JAV portalas Zerohedge paskelbė Tom Luango straipsnį „Vokietija-supuvusi Europos širdis“.
Autorius prognozuoja Vokietijai politinę ir ekonominę krizę. Jo žodžiais, laužas jau sukrautas, fakelai uždegti, liko ant jo užkelti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir laužą padegti.
Luango teigia, kad euro kūrimui vadovavo vokiečių pramonininkai, ieškoję pranašumo, kurį suteiktų vieninga valiuta. Vieningas euro kursas mažina Šiaurės Europos pramonės produkcijos kainą ir tuo pat metu didina Pietų Europos šalių produkcijos kainą. Šios šalys, be to, įgijo galimybę skolintis už mažesnius procentus, negu anksčiau. Tai sukūrė didžiulius disbalansus, nuskurdinusius Pietų Europos ekonomikas, sunaikino jų gamybos potencialą, konkurencingumą, ir paliko su milžiniškomis skolomis, kurios naudojamos, kaip papildoma priemonė atimti dar likusį šių šalių turtą. Kuomet ateis neišvengiama krizė, šias skolas teks restruktūrizuoti.
Autoriaus nuomone, tai numatė euro sumanytojai, apie tai kalba Vengrijos Centrinio banko prezidentas. Jeigu šis gautas turtas būtų tolygiai paskirstytas ES per investicijas, šiandien padėtis būtų daug geresnė. Tačiau Vokietija mieliau eksportavo BMW ir Porsche, bei skolino pinigus. Kai reikia grąžinti skolas, Vokietija pietiečius vadina tinginiais, bet dabar ir vokiečiai nuskurs, nes griūna neišmokėtų skolų kalnas.
Imperijos pūna iš vidaus
JAV imperija susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, tačiau ji turi pasaulinę rezervinę valiutą dolerį, todėl bus pažeista vėliausiai.
Angelos Merkel partneriai socialdemokratai nesenai pakeitė vadovybę, kuri priešiška valdančiajai koalicijai, nes jie kaltina Merkel savo, kaip politinės jėgos, žlugimu nacionaliniu lygiu. Tai daro Merkel politinę ateiti dar labiau komplikuota, mano Tom Luango.
Vokietijos ekonomika lėtėja jau metai laiko, skolos auga, o pinigų barstymas iš sraigtasparnio tik atideda griūtį.
Ilgalaikė Vokietijos išnykimo perspektyva
AfD deputatė Nicole Höchst palygino Merkel su Hitleriu, pagal jos žalą padarytą Vokietijai.
Trumpalaikėje perspektyvoje, Vokietija, ES ekonomikos širdis, dirbs nepakankamai, o ilgalaikėje, po 50 metų, ji taps vokiečių tautos kapinynu. Gaila, bet vokiečių tautos naikintoja Merkel bus jau mirusi ir nebus įmanoma jos nubausti.
C.Jahn vokiečių portale portale Pi-news apžvelgia ilgalaikes Vokietijos perspektyvas, 50 metų raidos periodą, kuomet Merkel politika atneš galutinį savo toksinį poveikį, sukels visišką vokiečių tautos sunaikinimą.
AfD deputatės Nicole Höchst nuomone, centriniu gyventojų pakeitimo politikos elementu yra kolonistams suteikiamos privilegijos, vietos gyventojų atžvilgiu. Taip buvo kolonizuojant Šiaurės Ameriką, taip buvo Antrojo pasaulinio karo metais Ukrainoje, kai nacistinė Vokietija suteikė privilegijas vokiečių valstiečiams kolonistams. Dabar tokios pačios privilegijos taikomos ir iš Afrikos bei Azijos vežamiems Europos kolonistams.
Šiandieninėje ES vyksta tas pats. Migrantai gauna bonusą už padarytus nusikaltimus europiečių atžvilgiu, o jų europiečių diskriminavimas pajamų atžvilgiu čia vadinamas „pozityvia diskriminacija.“
Nicole Höchst nuomone, Europos gyventojų genocidas perspektyvoje yra neišvengiamas ir galiausiai Vokietijoje bus užmušti ne žydai ir čigonai, kaip antrojo pasulinio karo metais, o vokiečiai.
Jeigu dabartinė tautų pakeitimo nepasikeis, 50-taisiais Vokietijoje gyvens 120 milijonų gyventojų. Geriausiu atveju 25 milijonai iš jų bus etniniai vokiečiai. Tai yra optimistinis variantas. Manoma, kad afrikiečių ir aziatų skaičius Vokietijoje augs eksponentiškai. Tai lems „gelbėjimai iš jūros“ nuo „šeimos perkėlimas“, „natūralizacija“, aukštas bemokslių ir neišsilavinusių kolonistų gimstamumas. Manoma, kad didės ir tarprasinis susimaišymas, kaip engiamų vokiečių adaptacija prie daugumos. Tokiu būdu per 50 metų vokiečių liks tik 20 procentų. Vokiečiai bus priversti priimti islamą. Pesimistinėje perpektyvoje Vokietijoje liks tik apie 15 milijonų vokiečių.
Vokiečių tautos sunaikinimas, kaip kitų ES tautų sunaikinimo modelis
„Tenai kalne ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido.Tuomet demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Kaimenė tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.“ Evangelija pagal Luką VIII, 32-33.
Gyvenimas mums atskleidė stebuklingą faktą, kad priversti susinaikinti galima ne tik šetonus, kaip aprašyta Evangelijoje pagal Luką, bet ir žmones, ir ne tik pavienius žmones, bet ir ištisas tautas, ir net labai civilizuotas, pasiekusias milžiniškų aukštumų moksle, muzikoje, literatūroje, mene ir t.t.
Ar galima visą tautos praeitį demonizuoti taip, kad ji visa, tarytum varomi šetonai šoktų į jūrą ir nusiskandintų? Galima. Tai rodo vokiečių tautos pavyzdys. Pirmiausiai ją reikia apkrėsti kaltės ir atgailos jausmu, įkalti jį epigenetiniame lygmenyje.
Tam, pirmiausiai, reikia dviejų dalykų: valdyti visus masinės informacijos šaltinius ir finansus. Be to reikalinga ilgalaikė tautos sunaikinimo strategija.
***
Vokiečių „žaliųjų“ vadė Simone Peter pareikalavo iš Vokietijos valdžios didesnės paramos nevyraisybinėms organizacijoms, kurios užsiima nelegalių ekonominių migrantų pervežimu iš Afrikos į Europą, praneša Pi-news (žiūr. šios ponios Peter nuotrauką). Pasirodo, „šio juodojo aukso importui į Vokietiją“ reikia daugiau laivų, esami perkrauti, nes norinčiųjų atvykti gyventi į Europą negrų skaičius tik auga, po to, kai juos visus į Europą 2015 metais pakvietė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, o dėdulė Sorošas ir Co. juos aprūpino smartfonais, instrukcijomis ir pinigais kelionei. Kiekvieną dieną į Vokietiją per Italiją ir Šveicariją atvyksta po 1000 šio „juodojo aukso“, o Vokietijos žaliesiems, kad kuo greičiau sunaikinti vokiečių tautą, to nepakanka, reikia daugiau laivų. Manoma, kad kanclerė, kuri šalį valdo „feodaliniais metodais“, skirs „žaliesiems“ tokią paramą artimiausiu metu.
***
Vokietijos darbdavių sąjungos (BDA) prezidentas Ingo Kramer (ši pavardė jidiš kalba reiškia „krautuvininkas“ . Vilniaus Gaono pavardė irgi buvo Eliyahu Kramer ), pareikalavo atvirų Vokietijos sienų, nes „Vokietijai labai trūksta migrantų“, o Vokietiją pareikalavo pripažinti „imigracine valstybe“.
Die Zeit leidėjas Josef Joffe (ivrite-gražus) pasakė: „Vokietija, kaip anglakalbės valstybės, virsta imigracijos šalimi, priimančia skirtingų odos spalvų, tikėjimo ir kilmės žmones“. „Todėl Vokietija virsta Amerika, kur jums nereikia gimti amerikiečiu, bet galite juo tapti. Tai psichinė ir moralinė revoliucija“.
Anksčiau imigracijos šalimis buvo vadinamos JAV, Austrija, Lotynų Amerikos šalys. Pastaruoju metu, masinės imigracijos agitatoriai vis dažniau stengiasi Vokietiją įvardinti imigracijos šalimi – ‘Einwanderungsland’.
2015 metais kanclerė Angela Merkel atvėrė Vokietijos sienas daugiau negu milijonui migrantų. Praėjusių metų gruodžio mėnesį Bundestago narys turkas Aydan Özoğuz siūlė Vokietijos konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad Vokietija yra „daugianacionalinė imigracijos valstybė“. Istorikas Klaus-Rüdiger perspėjo, kad daugiau negu penkiasdešimties migrantų organizacijų paruoštas dokumentas subankrotins šalį ir padarys vokiečius antros rūšies žmonėmis savo tėvynėje.
Vokiečio repatrianto Andrej Triller laiškas:
Landsberg mieste netoli Niurnbergo bažnyčios šventoriuje beveik 60 metų ilsėjosi palaikai vokiečių, kurie buvo nužudyti po Niurnbergo proceso, ant kurių kapaviečių stovėjo nedideli mediniai kryžiai. Prieš kelis metus, teisingumo ministerija spaudžiama žydų bendruomenių (iki karo Vokietijoje gyveno 500000 žydų, vien tik iš buvusios TSRS Vokietija priėmė 200000 žydų) nutarė pašalinti vardus, o po to ir visai pašalinti kryžius iš kapinių. Nepaisant vietos visuomenės pasipriešinimo, kryžius iš kapų vis tiktai išrovė. Štai jis, vandalizmas valstybės lygiu.
Kas gi vyksta šiandien VFR? Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigos išvakarėse JAV buvo sukurti vokiečių nacijos sunaikinimo planai, taip vadinamas Kaufmano-Morgentau planas. Pagal šį planą buvo numatoma mobilizuoti 20000 gydytojų ir sterilizuoti vokiečius. Bet po to, matomai, dėl pasikeitusių santykių su TSRS, jau negalima buvo atvirai vykdyti tokį nusikaltimą, ir šį planą pakeitė kitu. Taip atsirado amerikiečių programa „Umerziehung“ („Nacijos perauklėjimas“).
Šiandien akivaizdu, kad ši programa nepakeitė ankstesnių tikslų, tiktai ištęsė ją dešimtmečiams. O svarbiausia, kad nuslėpti nusikaltimo pėdsakus, nacijos sunaikinimas turėjo vykti pačių „perauklėtų“ vokiečių rankomis. Tai buvo eilinis eksperimentas, kaip yra padaromos, pavyzdžiui, žiurkės, žudančios kitas žiurkes. „Perauklėtų“ kartą išaugino 60-ųjų pabaigoje. Iš jų ir sudaryta didžioji dalis dabartinių VFR politikų, dabar sėdinčių Bundestage (kita dalis – VDR Štazi agentūra, kaip Merkel ir kt. http://9tv.co.il/news/2016/02/12/221613.html). O, pavyzdžiui, „žaliųjų“ pagrindą sudaro būtent jie. Savo jaunystėje jie lakstė po gatves su plakatais „Vokietija, padvėsk“, „Visi kareiviai žmogžudžiai“. Jie išniekino ir griovė ne tiktai karių kapų paminklus, bet ir vokiečių istorijos paminklus. Viename iš kairiųjų puslapių šiandien skamba grasinimas žymiam Vokietijos paminklui „ Hermannsdenkmal“, kuris buvo pastatytas paminėti vokiečių pergalei prieš romėnus Tovtoburgo miške (Detmold miestas). Kairiesiems tai „nacionalizmo simbolis.“
Tokius išauklėti … pavyko per propagandą laikraščiuose, radijuje, televizijoje, per mokyklų programas ir aukštosiose mokyklose. Dvidešimt metų nacional-socializmas ir „Holokaustas“ pakeitė tautos tūkstantmetę istoriją. Meno žmonės – rašytojai, menininkai, artistai – dirba reikiama kryptimi, kitaip bus pasmerkti anafemai ir liks be pragyvenimo šaltinio. Rašytojai rašo reikalingas knygas, kuria atitinkamus filmus, kur prisidengiant kova su fašizmu naikinama viskas kas tautiška. Viskas nukreipta į tai, kad išauklėti naujoje kartoje neapykantą, pasišlykštėjimą savo tėvams, giminių kapams, tautai, šaliai, istorijai. Ką gali šitie žmonės, atsidūrę politikos viršūnėje? Įgyvendinti savo jaunystės lozungus. Stengtis įtikti šeimininkams…
Prieš kelis metus visą šalį sukrėtė dvasią ir sukelianti siaubą „rottenburgo kanibalo“ istorija. Įvyko kažkas negirdėto: abiem susitarus vienas atiduoda save nužudyti ir suėsti kitam. Iš karto pažymėkim, abu buvo homoseksualistai (mylimi „vaikai“ mūsų demokratinių politikų). Po seksualinių žaidimų numatytai „paskersti“ aukai nupjaunamas lytinis organas. Žmogžudys ir „auka“ jį kepa ir bando kartu suvalgyti. Po ko kanibalas sudoroja savo „auką“ į mėsos porcijas. Visas šis procesas buvo filmuojamas video. Šis siaubingas atvejis yra nieko kito, kaip veidrodinis visuomenės būklės atspindys. Tai ir yra rezultatas taip vadinamos programos „Umerziehung“, kada viešpataujančios šalies moralinio-psichologinio kanibalizmo ideologijos pereina į savo baigiamą fazę, į fizinį kanibalizmą. Štai kur baisiausias istorijoje nusikaltimas prieš žmoniją.
Ar galima tai su kuo nors palyginti?
Per Antrą pasaulinį karą buvo nugalėtos dvi valstybės, Vokietija ir Japonija. Abi šalys turėjo maždaug vienodą gyventojų skaičių, po 70 milijonų. Šiandien Japonijoje gyvena 140 milijonų, o Vokietija turi tuos pačius 70 milijonų vokiečių, plius 10 milijonų užsieniečių. „Umerziehung“ rezultatas: 70 milijonų negimusių ir 70 milijonų privestų iki frustracijos. Kas 47 minutės VFR vyksta savižudybė. Šis moralinis-psichologinis genocidas tęsiasi jau daugiau 60 metų.
Kanibalą greitai padarys ekrano žvaigžde. Dokumentinių kadrų pagrindu, kuriuos jis padarė, jau kuriamas meninis filmas. Kam? Matomai tam, kad ir toliau griauti moralę, psichiką, daryti mūsų vaikus nenormaliais.
Apie tokią tėvynę mes svajojome? Mūsų jaunimas prarado tautinį identitetą. Mes vežėme juos į istorinę tėvynę, kad jie vėl taptų vokiečiais, turėtų savo vokišką Tėvynę. O vietoj to jiems čia kemša į galvą ideologiją „multi-švulti.“! Tai vokiečių visuomenė? Ne, tai vokiečių genocidas. 2006 metais į šalį atvyko 7 tūkstančiai vokiečių repatriantų, išvyksta ne mažiau. Užsieniečių atvažiavo 800 tūkstančių. Tiktai kada eina kalba apie integracijos programos finansavimą, vokiečius iškelia į pirmą vietą. Kam? Tiesiog naudoja kaip „Trojos arklį“, kad už mūsų nugaros tempti šimtus tūkstančių užsieniečių iš Afrikos ir Azijos ir asimiliuoti vokiečius jų šalyje. Apie tai jau verda diskusijos rusiškų vokiečių terpėje: „Ką daryti? Mes prarandame savo šalį, mes prarandame savo vaikus, jie tarytum išslysta nuo mūsų“. Ką mums atneš pilna integracija? Ar paralelinė visuomenė yra vienintelė išeitis?
Vienas laiško laikraščiui „Junge Freiheit“ autorius su širdgėka rašo: kada gi mes turėsime patriotinę partiją, tarp CDU ir NPD?
Taip buvo jau tokie, ir dingo į nebūtį „Bund Freier Bürger“ ir „Schill-Partei“, leidžiantys paskutinį atodūsį „Offensive-D“ ir „Deutsche Partei“. Kai tik jie ėmė įrodinėti, kad jie geriausi, demokratiškesni už NPD, taip ir tapdavo jų pabaigos pradžia. Ir tik todėl, kad kairiesiems jie visi vienodi. Galima laukti, kad prieš rinkimus Bremene ir Hamburge į dienos šviesą pasirodys naujos partijos, bet jų laukia tas pats likimas. Iki to laiko, kol tautą pavyks gąsdinti NPD ir dešiniu sektoriu, ir kur įrašo visus, kam nepriimtina „multi-švulti“ ideologija.
Išvada mums, rusiškems vokiečiams, kužda gyvenimo patirtis: pokyčiai įmanomi tiktai tada, kada tauta nustos bijoti patriotizmo. Kada išmoks ginti savo interesus, nebijodama represijų!“
Nacionalinės opozicijos lyderiai Vokietijoje net arti neprileidžiami į televiziją net dalyvavimui diskusijoje. Kukli pergalė NPD partijos viso labo žemės rinkimuose tapo pagrindu kompanijai uždrausti šią partiją. To reikalauja ir Izraelio vyriausybė. Uždrausti jau bandė, neišėjo, nes paaiškėjo, kad tie veiksmai, kurie yra uždraudimo pagrindas, neturėjo su NPD jokio ryšio, arba buvo vykdomi dalyvaujant specialiosioms tarnyboms. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad valdžia infiltravo savo agentus, pavyzdžiui, į kokią nors jaunimo patriotinę grupę. Ir agentai kurstė provokacijoms nebrandų jaunimą neteisėtiems veiksmams. Štai tai ir yra VFR „demokratijos“ veidas. Sąmoningai pastūmėti į nusikaltimą savo vaikus agentų-provokatorių pagalba, įkišti juos į kalėjimą. Ir už ką? Už norą šito jaunimo likti vokiečiais? Už tai, kad jie neprarado meilės savo išniekintai Tėvynei? Ar tai ne nusikaltimas iš politikų pusės? Ar tai ne „kanibalizmas“ valstybiniame lygyje? Gaila, kad greta neatsirado žmonių, kurie pajėgtų sustabdyti paauglius, sulaikyti nuo kraštutinumų. Kodėl? Inteligentija tiesiog bijo liestis su nacionalinėmis grupėmis ir partijomis dėl represijų iš „demokratijos“ pusės.
Tiktai per paskutinius penkis metus daugiau negu 50 tūkstančių piliečių buvo patraukti atsakomybėn dėl politinių pasisakymų. 500000 pavardės užregistruotos taip vadinamoje „konstitucinėje priežiūroje“. Per kelis paskutinius metus 200 000 telefonų buvo VFR specialiųjų tarnybų paklausomi, ir daugiau 800 000 klausomi specialiųjų JAV tarnybų, kurios yra čempionai sekimo vokiečių piliečių ir pramoninio špionažo. Kaip siaubingas demonas iš fantastinio filmo, virš vokiečių galvų sklando skraidantis JAV-kalėjimas, ieškodamas eilinės aukos, kad pagriebti ir nunešti su savim į nežinomas salas. Kas pasakė, kad tai bus tik islamistai?
Rusijoje mažai kreipia dėmesį į tai, kaip su opozicija elgiasi VFR, o be reikalo. Tai, kas jau padaryta su Vokietija, dabar bando padaryti ir su Rusija. Jeigu tai pavyks, vakarų „demokratai“ išaugins Rusijoje kartą, kuriai bus gėda būti rusais. O paminklą „Mininui ir Požarskiui“ pavers į „rusų nacionalizmo“ simbolį, kurį visa „progresyvioji visuomenė“ Rusijoje ir Vakaruose už akių prilygino fašizmui. To tendencijos tam jau yra.“
Vokiečių ir kitų Europos tautų naikintoja sionistė Angela Merkel
DW pranešė, kad 2019 metų spalio 28 dieną Miunchene Vokietijos kanclerei Angelai Merkel įteikta Teodoro Herclio vardo Pasaulinio žydų kongreso premija.
Dienraštyje rašoma, kad „Teodoro Herclio premiją gauna žmonės, dedantys pastangas sukuriant saugų ir tolerantišką žydams pasaulį“.
Apdovanojimo ceremonijos metu kalbėjusi VFR Centrinės žydų tarybos eksvadovė Charlotte Knobloch išskyrė kanclerės nuopelnus Vokietijos žydams.
DW rašoma, kad Teodoras Herclis – žydų visuomeninis ir politinis veikėjas, politinio sionizmo ideologijos pradininkas, o jo vardo premija kiekvienais metais skiriama asmenybėms, dedančioms pastangas sukuriant žydams saugų ir tolerantišką pasaulį.
Teodoras Herclis buvo 1897 m. Bazelyje įvykusio I Pasaulinio sionistų kongreso pagrindinis įkvėpėjas ir organizatorius. 1905 metais spaudoje pasirodė, manoma, pirmojo Pasaulinio sionistų kongreso (1897) protokolai, dar vadinami „Siono išminčių protokolais“.
Žinomas Ukrainos rašytojas ir publicistas Eduardas Chodos (http://hodos-video.com/) neabejoja jų autentiškumu, nes, jo nuomone, juose išdėstyti sionistų planai jau yra praktiškai įgyvendinti.
S.A. Niluso raštų rinkinyje, 5 tome, psl.64 (http://nilus-sa.ru) papasakota „protokolų“ atsiradimo ir jų paviešinimo istorija. Sergej Nilus (1862-1929) rašo:
Vienas aukštai stovintis asmuo, kurį aš galvojau suinteresuoti savo rankraščiu ir kuris, atrodė man, galėtų turėti poveikį į įvykių eigą Rusijos Žemėje, atsakė man, kad „slavai dar nepasakė savo paskutinio žodžio, ir todėl, kaip nebūtų gudrūs ir stiprūs išminčiai Siono, pastangoms jų dar negreitai bus lemta išsipildyti, ir, tai reikštų, neverta dėl to jaudintis“.
Kitu, dar aukščiau stovinčiu asmeniu, į kurį aš kreipiausi su sionistų protokolais, buvo Didysis kunigaikštis-kankinys Sergėjus Aleksandrovičius. Peržiūrėjęs juos jis man įsakė pasakyti per artimą jam asmenį tik vieną žodį: – Vėlu! Buvo padaryti ir tolimesni bandymai supažindinti ką reikia su rankraščiu, bet jie buvo nesėkmingi. Taip praėjo laikas nuo 1900-ųjų iki 1905 metų gruodžio, kada išėjo 2-as leidimas mano knygos «Великое в малом» (Didybė mažame), ir joje pirmą kartą aš kreipiausi į skaitytoją su žodžiu apie antikristą, kaip apie „galimą politinę galimybę“. Į šitą straipsnį įėjo „Protokolai“! Tai, kiek man žinoma, ir buvo pirma publikacija paslapties masonų-žydiško suokalbio prieš krikščionių pasaulį pagal jų pirminį šaltinį. Ant pasaulio, esančio ne Kristaus Cerkvėje“, paskelbimas šių protokolų padarė įspūdį vos pastebimą.
Tuometinė spauda, dauguma kurios leidinių buvusi arba žydų rankose, arba jiems vadovaujant, pasistengė nutylėti apie jų pasirodymą, pranešdama apie juos prabėgom, kaip apie laukinį prasimanymą arba pasaką. Bet tikinčių krikščionių pasaulyje „Protokolai“ padarė savo darbą ir sukūrė mano knygai sėkmę, viršijusią bet kokius lūkesčius, kokius lūkesčius ir išplatinęs tvarkymą ir suvokimą slepiamų šių laikų paslapčių gana plačiame krikščionių šeimos rate. Nuo to laiko mano knyga su „Protokolais“ atlaikė 5 leidimus, bet tik dabar man patikimai tapo žinoma, pagal žydų šaltinius, kad šie „Protokolai“ yra ne kas kita, kaip strateginis planas pasaulio užkariavimo po pėda Dievo gimdytojo-Izraelio, sukurtas žydų tautos vadų per daugelį amžių jo išblaškymo ir pateiktas „seniausiųjų kunigaikščių tarybai tremtyje“ Teodoru Hercliu, Pirmojo sionistų kongreso dienomis, sušaukto jo Bazelyje, 1897 metų rugpjūti.
Siono išminčių susirinkimų protokolai ir pirmas jų pasirodymas spaudoje.
1900 metais man pavyko gauti į savo žinią vieną rankraštį, ir šitam santykinai nedideliam pagal dydį sąsiuviniui buvo lemta sukelti pasaulėjautoje tokį gilų perversmą, koks žmogaus dvasioje gali būti įvykdytas tiktai veikiant Dievo jėgai, tapačiai gimusio neregiu praregėjimo stebuklui. „Te apsireiškia ant jo darbai Viešpaties“. Rankraštis šis turėjo pavadinimą „Siono išminčių susirinkimų protokolai“ ir perduotas man jau mirusio Černsko valsčiaus bajorų maršalkos, vėliau Stavropolio vicegubernatoriaus Aleksijaus Nikolajevičiumi Suchotino. Aš tada jau pradėjau dirbti savo plunksna Dievo garbei, o su Suchotinu buvau draugingas, kaip su žmogumi mano pažiūrų ir įsitikinimų, „kraštutinių dešinių“, kaip jas dabar vadina.
Perduodamas man rankraštį, Suchotinas pasakė: – Paimk jį sau į pilną tavo žinią, perskaityk, įsikvėpk ir padaryk iš jo ką nors krikščionio sielai, nes pas mane jis gali gulėti veltui: politiniu požiūriu jis nenaudingas, idant padaryti pagal jį ką nors jau vėlu, na o dvasiniu – kitas reikalas, jis tavo rankose dar kažkokį vaisių, Dievas duos, atneš. Tuo pačiu Suchotinas pranešė man, kad jis, savo ruožtu, rankraštį šį gavo iš vienos damos, pastoviai gyvenančios užsienyje, kad dama ši – Černės dvarininkė (jis vadino, pamenu, ir pavardę, bet aš pamiršau) ir kad ji gavo jį kažkokiu gana paslaptingu būdu. Kalbėjo Suchotinas ir tai, kad vieną egzempliorių šio rankraščio ši dama perdavė grįžusi iš užsienio Sipiaginui, buvusiam tuo metu vidaus reikalų ministru, ir kad Sipiaginą po to nužudė…
Jis kažką ir dar kalbėjo man tokio pat paslaptingo, bet kada aš pirmą kartą susipažinau su rankraščio turiniu, tai įsitikinau, kad ji pati savo baisia ir žiauria, atvira tiesa tiek liudija apie patikimumą savo kilmės iš „Siono išminčių“, kad nereikalauja jokio kito liudijimo apie savo kilmę. Bet buvau aš tada dar gana jaunas, nepakankamai susipažinęs su Dievo žodžiu, nebendravau dar su stačiatikybės dvasios šviesuoliais ir todėl pirmu reikalu pabandžiau kreiptis į šio pasaulio stipriuosius su tikslu supažindinti juos su gresiančio pavojaus „protokolais“.
Su šių protokolų tekstu, kurį perskaitė Eduardas Chodos, galima susipažinti čia:
Teodoras Herclis ir pagrindinis judeo masonų ordinas Bnai Brith.
Bnai Brith (Testamento sūnūs) 1843 metais Niujorke isteigė 12 žydų turtuolių emigrantų iš Vokietijos, vadovaujant Henry Jones. Buvo paraleliai sukurta moterų ložių sistema. Įstatai ir apeigos buvo parašyti jidiš kalba, o 1850 metais jie buvo išversti į anglų kalbą ir skirti žemesnio įšventinimo lygio nariams.
Visų įšventinimo lygių nariams yra savo slapti įstatai ir apeigos, parašyti ivrito kalba, kuri suprantama visiems rabinams, užimantiems aukščiausius laipsnius. Viso įšventinimo laipsnių yra 99. Jau tam, kad pasiekti 34 Bnai Brith ložės laipsnį reikia, kad visi protėviai būtų levitai.
1920 metais Bnai Brith pranešė, kad likviduojami slapti įstatai ir apeigos, bet manoma, kad tai tik dezinformacija.
1865 metais Bnai Brith ėmėsi Palestinos klausimo. 1888 metais Jeruzalėje buvo įsteigta pirma Brai Brith ložė. Šios ložės nariu buvo Teodoras Herclis. 1894 metais ložė pradėjo arabų žemių įsisavinimą, organizavo Motco gyvenvietę Jeruzalėje.
Pagal Bnai Brith įstatus „jo ložių nariais gali būti judaizmo pasekėjai, konservatyvūs, ortodoksai, reformuotieji, sionistai ir ne sionistai, nepriklausomai nuo gimimo vietos“. Kelios vietos ložės sudaro srities ar miesto Didžiąją ložę, kelios tokios Didžiosios ložės – sudaro sekančio lygio Didžiąją ložę. Toliau seka Didžiosios ložės atskirų valstybių, kurios formuoja Didžiąją tarptautinę ar pasaulinę Bnai Brith ložę.
Kviestinių svečių teisėmis pirminių Bnai Brith ložių posėdžiuose gali dalyvauti gojai-masonai esantys ne žemesnio nei 33 laipsnio. Tokį laipsnį turėjo daugelis JAV prezidentų, pvz. prezidentas (1977-1981) Jimmy Karter. (THE NEW YORK TIMES” THURSDAY, SEPTEMBER 9, 1976.) Bnai Brith parėmė Karterį prezidento rinkimuose.
1874 metų rugsėjo 12 dieną Čarlstone (JAV) buvo pasirašyta slapta sutartis tarp Bnai Brith ir pasaulinės gojų masonijos.
Manoma, kad vienu iš pavojingiausiu Bnai Brith padalinių, užsiimančiu šnipinėjimo ir ardomąja veikla visose pasaulio šalyse yra Bnai Brith Antidifamacijos lyga (Anti-Defamation League, ADL). Ji oficialiai buvo legalizuota Čikagoje 1913 metais. Pagrindinis lygos tikslas: išaiškinti ir užsmaugti bet kokią antisemitinę veiklą. Pagrindiniu „žydų tautos priešų“ slopinimo metodu yra jų diskreditavimas, tarpusavio sukiršinimas. Tokiu pavyzdžiu nurodoma kurstymas nesantaikos tarp arabų. Lygos agentūra paprastai palaiko abi sukelto konflikto puses, moraliai ir fiziškai sunaikina pačius atspariausius kovotojus prieš sionizmą ir masoniją. Manoma, kad masonų ložės nacionalinėse valstybėse yra šnipinėjimo ir išdavystės agentūros, sudaro grėsmę nepriklausomybei. Tai kenkėjiškos slaptos organizacijos.
Bulgarijos pokario vadovas Georgijus Dimitrovas sakė, kad „Masonų ložės kelia nacionalinę grėsmę mūsų tėvynei ir jas be abejo reikia likviduoti. (Георги Димитров, Съчинения, том XII, стр.235-236, София, 1954).
1975 metais JTO Generalinė asamblėja nutarė pasmerkti sionizmą kaip rasizmo ir rasinės diskriminacijos formą. Rezoliucija Nr. 3379. Po TSRS žlugimo, praėjus savaitei po TSRS likvidavimo, reikalaujant JAV ir Izraeliui ši rezoliucija buvo panaikinta JTO generalinės asamblėjos rezoliucija 4686.
2008 metais Angelai Merkel suteiktas „B’nai B’rith“ apdovanojimas.
Apdovanojimo metu laureatui yra įteikiamas aukso medalis, sertifikatas ir piniginė premija, kurios suma nėra skelbiama. Apdovanojimas suteikiamas įžymioms asmenybėms, kurios mažiausiai 40 metų pašventė žydų tautos gerovei, Izraelio valstybei ir pasiekė:
1. aiškiai prisidėjo prie žydų tautos tvirtumo ir vienybės kur tik jie bebūtų;
2. darbais ir dvasia palaikė Izraelio valstybę, kaip amžiną žydų tautos tėvynę;
3. kovojo ir pasisakė prieš visus antisemitizmo pasireiškimus ir prietarus;
4. simbolizavo pripažinimą aukščiausių žydų vertybių, etikos, valstybingumo ir kultūros;
5. nenuilstamai rėmė laisvę, demokratiją ir taiką tarp visų žmonių ir visada teikė to viltį;
6. nuosekliai demonstravo gilų rūpestį ir interesą žydų tautai, o taip pat jos būsimoms kartoms, gyvenančioms diasporoje;
7. buvo sektinu pavyzdžiu ir žydų tautos balsu visame pasaulyje, demonstruojant išskirtinį asmeninį charakterį, vyriškumą ir toliaregiškumą.
Aš nedarysiu jokių išvadų. Man, o manau ir jums, šių trijų Angelos Merkel portreto štrichų pilnai pakanka, kad suprasti kas vyksta.
Angela Merkel yra 2011 metais apdovanota Kudenchove-Kalergi vardo premija “už nuopelnus, vienijant Europą“.
Kad suprastume, koks svarbus šis Angelos Merkel biografijos štrichas, reikia prisiminti Kudenchove-Kalergi, laikomu Europos vienijimo idėjos pradininku, teiginius. Savo sampratą apie Europos pertvarkymo baigtinius rezultatus Kudenchove-Kalergi išdėstė knygoje „Praktinis idealizmas“ (1925).
Pagrindine šio veikalo idėja tapo judaizmo dvasinės lyderystės pagrindimas europinėje civilizacijoje ir būtinybė paversti žydus „Europai vadovaujančia dvasine rase“. Tai išplaukė iš savotiško, Kudenchove-Kalergi visuomenės hierarchijos supratimo, kuris kaip du vandens lašai sutampa su vėlesne nacistų hitlerininkų „untermensche“ (antžmogio) teorija. Sunku pasakyti iš kur Vokietijos nacistai sėmėsi idėjų, bet negalima atmesti, kad juos galėjo įkvėpti būtent Kudenchove-Kalergi veikalas.
Visą europiečių masę Kudenchove-Kalergi suskirsto į dvi grupes: „kiekybės žmones“ ir „kokybės žmones“ (pas fašistus „undermensche“). „Kokybės žmones“ autorius klasifikuoja į dvi rases – kilmingą dvarininkiją ir žydus, kurie kartu sudaro, jo nuomone, branduolį būsimos Europos aristokratijos. Pirmenybė, vis tiktai, atiduodama žydams: dėka „ypatingo etinio santykio su pasauliu“ ir, neva esančio jų proto pranašumo, jie sudaro taip vadinamą „smegenų dvarininkiją“ arba „dvasinę aristokratiją“, užimančią lyderių pozicijas kovoje už kovą dėl žmonijos valdymo.
„Kas gi liečia kitus – „kiekybės žmones“, tai apie juos suvienytos Europos ideologas rašo: „Tolimos ateities žmogus bus sumaišyto kraujo. Rasės ir klasės išnyks pasekoje įveikimo erdvės, laiko, prietarų. Būsima eurazijos-negroidinė rasė, išoriškai panaši į senovės egiptiečių, pakeis tautų įvairovę asmenybių įvairove“. T.y. Europos vystymasis Kudenchove-Kalergi atrodė tokiu būdu: europiečiai susimaišo su kitomis rasėmis ir tautomis ir išnyksta kaip skirtingos nacijos, o jų elitas pakeičiamos žydų dvasine vadų kasta“, – rašo O.Četverikova.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą