2017-05-23

Kaip vyko katalikybės judaizacija (2)

Kaip vyko katalikybės judaizacija (2)

Olga Četverikova: Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko katalikybės judaizacija (2)





Iš judaizmo pusės iš pat pradžių buvo realizuojama gerai apgalvota ir nuosekliai vykdoma strategiją, nukreiptą į pagrindinių krikščionybės mokymo nuostatų peržiūrą. Esmine idėja, pagrindžiančia krikščionybės revizijos būtinybę, tapo nuostata apie tai, kad joje žydų atžvilgiu yra „neapykantos mokymas“, kuris ir tapo naujųjų laikų pasaulietinio antisemitizmo priežastimi. Šitą mokymą savo ruožtu žydai susiejo su principine krikščionybės nuostata dėl Izraelio malonės ir pažado praradimo, kurią jie ėmė vadinti Izraelio „ pakeitimo idėja“ ir skaito ją pačia pavojingiausia. Išeinant iš to, ir holokaustas jų yra vertinamas kaip „kulminacija daugiaamžio žydų ujimo, būtent iš krikščionių pusės“. Iš čia išvada, kad Hitlerio politika turėjo pasisekimą tik todėl, kad buvo grindžiama šimtmečius trukusiu krikščionių kaltinimų judėjų atžvilgiu.

Tipišku tokio vertinimo pavyzdžiu yra, pavyzdžiui, šie Oksfordo Judaizmo tyrimų centro bendradarbio, rabino Saliamono Normano pareiškimai: „Savo esme Hitlerio požiūris į žydus niekuo nesiskiria nuo krikščioniškojo; skirtumas slypi nebent metoduose, kuriuos jis naudojo“; žydai didžiąją krikščionių dalį mato kaip persekiotojus, palyginti mažas jų skaičius laiko žydus aukomis, ir jau visai nedaugelis rodo užuojautą nukentėjusiems žydams. Po holokausto žydai jau nebegalėjo rimtai patikėti Bažnyčios turimu dorovingumu“; „žydų požiūriu, krikščionis pačia savo tikėjimo galia nebevaldo dorovinės savigarbos, nebekalbant jau apie kokį nors dorovinį pranašumą“[3].

Formulė „mokymas niekinti“ su išplaukiančiomis iš to išvadomis buvo įvesta Prancūzijos žydų istoriko Jules Izaoko (1877-1963), suvaidinusio pagrindinį vaidmenį formuojant žydų – katalikų „dialogą“. Svarbiausios jo idėjos buvo išdėstytos knygose „Jėzus ir Izraelis“ (1946), „Antisemitizmo genezė“ (1948) ir „Mokymas niekinti“ (1962), kuriose krikščioniškasis mokymas buvo griežtai sukritikuotas kaip pagrindinis antisemitizmo šaltinis ir kaip ypatingai pavojinga jo forma pačia savo gilumine teologine prigimtimi. Kad suardytų šitą teologinę prigimtį, jis suabejojo istorine verte evangelinių istorijų, vaizduodamas ir evangelistus, ir šventuosius Bažnyčios tėvus kaip melagius ir persekiotojus, kupinus neapykantos žydams ir morališkai atsakingus už Osvencimą bei holokaustą. Išeinant iš to ir buvo keliamas uždavinys „išvalyti“ krikščionišką mokymą [4].

„Išvalymas“ numatė pripažinimą to, kad žydai visiškai neatsakingi už Kristaus mirtį; pakeitimą arba išėmimą tų maldų, kuriose kalbama apie judėjus; pašalinimą iš evangelijų tų vietų, kuriose aprašomos Kristaus Kančios (ypač tai susiję su evangelistu Matu, kurį J. Izaokas kaltina tiesos iškraipymu, nes būtent jo parašytoje Evangelijoje sakoma: „O visi žmonės šaukė: ‘Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!'“ (Mt 27,25); pagaliau, pažadą, kad Bažnyčia galutinai pakeis savo elgesį, susitaikiusi, padariusi atgailą, atsiprašiusi judėjų ir priėmusi visas būtinas pastangas pakeisti mokymą, kad ištaisytų tą blogį, kurį ji yra padariusi judėjams.

„Išsivalymo“ eiliškumas buvo išdėstytas kito judėjų tyrinėtojo Polio Ginevskio knygoje „Krikščioniškasis antijudaizmas. Mutacija“, išleistoje 2000 metais [5]. Vartodamas atitinkamas sąvokas, paimtas iš žydų tradicijos, jis išskyrė tris šio proceso etapus: 1) „vidui“ (išpažintis) – nuoširdus trūkumų ir klaidų pripažinimas; 2) „tešuva“ (atgaila) – atsivertimas ir 3) „tikkun“ (išpirkimas) – ištaisymas. To rezultste vietoj „mokymo niekinti“ bus sukurtas „mokymas gerbti“.

***

Praktinis pasiruošimas pirmajam etapui („vidui“) prasidėjo 1946 m., kai, palaikant amerikiečių ir britų judėjų organizacijoms, Oksforde įvyko pirmoji katalikų ir protestantų konferencija, skirta kontaktų su žydais užmezgimui. O 1947 m., po surengtų eilės tarptautinių susitikimų su simpatizuojančias jam katalikų veikėjais, Žiulis Isaakas išspausdino memorandumą „Katalikų mokymo apie Izraelį ištaisymas“, kurio pagrindinės nuostatos įėjo į dešimties punktų deklaraciją, priimtą tais pačiais metais sušauktoje konferencijoje Zelisberge (Šveicarijoje) [6]

Zelisbergo deklaracija tapo krikščionybės reformavimo programa, reikalavusia pripažinti tai, kad, pirmiausiai, krikščionybė savo šaknimis įaugusi į judaizmą (pirmi 4 punktai) ir antra, kad judaizmas negali būti krikščionybės pristatomas negatyvioje šviesoje (likę 6 punktai):
1) Senajame ir Naujajame Testamente su mumis kalba vienas ir tas pats Gyvasis Dievas;
2) Jėzus gimė iš motinos žydės iš Dovydo giminės ir Izraelio tautos, ir Jo amžinoji meilė bei atleidimas sklinda jo paties tautoje ir į visą pasaulį;
3) pirmieji Kristaus mokiniai, apaštalai ir kankiniai buvo žydai;
4) pagrindinis krikščionybės įstatymas, meilė Dievui ir artimui, jau yra Senajame Testamente ir patvirtintas Jėzaus, privalomas krikščionims ir žydams be išimties visuose jų žmogiškuose santykiuose;
5) vengti žeminti biblinį ir pobiblinį judaizmą turint tikslą išaukštinti krikščionybę;
6) vengti vartoti žodį „judėjas“ išskirtinai „Jėzaus priešo“ reikšme arba „Jėzaus priešai“ nurodant judėjų tautą visumoje;
7) vengti vaizduoti Kristaus Kančias tokiu būdu, tarytum kaltė dėl Jėzaus mirties gultų ant visų judėjų arba tiktai ant judėjų. Iš tikrųjų Jėzaus mirties reikalavo ne visi žydai. Ir ne tik žydai dėl to kalti, nes Kryžius, kuris mus visus gelbsti, liudija, kad Kristus mirė už mūsų visų nuodėmes; priminti visiems krikščionių tėvams ir auklėtojams apie tą sunkią atsakomybę, kurią jie turi jausti dėl Evangelijos pasakojimo ir ypač vengti supaprastinto pasakojimo apie Kančias;
8) vengti biblinių prakeiksmų ir įniršusios minios šauksmo „Kraujas jo ant mūsų ir mūsų vaikų“ neprimenant, kad šis šauksmas negali dominuoti virš žymiai stipresnės Jėzaus maldos „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“;
9) vengti skleisti šventvagišką mintį, kad žydų tauta buvo atstumta, prakeikta ir pasmerkta kančioms; 10) vengti apie žydus kalbėti taip, tarsi jie nebuvo pirmieji, kurie priklausė Bažnyčiai [7].
Kaip matome, ši deklaracija buvo sudaryta pakankamai raštingai ir rėmėsi sąvokų sukeitimu. Kalbėdama apie judėjus, ji talmudinį judaizmą identifikavo su Senojo Izraelio religija ir Senojo testamento Bažnyčia, o šiuolaikinius judėjus – su visais žydais (juo labiau, kad prancūzų, ispanų, vokiečių, anglų ir kitomis kabomis „žydas“ ir „judėjas“ reiškiami, kaip įprasta, vienu žodžiu – juif, judio, jude, jew ir t.t. Tame buvo pagrindinė suktybė, nukreipta į tai, kad suardyti giluminį krikščionybės pamatą – mokymą apie Kristaus Bažnyčią.

Konferencijoje buvo įsteigta Tarptautinė krikščionių ir žydų taryba (TKŽT arba ICCJ), kuri sekančiais metais Friburgo konferencijoje Šveicarijoje gavo oficialų statusą, leidusį jai suvaidinti vieną iš pagrindinių vaidmenų formuojant naujus krikščionių ir judėjų santykius [8]. Čia buvo priimti jos įstatai, o Ženevoje buvo atidarytas biuras (drauge paskelbtas ir adresas Londone).

1948 metais Žiulis Isaakas sukūrė Prancūzijos judėjo-krikščionių draugystės asociaciją, o Vokietijoje formuojasi judėjų-krikščionių bendradarbiavimo draugijos, susijungusios į Vokietijos koordinacinę tarybą (VKT). VKT sukūrė taip vadinamas Vesel Švalbacho tezes, kurios išplėtė ir pagilino Zelisbergo deklaraciją, pakvietė naudoti tokią teologinę kalbą ir tokią interpretaciją biblijinių tekstų, kurie nebūtų įžeidžiančiais žydams. Dar daugiau, čia jau buvo atkreipiamas dėmesys į socialines-politines pasekmes naujų tarpusavio santykių su judėjais, nes buvo nurodoma, kad holokausto patirtis įpareigoja kiekvieną krikščionį prisiimti atsakomybę už kovą su antisemitizmu [9].

Sukūręs atitinkamas struktūras ir užmezgęs kontaktus su Romos dvasininkija, Žiulis Isaakas gavo iš jos didelį palaikymą ir gavo trumpą audienciją pas Pijų XII, kuriam ir perdavė „10 Zelisbergo punktų“. Šis susitikimas, tačiau, neturėjo jokių pasekmių, o štai atėjus į valdžią modernistui Jonui XXIII, padėtis radikaliai pasikeitė.

1960 m. birželį Žiulis Isaakas, tarpininkaujant prancūzų pasiuntinybei Romoje ir asmeniškai kardinolui Augustino Bea, jėzuitui ir progresistų lyderiui, susitiko su pontifiku, kurį tikėjosi įtikinti būtinybe peržiūrėti „mokymą niekinti“ , perduodamas jam atitinkamą memorandumą – „Apie būtinumą reformuoti krikščionišką mokymą apie Izraelį“. Šis susitikimas buvo svarbus Jono XXIII žestas stiprinant santykius su Žydų – krikščionių asociacija. Ne veltui prieš keletą mėnesių iki jo (1959 kovo 19) popiežius liepė panaikinti Didžiojo penktadienio maldoje už žydus išsireiškimus: „Pasimelskime taip pat už neištikimuosius žydus“ (pro perfidies Judaeis) ir „Visagali amžinasis Dieve, iš savo malonės neatstumiantis net žydų neištikimybės“. Vienoje iš savo pastabų šia proga jis parašė: „Prieš kurį laiką Mums ėmė kelti nerimą klausimas dėl pro perfidies Judaeis Didžiojo penktadienio pamaldose. Iš patikimo šaltinio Mes žinome, kad Mūsų pirmtakas šviesios atminties Pijus XII jau pašalino šį būdvardį iš asmeninės maldos ir pasitenkino pasakymu „Pasimelskime … ir už žydus“. Turėdami tokius pat ketinimus, Mes nusprendėme, kad ateinančią didžiąją savaitę tie du teiginiai [bus sutrumpinti tokiu pat būdu]“ [10].

Po to, 960 m. rudenį, popiežius pirmą kartą Vatikano istorijoje priėmė 130 amerikiečių organizacijos Suvienytas žydų šaukimas atstovų, kurie pareiškė jam padėką už išgelbėtus nacizmo laikais žydus ir kuriuos jis pasveikino žodžiais: „Mes visi dangiškojo Tėvo vaikai… Aš Juozapas, jūsų brolis“.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą