čia, socialinėje eugenikoje,
slypi aukšta istorinė misija, kuri šiandien dar nepripažinta:
judėti nuo neteisingos nelygybės į teisingą, nuo nuolaužų
pseudoaristokratijos į tikrą naują aristokratiją“ [47].
Tokie buvo pagrindiniai
Kudenhove-Kalergi „Praktinio idealizmo“ teiginiai, kurie
stebėtinai sutapo ir atkartojo Achad-Gaamo „dvasinio sionizno“
idėjas, tarytum aiškinant jas Europos visuomenei ir priderinant
europinei sąmonei. Mes nežinome, ar Kudenhove-Kalergi buvo
susipažinęs su „dvasinio sionizmo“ lyderio darbais, nes mums
nežinomos knygos parašymo sąlygos, tačiau faktu yra jo glaudūs
ryšiai su T.G.Masariku ir jo globėju iš Volstrito Polu Varburgu ir
Bernardu Baruchu.
1924 m. įvyko pirmasis Kudenhove-Kalergi susitikimas su Masariku,
kuris, kaip jau buvo nurodyta, gerai pažinojo jo tėvą. Šio
susitikimo metu jie aptarė aštresnius klausimus, surištus su
tarptautiniais santykiais Europoje (pablogėjimas prancūzų-vokiečių
ir čekų-vokiečių santykių), ir Masarikas padarė išvadas ir dėl
Kudenhobe-Kalergi, ir dėl perspektyvų vystymosi paneuropizmo kaip
vienintelio galimo kelio sprendimo europinių problemų. Ir čia mes
matome dar vieną atitikimą: modelį sukūrimo Čekoslovakijos
valstybės (apjungimą „laisvų nacijų laisvoje valstybėje“
apie žydų nacijos lyderio branduolį) faktiškai atsikartoja
pan-Europos modelyje (sudaryta iš įvairių etnosų „Europos
nacija“ vadovaujant jos dvasiniam lyderiui - „dvasinei žydų
rasei“). Kaip rašė tyrėjas P.Andrle, „Kudenhove-Kalergi viešai
pavadino Masariką paneuropiečiu, jaučiančiu būtinybę sukurti
naują, vieningą Europą“, ir, nors šis atsisakė nuo
Kudenhove-Kalergi pasiūlymo tapti „Džordžu Vašingtonu Jungtinių
Europos valstijų“ (skaitė tai nesavalaikiu), jis vienareikšmiškai
pasakė „taip“ „pan-Europos“ idėjoms. „Būtent to dėka
pirmuosius savo egzistavimo 20 metų paneuropinis judėjimas buvo
pilnai elementu Čekoslovakijos politikos – kaip kai kurie
istorikai benorėtų sumenkinti šį vaidmenį“ [48].
Tais pačiais metais įvyko ir kitas susitikimas, apie kurį
papasakojo pats Kudenhove-Kalergi: „1924 metų pradžioje mes
gavome pranešimą iš barono Lui Rotšildo: vienas iš jo draugų,
Maksas Varburgas iš Hamburgo [49], perskaitė mano knygą (matyt
„Pan-Europa“ - O.Č.) ir nori su mumis susipažinti... Mano
didelei nuostabai, Varburgas tuojau pat pasiūlė 60 tūkstančių
auksinių markių vystymui judėjimo per pirmuosius tris metus...
Maksas Varburgas, kuris buvo vienas iš pačių žymiausių ir
išmintingiausių žmonių, kuriuos aš kada nors pažinojau, nutarė
savo principu finansuoti panašų judėjimą. Jis visą savo gyvenimą
nuoširdžiai domėjosi pan-Europos idėja... Maksas Varburgas
organizavo mano kelionę į JAV 1925 m. susitikti su Polu (Pauliu)
Varburgu ir finansistu Bernardu Baruchu [50].
JAV Kudenhovas-Kalergi
taip pat susitiko su pulkininkų Hauzu, Ovenu Jangu ir Valteriu
Lipmanu, su kuriais aptarė visos Europos kūrimo idėją. Jis rado
puikų savo idėjų rėmėją ir kartu globėją Nicholas Murray
Butler asmenyje, kuris vadovavo Kolumbijos universitetui, Carnegie
fondui ir Amerikos piligrimų draugijos skyriui. Būtent Butleris
parašė pratarmę amerikiečių „Pan-Europe“ leidimui.
Kudenhove-Kalergi vizitas buvo ypač vaisingas, nes prieš jam
išvykstant buvo įkurtas visos Europos Sąjungos Amerikos jungtinis
komitetas, kuriam vadovavo Užsienio ryšių tarybos vadovas ir
Niujorko tarptautinio švietimo instituto direktorius Stefanas
Dugganas [51]. (Institutas, įkurtas 1919 m., vykdė akademinius
mainus tarp universitetų ir studentų iš įvairių šalių,
siekdamas „užtikrinti tarpusavio supratimą tarp tautų“.)
Po šių susitikimų 1925
m. ir buvo paskelbtas „Praktinis idealizmas“, kuriame išdėstytos
nuomonės, atkartojančios „dvasinio sionizmo“ idėjas, o
pan-Europos Sąjungos būstinė persikėlė į Vieną, o 1926 m. ten
pat dėka atitinkamos idėjinės ir finansinės paramos
Kudenhove-Kalergi organizavo pirmą visos Europos kongresą ir tapo
judėjimo prezidentu. Be to, labiausiai pan-Europos sąjunga dirbo
Čekoslovakijoje, padedama Masaryko ir Čekoslovakijos ministro
pirmininko E. Beneso.
Judėjimas nuosekliai formavo savo kadrus iš intelektualų, filosofų
ir politikų, kurie galėtų pasireikšti ateityje kaip pripažinti
dvasiniai autoritetai. Skaitoma, kad jų pritraukimui buvo naudojami
ir slapti Siono Priorato kanalai [52]. Kudenhove-Kalergi judėjimą
labiausiai entuziastingai palaikė tokie inteligentijos atstovai kaip
Bernardas Shaw, Paulius Valerie, Heinrichas ir Thomas Mannas, Jose
Ortega y Gasset, Stefan Zweig, Rainer Maria Rilke, Sigmund Freud,
Albertas Einšteinas, Miguel a Unamuno, taip pat politikai Ignas
Scheepelis (Austrijos kancleris), Edwardas Benesas (ištikimas T.
Masaryko pasekėjas), Leonas Blumas, Gustavas Stresemannas
(Vokietijos užsienio reikalų ministras) ir tada ką tik įžengę į
didelę politiką Konradas Adenaueris ir Bruno Kraiski. Aktyviausiai
judėjime dalyvavo Prancūzijos ministras pirmininkas Aristide'as
Briand'as, kurį patraukė prancūzų hegemonijos idėja būsimoje
Jungtinėje Europoje ir ji tapo pan-Europos sąjungos garbės
pirmininku. 1929 m. jis paskelbė atitinkamą memorandumą apie
Jungtines Europos Valstijas.
Svarbu tai, kad
Vokietijoje Kudenhove-Kalergi idėją palaikė ne tik Maksas
Varburgas, bet ir Helmaras Šachtas, pasisakęs pirmajame dideliame
visos Europos Sąjungos susitikime Berlyne, vykusiame Reichstage.
Vėliau, kalbėdamas 1932 m. spalio mėnesį kito visos Europos
kongreso Bazelyje atstovams, jis pasakė: „Per tris mėnesius
Hitleris ateis į valdžią ... Hitleris sukurs pan-Europą. Tiktai
Hitleris gali sukurti pan-Europą “[53]. 1933 m. Kudenhove-Kalergi
susitiko su K. Haushoferiu, o 1936 m. - su grafais Čiano ir B.
Musoliniu, kurie iš pradžių skeptiškai vertino visos Europos
idėją, tačiau po susitikimo pakeitė savo požiūrį į ją [54].
Kudenhovas-Kalergi
paskelbti pan-Europos planai buvo platūs. Jie numatė Europos himną
(L. Van Beethoveno „Džiaugsmo odė“), Europos vėliavą
(raudonas kryžius auksinio apskritimo fone, apsuptą 12 žvaigždžių),
Europos valiutą, Europos centrinį banką, Europos akademiją, kuri
turėjo būti Prahoje, Europos pilietybės įvedimą, vieningą
Europos politinę partiją, Europos referendumą, bendras
ginkluotąsias pajėgas, bendrą konstituciją, bendrą užsienio ir
saugumo politiką.
Tuo tarpu
Kudenhove-Kalergi projektas neapsiribojo viena kontinentine Europa,
jis numatė glaudų bendradarbiavimą su Didžiąja Britanija, kuriai
buvo manoma sukurti kitą organizaciją - europinį bendradarbiavimą.
Kai Kudenhove-Kalergi 1925 metų pavasarį lankėsi Londone, jis
užmezgė ryšį su Wickham Stead, kuris suvedė jį su žmonėmis,
surištais su Sičiu: lordu Robertu Sesiliu, Ramziu MacDonaldu,
Lioneliu Kiortisu, Herbertu Wellsu, Bernardu Shaw. W. Stead'as netgi
suformavo atitinkamą komitetą, kuris turėjo užmegzti
bendradarbiavimą su Pan-Europa [55].
Tokiu būdu, Kudenhove-Kalergi projektai aiškiai apibrėžė
vieningos Europos sukūrimo kelius ir jos pačius kontūrus, todėl
jį ne atsitiktinai vadina Europos Sąjungos „dvasiniu tėvu“.
Tačiau, nors „Europos kūrimo“ koncepcija ir buvo parengta, ji
šešėlinės valdžios buvo vertinama kaip programa-maksimum, kurios
realizavimui buvo reikalingas ilgas paruošiamasis periodas. Juk buvo
kalbama apie nacionalinių-valstybinių darinių demontavimą, kuris
buvo galimas tik su sąlyga sukūrimo vieningos finansinės-ekonominės
erdvės su tvirtu valdymo centru, kuris pabaigtų su nacionaliniais
geopolitiniais projektais Europos valstybių ir primestų
europiečiams vieningą imperinį požiūrį į jų ateitį,
siekiant, kad jie priimtų idėjas bendraeuropinės vyriausybės kaip
vienintelės teisingos ir neturinčios alternatyvos. Tais tikslais
buvo naudojamas ir nacistinis projektas Europos apjungimo jėga,
kuris aktyviai dalyvaujant Vatikanui turėjo iškelti į visas
valdymo pakopas „imperinio mąstymo tipo“ žmones, sugebančius
ateityje sukurti branduolį naujos bendraeuropinės elitos.
4. Nacistinė Vokietija
ir finansinės užkulisės planai.
Apie tai, kad Trečiasis
Reichas buvo anglų-amerikiečių ir sionistų finansų sluoksnių
projektas, parašyta daugybė tyrimų, kurių autoriai išsamiai
aprašė nacių atėjimo į valdžią mechanizmus [56]. Taigi
moksliniu požiūriu šių nuostatų neįmanoma paneigti, jas galima
tik ignoruoti arba nutylėti, kaip tai daro dabartinis Vakarų
intelektualinis elitas, puikiai suprantantis kuo gresia oficialus
pripažinimas atsakomybės aukščiausių pasaulio finansinių elitų
už Antrojo pasaulinio karo žudynes ir už „pažangius“ nacių
eksperimentus. Kokių gi strateginių tikslų siekė korporacijų
elitas, talkinęs nacių režimo įsigalėjimui?
1. Pagrindine geopolitine
užduotimi buvo TSRS kaip savarankiškos valstybės sunaikinimas,
kuri kėlė realią grėsmę ir pasaulinės finansinė oligarchijos
valdžiai.
Vakarams nereikėjo labai
stengtis, kad nukreipti Hitlerį prieš Sovietinę Rusiją, jo
agresyvūs planai TSRS atžvilgiu, išdėstyti knygoje „Mano kova“,
buvo gerai žinomi. Joje tiksliai nurodoma, kad jeigu Prancūzija yra
pagrindinis Vokietijos priešininkas (besivaržantis dėl kontrolės
Europai), o Didžioji Britanija ir Italija – jos pagrindiniai
sąjungininkai, tai Rusija – tik teritorija, kurią reikia užgrobti
ir paversti kolonija. Hitleris rašė: „Mes, nacionalsocialistai,
visiškai sąmoningai nutraukėme visą prieškario Vokietijos
užsienio politiką. Norime grįžti į tą tašką, kuriame mūsų
senasis vystymasis buvo nutrauktas prieš 600 metų. Mes norime
sustabdyti amžinąjį vokiečių veržimąsi į Europos pietus ir
vakarus ir konkrečiai rodome pirštu į teritorijas, esančias
rytuose. Mes galutinai nutraukiame prieškario kolonijinę ir
prekybos politiką ir sąmoningai pereiname prie naujų Europos žemių
užkariavimo politikos. Kalbėdami apie naujų žemių užkariavimą
Europoje, mes, žinoma, pirmiausia turime galvoti tik apie Rusiją ir
tas pasienio šalis, kurios jai pavaldžios.“
1941 metų rugsėjo
mėnesį Hitleris patikslino: „Europos ir Azijos siena eina ne per
Uralą, bet ten, kur baigiasi tikrų vokiečių gyvenvietės ... Mūsų
užduotis yra šią sieną perkelti toliau į rytus, jei reikia -
anapus Uralo ... Nuo žemės paviršiaus turėtų išnykti nuodingas
lizdas - Peterburgas, iš kurio Azijos nuodai taip ilgai sruvo į
Baltijos jūrą ... azijatai ir bolševikai bus išvaryti iš
Europos, pasibaigs 250 -metis azijiečių epizodas ... Rytai bus
Vakarų Europos realizacijos rinka ir žaliavų šaltiniu. “
Kaip žinoma, pagrindinės
„Rytų politikos“ kryptys buvo išsamiai aprašytos
„Generaliniame plane „ Ost““, kuris ilgą laiką buvo
laikomas prarastu. Šio plano tekstas buvo rastas tik devintojo
dešimtmečio pabaigoje ir buvo Vokietijos federalinio archyvo pilnai
paskelbtas 2009 m. [57]. Dokumentą 1941 m. sukūrė pagrindinis
Imperinio saugumo direktoratas. Jame buvo numatytas masinis Rytų
Europos ir SSRS vakarinių žemių gyventojų etninis valymas ir
„gyvenamosios vietos išlaisvinimas“ vokiečiams. Prieš jį buvo
projektas, sukurtas Reichsministerijos okupuotų teritorijų, kuriai
vadovavo A. Rozenbergas.
Savo ruožtu Rytų
Europos tautinės-etninės pertvarkos planai buvo pagrįsti daugybe
mokslo ekspertų darbų, kuriuos finansavo Mokslo-tyrimo bendruomenė
(DFG) – centrinė organizacija moksliniams tyrimams Vokietijoje
remti, jungusi daugumą Vokietijos universitetų, neuniversitetinių
tyrimo centrų, mokslines sąjungas ir Mokslų akademiją. DFG buvo
įkurta 1920 metais kaip „Vokietijos mokslo savitarpio pagalbos
draugija“ ir iš pradžių jai vadovavo
nacionalistiškai-konservatyviai nusiteikę profesoriai, kurie padėjo
pagrindus būsimai ekspansionistiniai ir rasinei politikai. Esant
nacionalsocializmui visuomenė mobilizavo savo resursus režimui su
tokiu pačiu pasirengimu, su kokiu bendrai dauguma mokslininkų ėjo
tarnauti nacional-socialistinei valstybei. 1949 metais VFR visuomenė
organiškai įsiliejo į pliuralistinę demokratiją, o nuo 1990-jų
pabaigos DFG prezidiumas palaikė eilę iniciatyvų, nukreiptų į
visapusišką permąstymą „tolerancijos dvasia“ savo istorijos
[58].
46. В связи с этим
Куденхове-Калерги уточняет: «Предтечей
планетарного человека будущего в
современной Европе является русский —
человек, представляющий собой
славяно-татарско-финскую помесь.
Поскольку среди всех европейских народов
он имеет в себе менее всего расового,
русский является типичным человеком
души».
47.Coudenhove Kalergi.
Ор. cit.
48.http://www.paneuropa.ru/home.php?id=7&id2=0&id3=32&lang=
49.М. Варбург
был директором габсбургского банка
«М.М. Варбург и Ко». В 1938 г. по совету
Ялмара Шахта М. Варбург уехал в США.
50. См.:
Coudenhove-Kalcrgi R. Eine Idee erobert Europa. Meine
Lebenserinnerungen.
1958. https://wiki-spooks.com/ISGP/organisations/introductionApB/1923_.
Pan_Europa_Union_02.htm
51. Ibid
52.Печников Б.А.
Рыцари церкви. M, Политиздат, 1991, с. 67.
53.Synarchism: The
Fascist Roots of the Wolfowitz Cabal History of the synarchist
movement and its resur-gence by Jeffrey Steinberg,
2003-05-30 http://modernhistoryproject.org/mhp?Article=Synarchism
54.http://www.interlingua.fi/iafiup.htm
55.Passerini L. Europe
in Love, Love in Europe: Imagination and Politics in Britain
be-tween the Wars. London, New York. L.B.Tauris Publishers,
1999. http://books.google.ru/boo ks?id=LV2PABIiE 1
UC&pg=PA55&lpg=PA55&dq=robert+cecil+paneuropa&source=bl&ots
=l_ViVuMWtZ&sig=CaWXloFg7tt-iUObl3R6eoo3-So&hl=ru&sa=X&ei=axuCT9GXKoGCOs-dkIAH&sqi=2&ved=0CCYQ6AEwAQ#v=onepage&q=robert%20cecil%20paneuropa&f=falsc
56. См. об этом:
Препарата Г.Д. Гитлер, Inc. Как Британия
и США создавали Третий рейх. М., 2007; Хайем
Ч. Торговля с врагом. М., Прогресс, 1985;
Sutton A. Wall Street and the Rise of Hitler; Mullins E. Secrets of
the Federal reserve. The London connection, 1952.
вернуться
57. См. http:
//gplanost.x-berg.de/gplanost.html
вернуться
Vertimo
pradžia:
1d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos.html
1d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos.html
Vertimo pradžia
(portale www.manolietuva.com):
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą