Migracijos stabdymo šalininkas Matteo
Salvini pasitraukė iš vyriausybės. Ar tai reiškia eks-vidaus
reikalų ministro politinės karjeros pabaigą, ar – priešingai –
būsimą triumfą?
Karšta Italijos
politinė atmosfera
Atmosfera Italijos parlamento posėdžių
salėje puikiai atspindėjo politinės klasės būklę. Skambėjo
stiprūs žodžiai. Iš Šiaurės lygos pusės kaltinimai
„išdavyste“, „demokratijos vagyste“, o iš koalicijos pusės
kvietimai laikytis rimties ir vyriausybės pažadai gaivinti
ekonomiką. Senasis naujosios koalicijos premjeras Džiuzepe Konte,
savo pristatyme pažadėjo sutelkti dėmesį į ekonomikos ir
socialinius klausimus. Pristatė moterų ir bedarbių paramos planą.
Nauja vyriausybė ketina bendradarbiauti su Europos Sąjungos
įstaigomis.
„Nacionalinių interesų gynyba
nereiškia atsitraukimo į izoliacionizmą“, - pasakė premjeras
Konte. Iš jo žodžių galima padaryti išvadą, kad jis ketina
palengvinti Salvini antimigracijos kursą, artėti prie Prancūzijos
ir Vokietijos pozicijos migracijos politikos klausimu. Ne
atsitiktinai naujasis premjeras akcentavo „solidarumą“,
sprendžiant krizę. Vienu iš jo pirmųjų užsienio vizitų bus
susitikimas su nauja Europos Komisijos pirmininke Ursula fo der
Layen, kuriai Salvini pasitraukimas matomai yra gera žinia.
Kažkas daugiau, negu politinis
konfliktas
Koalicija tarp Penkių žvaigždžių
judėjimo ir Šiaurės lygos daugumai politikos apžvalgininkų buvo
labai nelauktas. Galiausiai 2018 metų birželio 1 dieną susiformavo
premjero Conte vyriausybė, kur vicepremjero ir vidaus reikalų
ministro postus užėmė Matteo Salvini. Rugpjūčio mėnesį
koalicija subyrėjo. Salvini tikėjosi, kad vyriausybės krizė
pasibaigs priešlaikiniais rinkimais. Tačiau taip neįvyko, ir
nelauktai į koaliciją pateko iki šiol viena kitai priešiškos
grupuotės – Demokratų partija ir Penkių žvaigždžių
judėjimas.
Galima buvo tikėtis, kad tai eilinis
politinis triukšmas tipiškai itališkame stiliuje (prie Tibro upės
premjerai keičiasi maždaug kas 11 mėnesių); tačiau tai ne taip,
nes šiandieninėje Italijoje, kaip linzėje fokusuojasi visi
pagrindiniai Europos politiniai konfliktai. Pirmasis iš jų liečia
migracijos krizę ir jo sprendimo būdą. Antrasis atskleidžia aštrų
konfliktą tarp demokratinių institutų darbo metodų ir piliečių.
Trečiasis, galiausiai, apima didėjančią atskirtį tarp
„šiuolaikinių ir Europos elitų“, taip vadinamų populistų.
Salvini moka pajausti visuomenės
nuotaikas dėl migracijos
Salvini kaip vidaus reikalų ministras
užsirekomendavo kaip efektyvus politikas, kuris ėmėsi gan ryžtingų
veiksmų (pavyzdžiui, laivų konfiskavimo) pajėgė ženkliai
sumažinti į Italiją patenkančių nelegalių migrantų,
atvykstančių kaip su kontrabandistais, taip ir su nevyriausybinėmis
organizacijomis. Šis atsakas į migracijos krizę parodė ne tik
Lygos lyderio efektyvumą, bet ir ankstesnės politikos inerciją.
Būtent visuomenės lūkesčių patenkinimas, o taip pat realizmas, o
ne ideologiniai argumentai migracijos klausimu, leido jam pasiekti
lyderio pozicijas visuomenės nuomonės apklausose.
Be abejonės, šiandien migracijos
problemos sprendimo klausimas yra svarbiausias iššūkis politinei
klasei Vakaruose. Svarbu pažymėti, kad oficialia priežastimi
iširimo koalicijos buvo Penkių žvaigždžių partijos nenoras
laikytis koalicijos sutarties, kuri numatė deportaciją iš Italijos
pusės milijono nelegalių imigrantų. Žinoma, turėjo poveikį
šaltas politinis išskaičiavimas dėl vyriausybės griuvimo ir
pergalės naujuose parlamento rinkimuose.
Demokratija nesvarbu, nes valdžia
turi likti mūsų rankose
Niekam ne paslaptis, kad politinė
Penkių žvaigždžių judėjimo ir Demokratų partijos sąjungą
jungia ne bendra programa, o noras atitolinti priešlaikinius
rinkimus, kurie šioms partijoms reikštų politinės įtakos
praradimą. Paskutinės apklausos rodo, kad Salvini partija turi virš
40% palaikymą. Politikas yra pasiekęs didelės pergalės per
Europos parlamento rinkimus, kuriuose Lyga gavo 38% balsų.
Ką reiškia populistas?
Pasipriešinimas nekontroliuojamai
migracijai, tai ne vienintelis klausimas, kuris suvienijo Salvini
rinkėjus. Aktualūs buvo taip pat ekonomikos klausimai. Kaip rašo
„The Wall Street Journal” – apžvalgininkas, Italijos ekonomika
„su 2 trilijonų BVP yra ties rimtos recesijos riba ir Briuselio
blokuojama dėl biudžeto. Niekas tiksliai nežino, kaip nauja
vyriausybė spręs šias problemas, bet Salvini suprato, kad
geriausiu variantu Italijai išeiti iš šių problemų yra įvesti
bendrą mokestį. Salvini norėjo kovoti su „pasauliniais
aukštų mokesčių ortodoksais“.
Premjeras Conte ekonominių ir
migracinių problemų sprendimo ieškos, remdamasis Europos sąjungos
įstaigomis. Kaip jis pasakė, jo pastangos bus nukreiptos ES
biudžeto reformų, o taip pat susitarimų dėl 2020 metų biudžeto
kryptimi. Praktikoje jis mėgins atšaukti biudžeto deficito
apribojimus, kurie sutinkamai su ES įstatymais negali viršyti 3%
BVP. Žodžiu, šie veiksmai bus nukreipti toliau didinti valstybės
skolų naštą.
Čia reikia iškelti klausimą, kas, iš
esmės, yra populistai. Tie, kurie nori atkurti ekonomiką su
mažesniais mokesčiais (Salvini) arba tas, kas nenori turėti
praskolintą valstybę, de-fakto peržengusią „saugumo slenkstį“.
Dabartinė Italijos vyriausybė atsidūrė prieš labai sunkų
uždavinį. Ji turi sutaupyti beveik 23 milijardus eurų, priešingu
atveju ji neįvykdys įsipareigojimų, kuriuos numato ES biudžeto
disciplinos taisyklės.
Briuselio palaikymas mainais į
Salvini pašalinimą?
Koalicinėje vyriausybėje esanti
Demokratų partija lieka artimuose santykiuose su Vokietijos
kanclere, ir nauja Europos Komisijos pirmininke. Italijos spauda
pranešė, kad pati Angela Merkel darė spaudimą Demokratų partijai
dėl prisijungimo į koaliciją su Penkių žvaigždžių judėjimu
ir nušalinimo nuo valdžios Salvini. Įsikišimas nestebina, nes
ankstesnė vyriausybė daugelyje atvejų ėjo prieš ES mainstrimą,
nubrėžtą Berlyno ir Paryžiaus, taip kad pašalinimas Šiaurės
lygos lyderio, yra Merkel politinės svajonės realizacija. Šis
politinis vokiečių valdžios žaidimas leido Salvini pareikšti,
kad „Demokratų partija tarnauja užsienio interesams“.
Čia atsiranda klausimas, už kokią
kainą Demokratų partijos pirmininkas sutiko suformuoti vyriausybę,
kuri dėl didžiulių idėjinių skirtumų yra labai silpna. Galima
įtarti, kad susitarimas dėl dalyvavimo šiame egzotiškame aljanse,
kuris nesurištas su jokia politine sistema, greičiausiai buvo
lemtas grėsme naujam ES biudžetui.
Gal todėl ES įstaigos, nuolaidžiau
pažvelgs į italų reikalavimus ir nevers griežtai laikytis
ekonomijos? Šiuos planus gali nutraukti Austrijos kancleris, kuris
kažkuriuo mastu matė Salvini savo sąjungininku migracijos
klausimuose, o dabar žada prieštarauti dėl sušvelninimo biudžeto
disciplinos. Jis parašė: „Italija negali tapti antra Graikija.
Mes nepasirengę apmokėti Italijos skolas“. Šiuo metu Italijos
valstybės įsiskolinimas viršija 2,3 trilijono eurų, kas sudaro
132% BVP. Tarp sąjungos valstybių labiau įsiskolinusi yra tik
Graikija. Artimiausios savaitės parodys, ar Romai pavyks susitarti
su Briuseliu dėl skolos mažinimo.
Kas bus toliau su Salvini?
Kada planas su priešlaikiniais
rinkimais nesuveikė, Salvini tuojau pat organizavo protestus prieš
naują vyriausybę. Mitinguose, demonstracijose ir socialiniuose
tinkluose deklaruojamas pasirengimas kovoti dėl valdžios. Salvini
žino, kad italų simpatijos jo pusėje. Visuomenės nuomonės
apklausos parodo, kad 67 respublikos piliečių nori rinkti naują
parlamentą. Turi reikšmės veiksmai ir naujo ministrų kabineto,
kuris gali nuvilti abi ginčo puses dėl migracijos – veikėjus
migraciją palaikančių organizacijų, taip ir šalininkus tvirto
antimigracijos kurso.
Be abejonės, pakartotinas atidarymas
Italijos uostų imigrantams sustiprins Salvini poziciją. Vyriausybė
gali mėginti keisti metodus (atsisakyti laivų konfiskavimo ir
migrantus pervežančių NVO baudimo), tačiau elektorato nuotaikos
iš esmės liks nepakitusios.
Šiuo momentu, atsižvelgiant į
specifiką italų politikos, galima numatyti kelis scenarijus:
Nauja vyriausybė nutraukia Salvini
imigracijos politiką ir realizuoja ES įsakymą dėl biudžeto
deficito mažinimo. Tokiu atveju parlamento rinkimai vyks 2023
metais, tačiau valdys prie visuomenės norus, nes Šiaurės lygos
pozicija išlieka labai stipri.
Nauja vyriausybė pagrinde palaiko
Salvini imigracijos politiką ir pašalina spaudimą į Italijos
biudžetą, kas leis palaipsniui perimti jo elektoratą. Salvini,
tokiu būdu, prarastų rinkėjų palaikymą.
Galiausiai, galimas scenarijus
aprobuotas Prancūzijos prezidento reaguojant į „geltonųjų
liemenių“ protestus. Palaukti, kol priešininkas perdegs, o
piliečiams nusibos protestai.
Ar italai atleis politikams
aroganciją?
Šiame kontekste keliami klausimai
skamba kitaip. Arba Italijos piliečiai atleis politinėms elitoms,
kurios nori juos valdyti, nepasiduodamos – politinės krizės
sąlygomis – demokratiniam patikrinimui? Ar Penkių žvaigždžių
ir Demokratų partijos koalicija bandys išlaikyti nepriklausomą
poziciją, ar nusileis Vokietijai ir Prancūzijai? Ar galima
nekreipti dėmesio į 67 procentus Italijos piliečių? Jeigu Salvini
pavyks išlaikyti visuomenės nusiteikimą, tai anksčiau ar vėliau
jis gali sugrįžti į valdžią, o jo pozicija bus žymiai
stipresnė. Visuomenės reakcijos į krizę indikatoriumi bus
protestai ir gruodžio 13 dieną numatyti regioniniai rinkimai
(spalio 27 Umbrijoje, lapkričio Kalabrijoje, gruodžio
Elilija-Romana).
Šiandien Matteo Salvini FB skelbiamos
nuotraukos iš jo daugybės organizuojamų visoje Italijoje mitingų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą