Nutariau už „gerą“ atsilyginti „geru“. Jei „Delfi“ ir „15 min.“ tikrina mano publikacijas, tai kodėl man nepatikrinus jų publikacijų? Tik aš elgsiuosi korektiškai, t. y. tikrinsiu autorių straipsnius tik iš tų sričių, apie kurias išmanau, turiu tai paliudijančius kvalifikacijos pažymėjimus, praktinę patirtį.
Šį kartą sudomino straipsnio „Lietuviškosios grynakraujystės pabaiga? Nebijokime!“ pavadinimas, pamaniau, kad apie kraujo grynumą rašo gydytojas-hematologas, gal koks prof.Eduardo Vaitkaus mokinys. Juk nacio, kokio užmaskavusio fašisto, straipsnio nieku gyvu užsienio kapitalo globalistinis „Delfi“ nespausdintų, tokio baisaus žmogaus į darbą nepriimtų.
Paaiškėjo, kad klydau dėl pono Paulius Jurkevičiaus kvalifikacijos. Tai „Delfi“ žurnalistas, gastronomijos ir italų kultūros ekspertas, originalių knygų „Staltiesės ritmu" autorius.
Apie ką gi pastarasis kulinarijos specialisto opusas?
Autorius rašo, kad savo „vizijoje“ regėjo prie ežero lietuvaitę, atsivežusią kelis tamsiaodžius vaikus. Neišgirdo, matyt, ta lietuvaitė ponios V.Prėskienytės-Diawaros (15 min.lt nuotrauka) perspėjimo, kad tuoktis su labai tolimos kultūros ir religijos žmonėmis yra didelė problema, todėl išmėgino pati, „ant savo kvailo užpakalio“ (liaudies posakis). Duok Dieve jai laimės.
Toliau autorius patikslina, kad tai ne „vizija“, „tai šios vasaros realybė“. Pasirodo, kad visa ši bla, bla, bla skirta pritraukti mus už ausų prie „pabėgėlių“ problemos, įrodyti, kad jie yra didelis gėris Lietuvai, būtent prie tų 4000 bastūnų, kuriais anūkas ir backa apdovanojo mus šią vasarą.
https://www.youtube.com/watch?v=vOWOIikGKY8
Paulius Jurkevičius ne vienintelis rugpjūčio 7 d. palietė šią opią migracijos problemą. Apie ją vakar kalbėjo ir garsi Ukrainos advokatė Tatjana Montian. Sarkastiškai kalbėjo, gana bjauriai lietuvio ausiai, su paklydimu, kad Lietuva rusų kalbą po 90-jų persekiojo, rusams ne tos spalvos pasus dalino, bet visa kita lyg ir tiesa jos video siužete. Svarbiausia, ką ji įvardino, kad tai Lukašenkos kerštas tie 4000 imigrantų.
Ko gi reiktų tais „hibridinio karo“ migrantais džiaugtis „lietuviškam“ žurnalistui Jurkevičiui? Gal Sorošiniai pinigai subinę jam drąsko? O gal jis yra ES Tėvo Kudenhove Kalergi knygą „Ptraktinis idealizmas“ skaitęs, apie mišrios rasės „kiekybės žmogų“, ateities europietį (1, 2)?
O gal straipsnio autorius prisiskaitė sovietinių knygelių (jo vaikystės ir jaunystės laikų) apie tautų draugystę, šviesų komunistinį rytojų? Žinoma skaitė ir mums siūlo: „Cvirkos pasakas apie tautų draugystę“, „Mieželaičio eilėraščius apie rankas“ ir t.t., kad tų knygelių prisiskaitę su meile lauktume atpėdinančių kokių 5 milijonų afganų, kuriuos amerikonai metė per... vyrišką organą, kaip mūsų žmonės sako.
Autorius, nepaisant Covid-19 apribojimų, spėjo pasikaitinti Romos pajūryje, ten suskaičiavo „visų tautybių atstovus“, kurie jam „praeidami siūlė įsigyti pliažo šlepetes, kepuraitę, Italijos vėliavą (vyko Europos futbolo čempionatas), žiedą, apyrankę, akinius nuo saulės“.
Poilsiaujantis „Delfio“ ponas, pasirodo, norėtų, kad koks jo Italijos pliaže matytas juodulis dirbtų „Maksimos“ kasininku (žinia Maksima naikina kasininkus, įveda savitarnos kasas), o gal šūkautų Palangos pliaže „karšti čeburekai, šaltas alus“? Žodžiu, neomarksisto-sorošininko galvoje susiforavo daug šizofreniškų reginių, kuriuos vainikuoja tvirtinimas, kad štai šie po pliažus besibastantys juodaodžiai yra tikras Italijos ekonomikos motoras!
Ponas Jurkevičius teigia: „Šiuo metu integruoti ir legalizuoti užsieniečiai sukuria maždaug 19 proc. Italijos BVP už 139 milijardus eurų“.
Gaila, bet Delfi faktų tikrintojai netikrina savo kolegų platinamos kūrybos. Pirmiausia, kur nuoroda? Kur šaltinis? Iš kur tie skaičiai? Apie kokius integruotus ir legalizuotus užsieniečius kalbama? Apie ES, Europos gyventojus? Apie kinus? Apie kuriuos buvęs JAV diplomatas A.Avižienis pernai rašė:
„Kiek man teko sužinoti, Italijoje jau gyvena 300 000 kinų, kurių nemaža dalis dirba Italijos tekstilės firmose. Wuhan Kinijoje irgi yra tekstilės pramonė. Nemažai kinų praleido naujuosius metus tėvynėje Wuhane ir tada grįžo atgal į darbą Italijos firmose“.
O gal Paulius Jurkevičius kalba apie jį pliaže aptarnavusius juodaodžius, prie Milano stoties veikiančius narkotikų prekeivius? Gal apie Neapolio ar Florencijos nelegalius gatvės prekeivius? Gal tai jie kuria Italijos PVP, o gal jie tik valgo tą BVP?
Aš aptikau duomenis, kad šie Italijos juodaodžiai yra tikrų tikriausi Italijos visuomenės parazitai, kad tokių net 95 procentai! Apie tai prieš kelias dienas rašė portalas Unser Mitteleuropa:
Tai parazitų imigracija etimologine šio žodžio prasme: būtybių, kurios ne gamina, o pasisavina išteklius iš šeimininko, kuris dirba jų labui. Tai vyksta Italijoje. Naujausiais duomenimis, praėjusiais metais Italijoje buvo išduota 239 000 leidimų gyventi, beveik išimtinai šeimos susijungimo arba prieglobsčio prašytojams. Leidimą dirbti gavo tik 14 tūkst. asmenų, iš kurių 40,5 proc. buvo sezoniniai darbuotojai ir tik 10,6 proc. kvalifikuoti darbuotojai. Tai reiškia, kad iš vyriausybės pasiūlytų 30 000 darbo vietų buvo panaudota mažiau nei pusė, ir kad tik kiek daugiau nei 5 proc. imigrantų atvyksta į Italiją dirbti. Taigi: kodėl mes juos įsileidžiame? Kuo jie iš tikrųjų naudingi?
Praktiškai: imigrantai atvyksta į Italiją gauti pašalpų, o ne dirbti. Šis procesas vyksta jau daugelį metų. Imigracijos sąnaudų ir naudos santykis Italijoje šiuo metu yra visiškai nesubalansuotas.
Šiuo metu Italijoje gyvena daugiau nei 5 mln. imigrantų. Neskaičiuojant milijono nelegalių imigrantų, kurie neturi leidimų gyventi ir todėl nemoka įmokų.
Vokietijoje yra paskaičiuota konkreti imigrantų iš Afrikos ir Azijos ekonominė „nauda“. Savo autobiografijoje "Tiesos paieškoje" 2018 metais garsiausias Vokietijos ekonomistas profesorius Hansas-Werneris Sinn rašė, kad 2015 metų migrantų krizė gali kainuoti šaliai beveik vieną trilijoną eurų. Sinnas yra buvęs Angelos Merkel patarėjas ir iki 2017 metų buvo ekonominių tyrimų IFO instituto prezidentas. Nuo 2015 metų Vokietija priėmė 1,5 milijono migrantų, kurie, kaip sako Sinn, nėra stomatologai, teisininkai ir branduolinės energijos mokslininkai, tačiau dažniausiai neturi kvalifikacijos ir jokio išsilavinimo. Tarp jų 59 procentai buvo beraščiai. Profesorius nuomone, šie žmonės jų gyvenimo metu niekada negrąžins to, ką gavo iš Vokietijos gerovės valstybės. Kiekvienas „pabėgėlis“ Vokietijai per savo gyvenimą kainuos 450000 eurų, atskaičius jo indėlį į šalies ekonomiką. Visos šios išlaidos leido profesoriui Sinn sumuoti visus pabėgėlių kaštus, kurie per jų gyvenimą pasieks astronominę 1 trilijono eurų sumą.
Yra duomenų, kad Italijoje kitaip, ponas Jurkevičiau?
Jurkevičiaus straipsnyje apstu ir kitokių šizofreniškų paistalų, be jokių nuorodų. Apie „namisėdas“ vengrus ir kitus rytų europiečius autorius rašo: „Rytų ir Vidurio Europa su šakėmis puola Stambulo konvenciją, nekenčia gėjų ir mažai juda po Europą. Tarkime, 59 proc. vengrų niekada nebuvo iškėlę kojos iš savo šalies, Bulgarijoje – net 63 proc. atkaklių namisėdų. Lietuviai nemažai keliauja, nuolat zuja tarp Tenerifės, Azorų ir Sardinijos, kai kurie nusidangina ir žymiai toliau. Be to, egzotišką maistą, Azijos patiekalus mėgsta kaip savus. Lietuviai atviri pasauliui. Todėl grynakraujystės praradimo procesas gal nebus labai skausmingas“.
Kaip šituos paistalus galima komentuoti? Čia diagnozė: šizofreniko globalisto haliucinacijos!
Reziumuoju. „Delfi“ nusamdė menko intelekto ir išprusimo sovietinio sukirpimo propagandistą, neturintį supratimo apie solidžią žurnalistiką. Kulinaras. Gal ir kotletus moka kepti? Galėtų Tichanovskos ambasadoje dirbti.
O "Delfiui" užuojauta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą