Petr Ślusarczyk: Itališki scenarijai

Migracijos stabdymo šalininkas Matteo Salvini pasitraukė iš vyriausybės. Ar tai reiškia eks-vidaus reikalų ministro politinės karjeros pabaigą, ar – priešingai – būsimą triumfą?

Karšta Italijos politinė atmosfera

Atmosfera Italijos parlamento posėdžių salėje puikiai atspindėjo politinės klasės būklę. Skambėjo stiprūs žodžiai. Iš Šiaurės lygos pusės kaltinimai „išdavyste“, „demokratijos vagyste“, o iš koalicijos pusės kvietimai laikytis rimties ir vyriausybės pažadai gaivinti ekonomiką. Senasis naujosios koalicijos premjeras Džiuzepe Konte, savo pristatyme pažadėjo sutelkti dėmesį į ekonomikos ir socialinius klausimus. Pristatė moterų ir bedarbių paramos planą. Nauja vyriausybė ketina bendradarbiauti su Europos Sąjungos įstaigomis.

„Nacionalinių interesų gynyba nereiškia atsitraukimo į izoliacionizmą“, - pasakė premjeras Konte. Iš jo žodžių galima padaryti išvadą, kad jis ketina palengvinti Salvini antimigracijos kursą, artėti prie Prancūzijos ir Vokietijos pozicijos migracijos politikos klausimu. Ne atsitiktinai naujasis premjeras akcentavo „solidarumą“, sprendžiant krizę. Vienu iš jo pirmųjų užsienio vizitų bus susitikimas su nauja Europos Komisijos pirmininke Ursula fo der Layen, kuriai Salvini pasitraukimas matomai yra gera žinia.

Kažkas daugiau, negu politinis konfliktas

Koalicija tarp Penkių žvaigždžių judėjimo ir Šiaurės lygos daugumai politikos apžvalgininkų buvo labai nelauktas. Galiausiai 2018 metų birželio 1 dieną susiformavo premjero Conte vyriausybė, kur vicepremjero ir vidaus reikalų ministro postus užėmė Matteo Salvini. Rugpjūčio mėnesį koalicija subyrėjo. Salvini tikėjosi, kad vyriausybės krizė pasibaigs priešlaikiniais rinkimais. Tačiau taip neįvyko, ir nelauktai į koaliciją pateko iki šiol viena kitai priešiškos grupuotės – Demokratų partija ir Penkių žvaigždžių judėjimas.

Galima buvo tikėtis, kad tai eilinis politinis triukšmas tipiškai itališkame stiliuje (prie Tibro upės premjerai keičiasi maždaug kas 11 mėnesių); tačiau tai ne taip, nes šiandieninėje Italijoje, kaip linzėje fokusuojasi visi pagrindiniai Europos politiniai konfliktai. Pirmasis iš jų liečia migracijos krizę ir jo sprendimo būdą. Antrasis atskleidžia aštrų konfliktą tarp demokratinių institutų darbo metodų ir piliečių. Trečiasis, galiausiai, apima didėjančią atskirtį tarp „šiuolaikinių ir Europos elitų“, taip vadinamų populistų.

Salvini moka pajausti visuomenės nuotaikas dėl migracijos

Salvini kaip vidaus reikalų ministras užsirekomendavo kaip efektyvus politikas, kuris ėmėsi gan ryžtingų veiksmų (pavyzdžiui, laivų konfiskavimo) pajėgė ženkliai sumažinti į Italiją patenkančių nelegalių migrantų, atvykstančių kaip su kontrabandistais, taip ir su nevyriausybinėmis organizacijomis. Šis atsakas į migracijos krizę parodė ne tik Lygos lyderio efektyvumą, bet ir ankstesnės politikos inerciją. Būtent visuomenės lūkesčių patenkinimas, o taip pat realizmas, o ne ideologiniai argumentai migracijos klausimu, leido jam pasiekti lyderio pozicijas visuomenės nuomonės apklausose.

Be abejonės, šiandien migracijos problemos sprendimo klausimas yra svarbiausias iššūkis politinei klasei Vakaruose. Svarbu pažymėti, kad oficialia priežastimi iširimo koalicijos buvo Penkių žvaigždžių partijos nenoras laikytis koalicijos sutarties, kuri numatė deportaciją iš Italijos pusės milijono nelegalių imigrantų. Žinoma, turėjo poveikį šaltas politinis išskaičiavimas dėl vyriausybės griuvimo ir pergalės naujuose parlamento rinkimuose.

Demokratija nesvarbu, nes valdžia turi likti mūsų rankose

Niekam ne paslaptis, kad politinė Penkių žvaigždžių judėjimo ir Demokratų partijos sąjungą jungia ne bendra programa, o noras atitolinti priešlaikinius rinkimus, kurie šioms partijoms reikštų politinės įtakos praradimą. Paskutinės apklausos rodo, kad Salvini partija turi virš 40% palaikymą. Politikas yra pasiekęs didelės pergalės per Europos parlamento rinkimus, kuriuose Lyga gavo 38% balsų.

Ką reiškia populistas?

Pasipriešinimas nekontroliuojamai migracijai, tai ne vienintelis klausimas, kuris suvienijo Salvini rinkėjus. Aktualūs buvo taip pat ekonomikos klausimai. Kaip rašo „The Wall Street Journal” – apžvalgininkas, Italijos ekonomika „su 2 trilijonų BVP yra ties rimtos recesijos riba ir Briuselio blokuojama dėl biudžeto. Niekas tiksliai nežino, kaip nauja vyriausybė spręs šias problemas, bet Salvini suprato, kad geriausiu variantu Italijai išeiti iš šių problemų yra įvesti bendrą mokestį. Salvini norėjo kovoti su „pasauliniais aukštų mokesčių ortodoksais“.

Premjeras Conte ekonominių ir migracinių problemų sprendimo ieškos, remdamasis Europos sąjungos įstaigomis. Kaip jis pasakė, jo pastangos bus nukreiptos ES biudžeto reformų, o taip pat susitarimų dėl 2020 metų biudžeto kryptimi. Praktikoje jis mėgins atšaukti biudžeto deficito apribojimus, kurie sutinkamai su ES įstatymais negali viršyti 3% BVP. Žodžiu, šie veiksmai bus nukreipti toliau didinti valstybės skolų naštą.

Čia reikia iškelti klausimą, kas, iš esmės, yra populistai. Tie, kurie nori atkurti ekonomiką su mažesniais mokesčiais (Salvini) arba tas, kas nenori turėti praskolintą valstybę, de-fakto peržengusią „saugumo slenkstį“. Dabartinė Italijos vyriausybė atsidūrė prieš labai sunkų uždavinį. Ji turi sutaupyti beveik 23 milijardus eurų, priešingu atveju ji neįvykdys įsipareigojimų, kuriuos numato ES biudžeto disciplinos taisyklės.

Briuselio palaikymas mainais į Salvini pašalinimą?

Koalicinėje vyriausybėje esanti Demokratų partija lieka artimuose santykiuose su Vokietijos kanclere, ir nauja Europos Komisijos pirmininke. Italijos spauda pranešė, kad pati Angela Merkel darė spaudimą Demokratų partijai dėl prisijungimo į koaliciją su Penkių žvaigždžių judėjimu ir nušalinimo nuo valdžios Salvini. Įsikišimas nestebina, nes ankstesnė vyriausybė daugelyje atvejų ėjo prieš ES mainstrimą, nubrėžtą Berlyno ir Paryžiaus, taip kad pašalinimas Šiaurės lygos lyderio, yra Merkel politinės svajonės realizacija. Šis politinis vokiečių valdžios žaidimas leido Salvini pareikšti, kad „Demokratų partija tarnauja užsienio interesams“.

Čia atsiranda klausimas, už kokią kainą Demokratų partijos pirmininkas sutiko suformuoti vyriausybę, kuri dėl didžiulių idėjinių skirtumų yra labai silpna. Galima įtarti, kad susitarimas dėl dalyvavimo šiame egzotiškame aljanse, kuris nesurištas su jokia politine sistema, greičiausiai buvo lemtas grėsme naujam ES biudžetui.

Gal todėl ES įstaigos, nuolaidžiau pažvelgs į italų reikalavimus ir nevers griežtai laikytis ekonomijos? Šiuos planus gali nutraukti Austrijos kancleris, kuris kažkuriuo mastu matė Salvini savo sąjungininku migracijos klausimuose, o dabar žada prieštarauti dėl sušvelninimo biudžeto disciplinos. Jis parašė: „Italija negali tapti antra Graikija. Mes nepasirengę apmokėti Italijos skolas“. Šiuo metu Italijos valstybės įsiskolinimas viršija 2,3 trilijono eurų, kas sudaro 132% BVP. Tarp sąjungos valstybių labiau įsiskolinusi yra tik Graikija. Artimiausios savaitės parodys, ar Romai pavyks susitarti su Briuseliu dėl skolos mažinimo.

Kas bus toliau su Salvini?

Kada planas su priešlaikiniais rinkimais nesuveikė, Salvini tuojau pat organizavo protestus prieš naują vyriausybę. Mitinguose, demonstracijose ir socialiniuose tinkluose deklaruojamas pasirengimas kovoti dėl valdžios. Salvini žino, kad italų simpatijos jo pusėje. Visuomenės nuomonės apklausos parodo, kad 67 respublikos piliečių nori rinkti naują parlamentą. Turi reikšmės veiksmai ir naujo ministrų kabineto, kuris gali nuvilti abi ginčo puses dėl migracijos – veikėjus migraciją palaikančių organizacijų, taip ir šalininkus tvirto antimigracijos kurso.

Be abejonės, pakartotinas atidarymas Italijos uostų imigrantams sustiprins Salvini poziciją. Vyriausybė gali mėginti keisti metodus (atsisakyti laivų konfiskavimo ir migrantus pervežančių NVO baudimo), tačiau elektorato nuotaikos iš esmės liks nepakitusios.

Šiuo momentu, atsižvelgiant į specifiką italų politikos, galima numatyti kelis scenarijus:

Nauja vyriausybė nutraukia Salvini imigracijos politiką ir realizuoja ES įsakymą dėl biudžeto deficito mažinimo. Tokiu atveju parlamento rinkimai vyks 2023 metais, tačiau valdys prie visuomenės norus, nes Šiaurės lygos pozicija išlieka labai stipri.

Nauja vyriausybė pagrinde palaiko Salvini imigracijos politiką ir pašalina spaudimą į Italijos biudžetą, kas leis palaipsniui perimti jo elektoratą. Salvini, tokiu būdu, prarastų rinkėjų palaikymą.

Galiausiai, galimas scenarijus aprobuotas Prancūzijos prezidento reaguojant į „geltonųjų liemenių“ protestus. Palaukti, kol priešininkas perdegs, o piliečiams nusibos protestai.

Ar italai atleis politikams aroganciją?

Šiame kontekste keliami klausimai skamba kitaip. Arba Italijos piliečiai atleis politinėms elitoms, kurios nori juos valdyti, nepasiduodamos – politinės krizės sąlygomis – demokratiniam patikrinimui? Ar Penkių žvaigždžių ir Demokratų partijos koalicija bandys išlaikyti nepriklausomą poziciją, ar nusileis Vokietijai ir Prancūzijai? Ar galima nekreipti dėmesio į 67 procentus Italijos piliečių? Jeigu Salvini pavyks išlaikyti visuomenės nusiteikimą, tai anksčiau ar vėliau jis gali sugrįžti į valdžią, o jo pozicija bus žymiai stipresnė. Visuomenės reakcijos į krizę indikatoriumi bus protestai ir gruodžio 13 dieną numatyti regioniniai rinkimai (spalio 27 Umbrijoje, lapkričio Kalabrijoje, gruodžio Elilija-Romana).

Šaltinis:https://euroislam.pl/wloskie-scenariusze/

Šiandien Matteo Salvini FB skelbiamos nuotraukos iš jo daugybės organizuojamų visoje Italijoje mitingų.