Lietuvos
vadovų moralinis, protinis ir patriotinis neįgalumas atsiskleidė
Vasario 16 dieną. Visiškai tuščias renginys „Idėja Lietuvai“,
kuriame nebuvo jokių 100-mečio vertų idėjų, nuo tautos dvasios
atitrūkęs koncertas operos teatre, tuščia Lukiškių aikštė,
išvarytas Basanavičius (ko norėti, kad jo pagerbti eitų Lenkijos
prezidentas, jei mes jo negerbiame), o svarbiausia, kad nebuvo nueito
kelio apibendrinimo, ką gero mūsų tautai nuveikė pirmieji
Lietuvos asmenys, kokie jų pasiekimai, Lietuvos pasiekimai.
O jie
nieko nenuveikė, tie protiniai ir moraliniai gnomai, jie griovė ir
toliau griauna Lietuvą. Kuo gali griovėjai pasigirti?
Politikų
dydžiai geriausiai išryškėja palyginus juos su kaimynais.
Ryškiausias ir protingiausias - Vengrijos premjeras Viktoras
Orbanas, ne iš partškolos ir ne iš policijos, ne iš KGB sąrašų,
normalus, ekonomistas, ne kolchozų, skirtumas – kosminio masto.
Žmogus iš didžiosios raidės ir mikroskopiniai, infuzorijos dydžio
Lietuvos valdžios gnomai.
Aš
žemiau pateikiu Viktoro Orbano minčių, išsakytų jo kalboje 2018
m. vasario 18 d. Budapešte santrauką.
„Dėl tautos būklės“.
Kas Orbano vyriausybės padaryta per 8 metus:
1.Sukurta
736 tūkst. naujų darbo vietų.
2.Pažabota infliacija.
3.Transformuotas
nacionalinis bankas.
4.Pesininkams imta mokėti
pensijinė premija.
5.Nacionalinės
ekonomikos ir statybos projektų plėtra progresuoja sparčiai –
gal net per sparčiai.
6.Įgyvendintas
darbdavių, vyriausybės ir profesinių sąjungų susitarimas dėl
atlyginimų pakėlimo ir mokesčių sumažinimo.
7.Žemės ūkio rūmai
sukūrė naujų darbo vietų net agrokultūros srityje. Negana to,
maži ir vidutinio dydžio ūkiai stiprėja greičiau, nei kas nors
galėjo numatyti.
8.Padvigubėjo romų
tautybės studentų skaičius aukštosiose mokyklose.
9. Įgyvendinama visiško
nedarbo sumažinimo ir šeimų, turinčių didelių skolų dėl
užsienio valiutų sukurtų spąstų ir kitų įsiskolinimų
gelbėjimo programa. Įvestas reguliavimas, kad Vengrijos žmonės
niekuomet nebebūtų melagingais sumetimais įtraukti į skolas, už
tai plėšiami ir paverčiami skolininkais visam gyvenimui.
10. Buvo sparčiais
tempais statoma turizmo infrastruktūrą, dviračių takai, svečių
namai ir sveikatingumo viešbučiui. Sportu užsiimančių žmonių
skaičių paaugo daugiau nei dvigubai.
11. Teatro lankytojų
rodikliai išaugo 50 procentų, koncertų dalyviu – 100 procentų;
muziejai, festivaliai ir kino teatrai taip pat prisipildo kone
sausakimšai. Labai džiugu matyti, kad nepaisant ekonominio šoko,
Vengrijos žmonės išliko kultūrą vertinanti tauta.
12. Iš mados neišėjo
ir santuoka. Jei viskas būtų likę taip, kaip buvo 2010 m.,
šiandien mūsų būtų penkiasdešimčia tūkstančių mažiau. Ir
nors demografijos atžvilgiu mums vis dar yra kur pasistengti, tai
vis tiek yra šaunus pasiekimas savaime.
„Pastarųjų aštuonerių
metų pasiekimus galime ne tik laikyti patenkinančiais, bet ir
pagrįstai jais didžiuotis.“
Vengriškas modelis:
„Darbas, šeima ir tėvynė. Tai viskas, ką galiu jums pasiūlyti
ir ateityje.“
Sunkaus darbo
vertinimas, parama šeimoms, nacionalinės tapatybės išlaikymas ir
nepriklausomybės saugojimas: tai yra ateitis, ir ši ateitis gali
būti mūsų.“
-Santuokų skaičius
šalyje išaugo 46 procentais.
-Vaisingumo koeficientas
pakilo nuo 1.23 iki 1.49.
Negali būti jokios
kalbos apie tautinę nepriklausomybę be vengriškos bankų sistemos
ir vengriškos žiniasklaidos.
„Šiandien mes nebesame
finansiškai priklausomi nuo kieno nors kito. Vengrijoje veikia
vietinės komunalinių paslaugų įmonės, todėl mūsų šeimos savo
sąskaitomis neneša pelno tarptautinėms kompanijoms. Mūsų
energetinės priklausomybės era taip pat baigėsi: didžiulių savo
pastangų ir investicijų dėka, mes nutiesėme reikalingus
dujotiekius, todėl dujos į Vengriją tekės ne tik iš Rusijos, bet
ir iš Rumunijos, ir net Lenkijos. Daugiau nei 50 procentų bankų
sistemos yra valdoma pačių vengrų, kaip ir daugiau nei 50
procentų vengriškos žiniasklaidos. Negali būti jokios kalbos
apie tautinę nepriklausomybę be vengriškos bankų sistemos ir
vengriškos žiniasklaidos.
„Vengrija –
pirmiausia“. Esame ne tik pilietinė valdžia, bet ir tautinė.
„Tėvynė yra inkaras,
kurio poreikį giliai širdyje jaučia kiekvienas.“
„Paskutinė viltis
Europai yra krikščionybė“
78 procentų Vengrijos
žmonių nori, kad mes išsaugotume krikščionišką kultūrą ir
savo krikščioniškąsias tradicijas.
Europos ateitis.
Remiantis prognozėmis,
vakarinėse Europos valstybėse imigrantų skaičius augs vis
sparčiau. Šiuo metu nenoriu nieko sakyti apie Prancūziją ar
Nederlandus, tačiau Vokietijoje šalies viduje gimusių piliečių
skaičiais yra gerokai nukritęs didžiuosiuose miestuose, į kuriuos
imigrantai pirmiausia ir keliauja. Pavyzdžiui, Bavarija šiuo
metu išleidžia gerokai daugiau lėšų prieglobsčio teikimui,
imigracijai ir integracijai nei siekia bendras ūkio, aplinkosaugos
ir sveikatos apsaugos biudžetas. Vienoje į pradines klasės
įstojusių musulmonų vaikų procentas išaugo neįtikėtinu mastu.
Pasak NATO ataskaitų,
2020 metais į Europą bus iškeliavę 60 milijonų žmonių. Taip
pat sutariama, kad Afrika bus gerokai stipresnė, nei numatė visos
iki šiol rengtos prognozės. 2050 m. jos populiacija bus
padvigubėjusi iki 2.5 milijardų. Jaunų afrikiečių bus dešimt
kartų daugiau, nei jaunų europiečių.
Jei šiai
keliamilijoninei jaunų žmonių masei bus leista keliauti šiaurėn,
Europa netrukus patirs milžinišką spaudimą. Negana to, didesnioji
dalis imigrantų atkeliaus iš islamo pasaulio. Jei viskas ir toliau
tęsis tokia linkme, Europos miestuose populiacijos daugumą sudarys
musulmonai – ir čia Londonas bus ne išimtinis atvejis, o pokyčių
vėliavnešys. Jei niekas nesikeis, mūsų kultūra, mūsų tapatybė
ir mūsų tautos, kokias mes jas pažįstame, liausis egzistavusios,
ir išsipildys mūsų baisiausi košmarai. Vakarai žlugs, o Europa
bus okupuota niekam to net nesuvokus.
Nesutarimai tarp
Vakarų ir Vidurio Europos.
Panašu, kad išsiskyrė
šių dviejų Europos dalių plėtros kryptys. Be abejo, mes vis dar
sutariame dėl demokratijos, teisinio valdymo ir rinkos ekonomikos;
tačiau pamatai, ant kurių šiandien statomos šios idėjos,
sparčiai tampa vis skirtingesni. Politikai apie tai kol kas dar
nekalba garsiai, tačiau visiems tai jau ir taip akivaizdu.
Senosios Vakarų
Europos valstybės tapo imigrantų šalimis.
Diena po dienos, jų
kultūriniai pamatai yra transformuojami, krikščioniškos kultūros
brandinta populiacija nyksta, o didžiausieji miestai išgyvena
agresyvią islamizaciją. Turiu pasakyti, kad nematau jokių
politinių jėgų, turinčių valią ir galią sustabdyti šiuos
procesus – ar, juo labiau, juos apgręžti. Ir visai nesvarbu, ar
tai yra liberalių demokratijų silpnumo išdava, jų ankstesnės
kolonijinės patirties atgarsis, ar godumo motyvuota ardomoji veikla,
vykdoma Džordžo Sorošo pavyzdžiu valdomos imperijos; faktai lieka
tie patys. Kad ir kokia būtų to priežastis, Vakarų Europa tapo
imigrantų erdve ir mišrios populiacijos pasauliu; priešingai nei
Vidurio Europą, tai ją veda visiškai naujos raidos keliu.
Mums tai tikrai nėra
geros naujienos.
Tai reiškia, kad
islamiška civilizacija – kurios misija visuomet buvo Europos
atvertimas į tai, ką musulmonai laiko tikruoju tikėjimu – jau
greit pasibels į Vidurio Europos duris, tiek iš pietų, tiek
vakarų. Mums pavyko sėkmingai apginti savo pietines sienas dėka
pastatytos tvoros, teisinių ir fizinių barjerų, pavyzdingo mūsų
policijos ryžto ir Šandoro Pintėro (Sándor Pintér) vadovavimo.
Mes sulaikėme musulmonų pasaulio veržimąsi į mūsų žemes iš
pietų. Žvelgdami šia kryptimi, mes matome, jog esame paskutinioji
Lotyniškosios – arba Vakarų – Krikščionijos šalis. Stovime
tvirtai, tikėdami savo gynybinių linijų pakankamumu sulaikyti bet
kokį antplūdį. Negana to, stačiatikybė narsiai ir ryžtingai
kovoja mūsų priešakyje. Vertiname Serbijos, Rumunijos ir
Bulgarijos veiksmus.
Dabartinė situacija
vakaruose kelia mums tiesioginį pavojų. Šią grėsmę mums kelia
politikai Briuselyje, Berlyne ir Paryžiuje.
Jie nori, kad mes
perimtume jų vykdomą politiką – politiką, pavertusia jų
valstybes imigrantų šalimis ir atvėrusia kelią krikščioniškos
kultūros žlugimui bei islamo plitimui. Jie nori, kad mes priimtume
migrantus ir taip pat taptume mišrių populiacijų šalimis.
Anksčiau jie aiškino, jog tikisi mūsų pritarimo todėl, kad tai,
kas svetima, yra gražu, mišri populiacija yra geresnė, o tikroji
Europa neišpažįsta tokių atgyvenusių viduramžiškų sampratų
kaip tėvynė ir religija. Šiandien šie balsai, panašu, aidi
tyliau. Juos pakeitė kitas populiarus požiūris, tvirtinantis, jog
turime susitapatinti su jais, nes taip yra reiškiamas solidarumas.
Privalome tvirtai pasakyti, kad solidariai stovime kartu su tais
Vakarų Europos žmonėmis ir lyderiais, kurie nori išgelbėti savo
tėvynes ir krikščioniškąją kultūrą, tačiau neketiname rodyti
jokio solidarumo atžvilgiu tų, kurie siekia tai apleisti ir
išduoti. Niekuomet nereikšime solidarumo tiems Europos lyderiams,
kurie nori vesti Europą į post-krikščionišką ir
post-nacionalinę erą.
Višegrado (Visegrád)
ketverto šalys išlieka nepalaužtos.
Atsiminkime ir tuos
Europos politikus, kurie per pastaruosius kelerius metus pamėgino
suleisti savo dantis į mūsų kūną, ir galiausiai juos nusilaužė.
Greitai perbėgsiu per jų sąrašėlį: Austrijos kancleriai
Feimanas (Faymann) ir Kernas (Kern); Italijos ministras primininkas
Renzis (Renzi); negarbingasis Kroatijos ministras pirmininkas
Milanovičius (Milanović); ir, žinoma, Martinas Šulcas (Martin
Schulz), pademonstravęs maniakišką užsidegimą būti viskuo, ir
galiausiai tapęs niekuo. Pastebiu, kad sąrašas vis dar nebaigtas –
jame dar liko vietos kelioms pavardėms.
Už 40 metų darbą Izraeliui ir žydų tautai Angela Merkel 2008 metais apdovanota Bnai-Brith premija |
Džordžo Sorošo
tinklas ir jo papirkta tarptautinė biurokratija nė neketina
pasiduoti.
Dalis jų vis dar
užuodžia pinigus; žvelgdami į Europą, jie regi verslo galimybes,
sąlygojamas euro silpnėjimo. Nemažai jų nenori prarasti savo daro
vietų ir jiems globalaus elito mokamos pėstininkų algelės.
Galiausiai, yra daugybė ideologizuotų Europos intelektualų, be
perstojo eksperimentuojančių su Europos transformacijos
galimybėmis. Puikus pastarosios padermės pavyzdys yra Vengrijoje
veikiantis aktyvistas, priklausantis Sorošo organizacijai ir leidęs
sau pasakyti štai ką; cituoju: „Nepriklausomai nuo to, iš kur
jie atvyksta, čia atkeliaujantys žmonės yra geresni už mūsų
vietinę populiaciją“. Ilgą laiką nesupratau, kodėl kas nors
kalbėtų tokias akivaizdžias kvailystes. Juk kiekvienam aišku, kad
lyginant su migrantais, mes vengrai esame geriau apmokyti, geriau
išsilavinę ir gerokai darbingesni. Tai aišku kaip dieną. Bet ne
per seniausiai vienas iš Sorošo tinklo viršiausiųjų ideologų,
Žmogaus teisių komisaras Europos Taryboje, prasitarė, kad prieš
keletą metų jie slapčia iniciavo programą, skirtą veisti naują
žmonių rasę, kurią jie labai kukliai pavadino Homo sorošensus,
arba „Sorošo žmogus“. Ir aš supratau, jog iš tokių
Sorošo pakalikų perspektyvos, mes, čiabuviai žmonės su savo
šalimis, savo kultūra ir savo religija – brangenybėmis, kurias
ginsime dantimis ir nagais – esame neišganomi individai, visiškai
netinkami tokiai transformacijai. Jų požiūriu, migrantai iš tiesų
yra daug tinkamesnė grynoji medžiaga, iš kurios galima šį bei tą
nulipdyti. Tai, kad tokie slapukaujantys žmonės, atsakingi už šio
plano vykdymą, gali saugiai ir laimingai gyventi mūsų šalyje, yra
tiktų tikriausias testamentas vengrų tautos dosnumui ir
tolerancijai.
Be abejo, mes
neketiname būti tik abejingais stebėtojais; mes ne avys, kurios
tyliai laukia, kol jas aplankys likimas.
Mes neabejotinai
kovosime, o prireikus mes išnaudosime vis stiprėjantį savo teisinį
arsenalą. Pavyzdžiui, mes turime parengę įstatyminį pasiūlymą
„Sustabdyti Sorošui“. Bet kokias veiklas, susijusias su
migracija ar migrantais, mes ribojame tam tikra nacionalinio saugumo
licencija; taip pat ketiname dalį užsienio paramos, skirtos
finansuoti migraciją skatinančių NVO arba pseudo-pilietinių
organizacijų veiklai, nukreipti į sienų apsaugos biudžetą. Mes
inicijuosime išsamų finansinio skaidrumo patikrinimą, ir jei kas
nors atsisakys nutraukti savo pavojingų planų vykdymą, mes juos
paprasčiausiais išspirsime lauk – kad ir kokie įtakingi ar
turtingi jie būtų. Kovosime ir tarptautinėje arenoje. Jau rytoj
Bulgarijos ministrui primininkui, šiuo metu prezidentaujančiam
Europos Sąjungai, europinį įstatyminį pasiūlymą, sukursiantį
sąlygas visokeriopai Europos sienų apsaugai. Būtent sienų gynybą
yra svarbiausias mūsų prioritetas, ne privalomos migrantų kvotos.
Apsaugoję savo sienas, neleisime niekam patekti į vidų be leidimo,
o tada nieko nereikės ir skirstyti. Tie, kurie nuspręs į savo
šalis įsileisti migrantus, patys turės jais rūpintis. Taip
neleisime jiems išsirinkti geriausių, o mums atsiųsti
likusiuosius.
Jungtinės Tautos,
arba JTO, apsiėmė galutinai įforminti tarptautinį susitarimą dėl
migracijos iki šių metų pabaigos.
Juodraštis jau buvo
paviešintas derybų tikslais. Jungtinės Valstijos jaus pasitraukė
nuo derybų stalo, nes jų akimis pasiūlymas yra absoliučiai
pro-migracinis ir nukreiptas prieš sienų saugumą. Mes savimi
pasitikime šiek tiek labiau, todėl kol kas nusprendėme likti prie
derybų stalo, ir keisti kai kurias rengiamo susitarimo formuluotes.
Ko tiksliai nori JTO? Į šį klausimą turės atsakyti mūsų
draugas Pėteris Sijarto (Péter Szijjártó). Ko tiksliai nori JTO?
Ji nori, kad visi pripažintų, jog imigracija ir jos lengvinimo
priemonės yra teigiamas ir naudingas indėlis ekonominiam augimui ir
klestėjimui. Tai yra citata iš paties dokumento. Žvelgiant iš
Europos perspektyvos, tai yra neabejotina kvailystė; tai tas pats,
kas teigti, jog gripo epidemija yra sveikintinas dalykas, nes ji
teigiamai prisideda prie žmonių sveikatos ir gerovės. JTO laikosi
pozicijos, kad Europoje privalo būti sukurti saugūs ir reguliuojami
imigracijos kanalai. JTO tvirtina, jog kiekvienas europietis turėtų
jausti pareigą padėti imigrantams atvykti į jo šalį, ten
apsigyventi ir susirasti darbus.
Ponios ir ponai, mes
suprantame, kad apytiksliai 80 procentų JTO priklausančių šalių
yra migrantų kilmės šalys; tačiau mes Jungtinių Tautų nekūrėme
tam, kad jos atsigręžtų prieš mus ir pasmerktų mūsų šalį
pražūčiai. Jungtinės Tautos taip pat pabrėžia, kad būtina
pašalinti visas teisines ir fizines kliūtis, trukdančias
imigrantams kirsti sienas. Čia mes galime ištiesti nugaras iš
aukštai iškelti galvas: tokios pastabos yra nukreiptos į mus ir
mūsų pastatytą sieną. Įdomu tai, kad tokio pobūdžio pasiūlymai
dažniausiai yra teikiami žmonių, kurie yra nuolat lydimi
apsauginių, važinėja šarvuotais limuzinais, gyvena aukštomis
tvoromis ir sienomis aptvertuose namuose, ir yra kiaurą parą
sergėjami apsaugos sistemų. Mes jiems siūlytume pirmiausia
išardyti savo vartus, nukelti juos supančias tvoras ir atleisti
savo apsauginius; jei po šio eksperimento jie vis dar bus gyvi,
galėsime tęsti pokalbį prie derybų stalo. Kita vertus, jei
eksperimentas nepasitvirtins, mes mielai suteiksime jiems prieglobstį
Vengrijoje.
Akivaizdu, kad tai
visiška kvailystė. Yra tiesiog nesuvokiama, kodėl jie laiko mus
tokiais nukvakusiais lunatikais, galinčiais priimti tokį siūlymą
ir jį įgyvendinti. Privalome aiškiai ir tiesmukai pareikšti, jog
Vengrija nėra nuo proto nušokusių žmonių šalis. Mes suprantame,
kad Džordžo Sorošo organizacijos ne tik įleido savo šaknis
Briuselyje ir Budapešte, bet taip pat Niu Jorke, JTO būstinėje.
Mes suprantame, kad jos leidžia nesuskaičiuojamas pinigų sumas
tam, kad prastumtų pritarimą migracijai globaliame lygmenyje. Mes
suprantame, kad Sorošas įsivėlė į kovą ne tik su mumis, bet
taip pat su britais, prezidentu Trampu (Trump), bei izraeliečiais.
Ginčų tema visur ta pati: spaudimas pritarti imigracijai ir
migracijos procesams. Tačiau jiems nepavyks. Mes nesame vieni, ir
mes kovosime petys į petį tam, kad sulaikytume – o tada visai
sustabdytume – Sorošo planą, pristatytą Briuselyje ir JTO. Jei
turėsime pakankamai sąjungininku – o jų mes tikrai galime
suburti pakankamai – esu tikras, kad galiausiai pasieksime pergalę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą