Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Brangūs bendražygiai! Kreipiuosi į Jus santūriai. Galbūt šie trumpi padėkos žodžiai atrodys net sausoki. Kitaip negaliu. Šią akimirką Jūs kaip gyvi iškylate mano akyse. Matau Jus visus – Jūsų gerus ir giedrus veidus, ryžtu, entuziazmu ir tikėjimu savimi ir Lietuva švytinčias akis. Matau stovinčius prie palapinių ir prekybos centrų su mūsų laikraščiu, aiškiai ir tvirtai kalbančius apie Lietuvą diskusijų laidose. Perteikti, ką jaučiu tai regėdamas, žodžiais nesugebu, nes jie turbūt virstų Jūsų atliktą milžinišką darbą nuvertinančiu ir jo prasmę paslepiančiu gražbyliavimu. Todėl tariu tik tiek: AČIŪ.

Su pagarba ir dėkingumu kreipiuosi į Jus visus ir Nacionalinį susivienijimą šiuose rinkimuose parėmusius, savimi ir Lietuva išdrįsusius patikėti geros valios žmones: prašau neliūdėti ir nesikrimsti dėl padarytų tikrų ir įsivaizduojamų klaidų. Taip, jų būta. Jas apmąstysime ir stengsimės jų nekartoti. Tačiau ne klaidos šį kartą nulėmė tokią rinkimų baigtį.

Jų išvakarėse kreipdamasis į Jus mėginau pasakyti dvi svarbiausias mintis. Iš tiesų buvo padaryta viskas ir taip, kad spalio 12-osios aušrą galėjome pasitikti jau kitokioje Lietuvoje. Tačiau kirbėjo ir nuojauta, kad Lietuvai dar teks palaukti, kol apsispręsime sugrįžti į ją ir į save. Rinkimų dieną stovėjome prie Laisvės slenksčio. Jam peržengti nereikėjo jokių didžiulių pastangų. Jeigu tą lietingą dieną Lietuvoje prie balsavimo urnų būtų atėję maždaug 59000 Nacionalinį susivienijimą pasiryžusių paremti piliečių, ta menkutė visų rinkėjų dalis būtų pravėrusi vartus į Laisvę ir kitokią mūsų šalies, mūsų pačių ir mūsų vaikų ateitį. Tačiau įstengusių žengti tą paskutinį mažytį žingsnelį šį kartą dar buvo pernelyg mažai. 

Nekaltinkime ir nesmerkime tų, kurie Protu suprato mūsų nešamą žinią ir viltį, bet Valia nepajėgė jomis patikėti, o Meile – priimti. Štai kodėl prašau nesutelkti dėmesio tik į padarytas klaidas. NS dalyvavo rinkimuose ne kaip pažadais piliečių palankumą ir balsus perkanti nomenklatūrinė partija. Į šiuos rinkimus atėjome kaip sąjūdinė politinė jėga, raginanti Lietuvos žmones pabusti, pakelti galvas, stoti į kovą už Lietuvą ir tapti mūsų bendražygiais.

Apsisprendėme dalyvauti šiuos rinkimuose po nemenkų dvejonių ir svarstymų. Ryžomės šiam vos įsisteigusiai partijai be galo rizikingam žingsniui tik aiškiai supratę ir tvirtai pasakę sau, kad būtina ir kas nors pagaliau privalo pirmą kartą rinkėjams pasiūlyti iš tiesų alternatyvią Lietuvos kelio kryptį ir kitokią jos ateities viziją.  Iš karto žinojome, kad rinkimų diena daugeliui šalies piliečių taps akistatos su sąžine, taigi sunkaus ir skausmingo apsisprendimo ir tiesos akimirka. Šie rinkimai turėjo tapti ir tapo politiniu visuomenės veidrodžiu ir jos dvasinės ir moralinės būklės neiškreiptu atspindžiu.

Sužinoti tiesą – išganinga, nes ,,jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn, 8. 31-42). Tame veidrodyje išvydome tikrąjį – tamsų ir slegiantį, bet taip pat ir šviesų ir viltingą – Lietuvos veidą. Taigi reikia dar kartą apsispręsti, koks jis atrodo mums. Baigdamas šį įrašą ir dar kartą dėkodamas Jums noriu pasidalinti savuoju veidrodyje matomu reginiu. Jis apgaubtas pro tamsos ūkanas besiveržiančios Vilties šviesos ir spinduliuoja Tikėjimą, be žodžių bylodamas ir sakydamas mums: ,,Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!“