Vilniaus Gaonas ir už jo nugaros besislapstantis „disidentas” Kulikauskas

„Disidentas“ Lietuvai ir lietuvių tautai Andrius Jonas Kulikauskas savo žemės reketo manifestą, neturintį jokio juridinio ir moralinio pagrindo, kaip jau esu minėjęs ankstesniuose straipsniuose, pradeda skambiu pavadinimu: „Vilniaus Gaono metais Vilniaus Sporto rūmai taps Vilniaus stigma“.

Vilniaus Gaono arba Elijahu ben Šlomo Zalmano (1720-1797), jo žmonos ir sūnaus palaikai 1950 metais sovietų valstybės, dar vadinamos Antruoju chazarų kaganatu, buvo perkelti, kaip ir kitų jo tautiečių palaikai, į naujas Šeškinės kapines.

„Disidentas“ Lietuvai ir lietuvių tautai, neturėdamas jokių argumentų pagrįsti pretenzijoms, turi įžūlumo ir kvailumo iš rankovės išsitraukti „kozirį“. Jam tuo „koziriu“ mulkinant visuomenę yra Vilniaus Gaonas. Jis jam yra ne autoritetas, ne vertybė, bet vien tik koziris. Vilniaus Gaonas jam įrankis, chabadniko iš Bruklino Dovydo Katzo lygmens žydų veikėjas. Kulikauskas taip ir sako, kad lietuviai privalo brangint Dovydą Katzą, „mūsų laikų Vilniaus Gaoną“!!!. Toks palyginimas, manau, gali būti A.Kulikausko smegenų ligos diagnoze, bet šis straipsnis ne apie šito šulerio galimas ligas.

Kodėl Vilniaus Gaonu negali dangstytis chabadnykų ir jų lietuviškų „šabesgojų“ tūsas?

Dar devintojo dešimtmečio pabaigoje į Sovietų Sąjungą iš JAV ėmė veržtis fašistinė žydų sekta Chabad Liubavič. Visa ši istorija yra aprašyta buvusio Charkovo (Ukraina) rabino Eduardo Hodos knygoje „Žydų fašizmas, arba Chabadas kelias į pragarą“. Esu į lietuvių kalbą išvertęs kelis šios knygos fragmentus, o po kelių mėnesių manau išversiu šią knygą pilnai. Šį savo darbą aš skiriu „2020 Vilniaus Gaono ir žydų kultūros metams“.

Geresnės dovanos, manau, negali būti Vilniaus Gaonui, jo atminimui, už vertimą į lietuvių kalbą knygos apie fašistinę sektą Chabad Liubavič, su kuria Vilniaus Gaonas kovojo visą savo gyvenimą.

Vikipedijoje apie Vilniaus Gaoną rašoma:

„Gaonas kovojo prieš chasidizmą kaip prieš pavojų tradiciniam judaizmui ir paskelbė keletui chasidistų ekskomunikacijos nuosprendžius. Vilniaus Gaono asmenybė buvo visiška priešingybė chasidiškamjam gyvenimo būdui ir charakteriui: Elijahu buvo griežčiausias ir rūsčiausias asketas, neįtikėtinai daug iš savęs reikalaujantis atsiskyrėlis, dieną naktį studijuojantis Torą, savaime aišku, negalėjo suprasti chasidiškojo gyvenimo džiaugsmo. Pagrindiniai chasidizmo bruožai: panteizmas, leidimas studijuoti Kabalą tiems, kurie neturėjo teisės jos studijuoti (t. y., neturintiems 40 metų, neišstudijavusiems Talmudo ir kodeksų), pijjutim – religinių himnų išmetimas iš liturgijos. Chasidai leido sau ne tik vartoti alkoholį, bet ir piktnaudžiauti juo, kaip ir rūkymu bei seksualiniais santykiais. Maldų metu, patekę į ekstazinį transą, jie šokdavo ir pan. Liūdnam ir santūriam tradiciniam pamaldumui buvo svetima džiaugsmingai garbinti Dievą – visa tai buvo laikoma grėsme tradiciniam judaizmui. Nemažiau Elijahu piktino ir cadikų tarpininkavimas tarp Dievo ir žmogaus bei Toros studijų iškeitimas į maldą ir kitas knygas. 1777 metais Vilniuje įvyko pirmoji Mitnagdim chasidizmo atstovų ekskomunikacija (atskyrimas nuo religinės bendruomenės). Ši žinia buvo perduodama visoms didžiosioms žydų bendruomenėms ir buvo raginama atitinkamai elgtis su chasidizmo judėjimu – taip, kaip tai buvo daroma Vilniuje, ir stebėti chasidizmo šalininkus tol, kol šie galutinai išsižadės savo įsitikinimų. Šiuo laišku chasidizmo šalininkų ekskomunikacija buvo sėkmingai vykdomas toliau. 1781 m., vadovaujamas Shneur Zalman iš Liadžio , chasidizmo judėjimas vėl atnaujino savo veiklą. Elijahu ekskomunikavo juos dar kartą ir pareiškė, jog jie yra eretikai. Elijahu taip pat apkaltino Shneur Zalman ir jo pasekėjus panteizmu, o tai judaizme buvo laikoma erezija.

Šioje citatoje yra vienas netikslumas. Vilniaus Gaono priešais buvo sekta Chabad Liubavič, kuri, Eduardo Hodoso nuomone, neturi nieko bendro su chasidais. Eduardas Hodos rašo:

„Antrojo pasaulinio karo metu daugumas chasidų ne Chabado krypties buvo sunaikinti. Chabado bendruomenė taip pat patyrė rimtus praradimus, bet Šeštojo Liubavičių Rebe, Josifo-Icchako, ir Septintojo Liubavičių Rebe, Menachemo-Mendlo Šneersono dėka išplito po visą pasaulį, pirmiausiai po JAV teritoriją. Visuotinai nelaimei, būtent rasistinė kryptis chasidizme yra savo skaičiumi dominuojanti pokariniame pasaulyje.

Pats Chabadas – tai ne chasidizmas, tai melagingas chasidizmas, talmudizmas su kauke. Po Menachemo-Mendlo Šneersono mirties (1994 m. birželio 12 d.) Chabadas atitolo net nuo… talmudizmo, tapo savo rūšies religija, kurios pagrindu yra mirusio Rebe kultas. Chabadnikų įsitikinimu, М. М. Šneersonas mirė vykdydamas pranašų raštus, konkrečiai, Yeshayahu (Izaijo) 53 skyrių už žydų nuodėmes ir turi prisikelti, kad prikelti mirusius, pastatyti Šventyklą Jeruzalėje ir tapti Mošiachu (Mesiju). Tokiu būdu, chabadnikai, atmetantys, kaip ir kiti judėjai, Kristų-mesiją, mėgina suteikti mirusiam Rebe Šneersonui tai, ką padarė Jėzus! Šito melo chabadnikai moko vaikus savo ješivose ir vaikų stovyklose, kurių tinklas užklojo Rusiją. Tuo pačiu, pats Menachem-Mendl niekada savęs nevadino Mesiju. Jis pranašavo, kad Mesijo atėjimas tiesiogiai surištas su Rusijos išlaisvinimu nuo komunizmo ir jos dvasiniu atgimimu. Jo nuomone, Mesija turi ateiti iš Rusijos, dar gyvenant dabartinei kartai. (…) Kadangi Rebe niekada nebuvo pareiškęs apie save, kaip apie Mesiją, galima manyti, kad mesianistinė chabado kompanija – ne kas kita, kaip sąmoninga žydų apgavystė (…)“

Eduardo Hodos knygos „Žydų fašizmas, arba Chabadas kelias į pragarą“ fragmentų vertimas:

http://lebionka.blogspot.com/2020/01/eduardas-hodos-zydu-fasizmas-arba_13.html

https://manolietuva.com/?p=1414

„Filosofija“, kuri piešia Gedimino pilies bokštą be trispalvės – Anri Levi filosofija

„Filosofas“ ir „disidentas“ Lietuvai ir lietuvių tautai Andrius Kulikauskas nupiešė Vilniaus žemėlapį, kuriame vaizduoja 1930 metais uždarytas ir 1950 metais į Šeškinę perkeltas žydų kapines, o kitoje Neries pusėje Gedimino pilį.

„Disidentas“ Lietuvai ir lietuviams pamiršo nupiešti savo purvino verslo schemoje vieną „smulkmeną“ - Lietuvos valstybinę vėliavą ant Gedimino pilies bokšto.

Aš suprantu šitą „filosofą“, kuriam ant Gedimino pilies bokšto būtų mieliau matyti Dovydo žvaigždę, o vietoj paminklo Vilniaus Gaonui, atsisakiusiam bendrauti su chabadnikais, matyti paminklą dar vienam chabadiniam „disidentui-gaonui“ D.Kacui, todėl aš papuošiau Kulikausko sostinės žemės užgrobimo projekto schemą šiomis detalėmis.

Aš neįsivaizduoju nei vieno Lietuvos darželinuko ar moksleivio, piešiančio Gedimino pilies bokštą be trispalvės. O kaip su aukštosios mokyklos dėstytoju, save vadinančiu „filosofu“?

Mano pažįstamas profesorius Eugenijus Paliokas, kurį laiką dirbęs su minėtu „filosofu“, parašė man laiške: „Andrius Kulikauskas yra vienintelis lietuvis, pernai dalyvavęs Pasauliniame filosofų suvažiavime ir perskaitęs jame tris pranešimus. Pažįstu jį kelis metus, nes dirbo VGTU, dėstė filosofiją, kol jo iš čia neišvarė, pažįstu ir jo tėvą, stačiusį Valdovų rūmus - jiedu yra JAV lietuviai.“

Parūpo pasidomėti, kas tai per daiktas tie „Pasauliniai filosofų suvažiavimai“, kuriuose mūsų „disidentas“ skaito pranešimus.

Gal tai 2018 metų filosofijos kongresas Amsterdame? O gal 2019 metų gruodžio mėnesį vykę filosofiniai debatai Amsterdame?

Aš pateiksiu atsiliepimus apie abu šiuos pasaulio filosofų gyvenimo įvykius.

2018 metais Amsterdame vykusiame filosofijos kongrese, kaip pasakoja prof. A.Duginas, dominavo Bernaras Anri Levi. Jis tvirtino, kad „Vakarų identitetą formuoja Talmudas ir liberalizmas. Tai tos vertybė, kurios įkvepia vakarų civilizaciją.“

https://youtu.be/tNCsMEQ8u6o

Nebuvo pasaulyje per pastaruosius du dešimtmečius spalvotos revoliucijos, kad joje nepasirodytų revoliucionierius-talmudistas Bernaras Anri Levi. 

Bernaras Anri Levi – chaoso šauklys.

Levi suvaidino ypač svarbų vaidmenį arabų revoliucijose, kurios suteikė Izraeliui strateginį pranašumą. Ant jo sąžinės – samdinių ir ekstremistų palaikymas Afganistane, Bosnijoje, Kosove, Tunise, Libijoje ir Sirijoje, o taip pat Ukrainoje, visur, kur jis tik buvo pasirodęs.

Tai ne tik būsimo kraujo provokatorius, bet ir charakteringa diagnozė. Pavyzdžiui konferencijoje, organizuotoje Prancūzų žydų organizacijų tarybos (CRIF) Levi pareiškė, kad „kaip žydas“, jis „dalyvavo politinėje avantiūroje Libijoje“. Ir, kad „aš nedaryčiau to, jeigu aš nebūčiau žydu“.

Būtent šitas Bnai Brit numylėtinis yra vienas iš chaoso ideologų, kuris generuojamas, kad pastatyti Didijį Izraelį nuo Nilo iki Eufrato. Jeigu kur nors pasirodo šis hiperaktyvus žydų filosofas – lauk bėdos.

Bernarą Anri Levi ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel sieja pasaulinė žydų masonų ložė Bnai Brit, ir tai, kad pirmasis buvo vienas iš chaoso arabų pasaulyje organizatorių, o antroji organizavo arabų perkėlimą iš jų tėvynės į Europą. Dar 2008 metais Vokietijos kanclerei Angelai Merkel suteiktas Bnai Brit apdovanojimas už 40 metų pašventimą žydų tautos gerovei ir Izraelio valstybei.

Interviu laikraščiui LaPariesien į klausimą ar jis nesigaili, kad buvo Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi konsultantu, o štai dabar Libija vis labiau grimzta į chaosą, Levi pasakė: „Nei kiek“.

Bosnių Sarajeve, Libijos Bengazyje – visur paskui šitą „laivės šauklį“ atskrido bombonešiai. Libijoje Anri Levi įkalbėjo Prancūzijos prezidentą pripažinti Libijos „sukilėlius“, o faktiškai Al Kaida teroristus.

Jeigu reikia palaikyti „teisingą“ maištą, jis kalbės apie vaiko ašarą, reikalus pašalinti iš gatvių policiją ir užjaus šėlstančią minią. Bet kada valdžioje yra šio isteblišmento statytinis – bet koks maištas tampa apriori „neteisingas“ ir turi būti žiauriai slopinamas.

Vakarų MIP labai mėgsta opozicijos protestus Rusijoje, atidžiai stebi policijos veiksmus, kad gink Dieve kokį etatinį opozicionierių Navalną nestumtelėtų, neužgautų, reikalauja „užtikrinti piliečiams protesto teisę“, tuo tarpu jau antras mėnuo nepastebi kas vyksta Paryžiuje. Čia ir ašarinės dujos ir vandens patrankos, ir guminės lazdos, ir guminės kulkos, ir triukšmo granatos, viena iš kurių užmušė senutę. Ir nieko. Akivaizdu, kad ten kur Vakarai rengia spalvotas revoliucijas yra taikomi kiti standartai.

Vladimir Karnilov rašo: „Pateikiam pavyzdį. Tokiu parodomuoju pavyzdžiu gali būti prancūzų media veikėjas Bernaras-Anri Levi, save vadinantis filosofu.“

Karnilov žodžiais, Levi pavardė gerai žinoma piliečiams tų šalių, kuriose Vakarams pavyko nuversti vyriausybę ir surengti kokias nors skerdynes. Kai tik kur nors įvyksta „spalvota revoliucija“, Levi jau čia. Levi buvo aktyviausias Porošenkos režimo rėmėjas 2014 metais. Kalbėdamas Maidane, apkabinėtame banderininkų ir hitlerininkų simboliais jis ten neįžvelgė nei vieno nacisto, parašė straipsnį „Mes visi – ukrainiečiai“.

Kai reikėdavo nuversti „neteisingus režimus“ Libijoje, Ukrainoje, Levi ginė teisę į perversmą ir tvirtino: „Žmogaus teisės neturi jokių sienų: bet kuris žmogus – mano artimas, net jei gyvena Timore, Darfure ar Libijoje“. Jis savotiškai nuoširdus, jis gi save įvardino talmudistu, o pagal Talmudo filosofiją žmonėmis yra tik žydai, o gojai - gyvuliai. Levi nemelavo, jam žydas Darfure, Libijoje ar Kijeve - jo artimas, juoba toks Ukrainos milijardierius, Europos žydų bendruomenių, Europos žydų sąjungos pirmininkas, Igoris Kolomojskis, užsivilkęs marškinėlius su užrašu „Žydobandera“, ar žydas Parošenko, iki šiol gaminantis Rusijoje saldainius. 

„Bet štai revoliucija atėjo į Prancūziją ir žmogų tarytum kas pakeitė“, - rašo Karnilov.

Levi aktyviai palaikė ašarinių dujų naudojimą prieš „geltonas liemenes“. O tuos, kurie ėmė jį už tai kritikuoti, pavadino veidmainiais. Jis nepastebėjo ir policijos paklupdytų mokinių iš Mant-la-Žoli, jų areštų Prancūzijoje. Tą dieną Anri-Levi parašė Twitter: „Ką Makronas nekalbėtų, sutinkame mes su juo ar ne, palaikome mes jo reformas ar pasisakome prieš, - tai nesvarbu šiuo momentu. Susiduriant su fašizmu, fanatizmu ir valstybės priešais mes turime tik vieną išeitį: palaikyti prezidentą Makroną“. O kaip kitaip gali elgtis talmudistas Anri Levi, juk Talmudas draudžia bet ką, kas prieštarauja žydų interesams. Kaip galima pasisakyti prieš Rotšildų statytinį Makromą, nors jis ir neeilinis iškrypėlis su Edipo ir Napoleono kompleksais.

2019 metų filosofų debatai Amsterdame.

https://youtu.be/tNCsMEQ8u6o

Apie šiuos filosofų „Amžiaus debatus“, įvykusius 2019 metų gruodžio mėnesį Amsterdamo operos teatre, savo video pasakoja minėtas filosofas Aleksandras Duginas. Pagrindiniai „šaumenai“ čia buvo Bernaras Anri Levi ir Duginas.

Duginas pasakoja, kad egzistuoja du požiūriai į pasaulį, kurie tarpusavyje neturi nieko bendro: liberalus, vienapoliarinio globalizmo ir konservatyvus - daugiapoliarinis. Oraganizatoriai norėjo pristatyti abi šias diametraliai priešingas pozicijas. Levi atstovauja amerikocentristinį ultraliberalizmą. Prancūzijos atžvilgiu jis daugiau amerikietis, aiškina, kad yra į Dievą netikintis judėjas. Duginas nurodė, kad religingi žydai skaito absurdu būti judėju ir netikėti į žydų Dievą. Levi palaiko Izraelį, sekuliarinį pasaulietinį darinį.

Duginas atstovavo konservatorių pozicijas. Jo žodžiais, turiningo dialogo neįvyko. Levi nuo pat pradžių ėmė šaukti, kad fašizmas nepraeis. Rusijos „filosofais“ jis įvardino Nemcovą, Politkovskaja, Navalną, dar Sacharovą su Solženycinu. Duginui susidarė įspūdis, kad Levi apie rusų filosofus žino iš „Vikipedijos“. Levi kalba buvo Rusijos barimas už Putiną, Kryną, Siriją, stačiatikių tikėjimą, totalitarizmą, paramą kitoms daugiapoliarinėms jėgoms. Levi nebuvo skaitęs 10 Dugino knygų, išverstų į prancūzų kalbą, o Duginas sakė, kad perskaitė paskutinę Levi knygą „Penkių karalių imperija“. Apie savo knygą Levi „kalbėti negalėjo, ar nenorėjo“ neatpažindavo savo knygos citatų, terminų, todėl Duginas mano, kad jis šios knygos nerašė, o gal ir neskaitė.

Levi elgesį Duginas charakterizuoja kaip „rasistiškai-netolerantinį“. Kalbėjo absurdus, o didžiausias „filosofas“ jam buvo Nemcovas. Vienas iš Levi knygos herojų yra Irano generolas Suleimani, (amerikiečių nesenai banditiškai nužudytas, A.L.), kuris sutrukdo globalistų planams sukurti Kurdistaną. Penki karaliai, kurie sutrukdo kurti pasaulinę globalizmo imperiją yra Rusija, Kinija, Iraną, Turkiją, ir, nežinia kodėl, Saudo Arabiją. Šitie penki karaliai išstumia JAV imperiją. Duginas diskusijoje atstovavo „penkių karalių“ pozicijas.

Duginas filosofijos požiūriu Levi sulygino su TSRS vadovu Nikita Chruščiovu, kuris nusiėmė batą ir Generalinės Asamblėjos metu juo ėmė daužyti į JTO tribūną.

Aš nežinau, kuriuose filosofų debatuose „disidentas“ Kulikauskas skaitė pranešimus, bet manau, kad jo pranešimai nesiskyrė nuo Levi pranešimų, todėl ne nuostabu, kad jis pamiršo nupiešti Trispalvę ant Gedimino pilies bokšto.

Andrius Kulikauskas yra galimai aferistas ir antisemitizmo kurstytojas

 

Sunku patikėti, kad studentams paskaitas skaito galimai psichinės sveikatos problemų turintis Andrius Kulikauskas, dezinformuojantis visuomenę ir užsiimantis antisemitizmo kurstymu.

Savo išvadas aš pagrįsiu faktais.

Netoli dabartinių Sporto rūmų, priešais Gedimino pilį buvo žydų kapinės. Sovietmečiu jas likvidavo, o žydų palaikus 1950 metais perkėlė į naujas Šeškinės žydų kapines.

Prof. Eugenijus Paliokas laiške man parašė, kad „Lygiai tais pat 1950 metais poros tūkstančių „Žaliojo tilto“ 1655 08 08 mūšio gynėjų, LDK karių, palaikai, nukasant pilkapį prie II Pasaulinio karo sugriauto ir 1952 atstatyto su sovietinėm skulptūrom, buvo konvejeriu sumesti į Nerį.“

Toje vietoje, kurioje buvo žydų kapinės, yra pastatytas paminklas. Pažymėta Vilniaus Gaono palaidojimo vieta.

Vilniaus Gaono biografijoje pasakojama, kad jis 1780 metais iš Vilniaus bandė emigruoti į Erec-Izraelį, pasiekė Karaliaučių, bet dėl nežinomų priežasčių sugrįžo į Vilnių. Gaonas mirė Sukkot šventės metu, 1797 metais, po rusų kariuomenės įžengimo į Lietuvą.

Gaoną palaidojo Šnipiškėse, dešiniajame Neries krante, priešais Gedimino Pilį. Kapinės buvo uždarytos 1930 metais, o 1949-1950 metais likviduotos. Dvasinio lyderio palaikai buvo perkelti į rūsį naujose žydų kapinėse Šeškinėje. Ten pat buvo palaidota jo žmona ir sūnus.

Dabar pacituosiu, ką rašo Vilniaus universiteto lektorius Kulikauskas straipsnyje „Vilniaus Gaono metais Vilniaus Sporto rūmai taps Vilniaus stigma“.

„2020 metais, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, Vilniaus sporto rūmai taps Vilniaus stigma, visų Lietuvos ir pasaulio disidentų susirinkimo vieta, visų pasaulio skaudulių įvaizdžiu. Jos taps smirdinčiomis nukryžiuoto Jėzaus kojomis, prie kurių galėsime prisiglausti, išsiverkti, susiprotėti, jas išbučiuoti.“ (…)

Kulikauskas kviečia „disidentus“ protestuoti, „kad laisva Lietuva neišniekintų seniausių Vilniaus žydų kapinių, kaip kad jas išniekino Sovietų Sąjunga, ant jų pastatydama Vilniaus Sporto rūmus. Melsime Dievą, kad Lietuvos vyriausybė, Turto bankas, Vilniaus miesto taryba ir Lietuvos žydų bendruomenė atsisakytų savo sumanymo Vilniaus Sporto rūmus paversti Konferencijų ir kongresų centru.“

Kam įdomūs šito neadekvataus demagogo svaičiojimai, gali su jai susipažinti minėtame straipsnyje.

Mano nuomone, Andrius Kulikauskas galimai yra psichikos ligonis, arba piktybinis nesantaikos tarp lietuvių ir žydų tautų kurstytojas.

https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=9693:vilniaus-gaono-metais-vilniaus-sporto-rumai-taps-vilniaus-stigma&catid=31&Itemid=101

https://yandex.ru/turbo?text=http%3A%2F%2Fparanormal-news.ru%2Fnews%2Fprochestva_vilenskogo_gaona_o_rossii%2F2016-02-08-11850

„Disidentai“ Lietuvai ir lietuvių tautai? Lietuviškas atsakymas žydaujančiam Andriui Kulikauskui

 

Lietuvoje atsirado „disidentai“. Apie tai sausio 11 dieną portale „Laisvas laikraštis.lt“ paskelbė Vilniaus universiteto lektorius Andrius Kulikauskas. Šio straipsnio fabula būtų tokia: Lietuviai privalo šliaužioti pilvais prieš žydus, juos garbinti, grąžinti trečiųjų atimtą žydų turtą, ir net tą, už kurį žydams jau buvo sumokėta (Sporto rūmų, kuriuose vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, sklypas), o žydai turi prigimtinę teisę tyčiotis iš Lietuvos istorijos ir lietuvių tautos, jos didvyrių, dergti lietuviams ant galvų.

Feljetone „Bitės – medaus „disidentės“ (feljetonas)“ aš kiek pasišaipiau iš tų „disidentų“. Šį klausimą noriu pagvildenti išsamiau. Tam aš planuoju skirti visą eilę straipsnių, kuriuos skelbsiu savo portale https://manolietuva.com/ ir bloge http://lebionka.blogspot.com/.

Kas valdo Lietuvą?

Vasario 11 diena, apkaišiota „patentuotomis“ masoniškomis meužmirštuolėmis, mums, Lietuvos patriotams, tų įvykių dalyviams, aiškiai pasakė: esate okupuoti! Okupantai visada naikindavo tautinius simbolius. Aš tai sovietų laikais patyriau. Už Gedimino stulpų ir Vyčio ženklų nešiojimą 1968 metais a.a. Vytautas Kernagis iš 10 „b“ Vilniaus 23-sios vidurinės mokyklos klasės buvo perkeltas į mano „c“ klasę, o vėliau išguitas iš mokyklos.

Prof. Rasa Čepaitienė sausio 14 dieną portale „Tiesos.lt.“ rašo: „... peržvelkime pagrindinius nacionalinius simbolius, asmenybes ir datas. Ar jų tarpe dar likęs bent vienas, kuris nebūtų bandytas dekonstruoti, perprasminti arba pakeisti modernesniu ir pažangesniu? Ar bent paskleisti jais abejones? Vytis – pernelyg agresyvus ir maskulinistinis, Gediminaičių stulpai ir Trispalvė – „beveik fašistiniai“, J. Basanavičius – nemodernus ir antieuropietiškas, A. Smetona – autokratas ir Rusijos agentas, Lietuvos partizanai – žydšaudžiai ir antisemitai, J. Marcinkevičius – sovietinis prisitaikėlis, Sąjūdis – prototalitarinė izoliacionistinių nacionalistų organizacija… Antai nusipelnęs LTSR laureatas Marius Ivaškevičius jau ir Vasario 16-ają ką tik paskelbė abejotina, neverta švęsti, data.“

Vincas Kudirka yra vienas iš svarbiausių Lietuvos valstybės simbolių, tačiau Lietuvos valdžia kiekvienais metais išniekina šį simbolį, surengia fašistinės žydų sektos Chabad-Liubavič Hanukos šventę V.Kudirkos aikštėje, leidžia paminklą uždengti gigantišku mediniu griozdu, čia rengia žydų nacistų šėliones, triukšmingus fejerverkus.

Kas valdo finansus – valdo valstybes, tas skiria prezidentus, premjerus. Kas valdo informacijos šaltinius, tas valdo ir žmonių protus. Pasaulio didžiuosius finansus ir informacijos šaltinius valdo žydai. Iš to nereikia daryti nei „sąmokslo teorijų“ nei „gudrių“ politologų išvedžiojimų. Paimkim 1913 metų JAV federalinio rezervo steigėjų pavardes: Rotšildai, Morganai, Rokfeleriai, Vartburgai, Lemanai, Kunai, Lebai, Šifai. Paimkim IT gigantų Google, Facebook, Microsoft, Amazon ir kitų vadovų ir akcininkų pavardes, paskaičiuokim. Kiek tarp jų žydų ir kiek „gojų“?

Šių dienų pasaulyje mažai kas skirsto žmones pagal priklausymą kuriai nors tautai ar religijai. Iki šiol buvo vienintelė tokia valstybė pasaulyje - Izraelis, kurioje ne žydas negali susituokti su žyde.

Atskira kalba apie Rytų Europoje ir JAV įsigalėjusią nacistinę žydų sektą Chabad-Liubavič. Ji po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ėmė dominuoti judėjų religinėje bendruomenėje. Jos veiklą buvusios TSRS teritorijoje yra išstudijavęs buvęs buvęs Charkovo rabinas Eduardas Hodos (http://hodos-video.com/).

Chabad-Liubavič šventraštis „Tanija“, pačių žydų nuomone (E.Hodos, K.Giliarovas), yra rasistinė ir fašistinė literatūra, skleidžianti neapykantą „gojams“ (visiems ne žydams).

Eduardas Hodos rašo: „Pagal Chabado teorija: siela žydo – nuo Dievo, nežydo – nuo šetono; visi, ką daro žydas – gėris, nežydas – blogis; žydas – evoliucijos žiedas, nežydas – vėmalai ir ekskrementai...“

Jeigu rasistai Chabad-Liubavič, mus vadinantys „vėmalai ir ekskrementais“, prie mūsų tautos Himno autoriaus Vinco Kudirkos, valdžios leidimu, rengia Hanukos šventes su chabadnikų šėliojimais, kyla racionalus klausimas: kas valdo Lietuvą? Aš manau, valdo tie, kam galioja išskirtiniai teisės standartai, kam leidžiama tyčiotis iš lietuvių tautos didvyrių, teršti jų atminimą, vykdyti nesibaigiantį totalitarinių režimų laikais prarasto turto reketą ir t.t. Aš manau, kad aukščiau minėti „disidentai“, su judofilu Kulikausku priešakyje, jaučia, kad gali būti nustumti nuo lovio, kad jiems neliks naikinamos Lietuvos „skerdienos“, todėl pareiškė pretenzijas į savo grobio dalį. Jie atsistojo į maitvanagių eilę ir, kuomet pasiims savo Lietuvos skerdienos dalį galingiausieji iš Bruklino, tie kur su juodomis skrybėlėmis, tuomet kažkas nubirės ir eilėje stovintiems maitėdoms „disidentams“. Ar ne taip?

Eduardas Hodos, savo knygos „Žydų fašizmas, arba Chabadas kelias į pragarą“ 3 skyrių (Rudąjį) pradeda taip:

Manau, kad mano skaitytojams nereikia pristatyti Michailo Evgrafovičiaus Saltykovo-Ščedrino (1826-1889, A.L.) - didžiojo rusų rašytojo vardas daugeliui iš mūsų yra žinomas nuo mokyklos laikų. Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad šios eilutės, jo plunksna parašytos, nėra plačiai žinomos:

„… Surinko viršininkas žydulius ir sako jiems: „Sakykite, niekšai, kame, jūsų nuomone, yra didžiausia žala? Ir atsakė žyduliai vienbalsiai: „Iki tol, mūsų nuomone, tikros žalos nebus, kol mūsų programos visos dalys nebus įvykdytos. O mūsų programa štai kokia. Kad mes, žyduliai, kalbėtume, o visi kiti tylėtų. Kad mūsų, žydulių, pasiūlymai būtų priimami nedelsiant, o kitų norai nebūtų vykdomi. Kad mus, niekšus, myluotų ir lepintų, o kitus – pančiotų. Kad apie mus, niekšus, niekas nedrįstų net žodžio pasakyti, o mes, žyduliai, ką norime, tą ir darytume. Štai kada visa tai be išlygų bus įvykdyta, tuomet bus gauta tikra žala.“ (М.Е. Салтыков-Щедрин. Собрание сочинений, т. 15, кн. 1, стр. 296. Москва, изд-во «Художественная литература»). 

Pusantro šimtmečio nuo šių eilučių parašymo praėjus galima konstatuoti: programa, trumpai ir suprantamai išdėstyta Saltykovo-Ščedrino, faktiškai įgyvendinta - „viskas visose dalyse“. Ir apie tai atvirai pareiškia patys „niekšai“, kurie, atšventę pirmąją pergalę Raudonojoje aikštėje, pažadėjo: „bus Tęsinys“.

Praėjusių metų gruodžio mėnesio chabadiniame žurnale „Iš širdies į širdį“ - tame pačiame, kur Vadimas Rabinovičius pasigyrė savo revoliuciniais pasiekimais, - pasirodė leidinys „VISAS DARBAS BAIGTAS“:

Dabar, po beveik dviejų tūkstančių išvarymo metų, kai mes esame labai arti išsivadavimo, pradeda išsipildyti Yeshayau pranašystės: „Aš grąžinsiu jūsų teisėjus, kaip anksčiau, ir jūsų patarėjus, kaip ir pradžioje“. Visagalis atsiunčia savo pranašą, Liubavičių Rebe Karalių Mošiachą ir skelbia Izraelio žmonėms: „Mes esame kelio gale!“ Teisuolio akys mato tai, ko mums, paprastiems žmonėms, neleidžiama pamatyti. Teisieji mato ir sako mums: baigtas darbas surinkimo šventumo kibirkščių, kurias žydai rinko nuo pat išėjimo iš Egipto, pasaulis yra pasirengęs! Baigę darbą po mūsų išvarymo visas pasaulis dega šventumo ugnimi, dieviška ugnimi. (…)“

Ponui „disidentui“ Andriui Kulikauskui aš pacituosiu garsaus žydų publicisto Izraelio Šamiro žodžius:

„Judeofilija, meilė žydams – yra perspėjantis pavojingos ligos simptomas, elito ir darbo klasių susvetimėjimo požymis, šiuo metu Prancūzijoje ir Anglijoje klestinti liga. Judeofilija smogia susiskaldžiusioms visuomenėms ir gali sukelti jų griūtį daug greičiau nei jos Siamo dvynis antisemitizmas. Tai įvyko praeityje, geriausias pavyzdys – Lenkijos karalystė, kur šlėkta (didikai) mylėjo žydus ir niekino paprastus žmones, bydlo (galvijus), kol jų valstybė nežlugo.“

Žemės drebėjimas Vatikane. Kardinolas Sara atšaukė parašą knygoje su popiežiumi-emeritu Benediktu, kurioje pasisakoma prieš Pranciškaus iniciatyvą dėl celibato

Knygoje „Dal profondo del nostro cuore" (Iš mūsų širdžių gilumos), kurią parašė kartu su kardinolu Robertu Sara, 92-metis popiežius Benediktas XVI gina celibatą. Ekspertai tai vertina kaip kvietimą Pranciškui nelaužyti katalikų bažnyčios tradicijų.

Popiežius vokietis Benediktas, 2013 metais, spaudžiant tarptautiniam finansiniam kapitalui, buvo priverstas pasitraukti iš pareigų. Tai buvo precedento neturintis faktas. Pavertęs pagrindiniu klausimu santykių su judaizmu stiprinimą, Benediktą pakeitęs popiežius Pranciškus nusipelnė įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį (tai yra, po 8 mėnesių po išrinkimo) į sąrašą 50 žymiausių metų žydų, kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV liberalaus judaizmo ruporu.

Popiežius Benediktas dėl celibato pasisako jau ne pirmą kartą. Prieš šešis metus laikraščiui La Repubblica jis kalbėjo apie pedofilijos problemą tarp kunigų, celibatą, požiūrį į mafiją. Jo pasisakymai sulaukė plataus rezonanso visuomenėje. Benedikto nuomone, pedofilija ir ryšiai su mafija yra svarbesnės problemos už celibatą, kuris katalikų bažnyčioje galioja nuo X šimtmečio.

Praėjusį rudenį popiežius Pranciškus pasiūlė leisti tuoktis kunigams Amazonės regione. Benediktas pareiškė, kad negali tylėti, nes skaito celibatą būtinu.

Šiandien Vatikane „įvyko žemės drebėjimas“, rašoma Il Giornale. Juodaodis kardinolas Robertas Sara atšaukė savo bendraautorystės parašą po knyga „Iš mūsų širdžių gilumos.“

Mano nuomone, sėkmingam Europos afrikanizacijos vykdymui globalistams prireikė juodaodžio Popiežiaus, kuris pakeis popiežių Pranciškų. Tam numatytas afrikietis kardinolas Robertas Sara (1945 metų gimimo, iš Gvinėjos).

Nuorodos:

https://www.reuters.com/article/us-pope-benedict-book/former-pontiffs-book-draws-criticism-highlights-problem-of-two-popes-idUSKBN1ZC1NX

http://lebionka.blogspot.com/2018/07/pi-news-popiezius-bergoglio-visiskas.html

http://www.ilgiornale.it/news/cronache/ratzinger-ora-chiede-sarah-togliere-sua-firma-libro-1811220.html

http://lebionka.blogspot.com/2019/12/briuselis-isake-lietuvai-afrikanizuotis.html

Bitės – medaus „disidentės“ (feljetonas)

Yra toks pustuštis avilys ES pasienyje, Lietuva jis vadinas. 1989 metais į jį atskrido bitės iš Bruklino, su juodomis skrybėlėmis, Chabad Liubavič veislės, po sparnais šventraščiu „Tanija“ nešinos. O tenai, tame jų šventraštyje, labai jau „įdomių“ dalykų apie kitas bites buvo prirašyta. Lietuvos avilys nuo tada ėmė tuštėti, ir ištuštėjo dvigubai: buvo 3,7 milijono bičių, o liko 2 milijonai. To avilio bitės visoje ES tapo skurdžiausios, greičiausia mirštančios, paliegusios, nugirdytos, ištvirkintos azartiniais žaidimais ir kvaišalais. Skrybėlėtų bičių požiūriu, joms taip ir reikia, nes jos iš viso negali turėti šiame avilyje vietos, jos ateityje privalo išnykti ir užleisti vietą skrybėlėtosioms bitėms ir jų apipjaustytoms gentainėms.

Tam, kad galutinai išnaikinti lietuviškas bites, sugalvota atimti iš jų dar neišvogtą ir apipjaustytų bičių bankams neįkeistą, į žalią jų makulatūrą dar nemonetizuotą avilio medų. Iš Bruklino atėjo parama, 447 įstatymas dėl prarasto bičių medaus restitucijos. Nesvarbu kad jų medų išvalgė vokiškas aviganis ar rusiška meška, medų turi atiduoti lietuviškas avilys, ir basta.

Skrybėlėtosios bitės, kad būtų mažiau tame avilyje dūzgimo, surengė gerai organizuotą psichologinę ataką: stengėsi lietuviškas bites demoralizuoti ir pažeminti, apipilti purvais ir visaip išdūminti.

Kaip tik per šabatą, sausio 11 dieną, viename šabesbičių portale „Laisvas laikraštis.lt“ pasireiškė nauja bičių veislė – bitės „disidentės“, toks savotiškas spiečius iš šabesbičių, bičių (made in Brooklyn) ir vietinių apipjaustytų bitelių, kurios medaus iki soties dar neprisilaižiusios, bet labai jo nori.

Laisvas laikraštis Lt. nuotrauka

Savotiškos grumtynės dabar laukia avilio gyventojų. Į medų, kuris, de facto, priklauso bitėms su juodomis skrybėlėmis, kėsinasi naujas medaus laižūnių spiečius. Jos nori nulaižyti Sporto rūmus, stovinčius ant valstybei apipjaustytų bitučių parduoto sklypo.

Situacija pritrenkianti – bitės tapo medaus „disidentėmis“. Tu buvai teisus, Vini Pukai, taip būna pas bites!

P.S. 1988-ųjų spalio 22–23 dienomis Vilniaus sporto rūmuose vyko istorinis Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Lietuvių tautai tai brangi ir atmintina vieta. 

NASA skelbiami vaizdai demaskuoja ES feikinę CO2 politiką

Tam, kad nukreipti ES gyventojų dėmesį nuo transnacionalinės finansinės oligarchijos vykdomos baltųjų Europos gyventojų pakeitimo afrikiečiais ir aziatai politikos, nuo susirūpinimo augančiu terorizmu, nusikalstamumu, krentančiu pragyvenimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos lygiu, buvo sugalvota CO2 isterija. Pinigų šeimininkams dviguba nauda: išnaudojamų „galvijų“ banda įbauginta, todėl ja galima laisviau manipuliuoti, be to atsiranda naujas fantastinis verslas - prekyba CO2 kvotomis.

Kokia kvailystė kova su CO2 emisija parodė NASA fotografijos iš kosmoso.

Sausio 12 dienos nuotraukose matyti, kad liepsnoja pusiaujo Afrika, Pietryčių Azija, o Australijos gaisrai, apie kuriuos skalandija liežuviais visa nupirktoji pasaulio žurnalistika, tėra menkniekis, lašas gaisrų jūroje. Prisiminkim, kad visą rudenį degė Sibiro miškai, o NASA nuotraukoje, darytoje rugpjūčio mėnesį, matyti, kaip dega Pietų Afrika ir Madagaskaras.

„Išgąsdinti apokalipsės scenarijaus piliečiai dabar be apeliacijų sutinka, kad savo mobilumą ir klestėjimą galima aukoti ant CO2 altoriaus,“ - rašo Augen Prinz portale Pi-news.

Autoriaus nuomone, Vokietijai CO2 išmetimus sumažinus iki 0, niekas planetos mastu nepasikeis. Tai rodo NASA gaisrų žemėlapiai. Šuo metu Vakarinėje ir Centrinėje Afrikoje siaučia milžiniški gaisrai, su „kuriais lyginant Astralijos krūmynų gaisrais yra mažos žiežirbos“.

„Tai kodėl MIP nepraneša apie gaisrus Afrikoje?“ - klausia Prinz? Jo nuomone, tai vyksta todėl, kad Australijoje galima mobilizuoti gyventojus kovai su žmogaus sukelta klimato kaita. Tai sukuria gražų vaizdą naujienų laidoms visame pasaulyje ir įtikina pasaulio gyventojus, kad reikia kovoti su klimato kaita visomis priemonėmis.

Gaisrai išskiria milžiniškus CO2 kiekius, naikinami milžiniški miškų masyvai, kurie akumuliuoja CO2. Apie tai nekalbama, nes šių gaisrų fone ES vykdomos priemonės atrodo nevykusios, nepakeliamai brangios ir idiotiškos.

http://www.pi-news.net/2020/01/feuer-weltkarte-der-nasa-entlarvt-die-co2-fakepolitik-der-bundesregierung/