Kaip vyko katalikybės judaizacija (3)

Olga Četverikova: Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko katalikybės judaizacija (3)

http://www.3rm.info/publications/63176-ot-ucheniya-prezreniya-k-ucheniyu-uvazheniya-kak-proizoshla-iudaizaciya-katolicizma-chetverikova-on.html

Pradžia 1d,  2 d.  4d.

Dvejus sekančius metus vyko intensyvus pasiruošimas Vatikano II susirinkimui, kuriame turėjo būti griežtai pasmerktas „katalikiškasis antisemitizmas“. Atitinkamus dokumentus rengė speciali Krikščionių vienybės sekretoriato darbo grupė, kuri nustatė kontaktus su judėjų pasauliu ir jų pagrindinėmis asociacijomis Prancūzijoje, Izraelyje ir JAV – Pasauliniu žydų kongresu (PŽK), Amerikos žydų komitetu (AŽK) ir Antidifamacijos lyga B’nai B’rit. Kartu jie parengė pagrindinius santykių su judaizmą principus. Svarbų vaidmenį tame suvaidino rabinas Abrahamas Joshua Heshelis, chasidų mąstytojas, Judaizmo teologijos seminaro Niujorke galva, dalyvavęs Susirinkime kaip oficialus AŽK atstovas. Didelę įtaką popiežiui padarė ir PŽK vadovas dr. Goldmanas.

Dar prieš Susirinkimo atidarymą 1962 m. vasarį PŽK pristatė kardinolui Bea deklaraciją, kurioje kaip pagrindinį uždavinį pristatė kovą su antisemitizmu, ir būtent šią mintį, tik kitais žodžiais, išreiškė Bea memorandumas, adresuotas popiežiui Jonui XXIII 1962 m. gruodį. Jame buvo kalbama apie būtinybę pripažinti krikščioniškojo antisemitizmo nuodėmę, apie Bažnyčios atsakomybę dėl jo skleidimo ir mokymo, o drauge ir tuos persekiojimus, kuriuos patyrė žydai, taip pat apie būtinybę atskirai išnagrinėti šitą temą. Jono XXIII atsakymas buvo teigiamas, ir klausimas buvo įtrauktas į dienotvarkę. O 1964 m. rugsėjį posėdyje jau prie Pauliaus VI pirmasis teksto apie nekrikščioniškas religijas variantas, kuriame skyrius apie judaizmą buvo pagrindinis, gavo pritarimą.

Vis dėlto tekstas apie judaizmą buvo toks revoliucinis ir pavojingas, kad netgi liberalumu pasižymintis Paulius VI nesiryžo galutinai patvirtinti pateikto varianto ir atidėjo jo peržiūrą kitam posėdžiui. Jis visiškai neigė žydų lyderių atsakomybę už Kristaus mirtį, neigė posakį „tauta dievažudė“, kaltindamas Bažnyčią antisemitizmu, kėlė klausimą dėl evangelistų raštų tikėtinumo ir diskreditavo Bažnyčios tėvų bei didžiųjų  katalikų teologų mokymą. Galiausiai tekstas buvo perrašytas atsargesniais posakiais ir įtrauktas į deklaraciją Nostra aetate. Nors jos aptarimai nenustojo kelti aštrių diskusijų, 1965 spalio 15 ji gavo daugumą balsų ir spalio 28 buvo patvirtinta.

Kokia buvo jos reikšmė?

Iškreipę Evangelijos tekstą ir ignoruodami Išganytojo žodžius, pasakytus aukštiesiems kunigams ir fariziejams, deklaracijos autoriai paneigė, jog iš žydų dangaus karalystė atimta (žydų terminologija – „išstūmimo idėją“), ir tikruoju Dievu pripažino ne trejybinį dievą Jehovą, kurį garbina dabartiniai judėjai, patvirtindami tuo pačiu dvasinę pastarųjų giminystę su krikščionimis. Tekste kalbama: „Nors judėjų valdžia ir jos šalininkai reikalavo Kristaus mirties, vis dėlto dėl Kristaus kančių negalima kaltinti nei visų tuo metu gyvenusių judėjų, nei judėjų dabartinių. Nors Bažnyčia ir yra Dievo tauta, tačiau žydų negalima laikyti nei atstumtais Dievo, nei prakeiktais, tarsi tai išplauktų iš Šventojo Rašto“. „Žydų dauguma Evangelijos nepriėmė, o daugelis iš jų net priešinosi jos platinimui (žr. Rom 11,28). Nepaisant to, kaip sako Apaštalas, dėlei savųjų protėvių jie lieka iki šiol numylėtiniai Dievo, kurio malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 28,29)“.

Dokumente taip pat tvirtinama: „Bažnyčia tiki. kad Kristus, mūsų taika, sutaikė judėjus ir stabmeldžius ant kryžiaus, ir iš abiejų sukūrė Sau viena“, ir kad, „drauge su Pranašais ir su tuo pačiu Apaštalu Bažnyčia laukia dienos, žinomos vienam Dievui, kada visos tautos vienu balsu šauks Viešpatį ir vieningai Jam tarnaus“. Tuo tarpu Laiške efeziečiams (Ef 2, 14-15) apaštalas Paulius kalba, jog Kristus ant kryžiaus Savo Kūnu ir Krauju sutaikė tikinčius į Jį pagonis ir judėjus, t.y. visus krikščionis, o apie netikinčių sutaikinimą nėra nė žodžio.

Tokiu būdu, sufalsifikavusi Evangelijos esmę ir visą Dieviškąjį Apreiškimą, deklaracija Nostra aetate faktiškai atmetė mokymą apie Kristaus Bažnyčią. Taip kad jos reikšmė vėlesniems katalikybės išsižadėjimams sunku pervertinti. Ne atsitiktinai vienas iš žydų autorių pavadino ją „teologiniu žemės drebėjimu“, atvedusiu prie naujojo pasaulio iškilimo. O PŽK narys Žanas Galperinas rašė, jog ji „iš tikrųjų atvėrė kelią visiškai kitokiam dialogui ir padėjo pagrindą naujam Katalikų bažnyčios požiūriui į judėjus ir judaizmą, pademonstruodama pasirengimą mokymą niekinti pakeisti mokymu gerbti“ [11]. Taip pat vertina ją ir Grinevskis: „Schema apie judėjus, kurią galima buvo nagrinėti kaip užbaigimą, priešingai, labai greitai pasirodė esanti pradžia naujos stadijos sėkmingo vystymosi judėjo-krikščioniškų santykių [12].

Suėjusi į „dialogą“ ir suartinusi iš principo skirtingus religinius požiūrius ir etines normas, katalikų bažnyčios vadovybė ėmė vykdyti Naujojo Testamento ir krikščionybės istorijos reviziją. Įsiteikdamas talmudiniam judaizmui Vatikanas perėjo prie pagrindinių krikščionybės nuostatų peržiūros.

Taip prasidėjo pirmasis krikščionybės „valymo“ etapas – klaidų pripažinimas („vidui“).

„Dialogo“ aktyvumui užtikrinti 1970 m. buvo įkurtas Tarptautinis ryšių tarp katalikų bažnyčios ir judaizmo komitetas, arba sutrumpintai – Tarptautinis komitetas judėjo-katalikų ryšiams (LIC), kuris šaukia susirinkimus kas dveji metai [13].

Dialoge iš judėjų pusės atstovais buvo Tarptautinis judėjų komitetas (IJCIC) [14], kuris jungė visų trijų judaizmo šakų atstovus (ortodoksus, onservatyvius ir liberalus), o taip pat įvairias nacionalines ir tarptautines judėjų organizacijas, Vyriausią Izraelio rabiną ir Izraelio atstovą prie Švento Sosto [15]. O iš katalikų bažnyčios pusės už „dialogą“ buvo atsakinga 1974 metais įkurta Pontifiko komisija religiniams ryšiams su judaizmu, egzistuojanti (kas atkreipia dėmesį) prie Sekretoriato krikščionių vienybės skatinimui [16].

Pagrindiniu LIC uždaviniu tapo naujos žydų ir katalikų santykių teologijos formavimas arba, kaip ją pavadino katalikų veikėjas Johanas Baptistas Metas, „teologijos po Osvencimo“, kuri stengiasi išvengti bet kokios antijudėjiškos formuluotės ir yra pašaukta „praturtinti krikščionišką mąstymą padedant geriau suvokti vieno ar kito termino judaizme reikšmę“. Abi šalys susitarė, kad naujasis santykių supratimas turi atsispindėti katekizmo pagrinduose bei dogmatikos mokyme universitetuose. Anot tyrinėtojo A.Valio, „mokymas turi būti toks, kad žydai galėtų jame dalyvauti nesijausdami kitų blogai suprasti“.

Žinoma, naujoji teologija buvo kuriama etapais, palaipsniui ruošiant katalikus priimti teiginius, neatitinkančius Bažnyčios mokymo. Pirma, ką reikėjo padaryti, – tai pasiekti aiškesnio pripažinimo to, kad žydai tebėra išrinktoji tauta ir kad Senasis Testamentas tebeturi pilną savo galią.

Šiame kontekste revoliuciniu dokumentu tapo deklaracija „Krikščionių požiūris į judaizmą“ [17], parengta Prancūzijos vyskupų komiteto santykiams su judaizmu ir priimta Prancūzijos vyskupų konferencijos 1973 m. balandį. Joje jau aiškiai buvo pareikšta, kad „negalima iš Naujojo Testamento išvesti teiginio, jog žydų tauta prarado savo išrinktumą“, kad „pirmasis Testamentas... nebuvo atšauktas Naujojo“ ir fariziejų doktrina neprieštarauja krikščionybei, o, reiškia, kad žydų tautos pripažinimas lieka nepakeistas, kuri ir šiandien tebėra „palaiminimas visoms žemės tautoms“.

Vis dėlto svarbiausioji dokumento naujovė buvo ta, kad čia pirmąkart buvo pareikšta apie pasaulinę judėjų misiją kitų tautų atžvilgiu, tuo metu, kai nuosava Bažnyčios misija „gali tik įeiti į šį pasaulinį išgelbėjimo planą“. Dėl to dokumento autoriai uždavė tokį retorinį klausimą, kuris faktiškai jungia krikščionis ir žydus laukiant mesijo: „Nors žydai ir krikščionys vykdo savo pašaukimą eidami skirtingais keliais, tie jų keliai nuolatos susikryžiuoja. Ar jų bendras rūpestis nesusijęs su mesijiniais laikais?“

Galiausiai, pripažinus, kad „istorinė atsakomybė už Jėzaus mirtį atiteko tam tikroms žydų ir Romos valdžioms, dokumentas kategoriškai pasmerkė „žydų kaltinimą dievažudyste“, ką galima suprasti kaip atsisakymą pripažinti Kristų Dievu. Kaip šiuo kausimu pastebėjo archimandritai Serafimas (Aleksijevas) ir Sergijus (Jazadžijevas), „čia paslėpta šventvagiška gudrybė, lygiareikšmė Kristaus kaip Dievažmogio neigimui: jei pripažįstamas istorinis faktas, kad žydai – Kristaus žudikai, bet drauge neigiama, kad jie – DIEVAžudžiai, tai reiškia, kad Kristus nėra dieviškasis Išganytojas !“[18]. Apie tai „prasitarė“ ir tyrinėtoja Helen Fry, parašiusi jos pačios sudarytoje žydų ir katalikų dialogo chrestomatijos įvade: „1965 m. Katalikų bažnyčia panaikino žydų kaltinimą „dievažudyste“: anksčiau buvo laikoma, kad nužudę Jėzų, žydai nužudė patį Dievą“[19].

Deklaracija atstatė žydų poziciją, ir neatsitiktinai ją aukštai įvertinęs Prancūzijos rabinatas nurodė, jog ji sutampa su mokymu didžiųjų žydų teologų, pasak kurių, iš judaizmo kilusių religijų misija – paruošti žmoniją ateinančiai mesijinei erai, apreikštai Biblijos.

1974 m. jau pats Vatikanas paskelbė dokumentą „Nuostatos ir pasiūlymai, kaip įgyvendinti Susirinkimo deklaraciją Nostra aetate“ [20], paruoštą Popiežiškosios komisijos santykiams su judaizmu tos deklaracijos paskelbimo dešimtmečio proga. Patvirtinęs naują požiūrį į judaizmą, jis tapo savos rūšies dialogo chartija tarp katalikų ir judėjų, nubrėžusia jau praktinius žingsnius jo realizavimui. Išvardinus abi religijas jungiančius teiginius (tikėjimas į vienatinį Dievą, judėjų Biblija ir kt.), jis pašaukė į „bendrus susitikimus prieš Dievą maldose“, prie Kristaus pamokslo su atsargumu („kad savo liudijimu neįžeisti judėjų“) ir prie atitinkamo dėstymo ir šventikų rengimo

kurie naujai nušviestų santykių tarp katalikų ir judėjų istoriją. Po to daugelyje universitetų buvo pradėtos steigti judaistikos katedros, o judaizmas buvo įtrauktas į mokyklų ir seminarijų mokymo

programas. Savo ruožtu judėjų bendruomenė ėmė steigti savo organizacijas, atviras krikščionims.

                                                                                 ***

Prie Jono Pauliaus II (1978 – 2005) Bažnyčios vadovybė griebėsi nematytos atgailos kampanijos, pripažindama visos katalikų bendruomenės atsakomybę ir kaltę įvairiose jos veiklos srityse per pastaruosius dešmt šimtmečių, bet į santykius su žydais buvo padarytas ypatingas akcentas.

Pirmu svarbiu pontifiko žingsniu buvo jo pareiškimas Maince susitikime su žydų bendruomenės atstovais, kuriame jis išsklaidė tą ST vertinimo neapibrėžtumą, esantį deklaracijoje Nostra aetate, ir aiškiai charakterizavo „dialogą“ tarp katalikų ir žydų kaip „Senojo Testamento Dievo tautos, Dievo niekada neatmetamos, ir Naujojo Testamento Dievo tautos susitikimą.“

Tokios pat tikslios formuluotės buvo ir 1985 m. Pontifikalinės komisijos ryšiams su judaizmu parengtame dokumente „Pastabos, kaip tinkamai pristatyti žydus ir judaizmą Katalikų bažnyčios skelbime ir katechezėje“, kurios daugeliu atžvilgių atkūrė 1973 m. prancūzų deklaraciją. Pakartojus, kad žydai yra „Senojo Testamento Dievo tauta, kuri niekada nebuvo atstumta“, ir pažymėjus kritinio Bažnyčios istorijos apmąstymo reikšmę, buvo nurodytos rekomendacijos, be galo naudingos judaizmui:

– krikščionys gali pasinaudoti judėjiškomis Biblijos skaitymo tradicijomis;

– Senasis Testamentas saugo savąją apreiškimo vertę; – Jėzus buvo žydas ir visada liko žydas; – Izraelio amžinumas – istorinis faktas ir pranašingas įvykis Dievo plane, o tai reiškia, jog žydų išrinktumas lieka, net jei krikščionys vertina save taip pat kaip Dievo tautą ir Dievo vaikus.

Priėmus šį dokumentą, tapo įmanoma padaryti atutinkamas pataisas ir į naująjį Katalikų bažnyčios katekizmą, viešai paskelbtą 1992 m. Jame pagrindinė kaltė dėl Kristaus kančių krinta jau ant krikščionių. „Atsižvelgiant, kad mūsų nuodėmės žeidžia patį Kristų, Bažnyčia krikščionis laiko labiausiai atsakingus už Jėzaus kentėjimus, tuo tarpu kai krikščionys labai dažnai metė šios atsakomybės naštą tik žydams; mes privalome vertinti kaip nusikaltėlius visus, kurie tebegrimzta šitoje siaubingoje nuodėmėje. Būtent mūsų nusikaltimai vertė mūsų Viešpatį Jėzų Kristų kentėti kryžiaus kančias, ir būtent tie, kurie skęsta nedorybėje ir pyktyje, neabejotinai iš naujo „kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai“ (Žyd 6,6). Ir reikia pripažinti, jog mūsų nusikaltimai šiuo atveju didesni už žydų nusikaltimus“ [21].

Katechizme taip pat patvirtinama ypatinga misija šiuolaikinių žydų, kurie, kaip ir kituose dokumentuose, identifikuojami su Senojo Izraelio tauta: „Senojo Įstatymo Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta nukreiptos į jungtinius tikslus: į Mesijo laukimą (arba grįžimą). Vieni laukia antrojo atėjimo Mesijo, mirusio ir prisikėlusio, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, kiti – Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti, laikų pabaigoje šis laukimas lydimas nežinojimo arba Jėzaus Kristaus nepripažinimo drama“ [22].

Dialogas su judėjais reiškėsi ne tik dokumentuose, bet ir atitinkamais gestais. Pačiu ryškiausiu iš jų tapo pirmas per visą katalikybės istoriją popiežiaus apsilankymas sinagogoje. Tai buvo vizitas į pagrindinę Romos sinagogą, įvykęs 1986 balandžio 13 ir turėjęs gilią simbolinę reikšmę. Kaip rašė vienas iš žydų autorių, „Kristaus Bažnyčia su Jono Pauliaus II pagalba persikelia į sinagogą ir atveria savo ryšį su judaizmu, pažindama savo pačios paslaptį“. Popiežius ne tik susitiko, bet ir bendrai meldėsi su Romos vyriausiuoju rabinu Elio Toaffu, o tai buvo viešas Bažnyčios kanonų, draudžiančių bendravimą su žydais, pažeidimas [23]. Kreipdamasis į rabinus kalba, pavadinta „Jūs – mūsų vyresnieji broliai“, jis pabrėžė būtinybę giliau pažinti žydų bei krikščionių ryšius ir „bendrą palikimą“, Jėzų iš Nazareto paminėdamas tik vieną kartą ir tai tik dėl to, kad pabrėžtų, jog Jis yra „jūsų tautos sūnus“, nė žodžio nepasakęs apie tai, jog Jis yra Dievo Sūnus.

Svarbia pasekme pripažinimo, kad žydai tebėra išrinktoji tauta, tapo draudimas atversti juos į krikščionybę. 1988 m. Vatikano pavedimu, Tommaso Federici parengė specialų dokumentą „Bažnyčios misija ir liudijimas“, kuriame buvo atmetama bet kokia krikščionių prozelitizmo forma žydų atžvilgiu, sąryšyje su kuo katalikų teologams iškilo problema pateisinti savo poziciją, niekaip nesuderinamą su Naujojo Testamento tekstais, kuriuose kalbama, jog tikintieji Kristų pašaukti liudyti apie Jį.

Išsamiausią paaiškinimą šiuo klausimu pateikė amerikiečių teologas Michael McGarry, susiejęs jį su postholokaustinės Bažnyčios reikalavimais. Nurodęs, kad holokaustas daliai krikščionybės istorijos tapo radikaliu teologiniu iššūkiu, jis padarė išvadą: „Egzistuoja teologiniai ir bibliniai pagrindai, kuriais remdamasi Bažnyčia, realizuodama savo misionierišką programą, judėjams turi padaryti išimtį, kadangi holokaustas reikalauja, kad žydai liktų žydais, o ne būtų vertinami kaip tikėjimo į Kristų skelbėjai“. „Holokaustas kelia klausimą apie pačią Bažnyčios reikšmę, apie jos apibrėžimą dieviškojo išganymo plano kontekste. Krikščionys jau negali skambiai ir su triumfu kartoti klišės apie savo išrinktumą, padarytą Dievo krikščionių naudai, ir Jo žydų nepripažinimą (arba tame pačiame kontekste apie bet kurią kitą religinę tradiciją)… Ar mes galime likti tokie pat, ar galime taip pat vertinti save vartodami tas pačias teologines, etines ir istorines konstrukcijas?.. Su nusižeminimo dalimi krikščionybė pradeda pripažinti: norint išlikti ir neprarasti sąžiningumo, būtina apsispręsti ir priimti poholokaustinės Bažnyčios reikalavimus, kas įmanoma tik dialoge su savo broliais ir seserimis žydais“ [24].

Trumpiau, bet ne mažiau konkrečiai šis požiūris buvo pagrįstas Jungtinių Amerikos valstijų katalikų vyskupų konferencijos 2002 metais dokumente „Apmastymai apie Sandorą ir Misiją“, kurį pasirašė organizacija, atstovaujanti Amerikos konservatyviems ir reformatoriams judėjams. Jame buvo pasakyta, kad, kadangi biblijos Sandorą tarp žydų ir Dievo galioja lig šiol, žydai neturi gelbėtis tikėjimu į Kristų: „Pagylinantis katalikų vertinimas amžinos Sandoros tarp Dievo ir žydų tautos, kartu su pripažinimu žydų dieviška misija – liudijimai meilės Dievui, veda prie išvados, kad išrinkimas žydų kaip krikščioniškos misijos objekto, teologiškai nepriimtinas katalikų Bažnyčioje [25].

Kita svarbia žydų išrinktumo pripažinimo pasekme tapo toks Biblijos aiškinimas, kuris neįžeistų žydų. Tokio aiškinimo pagrindu tapo Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumentas, paskelbtas 1993 m. – „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“, kuriame ne kartą kalbama apie negalimumą jokios interpretacijos, „provokuojančios“, pavyzdžiui, antisemitizmą arba kitas rasines diskriminacijas, arba bet kokį aiškinimą, nepalankų žydams. Atitinkamai, sekančiais metais iš visų oficialių katalicizmo dokumentų buvo išimtos visos užuominos ir teiginiai apie žydų atsakomybę už Kristaus nužudymą, cituojant Bibliją buvo rekomenduojama vengti visų Kristaus žodžių prieš žydus, o liturginiai tekstai, turintys antižydiškų nuostatų arba išreikšti „išstūmimo“ dvasia, buvo pradėti keisti.

Bus straipsnio vertimo tęsinys