Knygos vertimo pradžia:
Skyrius 2. Rudasis
(pradžia)
Skyrius 2. Rudasis
(pabaiga)
Skyrius 3. Juodasis
KIJEVAS RŪKE
Manau, kad mano
skaitytojams nereikia pristatyti Michailo Evgrafovičiaus
Saltykovo-Ščedrino - didžiojo rusų rašytojo vardas daugeliui iš
mūsų yra žinomas nuo mokyklos laikų. Nepaisant to, esu
įsitikinęs, kad šios eilutės, jo plunksna parašytos, nėra
plačiai žinomos:
„… Surinko
viršininkas žydulius ir sako jiems: „Sakykite, niekšai, kame,
jūsų nuomone, yra didžiausia žala? Ir atsakė žyduliai
vienbalsiai: „Iki tol, mūsų nuomone, tikros žalos nebus, kol
mūsų programos visos dalys nebus įvykdytos. O mūsų programa štai
kokia. Kad mes, žyduliai, kalbėtume, o visi kiti tylėtų. Kad
mūsų, žydulių, pasiūlymai būtų priimami nedelsiant, o kitų
norai nebūtų vykdomi. Kad mus, niekšus, myluotų ir lepintų, o
kitus – pančiotų. Kad apie mus, niekšus, niekas nedrįstų net
žodžio pasakyti, o mes, žyduliai, ką norime, tą ir darytume.
Štai kada visa tai be išlygų bus įvykdyta, tuomet bus gauta tikra
žala.“ (М.Е. Салтыков-Щедрин. Собрание
сочинений, т. 15, кн. 1, стр. 296. Москва,
изд-во «Художественная литература»).
Pusantro šimtmečio nuo
šių eilučių parašymo praėjus galima konstatuoti: programa,
trumpai ir suprantamai išdėstyta Saltykovo-Ščedrino, faktiškai
įgyvendinta - „viskas visose dalyse“. Ir apie tai atvirai
pareiškia patys „niekšai“, kurie, atšventę pirmąją pergalę
Raudonojoje aikštėje, pažadėjo: „bus Tęsinys“.
Praėjusių metų
gruodžio mėnesio chabadiniame žurnale „Iš širdies į širdį“
- tame pačiame, kur Vadimas Rabinovičius pasigyrė savo
revoliuciniais pasiekimais, - pasirodė leidinys „VISAS DARBAS
BAIGTAS“:
Kserokopija straipsnio
„Visas darbas baigtas“
„Iš širdies į širdį“
(Nr.50, gruodis 2004 m. psl. 26).
Dabar, po beveik dviejų
tūkstančių išvarymo metų, kai mes esame labai arti išsivadavimo,
pradeda išsipildyti Yeshayau pranašystės: „Aš grąžinsiu jūsų
teisėjus, kaip anksčiau, ir jūsų patarėjus, kaip ir pradžioje“.
Visagalis atsiunčia savo pranašą, Liubavičių Rebe Karalių
Mošiachą ir skelbia Izraelio žmonėms: „Mes esame kelio gale!“
Teisuolio akys mato tai, ko mums, paprastiems žmonėms, neleidžiama
pamatyti. Teisieji mato ir sako mums: baigtas darbas surinkimo
šventumo kibirkščių, kurias žydai rinko nuo pat išėjimo iš
Egipto, pasaulis yra pasirengęs! Baigę darbą po mūsų išvarymo
ir visas pasaulis dega šventumo ugnimi, dieviška ugnimi. (...)
... Moshiachas jau
pradeda atrasti save šiame pasaulyje. (...) Didelė žydų
repatriacijos iš NVS ir kitų šalių į Šventąją žemę banga,
komunistų ir kitų režimų žlugimas... yra karaliaus Moshiacho
pastangų ištaisyti pasaulį vaisius.
... mes jau esame šeštojo
tūkstantmečio pabaigoje. Ir pagal tai, kas buvo pasakyta, kad
kiekvienas tūkstantmetis atitinka vieną Kūrybos dieną, dabar mes
gyvename šeštos dienos popietinėmis valandomis ir jau esame
įpareigoti pasiruošti septintai dienai, šeštadieniui, kuris
atitinka septintąjį tūkstantmetį, apie kurį mūsų išminčiai
pasakė, kad ši diena yra pilna gėrio ir poilsio. Moshiachas jau
čia! Reikia tik atsimerkti ir tai pamatyti. (...)(„ Iš širdies į
širdį “, Nr. 50, Kislev 5765, 2004 m. gruodžio mėn.).
Visiškai sutinku, kad
nepašvestiesiems yra labai sunku išsiaiškinti, apie kokius
galutinius laimėjimus praneša Chabado konspirologai. Pasistengsiu
maksimaliai prieinama forma perteikti Chabado šifruotės esmę.
Ir taip, sutinkamai su
pateikta „ataskaita apie nuveiktą darbą“ tvirtinama, kad
„kibirkštys šventumo“ jau susirinko kartu ir „pasaulis
pasirengęs“. Kad visiems būtų aišku, kokia prasmė glūdi
šiose, atrodytų, nekaltuose žodžiuose ir kam konkrečiai
pasirengęs pasaulis, priminsiu: pagal „Tanija“, apoteoze
pasaulio istorijos yra sunaikinimas Žemėje viso gyvo išskyrus
milijonus žydų dvasių-kibirkščių, kurios, savo ruožtu,
susijungs į pirmaprades 600 tūkstančių ir pradės procesą amžino
sklendimo virš tuščios (arba eterinės) Žemės. Krikščionių gi
supratimu taip turi atrodyti Apokalipsės pasekmės (tiesa, be žydų
dvasių-kibirkščių), kurių atėjimas pranašauja atėjimą į šį
pasaulį Žvėries – Antikristo. Ateis jis „Mesijo“ pavidalu
ir, pagal bendrą aprašymą šventų tėvų, skirsis neįtikėtinu
veidmainiškumu ir apsimestiniu dievobaimingumu.
Kaip jums jau žinoma,
Mošiachu, t. y. Mesiju, chabadnikai paskelbė Septintą Liubavičių
Rebe Menachemą Mendelą Šneersoną, pasitraukusį į kitą pasaulį
dar 1994 metais. Palikime šį kliedesį chabadnikų fanatikų
sąžinei, dėl kurių neadekvatumo liudija kad ir jų „biblijos“
- „Tanija“ turinys. Svarbiausia, dėl ko mes galime būti
absoliučiai įsitikinę, tai tuo, kad chabado Mošiachas-Mesija
tikrai ne Jėzus Kristus. O reiškia – Melagingas-Mesija, arba
Antikristas.
Čia aš priverstas
padaryti nedidelį atsitraukimą. Tiesa, į temą.
Dar 2001 metais savo
knygoje „Žydų sinromas-2“ aš rašiau:
„...ar
jūs žinote, kad
doleris – tai žalias stabas, kuriam šiandien lenkiasi daugelis
valstybių ir tautų, šis primestas pasauliui „ekvivalentas“
visų skolinamų vertybių, su kurio pagalba mūsų dienomis galima
bausti ar pasigailėti, - ne kas kita, šetono „vizitinė
kortelė“, skersai išilgai išmarginta juoda žyme? Netikite? Jūs
paimkite vieno dolerio kupiūrą ir įdėmiai apžiūrėkite jį.
Antroje pusėje pavaizduota 13 pakopė masonų valdžios piramidė,
kurios viršūnė su „viską matančia akimi“ vaizduojanti
„Aukščiausią Visatos Architektą“, - dvasinę būtybę,
rungtyniaujančią su Dievu dėl valdžios pasauliui. Užrašas po
šiuo vaizdu skelbia: „Nauja tvarka amžiams“ (Novus ordo
seclorum). Dešinėje banko kupiūros pusėje pavaizduotas Amerikos
herbo erelis, laikantis snape juostą su užrašu „Iš daugybės –
viena“ (E pluribus unum), atspindintis tikslą sujungimo visų
tautų į vieną. Ir piramidė, ir erelis įrėminti ornamentų
elementais kriauklės su 13 perlų pavidalu. Ir ant krūtinės erelio
– skydas su 13 juostų, vienoje letenoje – šakelė su 13 lapų
ir 13 uogų, kitoje - 13 strėlių. Virš erelio galvos iškilmingai
sklendžia šešiakampė žvaigždė, sudaryta iš 13 penkiakampių
žvaigždžių – pentogramų, žydų kabalistų magiškų ženklų.
Ar ne tame glūdi antgamtiška jėga dolerio, įgavusio atvaizdą
Aukso Veršio ir pajungusio savo valdžiai visą pasaulį?
Krenta į akis, kad visos
aukščiau išvardintas šetoniškas žymes turi tiktai vieno dolerio
nominalo kupiūra – ant jokių kitų dolerių jų nėra. O kam? Juk
5, 10, 20 ir t.t. doleriai – visi jie išvestiniai iš vieno (!)
dolerio, pilnai aprūpinto velnio jėga. Čia verta dar kartą
priminti apie vieną „šventą“ ritualą, smulkiai aprašytą
mano ankstesniuose darbuose: būtent su vieno dolerio banknoto
pagalba Liubavičių Rebe – lyderis judeo-nacistinės sektos
Chabadо – vykdė šventinimo ritualą. Matyt, tam, kad sustiprinti
„šventinamąjį“ efektą chabado fiureris uždengė atvaizdą
Amerikos prezidento savo portretu. Galite tuo įsitikinti patys.
Rebe dolerio fotografija.
Būtent šiuo doleriu Liubavičių Rebe „šventino“ mane 1991
metais Niujorke.
Priminsiu taip pat, kad
nuo kažkurio laiko paskutiniojo Liubavičių
Rebe-Menachemo Mendelo Šneersino portretas – ėmė „puošti“
ne tiktai Amerikos dolerį, bet ir, kaip jau rašiau, Ukrainos miestų
visuomeninį transportą. Žinoma, ne kaip judeo-nacistų lyderis, o
(nenugriūkite!) ateinantis
Mošiachas, t. y. Mesijas! Lozungai,
lydintys “mesijo”
atvaizdą ant „šviečiančių“ lakatų,
kalba už save: „Mošiachas jau kelyje! Ruoškitės atėjimui!“
Šneersono plakatas.
Vienas iš „agitacinių“
plakatų, kuriais buvo apklijuotas Charkovo metro.
Kas gi
vyksta? Tuo metu, kada stačiatikių
laukia antrojo Mošiacho-Kristaus atėjimo, vyksta
agresyvi-įkyri propaganda kito, chabado, Mesijo-įvaizdžio,
visiškai priešingo Kristui, t. y. jo antipodo. Išsiaiškinkime,
kas stovi už šio „Kristui priešingo paveikslo“: „anti“
verčiant iš graikų kalbos reiškia „prieš“, iš čia logiškai
išplaukia, kad kalbama ne apie ką kitą, kaip antikristą. Štai ir
išeina, kad krikščioniškoje (!) Ukrainoje masiškai reklamuojamas
atėjimas Antikristo, o krikščionys visiškai ramiai su tuo
taikosi, absoliučiai nesusimastydami dėl vyksmo prasmės. Kaip
galėjo atsitikti, kad portretas užjūrio Antikristo, svetimo
„Mesijo“, laiminančio žmones velnišku popierėliu, imtas be
trukdymų propaguoti Krikščioniškoje žemėje, Stačiatikybės
gimtinėje Ukrainoje?!“ („Žydų sindromas-2“).
Kaip matote, aš atvirai
įspėjau apie baisų pavojų, iškilusį virš Kijevo Rusios, bet
niekas nenorėjo garsiai ir adekvačiai atsakyti į klausimą „kas
gi vyksta“, o juo labiau aiškintis, „kaip galėjo tai įvykti“!
Visi pamiršo, kad tylėdami išduoda Viešpatį.
O tuo metu priešo
stovykloje vyko nuolatinis darbas ruošiantis „Mošiacho atėjimui“.
Ir atėjo diena, kada paskelbta - „Mošiachas jau kelyje! Ruoškitės
jo atėjimui!“, pakeitė fakto konstatavimas - „Mošiachas jau
čia! Reikia tik atsimerkti ir tai pamatyti“. VISI RŪPESČIAI
PASIBAIGĖ.
Štai apie tai ir
raportuoja chabado šetonai, tyčiodamiesi skelbdami: „Po pabaigos
mūsų darbo išvarymo metu visas pasaulis dega šventumo ugnimi,
Dieviška ugnimi“. Dėl to sunku ginčytis. Pasaulis dega liepsna,
bet joje nėra šventumo. Tai ne Dieviška ugnis. Tai ugnis ritualo
Pasaulinio Karo, kuriame, galų gale, sudegsime mes visi – vardan
įvykdymo „pranašysčių“ chabado sionistų. Sudegsime, jei
toliau tylėsime, jeigu ne atgailausime Dievui dėl savo išdavystės.
Bat kol kas tauta kurčia
ir akla. Ir kaip ji pražiopsojo „Mošiacho atėjimą, taip pat
nepastebėjo juodo ženklo, kurį gavo Kijevo Rusia: virš Kijevo,
Rusijos miestų motinos, iškylo Juodas Angelas! Reikia tiktai
atsimerkti ir tai pamatyti.
Juodo angelo fotografija.
Kijevas. Nepriklausomybės
aikštė. Juodas angelas virš miesto.
Prieš kurį laiką
Kijevo centre Nepriklausomybės aikštėje – tame pačiame
Nepriklausomybės Maidane, kuris šiandien viso pasaulio akyse yra
Oranžinės revolliucijos simbolis, - buvo pastatyta milžiniška
angelo figūra su išskėstais sparnais. Pagal oficialią versiją,
ši statula Archistratigo Archangelo Dieviškojo Mykolo, kuris nuo
senų laikų skaitomas globėju Kijevo ir Kijevo kunigaikščių.
Reikia pasakyti, kad tai
ne pirmas paminklas Arhangelui Mykolui – 1990-jų pradžioje, kada
Ukraina įžengė į nepriklausomybės epochą, tame pačiame Maidane
buvo pastatyta Archistratigo figūra, iškalta iš balto marmuro.
Pagal dydį ji ženkliai nusileido savo dabartiniam, išlietam iš
juodo metalo, skulptūriniam „ekvivalentui“, kuris jį pakeitė
po aikštės rekonstrukcijos.
Šioje spalvinėje Kijevo
globėjo transformacijoje yra užkoduota gili ritualinė prasmė,
nustatanti tolimesnį Stačiatikybos lopšio tolimesnį likimą,
prieš kurį jau pusantro dešimtmečio vyksta juodas ritualinis
veiksmas.
Prieš paaiškindamas
jums tikrą reikšmę šio slapto ženklo, noriu priminti, kad per
paskutinį amžių Šventoji Rusia buvo daug kartų atakuota juodųjų
jėgų, ir kiekvieną kartą jų pagrindinis smūgis buvo nukreiptas
prieš dvasinį pamatą, nuo kurio faktiškai prasideda tautos žūtis.
Vardan eilinės pergalės šetonai stato paminklus – simbolius savo
visvaldystės. Apie kai kuriuos iš jų aš jau rašiau savo knygose.
Mūsų tolesnio pokalbio šviesoje, manau, reikia prisiminti apie tai
dar kartą.
Ištrauka iš knygos
„Žydų sindromas-2“, nukelia mus į praėjusio šimtmečio
įvykius, pavertusius didžiąją Stačiatikių imperiją į bedievę
karingo ateizmo Karalystę.
„Beprecedentė suirutė,
apėmusi Rusijos žemę XX amžiaus pradžioje, pasiekė kulminaciją
nuvertimu Dievo pateptojo ir jo žvėriško nužudymo. (...)
Alternatyvioje
stačiatikių civilizacijoje „Abraomo ranka“ įžvelgė
pagrindinę dvasinę kliūtį jos pasaulinei pinigų visvaldystei ir
padarė viską, kas įmanoma, kad panaikintų jos šerdį -
stačiatikių monarchiją. (...)
Valdovas [Nikolajus II]
visuomet atminė apie savo gimimą Jobo kenčiančiojo dieną, kurią
vertino kaip tam tikrą ženklą iš viršaus. Yra liudijimai, kad
jis žinojo pranašystes vienuolio Abelio, jo
šviesybės Serafimo iš Sarovo, Varnavos iš Gefsimano
vienuolyno ir kitų stačiatikių vienuolių pranašystes apie caro
šeimos kankinystę, apie revoliuciją ir Stačiatikių pasaulio
nelaimes, apie atgailos galimybę ir busimą atgimimą. Žinoma, kad
atidengiant švenčiausiojo Serafimo relikvijas 1903 metais Diveeve
viena iš vyresniųjų vienuolių perdavė Valdovui laišką su
šiomis pranašystėmis. Žinojo jis ir apie pranašingą sapną,
kurį pamatė 1908 metais šventas teisuolis Jonas iš Kronštato:
„... sostas susvyravo, ir krito karūna, nuriedėjo. Žvėrys
staugė, blaškėsi, mindė Pateptąjį. Sudraskė ir sutrypė, kaip
šetonai pragare, ir viskas dingo...“. Toliau sapne Caras-Kankinys
pasirodė tėui Joanui ir pasakė, kad „nukentėjo už visus
krikščionis“, bet - „mano kapo neieškokite, - jį sunku
surasti...“ («Православная Русь», № 20, 1952
г.). Daugelis memuaristų pažymėjo Valdovo elgesyje revoliucijos
išvakarėse nuojautą savo likimo: „Gali būti, būtina atpirkimo
auka Rusijos išgelbėjimui – aš būsiu ta auka“. Štai kur
prasmė šventumo paskutinio Caro-Kankinio ir krikščioniškas jo
žygdarbis. Ir atsisakymas nuo sosto buvo paskutiniu aktu tarnavimo
Dievo Pateptojo Dievo valiai.
Bet po atisakymo
(išplėšta revoliucine prievarta, ji buvo juridiškai ir kanoniškai
niekiniai), Nikolajus II vis dar buvo likęs Dievo Pateptuoju. Iš jo
niekas negalėjo atimti šios kokybės, gautos per specialų
bažnytinį sakramentą. Todėl Jekaterinburge nužudė ne „pilietį
Romanovą“, o pateptąjį, ir tame slypi istorinis lūžis,
ritualinė prasmė antikrikšioniškiems Pasaulio „valdytojams“.
(...)
Pastebėtina, kad iki
šiol niekas nesiryžta oficialiai patvirtinti šią ritualinę caro
nužudymo prasmę. Nors daugelis faktų nurodo būtent į tai.
Pirmiausiai, jeigu
Laikinoji vyriausybė, kaip vėliau tvirtino Kerenskis, norėjo
suimdama „apsaugoti“ Carą ir jo šeimą, tai išsiųstų jį į
užsienį, o ne į Sibirą, iš kur pabėgimas buvo praktiškai
neįmanomas. Pagal patikimą liudijimą, po Valdovo sosto atsisakymo
atsakydamas į klausymą, kas laukia Caro, Kerenskis „perbraukęs
kairės rankos rodomuoju pirštu per kaklą, padarė energingą gestą
į viršų... visi suprato, kad tai užuomina dėl pakorimo.
„Dvi-trys aukos, galbūt, yra būtinos!“ -
pasakė Kerenskis“ (Карабчевский
Н. П. «Что глаза мои видели», Берлин, 1921
г.). Žinoma, kad masoniška Laikinoji vyriausybė nepriimdavo nei
vieno svarbaus sprendimo be konsultacijos su vyresniais „broliais“
iš Antantės šalių. Daugiausiai ji buvo susijusi su prancūzų
ateistine masonija, kurioje buvo praktikuojami simboliniai monarcho
žudymai.
Antra, „baltasis,
tyrėjas N.A. Sokolovas tvirtino, kad įsakymas nužudyti Caro šeimą
iš jau žinomo jums Jakovo Šifo (tuo metu vadovas Amerikos finansų
pasaulio, vienas iš pagrindinių „rusų“ revoliucijos
finansistų. - E.H), perdavusio savo potvarkius Jakovui Sverdlovui
per amerikiečių misiją Vologdoje («Царский Вестник»,
Белград, № 672, 1939 г.). Kaip liudijo Nikolajaus Sokolovo
draugai, šituos duomenis jis paėmė iš jo iššifruotų telegramų,
kuriomis keitėsi Jakaterinburgas su Maskva. Panašu, kad būtent šie
Sokolovo tyrimai tapo priežastimi Sokolovo mįslingos mirties
išvakarėse išvykos į Ameriką, kur jis, panaudodamas jo turimus
duomenis, ruošėsi būti liudininku teisme automobilių pramonininko
H.Fordo, stojusio į konfliktą su žydų bankininkų namais „Kun,
Leb ir Ko“, priklausiusiais Šifui. (Tarp kitko, greitu metu, po
kelių pasikėsinimų ir gresiant bankrotui, Fordas buvo priverstas
atsiprašyti už savo „antisemitizmą“). Likimas dingusio tyrėjo
Sokolovo archyvo liko nežinomas.
Trečia, Jakaterinburge
tomis dienomis prieš nužudymą kartu su raudonarmiečiais,
atvažiavusiais iš Maskvos, matė „žydą su juoda, kaip smala,
barzda“. (Apie jį minima knygoje tyrimo dalyvio, anglų žurnalisto
R.Viltono „Paskutinios Romanovų dienos“ išleistoje Berlyne 1923
metais.)
Ketvirta, kambariuose,
kur vyko nužudymas, buvo rasti keisti kabalistiniai užrašai.
Vienas iš jų, sudarytas iš raidžių trijų kalbų, buvo
iššifruotas tyrinėtojų ir skelbė „Čia slaptų jėgų įsakymu,
Caras buvo paaukotas, kad sugriauti Valstybę. Apie tai pranešama
visoms tautoms. (Энель. «Жертва», Новый сад,
1925 г.). Tarp kitko, pas žydus nuo seno priimta parašyti
„nusikaltėlio kaltę“ egzekucijos vietoje – jis buvo padarytas
trejomis kalbomis ir ant kryžiaus, kur buvo nukryžiuotas Jėzus
Kristus (Mt 27:37; Luko 23:38; Jono 19: 19-22).
Išvardinimą faktų,
nurodančių į Dievo Pateptojo ritualinę nužudymo prasmę, galima
tęsti. Bet aš manau, pilnai pakanka to, kas pasakyta, juo labiau,
kad be dvasinės „kaltės“, jokios kitos jis neturėjo. Juk senai
žinoma, kad visi kaltinimai prieš Caro šeimos buvo šmeižtas. Net
Laikinosios vyriausybės komisija, sukurta tirti „Caro skatinimo
antisemitinių pogromų“, jo „slaptų derybų su Vokietija“,
skyrimo ministrų „tiesiogiai įtakojant ištvirkusio Rasputino“,
- nieko panašaus neaptiko. Pagrindinis tyrėjas „Caro bylos“
V.Rudnev baigė savo ataskaitą žodžiais: „Imperatorius švarus,
kaip krištolas“ («Русская летопись», Париж,
1922 г., кн.2).
Nėra abejonių – buvo
įvykdytas kruvinas ritualas. Dvasiniu požiūriu atsitiktinumų
nebūna“;
„(...) Ir ne
atsitiktinai pirmaisiais tarybinės valdžios Svijaževsko mieste
metais buvo įrengtas paminklai Judui. Stebintis paminklo atidarymo
ceremoniją danų rašytojas Chenningas Keler liudija: „Vietinis
tarybinis deputatas ilgai svarstė, kam pastatyti statulą.
Liuciferis buvo pripažintas ne visai palaikantis komunizmo idėjai.
Kainas – per daug legendine asmenybe, todėl ir apsistojo ties Judu
Iskariotu kaip pilnai istorine asmenybe, pavaizdavę jį visu ūgiu
su iškeltomis į dangų rankomis“ (Н. Жевахов.
«Воспоминания») » («Еврейский
синдром-2»).
Ir dar keli žodžiai
apie ritualą aukščiau išdėstytų įvykių:
„Reikšminga, kad dar
1998 metais apie tai prakalbo Aleksandras Koržakovas (buvęs vadovas
Jelcino apsaugos tarnybos vadovas – E.H.) - žmogus, pašvęstas į
daugelį „užkulisinių“ paslapčių, bet visada linkęs kalbėti
užuominomis: „Nėra įrodymų to, kad visi dokumentai, liečiantys
sušaudymą caro šeimos, rasti. (…) Istorija, mano požiūriu,
tiktai prasideda. Caro šeimos sušaudymas tais tolimais metais pagal
visus požymius buvo ritualinis veiksmas... Dabar mūsų naujoje,
truputi demokratinėje visuomenėje rutuliojasi veiksmas, kuris esant
tam tikramа posūkiui daugelį metų į priekį bus vertinamas kaip
veiksmas – irgi ritualinis, o reiškia, ir atitinkamas antspaudas
bus uždėtas ant šios visuomenės“ («АиФ» (Argumentai ir
faktai), №7, 1998 г.) » («Еврейский
синдром-2»).
Negaliu pasakyti
konkrečiai, ką turėjo omenyje generolas Koržakovas, kalbėdamas
apie ritualinę reikšmę įvykių, vykstančių jau naujausioje,
„truputi demokratinėje“, Rusijos valstybės istorijoje. Bet
pilnai galiu daryti prielaidą, kad kalbama būtent apie tuos
įvykius, kuriuose ir aš įžvelgiu vienareikšmę ritualinę
prasmę.
Vien ko vertas chabadinis
„nugalėtojų maršas“ Raudonojoje aikštėje!
Širdyje valstybės, padėjusios daugiamilijoninę tautos auką ant
pergalės altoriaus prieš fašistinį jungą, žygiavo nacistinė
juodakepurių kariuomenė, užsimaukšlinusi padorų pamaldumo
kamufliažą. Bet ir tai dar ne viskas: pagrindinė šalies aikštė,
tik-tik prabudusios iš ateistinio letargo ir pradedančios
prisiminti apie savo didžiąją dvasinę misiją Trečiosios Romos,
buvo suteršta chabado „micvotnikų“, paskelbusių apie greitą
Mošiacho-Antikristo atėjimą!
O kiek
anksčiau įvyko
dar vienas įvykis,
kurį mes galime su pilna teise pastatyti į
vieną eilę ritualinių aktų. Apie jį aš irgi rašiau knygoje
„Žydų sindromas-2“:
„1991 metų gruodžio 1
dieną Kremliaus suvažiavimo rūmuose (!) chabadnikai šventė
Hanuką - „linksmą ir džiaugsmingą šventę“. Be duoklės
religinėms tradicijoms šis šventimas, su ypatingu „linksmumu ir
džiaugsmu“ vykstantis apsuptyje stačiatikių šventovių, turėjo
charakterį demonstratyvaus gesto: mes - laimėjome! Aikštėje
prieš Rusijos parlamentą šventės garbei buvo pastatyta šventyklos
žvakidė – devynių metrų menora. Leidimą tam davė Rusijos
federacijos Aukščiausioji Taryba, o į Hanukos šventimo
organizacinį komitetą įėjo asmeniškai RF užsienio reikalų
ministras Andrejus Kozyrevas. Štai tikrai karališkas užmojis! Savo
Ranka – valdovė...“ („Žydų sindromas-2“).
Priminsiu dar apie vieną
„ritualinį“ veiksmą, kurio mastus galima sulyginti su nužudymu
Stačiatikių Monarcho ir paskui jį sekusį griuvimą Didžiosios
Imperijos. Šie įvykiai aprašyti mano knygoje „Žydų
sindromas-3“:
„...1986 metų
balandžio 26 dieną Černobilio AES nugriaudėjo sprogimas, pagal
galingumą lygus, kaip paaiškėjo palyginti nesenai, sprogimui 500
(!) atominių bombų, numestų 1945 -jų rugpjūtį ant Hirosimos.
Būtent ši Černobylio „bomba“ susprogdino pamatus didžiosios
Imperijos, kurios stabilumu iki šio momento niekas neabejojo.
„Skilimo reakcija“
įgavo negrįžtamą charakterį, ir „procesas startavo“...
Susidarė milžiniška skylė šalies ekonomikoje: neįtikėtinos
neplanuotos finansinės išlaidos, sukeltos kovos už likvidavimą
pasekmių Černobylio katastrofos, visuotinos mobilizacijos
likvidatorių armijos, didžiuoju perkraustymu iš užkrėstų
teritorijų, statymu „sarkofago“ ir t.t. Pirmą kartą per
ilgalaikį bendrą gyvenimą „vieningoje šeimoje“ staiga ėmė
siausti škvalas abipusių kaltinimų ir pretenzijų, kuriomis
„broliškos tautos“ ėmė apmėtyti viena kitą. Ir, pagaliau,
Dykuma, pavertusi patį centrą slavų pasaulio į „atskirties
zoną“ ir palaipsniui užpildžiusi širdis ir dvasias „didžiosios
tarybinės tautos“, pavertė Socializmo Imperiją į Trečiosios
Chazarijos juodąją skylę.
Šio apokalipsės
priežastimi tapo … eksperimentas! Taip-taip, kažkoks „nepavykęs
neplaninis eksperimentas“, vykdytas (iki šiol neaišku kieno)
naktį prieš Šventę „didžiųjų chazarų architektų“. Ar įmanoma įsivaizduoti,
kad kažkas sąmoningai ryžtųsi „eksperimentatoriaus“ rolei ir
rizikuotų surengti diversiją, tapusią pradžia pabaigos didžiosios
valstybės milžino? Galima! Kaip ne baisiai tai skamba... Už
didelius pinigus, kaip pasirodo, galima viską (net organizuoti
sinchronizuotą nuvarymą kelių keleivinių lainerių ir ataką į
Pasaulinį prekybos centrą!).
Neverta pamiršti, kad
iki to momento sovietiniame kieme jau vešliai „žydėjo“
perestrojkė ir velniava „dolerio moralės filosofija“ per trumpą
laiką „socialistinės moralės filosofiją“, nekaltą švarumą
kurios ilgą laiką saugojo „geležinė uždanga“, užkabinta
Stalino. (…)
Kas gi liečia šaltinius
finansavimo... Čia, kaip sako kriminalistai, tiesioginių įkalčių
nėra, bet yra kai kurie „kabliukai“. O reiškia, bus apie ką
pamąstyti.
Mano ankstesniuose
darbuose ne kartą buvo aprašytas ritualas, kurio liudininku aš
tapau prieš dešimt metų Niujorke.
Kiekvieną sekmadienį
Brukline išsirikiuodavo daugiatūkstantinė minia laukdama
palaiminimo Liubavičių Rebe. Pašventimo apeigos buvo vykdomos su
nauja vieno dolerio nominalo kupiūra. Per dieną Liubavičių Rebe
dalino dešimtis tūkstančių dolerių, ant kurių JAV prezidento
portretas buvo uždengtas laiminančio portretu.
Panašaus ritualo nėra
nei vienoje religijoje, tarp jų ir judaizme. Bet reikalas net ne
tame. „Pikantiškumą“ apeigoms suteikia tas faktas, kad šiuo
metu miręs lyderis judeo-nacistinės sektos Chabad, Septintasis
Liubavičių Rebe Menachemas Mendel Šneersonas įvedė jį 1986
metais – tragiškos Černobylio katastrofos metais.
Pirmą kartą aš
parašiau apie tai dar 1999 metų balandį brošiūroje „Kirvis
virš stačiatikybės“ - pirmoje iš trijų darbų, sudariusių,
savo ruožtu, pirmą dalį trilogijos „Žydų sindromas“. Bet,
tenka apgailestauti, šis faktas taip ir liko nepastebėtas. Kaip,
tarp kitko, ir daugelis kitų, esančių mano darbuose. (…)
Reikia pasakyti, kad
Černobylis visada buvo traktuojamas Chabado sektos narių kaip
šventa keršto vieta. Juk būtent ten Bogdanas Chmelnickis „ugnimi
ir kalaviju“ išpjovė „Černobylio šaką“ Chabado „protėvių“.
Ir neatsitiktinai avariją, Černobylio AES, apie kurią visas
pasaulis kalba išimtinai kaip apie tragediją arba katastrofą,
Liubavičių sektantų vadinama... „Černobylio stebuklu“. Ne
atsitiktinumas ir tai, kad nuo 1990-jų pradžios... chabadnikai
atidarė „sezoną“ ritualinių bakchanalijų Pripetėje-epicentre
Černobylio Dykumos.
Todėl versija
diversijos, kurios dosnus apmokėjimas galėjo garantuoti visiems
žinomas rezultatą, pilnai turi teisę gyvuoti“ („Žydų
sindromas -3“).
Papapildant tai kas
pasakyta noriu pabrėžti: būtent Černobylio katastrofa, iš esmės
lėmusi Didžiosios šalies kritimą, atvėrė TSRS vartus Chabado
desantui, kuris įgyvendino tradiciją tyčiojimosi iš mūsų žemės.
Ir taip pat, kaip tyčiojosi iš nugalėtos Rusijos Imperijos
„niekšai“ bolševikai, statė ant nugalėtos Rusijos Imperijos
laužavietės paminklus judams, ant griuvėsių Sovietinės
Supervalstybės tyčiojasi Chabado šetonai, statantys šetoniškus
ženklus mūsų miestų gatvėse.
Taip, kaip įprastas
ritualinis veiksmas, prieš dvejus metus pirmosios Ukrainos sostinės
Charkovo centre buvo pastatytas paminklas „Smuikininkas ant stogo“.
Reikia pažymėti, kad
šiandien Charkovas gali pilnai pretenduoti į vardą „lopšio“
judeo-nacizmo Ukrainoje, šioje srityje perspjaudamas net
Dniepropetrovską, kurį chabadnikai ypatingai gerbia kaip Liubavičių
Rebe tėviškę. Pakanka pasakyti, kad du „pagrindiniai žydai“,
vadovaujantys „visos Ukrainos“ chabadinėms struktūras, -
charkoviečiai. Tai legendinis žydų „revoliucionierius“ ir
kovotojas su „antisionizmu“, prezidentas Visos Ukrainos žydų
kongreso, pirmininkas Susivienijimo Ukrainos žydų bendruomenių
Vadimas Zinovjevičius Rabinovičius. Ir ne mažiau legendinis
bendražygis Rabinovičiaus, prezidentas Ukrainos Žydų fondo, ОЕОU
patikėtinių tarybos pirmininkas, Ukrainos liaudies deputatas
Aleksandras Borisovičius Feldmanas. „Dvasiniu“ pirmojo globėju
yra Kijevo Brodskio Chabado sinagogos rabinas Moše-Reuvenas Asmanas,
antrojo – vyriausias rabinas Charkovo ir Charkovo srities Moiša
Moskovič, viena iš labiausiai ženklių figūrų Ukrainos
chabadiniuose sluoksniuose.
Bet grįžkime prie
„Smuikininko ant stogo“, pastatyto Charkovo centre pastangomis
liaudies deputato Feldmano. Kas yra ta „dovana gimtajam miestui“,
aprašiau knygoje „Žydų smūgis“:
„… eilėje „išvykti
į kitą pasaulį“ gali pasirodyti Charkovo meną, jau gavusį
„juodą žymę“ iš oligarcho Feldmano kaip paminklą, pastatytą
Charkovo centre. (...) Tame pačiame specialiame leidinyje laikraščio
„Vremia“ (laikas)... paskelbta pastaba, iš kuriоs jūs
suprasite, apie ką šį kartą kalbama:
„Charkovo centre,
Konstitucijos aikštėje, 18, įvyko iškilmingas atidarymas
bronzinės skulptūros „Smuikininkas ant stogo“. Tai dovana
miesto labdaros fondo „AVEK“ Charkovui (labdaros fondas „AVEK“
yra struktūrinė „salelė“ „Koncerno „AVEK“, priklausančio
Feldmanui. - E.H.). Paminklo pastatymo iniciatyva priklauso Ukrainos
liaudies deputatui, fondo pirmininkui Aleksandrui Feldmanui. (…)
Paminklo atidarymo dieną
Aleksandras Feldmanas pranešė dar vieną malonią žinią. Dabar
kiekvienais metais būtent balandžio 18, kada įvyko skulptūros
atidarymas, vyks įteikimas premijų laimėtojams kurybinio konkurso
„Už nesavanaudišką ir ištikimą tarnavimą menui“. (…) Be
premijos kiekvienas laureatas gaus auksinę statulėlę –
miniatiūrinę kopiją „Smuikininkas ant stogo“ („Vremia“.
Specialus leidinys Nr. 4, 2003 m. gegužė).
Ir taip, Smuikininkas –
ant stogo. Tai ne alegorija. Figūrėlė smuikininko iš tikrųjų
pastatyta ant pastato stogo pačiame Charkovo centre, į kurio puse
nukreipti Charkovo miesto vykdomojo komiteto langai. Sukurtas
„nešvaria“ Šagalo maniera smuikininkas tiesiog sklendžia virš
miesto, iškeltas „į dangų“.
Fotografija „Smuikininkas
ant stogo“.
Taip atrodo „Smuikininkas
ant stogo“, iškilęs virš Charkovo.
Pagal oficialią versiją,
įvaizdis Charkovo „Smuikininko“ neva „pasiskolintas“ iš
žymaus Rusijos muzikanto Jurijaus Bašmeto. Tiesa, jis ne
smuikininkas, o altistas, bet, sprendžiant iš visko, pagrindiniam
skulptūros užsakovai tai nevaidina ypatingos rolės. Teko ir
charkoviečiams pasikliauti subtiliu meno vertintoju, buvusiu
taksistu Feldmanu: jei Aleksandras Borisovičius nemato didelio
skirtumo tarp smuiko ir alto, visi apsimetė, tarytum viskas
tvarkoje: „viena lazda, trys stygos“ - imkite „smuikininką“.
Juo labiau kad dovanotam „smuikininkui“ į „futliarą“
nežiūri …
Nežinau, gali būti, kad
kažkam „Smuikininke ant stogo“ vaidenasi Jurijus Bašmetas,
tačiau man jis sukelia visai kitas asociacijas.
Kažkada, prieš daug
metų, aš mačiau televizijos spektaklį „Faustas“, režisuotą
Michailo Kazakovo. Šioje originalioje
„Fausto“ versijoje, atliktoje Kazakovo,
ir Mefistofelis, kurio vaidmenį „velniškai“ puikiai atliko
aktorius Zinovijus Gerdt.
Tradicinis Mefistofelio
įvaizdis asocijuojasi pas mus su grožiu Fedoro Ivanovičiaus
Šaliapino savo unikaliu balso galingumu vertusiu vibruoti operos
salių sienas: „Vien tik auksas valdo mus...“. Ir staiga –
Mefistofelis-Gerdt! Mažas, sausas, raišas žydas
su gudriu žvilgsniu ir nuolankia šypsena. Jis nekėlė
balso – o šnabždėjo, ne raukėsi – o šypsojosi, ne slėgė –
o ieškojo kontakto, ne baugino – o įtikinėjo... Jis gundė!
Tikras, Apgavikas, Raišas velnias žydo pavidalu! Gerd buvo toks
nelauktas ir toks įtikinantis, kad aš supratau – geresnio
„Mefistofelio“ nebuvo ir, tikriausiai, jau nebus...
Tai štai, „Smuikininke
ant stogo“, iškeltame šiandien virš Charkovo pastangomis
judeo-nacistinio peniukšlio Feldmano, aš matau žydišką
„Mefistofelį“ su smuiku rankose – įkūnijantį žydų-šėlsmą
Stačiatikių žemėje.
Gana simboliška, kad
„Smuikininko“ veidas atgręžtas į vykdomąjį komitetą, o už
jo nugaros, tokiu pačiu nuotoliu, šmėžuoja Charkovo sinagoga -
dabartinė „Beis Menachem“ („Menachemo namai“), kurio
pavadinimas turėtų atrodyti kaip „Bes Menachem“ (rusiškai bes
– šetonas).
Tarp kitko, atkreipkite
dėmesį į „Smuikininkas ant stogo“ atidarymo datą –
2003.04.18. Sumuojant skaičius, atspindinčią „iškilimo“ virš
Charkovo žydiško „Mefistofelio“ atvaizdą, gauname numerologinį
kodą „18“ - trys šešetukai! Žvėries
skaičius...
Noriu dar kartą priminti
skaitytojams apie kabalistinę pakraipą judo-nacistinės Chabado
sektos, šiandien puotaujančios pavėsyje „Šetono Menachemo“:
pas Chabadą niekada nebūna atsitiktinių skaičių sutapimų,
priešingai, kiekviename chabadininkų kūno judesys vyksta griežtai
pagal „skaičių magiją“. Todėl neverta apsigaudinėti dėl to,
kad aršus gerbėjas Septintojo Liubavičių Rebe, vienas pagrindinių
sponsorių chabadinio „Menachemo namo“ Aleksandras Feldmanas,
kurio ilgametis „dvasinis“ globėjas yra Chabado rabinas
atsitiktinai išrinko šią „šetonišką“ datą bakchanalijai su
atidarymu „Smuikininko“ žydiško „Mefistofelio“ atvaizdu.
Dar daugiau, kaip jūs
prisimenate, perspektyviniuose Feldmano planuose kasmetinis
apdovanojimas auksiniu „Smuikininku“ ypatingai išsiskyrusiu
pagrindu „tarnavimu menui“, kuris vyks būtent balandžio 18
dieną. Nepriklausomai nuo konkrečių metų ši data – 18.04 –
taip pat turi numerologinį kodą - 13 (1+8+4). Tikiuosi, jūs
dar nepamiršote, kad „13“ - „velnio tuzinas“ - yra pats
laimingiausias skaičius žydams...
Taip kad Charkovo
visuomenė aiškiai pilnai neįvertinta „labdaringos“ dovanos
Chabadui oligarcho Feldmano, kuris su ypatingu žydišku cinizmu
šaiposi iš pirmosios Ukrainos sostinės“ („Žydų smūgis“).
Atlikęs trumpą apžvalgą
ritualinių veiksmų ir jų atminties ženklų, grįžkime prie
pagrindinės mūsų pokalbio temos – Juodojo Angelo, kurį aš
pavadinčiau vainiku ritualinio pasityčiojimo iš švenčiausios
Kijevo Rusios žemės, uždengusio jos tautą nuo dangiškos šviesos.
Tam, kad jūs
suprastumėte tikrą prasmę spalvinės metamorfozės, įvykusios su
Archistratego Archangelo Mykolo paminklu, kreipkimės į šaltinius,
aiškinančius, kas yra globėjas Kijevo ir kokia jo Dieviška
misija. Tam panaudosime enciklopediją „Pasaulio tautų mitai“,
kurioje išdėstyta biblijinė tematika, bet skirtingai nuo
specializuotos religinės literatūros tai padaryta prieinamoje
plačiam skaitytojų ratui. (žiūr. knygos tekstą:
https://e-libra.ru/read/437184-evreyskiy-fashizm-ili-habad-doroga-v-ad.html)
Laikas išvadoms.
Išvadoms siaubingo siautėjimo šetono kariaunos mūsų žemėje.
Viena iš pagrindinių
Naujojo Testamento tezių teigia: „Dievas yra šviesa, ir jame nėra
tamsos“ (Jokūbo 1, 5). Taigi NĖRA IR NEBŪT BŪTI JOKIOS TAMSOS
ir vadove šviesios angelų kariaunos, nuvertusiame patį Šetoną iš
dangaus! Neatsitiktinai ji Viešpats paskyrė užtarėju Kijevui -
Rusijos miestų motinai, daugelio šimtmečių tikro ir tyro tikėjimo
simboliui.
Bet šiandien Kijevas
apako. Ir nemato, kaip jo baltas Angelas-sargas išniekintas juodumu.
Kaip džiaugiasi šetonai, iškėlę paminklą velniui Dievo
Archangelo pavidalu į dangų. Kaip juoda kariauna švenčia pergalę
prieš tautą, lenkiančiam galvą prieš Juodą Angelą. O juk
praregėti taip paprasta: reikia tik atsimerkti ir tai pamatyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą